"Scanpix" nuotr.

Šiaurės Korėja vėl drumsčia tarptautinius vandenis. Pchenjano pranešimas apie planuojamą palydovo paleidimą sulaukė kaimyninių valstybių pasmerkimo, nes įtariama, kad tai balistinių raketų programos dalis ir tai yra tarptautinių susitarimų pažeidimas.

Tai ne pirmas stalinistinio Kim Jong Uno režimo išsišokimas. Sausio pradžioje Šiaurės Korėja pranešė išbandžiusi vandenilinę bombą. Ekspertai įtaria, kad taip Pchenjanas bando priversti tarptautinę bendriją sėstis su juo prie derybų stalo ir išsireikalauti paramos. Pasak “Foreign Policy” eksperto Michaelo Auslino, JAV turėtų išvengti šių pinklų.

Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus.

Šešiašalės derybos (JAV, Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Rusija ir Šiaurės Korėja) dėl Pchenjano branduolinio nusiginklavimo vyko 2003-2007 m., o 2009 m. stalinistinis režimas paliko derybų stalą. Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus, slapčia plėtojant branduolinę programą.

Nuo pat 1993 m. derybos su Šiaurės Korėja rėmėsi prielaida, kad JAV gali priversti Pchenjaną atsisakyti planų sukurti branduolinį ginklą ir balistines raketas. Po visų derybų buvo teigiama apie Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės sustabdymą, tačiau nei vienas susitarimas net nesulėtino Pchenjano progreso ta linkme. Jei ir šį kartą kadenciją baigiančio Baracko Obamos administracija veiks taip pat, kaip ir jo pirmtakai, rezultatas bus toks pat, teigia M.Auslinas.

Būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės.

Vis dėlto, jei B.Obama nuspręs sėstis prie derybų stalo, jis turėtų išvengti klaidų, kurias padarė Billas Clintonas ir George’as W. Bushas jaunesnysis. Negalima suteikti Pchenjanui paramos, o būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės. Pasak M.Auslino, toks požiūris JAV derybininkams suteiks realistinį atspirties tašką ir realias įžvalgas, ką galima pasiekti.

Susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą.

Be tokio požiūrio deryboms gresia būti užvilkintoms. Taip pat svarbu, kad Vašingtonas nustotų tikėti, kad bet koks susitarimas, net ir blogas, yra geriau nei jokio. Iki šiol JAV derybininkai tikėjo, kad bet koks susitarimas suteiks svertus kontroliuoti Šiaurės Korėją. Tuo metu, blogi susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą – Šiaurės Korėja įgijo ginklą prieš galimus karinius veiksmus.

Jei B.Obamos administracija nenori derėtis iš jėgos pozicijų, tuomet geriau tegu visai nesideri, rašo M.Auslinas. Bet kokiu atveju, ji turi ant stalo nuolat laikyti jėgos panaudojimo galimybę, ko nedarė nei B.Clintonas, nei G.W.Bushas.

JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jėga – tai ne tik karinių pajėgų panaudojimas. Naujos sankcijos gali susilpninti Kim Jong Uno režimo finansinę padėtį. Kinija ir Rusija nuolat atmeta sankcijų prieš Šiaurės Korėją JT Saugumo Taryboje galimybę, todėl vienašališki veiksmai būtų efektyvesni. G.W.Busho administracija 2005 m. užšaldė maždaug 25 mln. dolerių asmeninėse Šaiurės Korėjos lyderių užsienio sąskaitose ir taip privertė Kimo tėvą Kim Jong Ilą sugrįžti prie derybų stalo. Tačiau jau po dviejų metų G.W.Bushas panaikino sąskaitų užšaldymą ir Šiaurės Korėjos režimas vėl “pamiršo” savo pažadus. 2009 m. derybos žlugo, nes Pchenjanas išbandė balistinę raketą. JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga.

JAV turi atsisakyti minties, kad suvilios Pchenjaną atsisakyti branduolinių ginklų. Vietoj to Vašingtonas turėtų įgyvendinti tradicinę sulaikymo doktriną. Vašingtonas turėtų aiškiai pasakyti, kad jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga. Be to, jei bus nustatyta, kad branduolinę galvutę ruošiamasi uždėti ant balistinės raketos, JAV turėtų sunaikinti paleidimo vietą. Negali likti vietos dviprasmybėms ir Pchenjano interpretacijoms dėl JAV nusistatymo.

Vienintelis būdas užkirsti kelią Šiaurės Korėjos branduolinei grėsmei – Pchenjano režimo pakeitimas. Kim Jong Uno režimo nušalinimas turėtų būti ilgalaikis JAV ir jų partnerių tikslas. Branduolinio nusiginklavimo nebus, kol Kimas ir jo chunta bus valdžioje ir jokios derybos nesustabdys jų nuo branduolinės programos, kuri leidžia išgyventi jų režimui. Silpninti ir toliau izoliuoti Pchenjaną  - tik tai užtikrins, kad Šiaurės Korėja savo branduolinių pajėgumų nepavers imunitetu nuo tarptautinio spaudimo.

Griežtesnė ir realistiškesnė pozicija – tai ne karo siekis. Atvirkščiai, ji parodo apsisprendimą užkirsti kelią Pchenjano bandymams imtis šatažo ir reikalauti paramos. Spaudimas režimui, kad derybos įvyks tik po to, kai Pchenjanas įgyvendins tarptautinius susitarimus, Šiaurės Aziją apsaugos, o ne priartins prie karo, tvirtina M.Auslinas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Pasitraukė strateginis investuotojas

Iš pradžių Energetikos ministerijos vadovybė teigė, kad naujosios atominės elektrinės projektu Lietuvoje domisi net 25 bendrovės, vėliau aiškino, kad mažiausiai penki koncernai juo domisi rimtai, galiausiai sužinojome, kad teliko viena pretendentė, ir ta pati pasitraukė. Kitaip tariant, pasitraukus Pietų Korėjos bendrovei KEPCO, Lietuvai nepavyko išrinkti strateginio investuotojo naujai atominei elektrinei statyti.

Tiek premjeras, tiek energetikos ministras to pernelyg nedramatizuoja ir tikina, kad iki kitų metų pabaigos investuotojas tikrai bus rastas. Bet visuomenė šiuo projektu jau stipriai suabejojo: viešumoje praūžė svarstymų gūsis, ar nauja atominė elektrinė mums apskritai reikalinga, o jei ir reikalinga, ar mes ją sugebėsime pasistatyti, o jei ir sugebėsime pasistatyti, ar jos gaminsima elektra kainuos ne pernelyg brangiai.

Seimo opozicija galimo investuotojo pasitraukimą įvertino kaip visišką fiasko, tad surinko parašus ir pradėjo interpeliacijos procedūrą energetikos ministrui Arvydui Sekmokui.

Dveji metai nepavydėtiname poste

Iš pradžių prognozuota, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė išsilaikys iki bulviasodžio, vėliau – kad iki bulviakasio, bet ji dirba jau dvejus metus. Ir vis daugiau ženklų, kad dirbs visą šią Seimo kadenciją. Lietuvoje ji sulaukė kritikos lavinos tiek dėl žalingos mokesčių reformos, tiek dėl diržų užveržimo tautai ir atlaidumo sau, tiek dėl nemokėjimo bendrauti, tiek dėl stringančių reformų. Tačiau negalima nepastebėti, kad ši Vyriausybė nuveikė nemažai gerų darbų ir tai padarė balansuodama ties mažumos Vyriausybės riba. Šią Lietuvos Vyriausybę gana palankiai vertina užsienio žiniasklaida, nemažai palankių atsiliepimų ji sulaukė ir iš kitų valstybių vadovų bei tarptautinių organizacijų atstovų.

Čia svarbu paminėti, kad A.Kubilius šiuo metu gali jaustis ramiai ir užtikrintai, nes norinčiųjų jį pakeisti tiesiog nėra.

Žinoma, tai dar ne garantija, kad premjeras gali miegoti ramiai. Vyriausybės planuojamos energetikos ir valstybės turto valdymo reformos paliečia labai daug įtakingų grupių, kurios tikrai nesėdės rankų sudėjusios.

Daugiabučių renovacija patyrė fiasko

Praėjusių metų vasarą patvirtinusi naują daugiabučių modernizavimo tvarką, pagal kurią Vyriausybė įsipareigojo finansuoti 15 proc. būstų atnaujinimo vertės, o kitą dalį lėšų gyventojai turėtų pasiskolinti, Vyriausybė buvo kupina lūkesčių. Dar praėjusių metų vasarą skelbta, kad 2009 m. Lietuvoje bus pradėta renovuoti 500 senų daugiabučių, o 2010 m. – tūkstantis. Nors jau tada šie planai atrodė absurdiški, vis dėlto tikrovė pranoko pesimistiškiausias projekcijas: iki šiol pasirašytos tik trys sutartys dėl daugiabučių modernizavimo, o konkrečius darbus pradėjo tik viena bendrija.

Už šį žlugusį projektą atsakingas aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas su savo komanda. Jo kėdę šiuo metu judina tiek prezidentė, tiek opozicija. O Aplinkos ministerija ir toliau ginasi, kad projektas tuoj įsivažiuos, nes 58 daugiabučių bendrijos jau esą apsisprendė dalyvauti projekte.

Sumažintas PVM tarifas viešbučiams

Po dvejų metų įtikinėjimo viešbučių savininkai pagaliau švenčia pergalę. Nuo 2009 m. sausio, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė panaikino beveik visas PVM lengvatas, o šio mokesčio tarifą pakėlė iki 21 proc., viešbučių savininkai ir vadovai nenuleido rankų ir jiems vieninteliams pavyko susigrąžinti prarastąją lengvatą – Seimas patvirtino lengvatinį 9 proc. viešbučių paslaugų tarifą 2011 m. Tiesa, ekspertai abejoja, ar viešbučiai išpildys savo pažadą kitais metais sumažinti paslaugų kainas.

Kilo karo grėsmė

Gruodžio pradžioje Šiaurės Korėjos artilerija apšaudė netoli sienos esančią Pietų Korėjos salą. Po šio incidento prabilta, kad tai gali išvirsti į karinį konfliktą, tačiau, laimei, taip neatsitiko. Beje, taip neatsitiko net tuomet, kai netoli Šiaurės Korėjos įvyko Pietų Korėjos ir JAV karinės pratybos. Vis dėlto Šiaurės Korėja ir toliau grasina karu ir teigia šiuo metu kasanti tunelį, kuriame kovo mėnesį įvykdys branduolinį bandymą.

R.Berankis – geriausiųjų šimtuke

Lietuvos tenisininkas Ričardas Berankis 2010 m. sezoną baigė įsiverždamas į pajėgiausių pasaulio tenisininkų šimtuką. Po Helsinkyje laimėto “ATP Challenger Tour” serijos turnyro Profesionalų teniso asociacijos (ATP) reitinge jis pakilo į rekordines aukštumas – su 596 įskaitiniais taškais pajėgiausių planetos tenisininkų rikiuotėje užėmė 85 vietą.

“Bendri JAV ir Pietų Korėjos manevrai gali sukelti karą Korėjos pusiasalyje. Amerikos imperialistų ir jų marionečių Pietų Korėjoje karinės pratybos yra nukreiptos prieš mus, tad į jas būsime priversti atsakyti tuo pačiu”, – skelbia komunistinis Pchenjano režimas, reaguodamas į karines JAV ir Pietų Korėjos pratybas, prasidėjusias po praėjusios savaitės Šiaurės Korėjos išpuolių.

Priminsime, kad praėjusį antradienį Šiaurės Korėja apšaudė Jonpjongo salą, esančią netoli Šiaurės ir Pietų Korėjų ginčijamos jūrinės sienos. Šis išpuolis nusinešė keturių žmonių gyvybes, dar aštuoniolika buvo sužeisti, taip pat užsiliepsnojo kai kurie pastatai ir miškai.

Nors išpuolis buvo įvertintas kaip agresyviausias nuo Korėjos karo pabaigos 1953 metais, daugelis analitikų prognozavo, kad naujas karas tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos vis dėlto nekils.

Tiesa, Jungtinės Tautos po šio išpuolio antradienį skubiai sušaukė neeilinį posėdį. Didžiausios pasaulio valstybės, tarp jų JAV, Rusija, Japonija ir Vakarų Europos šalys, pasmerkė išpuolį, o Šiaurės Korėjos sąjungininkė Kinija dėl to pareiškė susirūpinimą.

Vis dėlto tas susirūpinimas nebuvo labai rimtas. Praėjusios savaitės viduryje vis dar manyta, kad Šiaurės Korėja tik gąsdina siekdama išspausti nuolaidų, bet tikro karo ji nenorinti. Juk iš tiesų pastaruosius dešimtmečius Šiaurės Korėjos strategija buvo pagrįsta bandymais įvairiomis provokacijomis ir įtampos didinimu “išsimušti” naudos iš užsienio valstybių.

Iš esmės praėjusios savaitės įvykiai buvo priskirti prie provokacijų, kurių per šiuos metus būta nemažai. Tarkime, šiemet Šiaurės Korėjos sąskaitoje – du branduolinio ginklo bandymai, kelis kartus išbandytos raketos ir kovo mėnesį paskandintas Pietų Korėjos karo laivas su 46 jūreiviais. Ir jokio karo, tad kodėl jis turėtų kilti dabar?

“Per artimiausias dienas Šiaurės Korėja greičiausiai aprims ir nebekurstys aistrų, didinančių geopolitinę temperatūrą. Gali būti, kad po išpuolio prasidės ramybės laikotarpis ar net mėginimai atnaujinti taikias derybas. Pchenjanas neturi apetito veltis į didelį konfliktą. Pietų Korėjos ir JAV kariuomenės yra geriau pasirengusios ir aprūpintos technika, negu aptriušusi, nors ir gausi Šiaurės Korėjos kariauna, kurios naikintuvai vargu ar turi pakankamai degalų skrydžiams”, – skelbia “Reuters” analitikai.

Tačiau jų prognozės nepasitvirtino. Penktadienį Geltonojoje jūroje vėl buvo girdimi sprogimai, o Šiaurės Korėjos naujienų agentūros paskelbė, kad artimiausiomis dienomis, atsakant į sekmadienį prasidėjusius naujus karinius Pietų Korėjos mokymus, gali kilti tikro karo pavojus.

Priminsime, kad Pietų Korėjos kariniai mokymai vyksta reguliariai ir nuolat erzina Šiaurės Korėją. Šį sykį įsiūčio dar daugiau, nes prie Pietų Korėjos prisidėjo ir JAV. Mokymuose dalyvauja ne tik Pietų Korėjos karinės pajėgos su savo artilerija, bet ir Amerikos lėktuvnešis “George Washington”, kuris išplaukė iš savo bazės Japonijoje trečiadienį, kitą dieną po to, kai Šiaurės Korėjos artilerija apšaudė Pietų Korėjai priklausančią salą. Ant šio lėktuvnešio denio yra 75 kariniai lėktuvai, o laivo įgulą sudaro daugiau kaip 6 tūkst. žmonių.

Tikro karo grėsmė

Dabar analitikai jau nebe tokie ramūs. Nors vis dar manoma, kad Šiaurės Korėjos veiksmai gali būti, tarkime, dar ir bandymas įtvirtinti būsimo šalies vadovo, dabartinio prezidento Kim Jong Ilo sūnaus, autoritetą šalies viduje, tačiau jau imta baimintis, kad tikrasis tikslas iš tiesų gali būti karas.

Manoma, jog Šiaurės Korėja puikiai suvokia, kad tokį karą pralaimėtų. Tačiau ji suvokia ir tai, kad kariniais veiksmais vis dėlto pridarytų itin daug žalos.

“JAV ir sąjungininkų analitikai ilgai tikėjo, jog Šiaurės Korėja neįsivels į tikrą karą, tačiau dabar kyla grėsmė, kad jie buvo neteisūs. Tikro karo žala būtų nepamatuojama. Juk pabūklų griebtųsi ne tik Šiaurės, bet ir Pietų Korėja. O juk žinome, kad Seulas turi ir cheminį, ir biologinį ginklą, nemažai atominių bombų”, – grėsmes vardija vyriausiasis “Rand” korporacijos gynybos analitikas Bruce’as Bennettas.

"Veido" archyvas

Korėjos vadovą šlovinantys komunistai gerokai skiriasi nuo taip pat besivadinančių partijų Vakarų Europos šalyse ir net Rusijoje

Jei būtų nuverstas Šiaurės Korėjos režimas, pasaulyje liktų vos keturios senojo komunizmo šalys. Tačiau modernių komunistinių partijų pasaulyje vis daugėja, o jų įtaka politikai stiprėja.

Praėjusį ketvirtadienį, komunistinės Šiaurės Korėjos įkūrimo metinių dieną, šioje šalyje grojo orkestrai ir nepaliaujamai skambėjo liaupsės “amžinajam” diktatoriui Kim Jong Ilui. O tuo pat metu kaimyninėje Pietų Korėjoje nuo komunistinio režimo besislapstanti Šiaurės Korėjos opozicija surengė vaidinimą, kuriame imituotas Kim Jong Ilo nužudymas.

Planai nuversti jo režimą bręsta jau ne vienus metus, bet jokių apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Tačiau dabar imama manyti, kad vienos iš penkių pasaulyje likusių komunistinių valstybių – Šiaurės Korėjos – padangėje tvyro perversmo nuotaikos. Nors šioje šalyje komunistai yra bene labiausiai užčiaupę burnas opozicijai, ši rado prieglobstį kaimyninėje Pietų Korėjoje ir iš ten grasina jėga nuversti Šiaurės Korėjos komunistinį režimą.

Štai rugsėjo 6-ąją apie 200 buvusių Šiaurės Korėjos karių, perbėgusių į Pietų Korėją, įkūrė organizaciją, pavadintą Šiaurės Korėjos liaudies išvadavimo frontu, kuri kaip tik ir sieks nuversti Pchenjano komunistinį režimą. Pagalbos jie tikisi ir iš Šiaurės Korėjoje tebetarnaujančių kolegų karių.

Priminsime, kad po 1950–1953 m. vykusio Korėjos karo iš komunistinės šalies į Pietų Korėją pabėgo apie 19 tūkst. žmonių. Dauguma jų perbėgo pastarąjį dešimtmetį ir įkūrė nemažai prieš komunistinį režimą nukreiptų judėjimų, tačiau šis bus pirmasis, vienijantis buvusius karius ir remiamas karių Šiaurės Korėjoje. Ir jei bent dalis iš didžiulėje Šiaurės Korėjos armijoje tarnaujančių 1,2 mln. karių stos prieš režimą, tai gali būti iš tiesų galinga ir stipri jėga, kurios Kim Jong Ilui atlaikyti gali ir nepavykti.

“Iki šiol palaikome ryšius su daugeliu buvusių karinės tarnybos draugų, o daugelis jų gerai suvokia nebegalėsiantys ilgai išgyventi Kim Jong Ilo režimo sąlygomis. Teiksime pagalbą, kad jie nuverstų režimą Šiaurės Korėjos žmonių bei kariuomenės rankomis”, – sakė organizacijos generalinis sekretorius Jang Ce-Yulas, kuris ir pats yra buvęs kariškis, perbėgęs į Pietų Korėją prieš dvejus metus.

Be to, tikimasi kaip įmanoma labiau sumažinti ištikimų režimui karių lojalumą vykdant pogrindinę jų švietimo programą. Pasak Jang Ce-Yulo, jo organizacija padės slapta gabenti leidinius, vaizdo įrašus ir kitą medžiagą į griežtai kontroliuojamą šalį bei platins ją tarp Šiaurės Korėjos karių.

Komunistai keičiasi

Iš tiesų tikrosiomis komunistinėmis šalimis dabar vadinamos Šiaurės Korėja, Laosas, Vietnamas ir Kuba savo režimais mažai kuo skiriasi nuo klasikinio sovietinio komunizmo. Čia nėra laisvosios rinkos, taip pat negalioja ir kapitalizmo dėsniai. Čia nėra nuomonių laisvės, mirtimi teisiami politiniai kaliniai, o komunistų partijos vadovas laikomas kone Dievu, kuriam reikia rodyti tik pritarimą ir nuolankumą.

Šiek tiek kitaip yra nebent Kinijoje, kur komunistų partijos lyderiai labiau suinteresuoti ne ideologinių komunizmo vertybių puoselėjimu, o ekonomine savo bei šalies gerove. Tad čia esama kur kas daugiau laisvės, kuri gali reikštis ir rinkoje, ir bent iš dalies – kasdieniame žmonių gyvenime. Tiesa, ir Kinijoje teisiama už “netinkamas” politines pažiūras, ir čia varžoma žiniasklaida, ir čia išskirtinėmis teisėmis naudojasi diktatoriui lojalūs kariškiai. Tačiau Kinija iš visų penkių komunistinių valstybių labiausiai nutolusi nuo komunizmo, gyvavusio XX amžiuje.

Kartu egzistuoja ir kitoks – XXI amžiaus komunizmas. Jis nėra diktatoriškas, nesiekia atriboti valstybių nuo išorinio pasaulio ir valdžioje nesudaro daugumos. Toks nuosaikus komunizmas savo sekėjų turi daugelyje pasaulio šalių. Iš viso šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama apie šimtą komunistų partijų. Juk komunistų partijos veikia ne tik, tarkime, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Filipinuose ar Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir Japonijoje, Vakarų Europoje ar JAV. Tokie komunistai net turi savo puslapius socialiniame tinkle “Facebook” ir juos palaiko tūkstančiai gerbėjų. Jų propaguojamos idėjos neneigia nei tarptautinės prekybos, nei technologijų pažangos, nei nuomonių laisvės.

Iš esmės XXI amžiaus komunizmas yra gana artimas tiek dabartinių socialdemokratų, tiek socialistų idėjoms apie kuo didesnę lygybę visuomenėje, kuo mažesnį skurdą ir nedarbą. Galima apibendrinti, kad “modernusis” komunizmas daugiausia liečia ekonomiką, o ne kokias kitas gyvenimo sritis, ir neturi nieko bendro su žmogaus laisvių bei teisių ribojimu. Galiausiai tokio komunizmo dažniausiai niekas nebelaiko grėsme ir vis rečiau sieja su komunistų nusikaltimais XX amžiaus viduryje.

Tarkime, Nyderlanduose, Austrijoje ar Danijoje komunistai reikalauja progresinių mokesčių ir atstovauja darbininkų luomui. O JAV komunistai siekia kuo daugiau socialinių garantijų pensininkams, studentams, darbininkams ar jaunoms šeimoms, taip pat kovoja dėl nemokamo mokslo ir sveikatos apsaugos.

O štai Švedijos komunistai labiausiai susitelkę ties feminizmo ir ekologijos klausimais, be to, aktyviai reikalauja išvesti Švedijos karius iš Afganistano. Beje, po rinkimų su jais koalicijos sudaryti nė kiek nesibodėjo Švedijos žalieji ir socialdemokratai.

Graikijos komunistai savo ruožtu provokuojamai klausia: negi, žiūrėdami į Kiniją ar vis sparčiau ekonomiškai augantį Vietnamą, nesuvokiate, kad komunizmas – jei tik nebūtų toks iškreipas ir represinis – būtų teisingiausias kelias, kuriuo turi eiti kiekviena demokratinė valstybė? Jie aiškina, esą jei Graikijos valdžioje būtų komunistai, šalis būtų nė kiek ne mažiau laisva ir vakarietiška nei dabar, tačiau esą niekada nebūtų priėjusi iki tokios beviltiškos finansinės krizės, į kokią pateko šiais metais.

Ekonominis modelis nepasiteisino

Dabartiniame laikmetyje įdomus dar vienas aspektas: ar komunistinis ekonomikos modelis pasiteisino ir ar pasiteisina šiais laikais? Tad nekalbėkime apie Sovietų Sąjungos represijas ir nusikaltimus žmogiškumui. Nekalbėkime apie trėmimus, politinių kalinių šaudymą, turto konfiskavimą praėjusio amžiaus viduryje. Atskaitos tašku imkime dabartį ir pamėginkime atsakyti, ar komunizmas pasiteisina iš pragmatinės, racionaliosios perspektyvos.

Komunistai Vakarų Europoje mėgsta skelbti, kad komunistinių šalių (vėlgi neliečiant kitų šio režimo aspektų, kuriuos jie ir patys kritikuoja) užsienio skolos yra labai nedidelės. Nedidelis čia ir nedarbas, o šie rodikliai esą svarbesni už eksporto ar importo apimtis, kurių didinimu taip rūpinasi kapitalistinės šalys.

Tačiau reikia pabrėžti, kad iš esmės komunistinės šalys pralobsta tik tada, kai atveria sienas tarptautinei prekybai, kai “išmoksta” vakarietiškų rinkos dėsnių, kai jose išplėtojamas bankinis sektorius. Tarkime, Kinija savo augimu visus ėmė stebinti tada, kai šalies rinkoje padvelkė laisvės vėjai. Vietnamas laikomas viena labiausiai augsiančių ekonomikų, jei tik dar labiau atvers savo sienas tarptautinei prekybai. Na, o Kuboje, Laose, Šiaurės Korėjoje ekonominis proveržis negresia. BVP vienam gyventojui jose dešimtis kartų mažesnis nei kapitalistinėse šalyse, net jei nedarbas čia mažas ar jo, bent kaip skelbiama, iš viso nėra.

O kur dar didžiulė korupcija, pagal kurią komunistines šalis lenkia nebent mažiausiai išsivysčiusios bei kitokių diktatorinių režimų prispaustos šalys.

Galiausiai užtenka pažvelgti į turtuose skęstančius komunistų diktatorius vienoje pusėje, ir lūšnynus bei juose vegetuojančius vargetas kitoje, kad įsitikintume, jog komunizmas klasinių skirtumų nepanaikino iki šiol.

Šiaurės Korėjos kariškiai ketvirtadienį pranešė, kad jų šalis atšaukia paktą, turėjusį padėti išvengti atsitiktinių ginkluotų susirėmimų su Šiaurės Korėjos pajėgomis.

Apie šį sprendimą buvo paskelbta smarkiai padidėjus įtampai tarp Seulo ir Pchenjano dėl Pietų Korėjo karo laivo nuskandinimo.

Šiaurės Korėjos generalinis štabas Pietų Korėjos ginkluotosioms pajėgoms adresuotame pranešime taip pat perspėjo, kad Seulo laivai bus atakuojami, jeigu pažeis ginčijamą abiejų šalių sieną Geltonojoje jūroje, nurodė Pchenjano valstybinė naujienų agentūra.