2013 Sausio 22

Tapome Lietuvos, o ne lietuvių tauta. Ar verta tai neigti?

veidas.lt


Globalėjantis pasaulis neišvengiamai keičia mus, tačiau ne mūsų valstybės etnonacionalistinius įstatymus. Tokia lietuvybės gynyba ima tai lietuvybei kenkti.

„Klausomės angliškų dainų, žiūrime rusiškus filmus ir valgome „Tarybinę” dešrą. Gyvename Londone ar Norvegijoje ir be vargo ten prisitaikome. Praėjusią kadenciją prezidentė, Seimo pirmininkė, krašto apsaugos ir finansų ministrės buvo moterys. Lenkai – valstybės valdžioje. Viktoras Uspaskichas – rusas, bet ilgą laiką yra tarp populiariausių Lietuvos politikų. Seimo narys – homoseksualas, bet niekam tai nekliudo”, – vardija „Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys, bandydamas paneigti, kad neatitinkame modernios visuomenės bruožų, su visais to modernumo pliusais ir minusais.
Tačiau sociologas pripažįsta: diskusijos dėl pilietybės ar lenkiškų rajonų gatvių lentelių užrašų sudaro XIX a. būdingo graudaus lietuviškumo įvaizdį. „Dalis Lietuvos elito gal nuoširdžiai nori išsaugoti lietuviškus „smūtkelius”. Tačiau dalis pasakoja baisybes apie nutautėjimo pavojus, kaip kad prieš stojimą į ES gąsdino imigrantais, narkotikais ir homoseksualais, vien todėl, kad daug lengviau kalbėti tai, o ne teikti idėjų, kaip puoselėti modernią Lietuvos visuomenę. Pilietybės klausimais taip pat galima prikurti siužetų, kad norėdami patekti į Šengeno zoną rusai prisipirks pilietybių ar išpirks visą senamiestį. Bet visuomenės nuotaikos, priešingai nei politikų, tokių baimių nerodo. Tad reikia atskirti du diskursus – visuomenės ir elito”, – siūlo V.Gaidys. Ir čia tenka pabrėžti, kad vieni keičiasi, kiti – ne.

Etnonacionalizmą keičia pilietinis nacionalizmas
Patriotinių idėjų televizijoje iniciatorė ir puoselėtoja žurnalistė Edita Mildažytė siūlo prisiminti, kaip per nepriklausomybės metus stipriai pakito informacijos pateikimo, gavimo, valdymo būdai. Kaip pakito mūsų rengimosi įpročiai, nes anksčiau vyrams baltos kojinės prie kostiumo ar lapinė kepurė ministrui buvo kaip tik. Prieš dvidešimt metų ne tik nežinojome, kas yra karpačio, bet ne visi ir bananų buvom matę. O kaip išsiplėtė mūsų geografijos suvokimas – kur esame ir kas tokie esame.
“Prie to pridurkime, kad esame nepilnų trijų milijonų tauta. Pagal gyventojų skaičių – vienas Maskvos, Stambulo, Niujorko ar kito megapolio rajonas. Nesakau, kad nereikia ginti savo interesų, savo pilietybės, etninių, tautinių ambicijų. Bet slinktys, pokyčiai tokie didžiuliai, kad stovėti įsitvėrus į tai, kas buvo parašyta tarpukarinėje Konstitucijoje, kuria remiasi ir dabartinė, būtų ne visai teisinga”, – neabejoja E.Mildažytė, pasipiktinusi eiliniu akibrokštu dėl pilietybės nesuteikimo Lietuvos garbę norėjusiai ginti čiuožėjai iš JAV.
Milžiniškus žmonių nacionalinės tapatybės suvokimo pokyčius fiksuoja ir mokslininkų tyrimai. Antropologinius-sociologinius lietuvių, gyvenančių ir tėvynėje, ir emigracijoje, tyrimus atliekančio Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas aiškina: “Gyvename nebe glaustoje visumoje – net ne moderniame, o postmoderniame globalizuotame pasaulyje. Jame labai daug transnacionalinio identiteto: tai jau ne emigracinis, ne imigracinis, ne diasporinis identitetas – tai skersai valstybių sienas einantis identitetas, saistantis žmones, gyvenančius ir savo tėvynėje, ir bet kur kitur.”
Socialinis antropologas įsitikinęs, kad šiandienos realybę atitinkantis terminas būtų “Lietuvos tauta”, o ne “lietuvių tauta” – jis apimtų Lietuvos teritorijoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų žmones, taip pat ir kitose šalyse gyvenančius emigrantus iš Lietuvos. “Esame per maži, kad dar etniškai skaidytumės. Tokiu atveju reiktų grįžti į XIX a. pab.–XX a. pr. vadinamosios tautinės valstybės kūrimą, bet tokį ES valstybės etnonacionalizmą šiandien būtų sunku suprasti. Taip, tebeegzistuoja tautinės valstybės modelis, bet šiuolaikiniame transnacionaliniame pasaulyje jis gerokai sueižėjęs ir tam duoda pagrindo ir tokie dariniai, kaip ES”, – tvirtina V.Čiubrinskas.
Mokslininkas primena, kad lietuvių tapatybės ir Lietuvos pilietybės principai daugiausia nulemti europinio konteksto: rėmėmės vokiškuoju etnonacionalizmo principu, kurio visiškai neseniai Vokietija atsisakė, pereidama į pilietinį civilinį nacionalizmą. Lietuvoje šie procesai taip pat neišvengiami.
Tiesa, V.Čiubrinskas pastebi, kad etnonacionalistinių jėgų priešiškumas imigrantų atžvilgiu Europoje suaktyvėjęs: “Savaime suprantama – globalizacija turi antrą lazdos galą. Tai natūralus atsakas į pasaulio suvienodėjimą. Bet ši įtampa prisideda ir prie įstatymų kontrolės, kad šie būtų ne tik tolerantiški visoms tautoms, bet ir atsižvelgtų į didžiumos nuomonę.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Kirvis Kirvis rašo:

    Juk akivaizdi propagandinė rašliava, turbūt turėtų būti prie užsakomųjų straipsnių priskirta? Šaukštas deguto tikrai gerame “Veido” numeryje…

  2. Dainius Dainius rašo:

    Mes visuomet vėluojame. Po to, kai centrinės ES valstybės Vokietija, Anglija ir Prancūzija pareiškė, kad multikultūriškumui jų valstybėse galas, Lietuvos trydaliai savo darbą tęsia, tarsi nieko nebūtų įvykę. Po kiek sidabriniai?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...