2016 Gegužės 11

Recencija

Politinis farsas apie šiandienos Lenkiją

Veidas.lt

teatrdramatyczny.pl/Katarzyna Chmura-Cegiełkowska nuotr.

Režisierius Oskaras Koršunovas, statydamas Williamo Shakespeare´o kūrinį, vėl pataikė į laikmetį. Bene sunkiausiai pastatoma Shakespeare´o pjese vadinama „Akis už akį“ savo vietą atrado pagrindinėje Lenkijos valdžios institucijoje. Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje – politinio kabareto fone lakstantys veikėjai, daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.

„Akis už akį“ tapo įvykiu, karštai aptarinėjamu ne vien tik kultūriniuose Varšuvos užkulisiuose. Šiandienos Lenkijos politinėje situacijoje toks požiūrio į Shakespeare´ą kampas – ir aktualus, ir drąsus. Nepaisant to, jog premjera įvyko prieš mėnesį, Oskaro Koršunovo interpretaciją iki šiol aktyviai aptarinėja tiek kritikai, tiek politikos apžvalgininkai, tiek paprasti Lenkijos piliečiai, savo nuomonę išsakantys „blog´uose“ ar komentarų skiltyse. Jūsų dėmesiui – ištraukos iš įvairių atsiliepimų.

*****

Shakespeare´o Viena tampa dabartine Varšuva, o kupinas puikių įžvalgų ir sudėtingų psichologinių portretų veikalas apie belaikį valdžios cinizmą, moralistų dviveidiškumą ir žiaurumą, pasislėpusį po romumo kauke – satyra apie PiS (partija “Teisė ir teisingumas” – red. past.) valdomą Lenkiją. Nėra ko stebėtis režisieriumi, jei net aukštos politinės kunigaikščio pareigos, Shakespeare´o aprašytos, daugelyje šalių tapusios abstrakcija, nūdienos Lenkijos politikoje turi savo atspindį.

Aneta Kyzioł „Virš saiko“ (polityka.pl)

******

„Akis už akį“ remiasi ne vien aktoryste. Nes Koršunovas sukūrė pasaulį, kuriame už visuomeninių ir politinių reikalų, atrodo, slypi kažkokia šėtoniška jėga. Spektaklis pradedamas Kunigaikščio makabriško sapno scena. Grzymkowskis seimo pirmininko lazda beldžia ritmą. Gavę šį ženklą, iš po seimo suolų pradeda eiti būtybės, primenančios demonus ir lygiai taip pat  judančios. Savotiška ceremonijos šeimininke tampa moteris, kurią vaidina Agnieszka Warchulska; apvilkta korsetu su kojinėmis, ji ekstatiškai rangosi ant pirmininko tribūnos. Jei palyginti šį aktorės pasirodymą su jos vėliau vaidinama heroje (viešnamio šeimininke), argi Koršunovas nesiūlo mums politikos kaip viešnamio vizijos, kur visų pirma vyrauja egoistiniai geiduliai, o ne kokios nors idėjos?

Lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos.

Koršunovas eina šiuo keliu ir kuria scenas, kurios tampa tam tikra valdžios gestų karnavalizacijos forma. Vienoje jų budeliui padedantis Pompėjus laiko savo paties „seimo pirmininko“ lazdą – tiesiog paprastą šluotą. Pats budelis Kailiakorys (lenk. – Skórwieszadło; Zbigniewas Dziduchas) vienu metu įsitaiso seimo pirmininko krėsle: viduramžiais prakeiktos profesijos atstovas staiga atsiduria pačioje visuomeninės ir politinės hierarchijos viršūnėje. Toks įprastos tvarkos nepaisymas sustiprina Koršunovo spektaklio ištarmę ir parodo, kaip išradingai sukonstruotas šis spektaklis. Nes lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos. Kaip ir jo šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko darbas – durų bei viso sceninio fono apšvietimas arba scenų kadruotė su keičiamų reflektorių pagalba preciziškai papildo paties režisieriaus sumanymą.

Szymon Spichalski „Demosteno juokas“ (Teatr dla Was)

******

Įdomiai sutapo, kad spektaklį „Akis už akį“ Dramos teatre žiūrėjau kaip tik keturišimtųjų Williamo Shakespeare´o mirties metinių dieną. Net kilo pagunda recenziją pradėti tuo – banaliu ir daug kartų iki tol nuvalkiotu – tvirtinimu, kad britų rašytojo dramos aktualios ir šiandien… Ir, kaip pasirodė, taip ir padariau. Ir vien todėl, kad žiūrint Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, sunku nepastebėti, kaip labai literatūra (teatras) yra artima tokiai patirčiai.

„Akis už akį“ neabejotinai sukels daug emocijų.  Ypač tokių, kurios nesusijusios su spektaklio menine verte, o labiau politinių. Nežinau, ar teatras nepasirinko ne per palankiausią metą tokiam spektakliui. Bijau, kad jis nebūtų įtrauktas į politinius ginčus, kurie Lenkijoje trunka jau keletą mėnesių, kaip viena iš to ginčo pusių.

Rafał Siemko „Akis už akį“ (TerazTeatr)

******

Taigi taip apsivilkusi, ir dabar dar šventės proga gavusi dovanų bilietą, patraukiau į Dramos teatrą, kuris man įsiminė puikiais Świderskio ar  Zapasiewicziaus vaidmenimis. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir taip pat: ta pati kavinė salėje su socialistiniais papuošimais, ta pati žiūrovų salė, tas pats balsų klegesys braunantis prie savo kėdės… Tačiau Shakespeare´as visiškai neatpažįstamas. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, rodos, daug kur apdovanotas, nusprendė veikalą „Akis už akį“ sušiuolaikinti, kitaip sakant, prie mūsų priartinti.

Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Tačiau scenoje matome tragikomediją. Grįžta kunigaikštis, o situacija normalizuojasi. Bet Shakespeare´as mums parodė demoralizuojantį valdžios poveikį ir etinį dviveidiškumą. Žinia, kai kurie gali kunigaikštyje įžvelgti, pavyzdžiui, Donaldą Tuską, o Andžele – tokį ministrą Ziobrą… Tačiau tokius palyginimus pavadinčiau pernelyg prasčiokiškais… Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Renata Lipinska-Kondratowicz „Išsaugoti saiką“ (wirtualnemedia.pl)

******

Lietuvių režisieriui Oskarui Koršunovui, kuris sostinės Dramos teatre stato „Akis už akį“, spektaklio vietos pakeitimas turi esminę reikšmę. Nusprendęs imtis tokios „smulkios“ ingerencijos, įvykius įkurdina „čia ir dabar“ kontekste tiesiogine prasme, ne tik per tam tikrus palyginimus ar aliuzijas. Naujajame Piotro Kamińskio vertime atsiranda tiesioginės šiandieninių Lenkijos politikų vaidų citatos, scenoje netgi nuskamba išgarsėjusi Ryszardo Petru frazė, kuria jis paragino deputatę Krystyną Pawłowicz nestuksenti sau į kaktą, kai jis jai kalba. Žodžiu, esame namuose, netgi ir jei šie namai ne visiškai mieli.

Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus.

Tuo metu Oskaras Koršunovas surado „Akyje už akį“ puikų erotiškai politiško kabareto su fone vykstančia tragedija scenarijų. Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus. Todėl pradžioje stroboskopo blyksniuose pasirodo pantomiminės scenelės su būsimosios tragikomedijos, vykstančios valdžios ir geidulių labirinte, veikėjais.

Scena pilnai užstatyta, dideli mediniai seimo suolai su prezidiumo vietomis ir tribūna, slapti perėjimai, gausūs laiptai ir durys, skulptūros ir puošnūs užtvarai kuria scenoje labirintą, kuriame pasiklysta veikėjai, kartais pradingdami prarajoje, kai, pavyzdžiui, pasirodo, kad iškart už tribūnos yra niūrus kalėjimas. Ši dekoracija prispaudžia, tiesiogine prasme prislegia dramos veikėjus, kuriuos akivaizdžiai užgožia išorinės sąlygos.

Tomasz Miłkowski „Erotiškai politinis kabaretas. Apie spektaklį „Akis už akį“ (trybuna.eu)

******

Tai gudrus ir sumanus planas. Apsukrus. Perkeliantis veiksmą į mūsų kasdienybę čia ir dabar. Perkeliantis Shakespeare´ą, lietuvių režisieriaus perrašytą labai įtaigiai pagal lenkiškas realijas. Na ir perkeliantis nauju vertimu. Tad Koršunovas ir pasako mums plastine kalba, ne pačiu tekstu, kokie mes esame. Per daug naudodamasis tuo, ką iš politinio gyvenimo patys puikiai žinome.  Kasdienybės drabužį keičia totalitarizmo kostiumu (ir Kunigaikštis, ir Andželas valdžios perėmimo metu). Reikšmingiausiuose veiksmo momentuose nuolat girgždina pasmerktųjų galvas kapojančią giljotiną. Dramatiniuose momentuose atakuoja pojūčius kruvina strobotoskopo šviesa. Pakeičia veikalą pažodine, publicistine, kabaretine, farsine tikrovės parodija. Su švieslentėmis ant seimo durų. Pakabintu kryžiumi. Deputatai pasidalinę: į karingus kairiuosius ir ortodoksus krikščionis, dar karingesnius dešiniuosius. Dviprasmiškas valdančiojo elito ir paprastų piliečių pūvančio moralinio nuopuolio paveikslas. Režisierius nustebina pabaigoje į seimo salę įvesdamas antiteroristus. Iš pirmo žvilgsnio juos nesunku supainioti su teroristais. Nes tvyro sumaištis, visiškas chaosas. Mus palieka apimtus siaubo. Teigdamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Kiekvienas iš pradžių geras pokytis tėra naujas veiksmingos senos manipuliacijos variantas, naujoms sąlygoms pritaikyta galingų individų interesų kombinacija, jų vienų asmeninių poreikių, įgeidžių, nukrypimų, iškrypimų patenkinimas. Svarbu, kad valdžia leidžia viską. Leidžia tik sau – ir mėgaujasi tuo iki soties. Vieną prievartą keičia kita, dar stipresne ir kitaip klastingesne. Ir viskas prasideda iš naujo – kaip švenčiant politišką Švilpiko dieną[1]. Tik kitaip susiklosčius motyvų ir pinigų, konteksto ir aplinkybių santykiams.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti.

Gal ir teisinga – valdžia yra teisės teroras. Beširdės, pažodinės, beatodairiškos teisės, kuri žudo patį žmogų. Jos naudojami instrumentai yra naudingas ciniškai valdančiųjų nebaudžiamumo įrankis. Valdančiųjų botagas ir jų budelis. Shakespeare´o skirstymui į gera ir bloga šiuo atveju nėra vietos. Visi be išimties moraliai pagedę, ir pakeisti, pataisyti šios apgailėtinos padėties neįmanoma. Pastangos tik epizodinės, kad būtų sugrąžinta tariama tvarka ir moralė. Apgaulinga normalumo, teisingumo pergalės vizija. Iš esmės nauja valdžia tokia pat negailestinga ir nedora. Tik kitaip.

Tas triukšmingas, publicistiškas, kabaretinis, spalvotas, stroboskopinis teatrinis lenkų tikrovės vivisekcijos paveikslas, plastikos ir choreografijos viršenybė prieš turinį, kuris interpretuojamas lokaliai, komedinė aktorystė, kartais nukopijuota, perkelia Shakespeare´o nurodytus moralinius ir etinius akcentus, kad  opozicijai būtų suteikta teisė pajusti teisingumą susidūrus valdantiesiems ir paprastiems piliečiams.

Teisė nėra vienoda visiems, šiandien jau nebeturime jokių iliuzijų, abejonių, ir žinome, kad iš tikrųjų teisingumas tėra tuščias žodis. Tie, kurie turi valdžią, padarys viską, kad ją išlaikytų. O tai dar paprasčiau, kai tvyro chaosas ir sumaištis. Spektaklis tai iliustruoja. Įrodo. O biblinė saiko už saiką reikšmė – „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ – lieka svajone, iliuzija, utopija arba pasityčiojimu. Ypač kai valdantieji savo akyje nemato rąsto, tačiau su nepaprastu atidumu artimojo akyje pastebi šapelį.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti. Tačiau verta į tai atkreipti dėmesį. Nes ši interpretacija pernelyg konkrečiai argumentuoja. Gina. O juk Koršunovas kalba Shakespeare´o tekstu. Juokina, apgaudinėja, baugina. Įspėja.

„Akis už akį“, Shakespeare´as, Dramos teatras (blog´as „okiem-widza“)

******

Šalta, atitinkamos spalvos erdvė tampa tuo pat metu idealia vieta parodyti, kad tarp viršaus ir apačios, dangaus ir pragaro tėra labai plona riba. Kad galima ją tiesiog peržengti, ir tuos du pasaulius sujungti į vieną, kupiną brutalumo ir neteisybės. Scenoje besisklaidantys dūmai, kino projekcija ir garso takelis idealiai dera, o visa, kas seka juos, sukuria baimės ir grėsmės įspūdį, kuris nesileis nusikratomas. Tuo pat metu akivaizdu, kad šiame spektaklyje svarbu bus šis tas daugiau. Nebesvarbi tampa politinė pusė, tikėjimas, arba visa tai, kas mėgina atskirti gėrį nuo blogio. Nes scenoje kaip pragaro katile yra drėgna ir tvanku, ir visi yra negeri. Tokiose vyraujančiose sąlygose personažuose pradeda ryškėti negailestinga tiesa, slypėjusi kažkur giliausiuose kampeliuose. Jau spektaklio pradžia perkelia mus į patį to šurmulio centrą, kur blogi veikėjai pasirodo iš slėptuvių ir pradeda medžioklę.

Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga.

Toje blogio migloje išryškėja ir nedidelė gėrio dalelė. Bent jau taip pradžioje atrodo, nes vėliau išaiškėja, kad po kryžiumi, Biblija ir rožančiumi slypi veidmainystė. Bažnyčia visiškai nepasirodė kaip institucija, spinduliuojanti gailestingumą – ji sudėjo rankas ir leido istorijai veikti pačiai. Tik paskutiniajai atėjus staiga ji pradeda šaukti ir puikuodamasi savo bibline išmintimi nori pakeisti šalį ir jos gyventojus. Tačiau pakanka pažvelgti į Izabelę, kurią vaidina Martyna Kowalik, kad suprastum, ką tas maldingumas pasiglemš, kur nuves.  Netgi karšta malda ar vienuolės įžadai nepajėgūs pakeisti to, kas iškart matyti pačiame paviršiniame scenografijos sluoksnyje. Ir vėl apie ją kalbu, nes ji sukūrė labai daugiareikšmę erdvę, kurioje kiekviena rekvizito detalė ir netgi aktoriaus judesys turėjo savo prasmę. O ir judesys dažnai buvo dirbtinis, marionetinis, ir tai idealiai atspindėjo atsidavimą valdžiai. Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga. Tačiau pakanka pažvelgti į paskutines scenas, kad suvoktum, kokia yra galutinė šio spektaklio ištarmė.

Agnieszka Kobroń „Akis už akį“ (afiszteatralny.pl)

******

Pirmojoje spektaklio scenoje, lygiai kaip ir epiloge, yra tam tikros poetikos. Onirinė šėtoniško sapno vizija, kur Kunigaikštis (Sławomiras Grzymkowskis) muša šokio ritmą seimo pirmininko lazda, sukviesdamas į sceną demonus primenančius personažus, pirmiausia – genialią Agnieszką Warchulską, skelbia tą politinę aliuziją, kuri vystysis per visą spektaklį. Nes politikos pasaulis niekuo nesiskiria nuo viešnamio, kur viskas parduodama, turi savo kainą, reikia tik žinoti, į ką kreiptis ir kiek sumokėti.

Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu.

Vizualinis spektaklio sluoksnis žiūrovų vaizduotę žadins iki pat galo. Nėščia moteris, ant galvos nusileidžianti nuo laiptų, panikos ištikti lakstantys žmonės, apgailėtinas žmogelis, pripažįstantis, kad kryžius yra svarbiausias tiesos determinantas, į žiūrovų salę besibraunantis stenotipininkas – visa čia turi antrą dugną.

Oskaras Koršunovas pripildo „Akis už akį“ inscenizaciją puikių sumanymų. Budeliui padedantis alfonsas laiko savo seimo pirmininko lazdą – šluotą, Kailiakorys, arba budelis, įsitaiso pirmininko krėsle (būdinga: nedaug tereikia, kad žmogus iš padugnių gautų valdžią!), Andželo neryžtingumas išryškėja, kai jis neužtikrinai žengia baliustrados kraštu. Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu (apie daug dalykų nesuspėjau parašyti, tačiau kada nors prie jų grįšiu).

Tačiau svarbiausia tai, apie ką kalbėjau pradžioje – kad vėl Lenkijoje turime aliuzijų teatrą, paradoksalu, sukurtą lietuvio, todėl nebus lengva jį išdėti į šuns dienas. „Akis už akį“ – tai puikus įspėjimas pagalvoti apie tai, ar tik pasaulio, valdomo sistemų , „taisymo“ mechanizmai iš tikrųjų tik neblogina padėties…

Włodzimierz Neubart „Akis už akį, arba Apie šlubuojančius valdžios mechanizmus“

******

Užmerkus akis ir klausantis žodžių, sakomų iš Dramos teatro scenos, gali kilti įspūdis, kad skamba dabartinės situacijos, įsigalėjusios šalyje, pašaipus komentaras, parašytas vos ne vakar.

Ir tai susiję ne tik su nauju (labai geru) Piotro Kamińskio vertimu. Baisu pagalvoti, kiek Shakespeare´o „Akyje už akį“ – tikrovės diagnozė, kuri pasirodo vis dar teisinga praėjus keturiems šimtams suvirš metų po jos sukūrimo.

Viskas čia įtartina, moraliniu požiūriu dviprasmiška, veidmainiška, nedora, kupina apsimetinėjimo, nors posėdžių salėje skamba deklaracijos apie teisingus nuosprendžius ir teismus. Pasaulio, kuriame, nors teisės ribos seniai peržengtos, visiškai neabejojama tarnybomis, vienintele instancija beveik iki pat pabaigos lieka Andželas (Przemysławas Stippa) – paleistuvis, apsimetantis dorovingu, kuriam valdžia, gobšumas, o taip pat geiduliai atėmė regėjimo skaidrumą, sveiką protą ir širdį. Tas pasaulis, išsidriekęs tarp seimo, teismo ir vienuolyno, atrodo ankštas, pučiasi nuo ciniškų pašnekesių, melagingų nuosprendžių, manipuliacijų, intrigų ir sąmokslų. Jame pilna dviveidžių, nenuspėjamų pamišėlių, bet guodžia tai, kad yra ir tokių, kurie nepaisydami pasekmių, trokšta išlikti ištikimais sau, savo principams, tiesai, kurios atskleidimas netgi gali kainuoti gyvybę. Tačiau nesileiskime suklaidinami: netgi tie tariamai patys kilniausi taip pat nėra be trūkumų. Tad nežinia, į kurią pusę pasukti, kur ieškoti pagalbos arba bent jau paguodos.

Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Scenografija primena labirintą, iš kurio nepavyks ištrūkti, kurio atsarginių išėjimų (tiesiogine ir perkeltine prasme) trūkumas lemia absurdišką pabaigą. Tad Gintaro Makarevičiaus sukurtas statinys nustoja būti vien iliustratyvia dekoracija tam, kas vyksta čia ir dabar, bet įgauna universalios erdvės bruožų. Jos dėka, bet visų pirma dėl aktorių, spektaklis, kuris mažiausiai kelis kartus lengvai galėjo nuslysti paprasto politinio kabareto link, kur aliuzija veja aliuziją, atsispiria šiai pagundai. Ansamblišką aktorių vaidinimą apibūdina ypatingas „abipusiškumas“ – suvokiamas kaip dėmesys ir atidumas partneriui, jautrumas jo reakcijoms, „kamuolio atmušimas“, nuolatinis partnerių apsikeitimas energija. Replikomis keičiamasi lengvai, su humoru ir jautriai.

Teatras ir maskaradas paradoksaliu būdu atskleidžia niekšiškumą. Tačiau atpildas už tai yra lemtingas ir netiesioginis, toks, kad niekas nesudrumstų finalinio džiaugsmo ir tvirtinimo, kad gyvenimas yra gražus. Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Aleksandra RembowskaKokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta…[2](teatralny.pl)

*****

Daug dėmesio skiriama kūniškai aktorių raiška, ir tai gali stebinti, ypač tokiame teatre, kuris su tokia pagarba vertina žodį ir lukštena jame slypinčias prasmes (rašau „gali stebinti“; lenkų kūrėjams vis sunkiau surasti teksto ir įaudrinto aktoriaus fiziškumo lygsvarą). Abu naratyviniai pradai papildo vienas kitą. Viešnamio-parlamento pasaulyje, kuris atiduotas vietininko priežiūrai, iš pirmo žvilgsnio vyrauja iškreipta retorika, sutelkta aplink trumpalaikę kiekvieno nuožiūrą. Valdžios nereprezentuoja publicistiniai intarpai (pavyzdžiui, kryžius rėksnių rankose traktuojamas ir kaip skydas, ir kaip kardas, taip pat ir nelyginant šūkis: „Dink, seni!”) – laimei, nevirstantys pigiu plakatu. Tokie epizodai į veiksmą įjungti su subtilios pašaipos atspalviu.

Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Pagrindinė spektaklio ašis visų pirma yra dviejų veikėjų susidūrimas – tai Kunigaikštis, kurio portretą sukūrė Sławomiras Grzymkowskis, ir Andželas, kurį įkūnijo Stippa. Aktoriai kuria skirtingus valdžios pavidalus, nors įsižiūrėjus į jų santykius iš tam tikros perspektyvos, galima padaryti išvadą, kad kai kurie akcentai buvo sumaišyti. Andželas paprastai suvokiamas kaip teroro arba nuo valdžios apsvaigusio jos šalininko įsikūnijimas. Tuo tarpu scenoje pasirodo neurasteniškas galantas, kuris pasiūlymą užimti vietininko pareigas sutinka isteriškai juokdamasis. Neilgai trukus priešais įėjimą į posėdžių salę pasidaro asmenukę. Andželas vartosi po sceną apimtas traukulių, kai Izabelė mainais į brolio gyvybę siūlo savo nekaltybę. Vietininko asmenyje tūno kažkoks sunkiai apčiuopiamas drovumas ir atsargumas,  išryškėjantis susidūrus su erotika ir valdžia (ergo: dviem esminėmis jėgomis, kurios verčia suktis pasaulį), lygiai kaip Andželas prievarta atsidūrė sistemoje, kurios iki galo nesupranta – nors stengiasi savimi pasitikėti. Psichologinį portretą vainikuoja  garsių žodžių iš „Fausto“ parafrazė. Tam tikru metu Andželas pasakys: „Trokšdamas gero, daro bloga“[3]. Būtent tokiuose šmėkštelinčiuose ženkliuose glūdi absoliutus – nors neakivaizdus – režisūrinės interpretacijos maištingumas.

Spektaklį užbaigia efektingas finalas. Tariamas kunigaikščio atvykimas sukelia sąmyšį. Izabelė, kai kurių vertinama kaip šventoji, savo lūpas suteršia populistine agitacija. Kitaip savo šou  vaidina Mariana (nors tik „vaidina“ ir tik „šou“). Priešingose scenos pusėse – rėkiantys sąvadautojai ir dvasiškiai, mosuojantys šventenybėmis. Ir dar kartą keičiasi apšvietimas; šiuokart ekrane pasirodo žodis „maidenhead“. Shakespeare´o mergystė arba nekaltybė čia yra ne tik kūniška kategorija – tai visų pirma minties būsena, nesutepta politinio profiliavimo. Tačiau nėra ko savęs apgaudinėti; šita pelkė įtraukia visus. Todėl, nors tai pernelyg akivaizdus ir nuvalkiotas sprendimas, į sceną įžengia ginkluota brigada. Pasaulis susitingsta stop-kadre; valdovas ir jo maištininkė sutuoktinė pavirsta tamsiais siluetais, išsiskiriančiais kruvinai raudoname fone. Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Agata Tomasiewicz „Cupido dominandi[4] (Teatr dla Was)

******

Vertimus atrinko ir parengė OKT/Vilniaus miesto teatras

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius


[1] Švilpiko diena (angl. Groundhog Day) – tradicinė šventė, minima Amerikoje vasario 2 d. Jei diena apsiniaukusi, švilpikas išlįs iš savo urvo, ir pavasaris bus ankstyvas; jei saulėta – švilpikas pamatys savo šešėlį ir grįš atgal į urvą, o žiemiški orai laikysis dar šešias savaites. – Vert.

[2] Mt 7-2

[3] Johanno Wolfgango Goethe´s „Fausto“ eilutė – Mefistofelio teksto fragmentas: „[Jėga], kuri tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri“. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.

[4] Publijaus Tacito (apie 56-po117) frazės cupido dominandi cunctis adfectibus flagrantior est(Aistra valdyti degina labiau už visas kitas) fragmentas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 10 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...