2016 Birželio 13

Pabėgėlių krizė

#SuPabėgėliais: „Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų“

veidas.lt

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Kavalos, Graikija

Taksi pakylame į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į saulės užlietą įlanką ir pačią Kavalą. Prie vartų pasitinka šeimininkė. „Tai Rula, – sako Evgenia, vietinių iniciatyvos padėti pabėgėliams narė. – Ją pabėgėliai vadina mama Rula.“

Besišypsanti energinga moteris atveria mums vartelius. Mažą kiemelį nuo kaitrios Graikijos saulės saugo virš galvos išsiraitęs vynmedis, o visur aplink žydi gėlės – net paprasti baldai išmarginti įvairiaspalviais gėlių raštais.

Kiemelyje – trys vyrai ir keli bėgiojantys vaikai. Vyresnysis iš vyrų – Rulos sutuoktinis – rim­­­tas, ramus ir susimąstęs graikas. Du kiti – gerokai jaunesni. Tai Huseinas ir Muhamedas. Kaip vėliau išsiaiškinsime, vienas iš Irako, kitas – iš Sirijos. Abu besišypsantys, paslaugūs ir drau­giški.

Rula / E.Labanausko nuotr.

Lakstantys tamsiaplaukiai vaikučiai – irgi pa­bė­gėliai. Jiems nuo dvejų iki penkerių metų. Vie­nas jų dar net nėra matęs savo tėvo. Vėliau sužinau, kad šiandien šiuose namuose – šventė. Dve­jų metų berniukas, kurį vietiniai praminė Ta­li­ba­nu, nes vaikiškai neduoda niekam ramybės, šiandien pasimatys su tėvu. Jo mama, kitos pabėgėlės moterys namo viduje ruošia šventinę vakarienę.

Šios šeimos istorija – išskirtinė man, bet, galima sakyti, tradicinė pabėgėliams. Iš pradžių Siriją paliko vyras, ieškodamas saugesnio ir geresnio užutėkio savo šeimai. Jis pasiekė Vokietiją. Tik tuomet į kelionę leidosi ir kiti šeimos nariai, bet Balkanų koridorius užsivėrė ir šeima įstrigo Graikijoje. Vis dėlto pagaliau šiandien šeima susijungs.

Rula su pabėgėlėmis / E.Labanausko nuotr.

Netrukus esu pakviečiamas į Rulos namų vidų. Tai išskirtinai šilti (ne dėl to, kad lauke + 28 laipsniai) ir jaukūs namai. Iš viso čia prieglobstį rado 16 pabėgėlių. Tiesa, prieš tai čia jų buvo gerokai per 20, o netrukus turėjo dar padaugėti. Kaip vėliau ne kartą kartojo šeimininkė: „Mano namai atviri visiems.“

Pati Rula nelabai kalba angliškai. Sunkiai šia bendra kalba bendrauja ir dauguma pabėgėlių. Jie taip pat nemoka graikiškai, o Rula – arabiškai. Bet ar tai būtina? „Žmogiškumui nereikia suprasti kalbos“, – vėliau pasakė Fotis, Rulos sūnėnas, kuris vertėjavo ir vienintelis iš esančiųjų kalbėjo ir angliškai, ir graikiškai.

Rula su jos namuose gimusiais pabėgėliais / E.Labanausko nuotr.

Jis pats su pabėgėliais dirba nuo praėjusių metų, kai iki tol nematyta banga prieglobsčio ieškančių žmonių užplūdo Graikijos salas, po to keltais atvyko į žemyninėje dalyje esančią Kavalą. Jis, jo teta ir kiti bendraminčiai tiekė maistą pabėgėliams, padėdavo susiorientuoti ar nulydėdavo iki vietos, kur teikiama medicininė pagalba.

„Įsitraukiau praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Tuomet į mūsų namus pabėgėliai atvykdavo tik šiek tiek pailsėti, nusiprausti, užkąsti karšto maisto. Vieną dvi dienas pabūdavo ir keliaudavo toliau. Dauguma – į Vokietiją. Taip viskas klostėsi, iki kol šių metų pavasarį nebuvo uždarytos sienos“, – savo istoriją pasakoja Rula.

Muhamedas (kairėje), Huseinas (dešinėje) / E.Labanausko nuotr.

Beje, frazė „dirbti su pabėgėliais“ – nelabai tikusi. Bent jau taip man teigė Maria, kita graikė, kuri yra viena iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kai paklausiau, nuo kada ji ir Evgenia dirba su pabėgėliais, ji iš pradžių nelabai suprato klausimo, o po to atsakė: „Mes ne dirbame, mes padedame.“

Neatrodo, kad ir Rula bei jos šeima „dirbtų su pabėgėliais“. Jie padeda, o greičiau priima juos į savo šeimą.

„Truputį sunkoka, kai du kūdikiai, – neslėpdama savo šiltos šypsenos prasitaria Rula.

Tai vienintelis „nusiskundimas“, bet moteris tuoj pat nuskuba į kambarį, ir abiejose jos rankose – du mažyliai. Jie abu – pabėgėliai, bet gimė čia, Graikijoje, galima sakyti, Rulos namuose. „Mano šeima – labai labai didelė“, – sako ji.

E.Labanausko nuotr.

Rulos svetingumo nepamiršo ir anksčiau jos na­muose trumpą atokvėpį radę pabėgėliai. „Iki šiol bendraujame, vieni kitiems siunčiame nuotraukas, pasakojame, kaip sekasi ir t.t. Su visais, ne­svarbu iš kur jie kilę – iš Sirijos, Afganistano, Ira­ko ar Palestinos, palaikome ryšį“, – pasakoja Rula.

Dabar jų namuose žmonės apsistoja ilgiau. Laukia, kol pagaliau gaus „nukreipimą“, tiksliau – dokumentus, kurie nurodo, kad juos sutiko priimti viena ar kita Europos Sąjungos šalis.

Vienas tokių laukiančiųjų – jau minėtas 20-metis Huseinas iš Šiaurės Irako, kur dabar karaliauja „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Jis vienas prieš pusantrų metų paliko Iraką. Apie metus išbuvo Turkijoje: dirbo, taupė pinigus ir net bandė mokytis, bet nepavyko.

E.Labanausko nuotr.

„Turkai išnaudoja pabėgėlius. Jie moka dvigubai mažiau nei turkams vien dėl to, kad esi irakietis ar siras. Mano darbas Turkijoje – šešios dienos per savaitę, 12 darbo valandų, dar kelionė iki darbo ir atgal. Nebuvo laiko kada mokytis, teko atsisakyti šios minties“, – pasakoja Huseinas, beje, puikiai kalbantis angliškai ir vertėjaujantis pabėgėliams stovyklose.

Jis jau kelios savaitės gyvena pas Rulą. Prieš tai glaudėsi prie Kavalos esančioje pabėgėlių stovykloje po atviru dangumi. Graikijoje – jau trys mėnesiai, tiek laiko nebuvo susisiekęs ir su artimaisiais, likusiais Irake.

Huseinas (dešinėje) ir Muhamedas / E.Labanausko nuotr.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Huseinas iš Turkijos Izmiro pasiekė Lesbo salą. Tada keltu – Kavalą, bet ES ir Turkijai sutarus bei užvėrus sienas įstrigo čia. Svajojo patekti į Vokietiją. Dabar užpildė dokumentus dėl persikėlimo į Prancūziją ar Belgiją.

„Vilties neprarandu. Nesijaučiu kaip spąstuose. Manau, kad mes, pabėgėliai, atsidūrėme kažkokiame žaidime. Turkai naudojasi mumis, kad gautų pinigų iš ES“, – nervingai sukdamas cigarečių pakelį rankose sako jis.

Šalia Huseino sėdi Muhamedas. Jis irgi maždaug 20 metų amžiaus. Graikiją Mu­hamedas su sesers šeima pasiekė prieš tris mėnesius. Kelionė iš Pietų Sirijos, kur gyveno, truko pusę metų. Kai prasidėjo karas, teko mesti mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje, kad padėtų šeimai išgyventi. Dalis jo šeimos laikiną prieglobstį rado Libane.

E.Labanausko nuotr.

Kur pats norėtų persikelti gyventi? „Į bet kurią šalį, kurioje iki gyvenimo pabaigos galėčiau gyventi saugiai“, – per vertėjaujantį Huseiną atsako Muhamedas.

Kodėl nepasitraukė į Libaną? Nepaklausiau. Neuždaviau ir kitų klausimų: kodėl negynei savo tėvynės? Ar pats nesi iš ISIS?.. Neuždaviau tokių klausimų, kuriuos per tūkstančius kilometrų prie televizorių ekranų ar interneto komentaruose mėgsta uždavinėti „gudruoliai“. Nėra tai paprasta, kai sėdi priešais ir žvelgi į akis žmonėms, kuriems nepasisekė gimti Lietuvoje, kur nevyksta karas, kurie rizikuodami gyvybe keliavo į nežinomą svajonių kraštą, o galiausiai sužinojo, kad niekas jų ten nelaukia. Žmonėms, kurie atsidūrė nežinomybėje ir vienintelis jų užsiėmimas – laukti.

Uždaviau klausimą Rulai: kodėl ji tai daro? Kodėl padeda pabėgėliams?

„Noriu padėti žmonėms, nebūtinai pabėgėliams. Tai gali būti ir siras, ir graikas. Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų. Aš iš to pasisemiu energijos“, – šypsodamasi atsakė mama Rula.

E.Labanausko nuotr.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Rita Rita rašo:

    Dėkinga už tokį objektyvų ir nuoširdų straipsnį!

  2. Istorija Istorija rašo:

    Puikiai atskleista pabėgėlių gyvenimo tikrovė.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...