Istorinės praeities įvertinimas, identiteto paieškos, socialinė įtampa, seksualumas, virsmas suaugusiu žmogumi, galiausiai meilė – tai tik keletas visuomenei aktualių temų, kurias nagrinėja šių metų „Vokiško kino dienos“. Čia pristatomi filmai leidžia įsitikinti, kad ir TEN – Vakaruose – viskas nėra taip šviesu ir gražu, kaip gali pasirodyti stebėtojui iš šalies.

Jau ketvirtąjį kartą Goethe‘s institutas, kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje į Lietuvą atveža kino naujienas iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Vasario 26 d. sostinėje startuosiančiose „Vokiško kino dienose“ bus parodyta 12 įvairių temų ir žanrų naujausių kino filmų. Per mėnesį jie aplankys septynių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Nidos – kino sales.

„Vokiški filmai turi labai rimto ir sunkiai perkandamo kino reputaciją. Mūsų kino dienos griauna šį trumparegišką stereotipą, – sako Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovė Johanna M.Keller. – Žinoma, tiesa yra tai, kad vokiškas kinas dažnai nagrinėja nemalonius ir sudėtingus gyvenimo aspektus. Tokius kaip: praeities našta, sunkumai ieškant savo tikrojo gyvenimo kelio, migracija ir kt. Tačiau šias temas tikrai įmanoma pateikti linksmai ir su ironija, įrodo „Vokiško kino dienos“. Tai ir yra stiprioji vokiško kino pusė.“

Vokiško kino šventę Vilniuje atidarys tragikomiška satyra – režisierės Fraukes Finsterwalder „Tamsioji pusė“ („Finsterworld“, 2012/13), kuriai scenarijų ji rašė kartu su savo vyru, šveicarų bestselerių autoriumi Christianu Krachtu. Šis didelio pasisekimo sulaukęs režisierės debiutas pilnametražio kino sferoje – tarsi mozaika, susidedanti iš įvairių atskirų ir tarpusavyje netikėtai susisiejančių  istorijų. Jos kupinos stiprių dialogų ir atskleidžia tam tikrus Vokietijos istorijoje, identitete ir visuomenėje glūdinčius stereotipus. Pati režisierė savo kūrinį apibūdina kaip siekį atsisakyti vokiškame kine vyraujančio sauso realizmo.  Ji tarsi sako: jei visa tai nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga.

Labai svarbus „Vokiško kino dienų“ akcentas –režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013). Jo istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Paradoksalu, tačiau abiejų šalių viešojoje erdvėje ji vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio. Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos odisėja į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai jie čia ieško duonos kąsnio. Lietuvos žiūrovas atpažins filme lietuviškus peizažus – didžioji dalis scenų buvo filmuotos Lietuvoje. Taip pat ir lietuvių aktorius atskiruose epizoduose, vaidinančius lietuvių partizanus, ūkininkus bei rusų kareivius (iš žinomų pavardžių – Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius, Aleksas Kazanavičius ir kt.). Į filmo peržiūras Lietuvoje atvyks ir pats režisierius, kurio mamos šeima yra kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos ir buvo persekiojama kraštą okupavusių rusų. Rickas Ostermannas dalyvaus susitikimuose su žiūrovais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Programoje spalvų ir įspūdingų vaizdų gausa išsiskiria nuotykių filmas „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“), pastatytas pagal didžiulės sėkmės sulaukusį istorinį Danielio Kehlmanno to paties pavadinimo romaną, kuris 2007 metais buvo išleistas taip pat ir lietuvių kalba. Holivudinio filmo bruožų turinčiame filme pasakojama apie dviejų vokiečių genijų – gamtininko, keliautojo ir geografo Alexanderio von Humboldto bei matematiko Karlo Friedricho Gausso – pastangas 19 a. atrasti pasaulį. Pirmasis tai daro keliaudamas po tolimuosius kraštus – filme gausu nuostabaus grožio vaizdų iš Ekvadoro teritorijoje esančių Amazonės džiunglių. Antrasis bando apskaičiuoti pasaulį užsidaręs savo kambarėlyje. Abiems mokslo korifėjams lemta susipažinti tik gyvenimo pabaigoje, kuri jiems abiems tampa tarsi nauja pradžia.

Apskritai šiųmetinės „Vokiško kino dienos“ išsiskiria savo gausia pasiūla jaunimui bei pagrindinius vaidmenis atliekančiais jaunais aktoriais. Štai vokiško kino sensacija netikėtai tapusios juostos „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011), kuri praėjusiais metais buvo rodoma ir Lietuvoje, režisieriaus Axelio Ranischo antrajame filme „Jaučiuosi disko“ („Ich fühl mich Disco“, 2012/13) pagrindinis herojus – homoseksualus paauglys Florianas. Jis ieško savo identiteto bei bando susivokti savo seksualinėje orientacijoje. Austrų kino juostoje „Talėja“ („Talea“, 2013) veiksmas sukasi apie sudėtingą ką tik iš kalėjimo išėjusios motinos ir jos meilės išsiilgusios paauglės dukters santykį. Pagal Alinos Bronsky bestselerį pastatyto kino filmo „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2011/12) dėmesio centre yra paauglė Sascha, gyvenanti socialinės rizikos aplinkoje ir kovojanti dėl išlikimo. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Jasna Fritzi Bauer 2013 m. vykusiame Maxo Ophülso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią jaunosios aktorės vaidmenį.

Netradiciniu požiūriu į kiną išsiskiria vokiečių drama-tragikomedija „Meilės didkepsniai“ (Love Steaks, 2013), 2013 m. Miuncheno festivalyje pelniusi skatinamąją naujojo vokiečių kino premiją „Förderpreis Neues Deutsches Kino“ visose kategorijose. Filmo kūrėjai netgi yra susikūrę naują savo kino specifikos apibūdinimą, vadindami savo kūrinį „pirmuoju FOGMA filmu pasaulyje“, taip tarsi sukurdami  paralelę avangardinam kinematografijos judėjimui DOGMA. Šio filmo išskirtinis bruožas yra improvizacija filmavimo aikštelėje – aktoriams neparuošiami jokie tikslūs dialogai, kuriuos jie turi išmokti, tik nurodomos scenarijaus gairės, pagal kurias jie tiesiog improvizuoja.

Greta vokiškų ir austriškų meninių filmų šveicarų kino programą šiemet atstovauja du dokumentinio žanro kūriniai. Ypač išsiskiria dokumentinė drama „Įsimylėję priešai “ („Verliebte Feinde“, 2012), pasakojanti neįprastos šveicarų poros – katalikų intelektualo Peterio von Roteno ir protestantų kovotojos už moterų teises Iris von Roten – meilės istoriją. 1943-1950 metais jiedu parašė vienas kitam apie 1 300 laiškų, kuriuose diskutavo apie feminizmą, religiją, politiką, literatūrą, meilę, laisvus santykius ir seksualumą. Tai, kaip atvirai ir radikaliai šie du žmonės laiškuose analizuoja savo jausmus, žavi net ir šiandien.

Įvairia programa pasižyminčios Vokiško kino dienos šiais metais žiūrovų dėmesį bando atkreipti jau pernai įsiminusiomis smalsiomis animacinėmis akytėmis. Šiais metais jos klausia: Kommst Du? (Ar ateisi?)

Plačiau apie filmus ir jų rodymo vietas galite pasiskaityti: www.goethe.de/lietuva/vkd.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo klausimus apie šios savaitės politines aktualijas.

R.Musnickas. Šią savaitę aktualijų nemažai, tokių gana kontroversiškų. Kiek spėsime, pabandysime aptarti. Pirmiausia – mokesčiai skubos tvarka. Dar prieš laidą Jūs tai įvertinote kaip cirką. Kas ten vyko?

A.Kubilius. Vakar Seime vyko charakteringas svarstymas, ir tai tampa pagrindiniu šios valdžios bruožu. Svarstomi tokie svarbūs klausimai kaip mokesčiai, kurių sprendimai biudžetui gali kainuoti 200 mln. litų ar 500 mln. litų nesurenkamų pajamų. Apie tai, ką matėme vakar, esame kalbėję jau ne vieną kartą. Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kokia yra valdančiosios koalicijos nuomonė. Vakar mes visą dieną reikalavome, kad į tribūną išeitų Premjeras ir aiškiai atsakytų, kokia yra Vyriausybės pozicija dėl pasiūlymų, kurie gimė Seime ir kuriuos pateikė Darbo partija (leiboristai), o jiems pritarė B. Bradausko vadovaujamas Biudžeto ir finansų komitetas. Atsirado ir PVM lengvata šaldytai mėsai. Matėme, kad A. Butkevičius negali aiškiai pasakyti, kokia yra jo nuomonė. Matyt, tos nuomonės yra kelios, jos skiriasi ne tik iš ryto ir vakare, bet ir priklausomai nuo to, kokiame vaidmenyje jis atsakinėja į klausimus. Kaip Premjeras jis sako, kad Vyriausybė yra prieš tokią pataisą, bet valdančiojoje koalicijoje sprendimas buvo priimtas už tokią pataisą. Mes turėjome vertinti, kad tai yra valdančiosios koalicijos susitarimas ir kad tie 200 mln. litų, kurie yra išimami iš biudžeto už PVM lengvatą šaldytai mėsai, yra kaina, kurią socialdemokratai susimoka Darbo partijai (leiboristams) už  V. Andriukaičio išlikimą poste. Kai mes apie tai pradėjome kalbėti garsiai, – kad valdančiosios koalicijos apsisprendimą reikia vertinti šitaip, tada Darbo partijos (leiboristai) lyderis, bandydamas išvengti kritikos, pasakė, kad jis nebepritaria tokiai pataisai. Tuomet pasimetė socialdemokratai, nes jie lyg jau buvo priėmę sprendimą pritarti. Galų gale pavyko išvengti pataisos, kuri mokesčių mokėtojams būtų kainavusi 200 mln. litų, o vartotojams jokios naudos nebūtų davusi. Tą ne vieną kartą yra įrodžiusi Valstybės kontrolė ir ekspertai. Vakar dienos įvykiai parodė, kad valdančioje koalicijoje trūksta atsakomybės, aiškios nuomonės ir lyderystės.

R. M.  Jūs sakote tai, ką vakar kviečiant į laidą sakė koalicijos partneriai, – kad priiminėjant mokesčius aiškiai nebuvo matyti socialdemokratų lyderystės, visi buvo kažkodėl pasimetę. Net jau ir reforma niekas nieko nebevadina, yra tik eklektiškas bandymas kažką padaryti.
A. K. Jūs teisingai sakote. Mes vakar aiškiai matėme, kad Vyriausybės ar Premjero noras buvo tiesiog kažką padaryti.

R. M. Ar, Jūsų akimis, Premjeras yra kai kurių koalicijos partnerių įkaitas?
A. K. Pirmiausia jis yra savo nuostatos įkaitas – sudėtingesniu klausimu neturėti savo pozicijos. Tai labai ryškiai buvo matyti visus pusę metų, o vakar ypač ryškiai – tiesiog neturėti nuomonės. Iš ryto pasakyti vienokią, po pietų – kitokią. Pagal reikalą. Antras dalykas – visiškai akivaizdu, kad pamatinis siekis yra vengti lyderystės sudėtingesniais klausimais, tai yra, neužimti aiškios pozicijos, leisti situacijai vystytis savaime. Jeigu Vyriausybėje yra priimami normalesni sprendimai, o Seimo valdančioje koalicijoje kyla diskusijos, tai Premjero kaip Vyriausybės lyderio, kuris ryškiai gintų Vyriausybės poziciją, nesigirdi. Vakar aš kelis kartus turėjau pakartoti, kad susiklosto paradoksali situacija tiek dėl mokesčių, tiek dėl dujų terminalo įstatymo, – kad mes, opozicija, turime reikalauti valdančiosios koalicijos atstovų Seime gerbti Vyriausybės poziciją. Mes balsuojame už Vyriausybės poziciją, reikalaujame, kad Vyriausybės atstovai būtų iškviesti į Seimo posėdį, o valdančioji dauguma Vyriausybės nuomonės nenori išgirsti. Mes, žinodami, kad Vyriausybėje ir ministerijose dirba aukštos kvalifikacijos ekspertų ir specialistų ir matydami jų parengtus įstatymus, kartais turime dėti pastangas, kad tą profesionalų nuomonę išgirstų ir valdančiosios koalicijos atstovai. Nors turėtų būti priešingai – jie turėtų mus įtikinėti. Štai susiklosto kokia paradoksali situacija. Tuo šitas Seimas skiriasi nuo ankstesnio. Mūsų Vyriausybė turėjo aiškią nuomonę ir ją gindavo Seime, mes nuolat turėjome problemų su opozicija, kuri elgdavosi neracionaliai. Dabar Vyriausybė vengia ginti savo nuomonę Seime, o opozicija elgiasi racionaliai ir svarbiais klausimais nepasiduoda pagundai leistis į populizmą, o ginti Valstybės interesą – ar tai būtų finansai, ar energetika.

R.M. Bet vis tiek sunku suprasti, nors iš kitos pusės kai koalicijos partneriai yra pakankamai lygaus svorio, galbūt taip galima sakyti, bent jau kai kurie. Darbo partija (leiboristai) kaip ir socialdemokratai yra gana daug laimėję balsų, taigi būti lyderiu labai sunku, reikia nuolat ieškoti kompromisų. Gal čia ir yra kompromisų ieškojimas, gal kartais tiems patiems koalicijos partneriams susirodo, kad reikia galbūt vienos lengvatos, po to kažkaip kitaip nusprendžia, ir Premjeras bando derinti, gal tai yra tam tikra taktika?
A.K.  Aš suprantu, kad jisai turi derinti, ir tai yra Premjero atsakomybė, tačiau suderintą poziciją jisai turi ginti.

R.M. Ir koalicijos partneriai turi savo poziciją, jiems, pavyzdžiui, dėl V. Andriukaičio susirodo, kad reikia lengvatų PVM, gal reikia dar kažko.
A. K.  Vienas iš Vyriausybės vadovo vaidmenų yra būti koalicijos lyderiu, ir jeigu koalicija sutaria daryti sprendimą, lyderis sprendimą turi ginti, ar jis jam patinka, ar nepatinka. Mes to nematome. Kita vertus, matome valdančiosios koalicijos partnerių, ypač Darbo partijos (leiboristų), poziciją, kuri ypač pradėjo ryškėti per interpeliaciją ir mokesčių svarstymus ir kurią įvardinčiau kaip zuikių sukilėlių poziciją. Labai garsiai mojuojama kirviais ir žadama kovoti iki paskutinio kraujo lašo už kokią nors PVM lengvatą ar blogai dirbantį sveikatos apsaugos ministrą, bet vėliau, atėjus lemiamam momentui, kovos kalavijai tyliai nuleidžiami.

R.M. Labai įdomu. Aš, pavyzdžiui, galėčiau suprasti kai kurių politikų, sakykime, Darbo partijos (leiboristai), jeigu stumiama PVM lengvata mėsai, kad tai aiškiai bus suvesta su jų verslais, kad tai per daug akivaizdžiai daroma. Taip būtų sunku suprasti, kodėl Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas irgi pasisako už tą lengvatą, galbūt socialdemokratų yra kita pozicija, žino ir Valstybės kontrolės išvadas ir kitus dalykus, bent jau Premjeras tai tikrai. Kodėl tokia B. Bradausko pozicija, gal tai noras paremti verslą, tai yra akivaizdus darbiečių stūmimas?
A.K. Akivaizdus, ir mes tai įvardijome. Visiškai natūralu žinant, kad V. Uspaskicho verslas susietas su mėsos perdirbimu, o Darbo partija (leiboristai) siūlo PVM lengvatas mėsai. Mes tai siūlėme vadinti tiesiog PVM lengvata „Krekenavos mėsai“. Šiuo atžvilgiu man sunku pasakyti, kodėl buvo pasirinktas toks veikimas. Lyg ir buvo bandoma parodyti, kad Darbo partija (leiboristai) turi specifinių idėjų ir minčių, kaip jie vadindavo – dėl generuojančios ekonomikos, – norą išsiskirti, valdančioje koalicijoje parodyti, kad mes turime savo nuomonę, mes ją giname ir ginsime. Bet viskas baigiasi zuikių sukilimu…

R.M. Man dar vienas svarbus klausimas, kurio aš niekaip nesupratau šią savaitę – tai generalinio prokuroro ataskaita Seime. Jai nepritarta, ir nesupratau, ką visa tai reiškia. Kas toliau? Jūs supratote?
A.K. Vakar Seime priimtos Statuto pataisos: jeigu Seimas nepriima institucijų ataskaitų, tada lyg jau galima inicijuoti, sakykime, generalinio prokuroro atleidimo procedūrą. Aš tai vertinu kaip norą keisti generalinį prokurorą ar kitų institucijų vadovus ir, matyt, ieškoti sau palankesnių. Kai kalbame apie generalinį prokurorą, vėl natūralu, kad Darbo partija (leiboristai), kurios lyderiams prokurorai siūlo bausmes, turi savo intereso. Aš nežinau, koks čia yra socialdemokratų interesas, gal noras turėti sau palankų prokurorą? Svarbiausia, mano įsitikinimu, kad įstatymai ir Seimo statutas ir iki šiol leido inicijuoti nepasitikėjimo procedūrą, labai aiškiai įvardijant kas nepatinka. Man atrodo, čia tėra noras lyg ir prisidengti figos lapeliu, sofistikuotas noras po kažkokia širma paslėpti savo interesus keisti šį prokurorą į vienai ar kitai partijai palankų.

R.M. Dėkoju už pokalbį.

Ar šiuolaikiniai menininkai vis dar sugeba piešti? Atsakymas – „Arkos“ galerijoje.

Nacionalinio muziejaus paroda byloja apie aną, 1918–1940 m. Lietuvą. Naujajame arsenale galite išvysti pasakojimą apie šio laikotarpio mūsų diplomatus. Kelią į tarptautinį pripažinimą Lietuva skynėsi per savo pasiuntinius, kurie, neturėdami diplomatinio darbo patirties, greitai išaugo į gabius ambasadorius, deramai atstovavusius jaunos valstybės interesams užsienyje.
Parodoje eksponuojamos pirmųjų Lietuvos diplomatų nuotraukos, portretai, apdovanojimai, dokumentai atspindi svarbiausius to meto istorijos įvykius – Vilniaus netekimą, Klaipėdos krašto prijungimą ir aneksiją, sovietų okupaciją. Ekspozicijoje galima pamatyti buvusių Lietuvos pasiuntinybių baldus, iškabas, asmeninius Lietuvos diplomatų daiktus. Pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis siužetas „Vytautas Didysis Lucke“, simbolizuojantis Lietuvos diplomatijos ištakas.

Ginčijasi, bet piešia

„Arkos“ galerija kviečia mėgstančiuosius tyrinėti piešinius: čia atidaryta kas porą metų rengiama apžvalginė paroda „Piešiniai 2012“. Joje ranką pieštuku pramankština įvairiausių žanrų menininkai – tapytojai, skulptoriai, grafikai, keramikai, vitražistai, tekstilininkai, freskos meistrai.
Dailininkai seniai ginčijasi, ar geras menininkas privalo būti akademinio piešimo virtuozas. Vieniems piešimas – kasdienio darbo dalis, mąstymo būdas ir saviraiškos priemonė, kitiems – tik projektas, parengiamieji meno kūrinio stadija. Daug jaunų dailininkų apskritai abejoja akademinio piešinio svarba. Vis dėlto šiųmetei parodai savo piešinius pristatė beveik pusantro šimto menininkų.

Šios savaitės atidarymai

Antradienį Pamėnkalnio galerijoje atidaroma Sigitos Maslauskaitės paroda „Atvaizdai“. Joje ketinama rodyti pastaraisiais metais dailininkės nutapytus paveikslus ir keletą ankstesnių, bet viešai nerodytų kūrinių. Jų ikonografijos šaltiniai – biblinės temos, tokios kaip „Abraomo auka“, „Jokūbo kova“, „Arkangelas Rafaelis“, „Šv. Marija Magdalietė“ ir pan. „Dauguma mano kūrinių turi aliuzijų į krikščionybę ir krikščioniškosios dailės ikonografiją. Kodėl tapau šventuosius, nuolat klausinėja parodų žiūrovai, žurnalistai ir dailės kritikai, nors natiurmortus ir peizažus visi supranta be paaiškinimų. Man atrodo, kad ieškau savo tapyboje to paties – santykio su pasauliu, žmonėmis, savimi, išraiškos“, – pasakoja S.Maslauskaitė.
Ji trejetą metų studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete, vėliau krikščioniškosios ikonografijos studijas tęsė Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje, o dabar dirba Bažnytinio paveldo muziejaus direktore.
Penktadienį Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma jauno lenkų menininko Michalo Budny paroda, kurioje – abstraktūs, geometriniai, taupios vizualinės kalbos objektai, trikdantys žiūrovą savo prieštaringa logika. Jie kalba apie komplikuotas, sunkiai aprėpiamas ar suvaldomas struktūras, egzistuojančias tiek „didelės šalies“ organizme, tiek sudėtingame atskiro individo pasaulyje.
Tą pačią dieną „Titanike“ duris atvers Berlyno galerijos „Werkstatt“ pristatoma dviejų naujosios abstrakcijos kūrėjų Ingeborgos Schleswig-Holstein ir Rudolfo Lippe tapybos paroda. Pirmoji po bendradarbiavimo su Andy Warholu susidomėjo spalviniais laukais ir teigia, kad jos darbai artimesni muzikai, o ne tradicinei tapybai. Na, o R.Lippe, pasitiesęs popieriaus juostas ant grindų, tapo ne tik ranka, bet ir kūnu: taip atsiranda ypatingi ornamentai, persunkti dinamiško ritmo.

Penkios Vilniuje veikiančios parodos
Naujajame arsenale – „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1940 m.“
Vilniaus rotušėje – „Vilnius – vartai į Žemaitiją“. Žemaitijos regiono menininkų paroda
„Arkoje“ – „Piešinys 2012“. Apžvalginė Lietuvos menininkų piešinių paroda
Radvilų rūmuose – „Kristianija mene“. Šiuolaikinių Danijos menininkų paroda
„Meno nišoje“ – Viačeslavo Karmalitos paroda „Tapyta Riešėje II“

Penki parodų atidarymai Vilniuje
Kovo 6 d. 18 val. Pamėnkalnio galerijoje – Sigita Maslauskaitė. „Atvaizdai“
Kovo 8 d. 18 val. „Titanike“ – „Post Idėja“. Lietuvos menininkių darbų paroda
Kovo 9 d. 17 val. „Titanike“ – Ingeborgos Schleswig-Holstein ir Rudolfo Lippe tapyba
Kovo 9 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje – Michalas Budny. „Didelė šalis“
Kovo 14 d. 18 val. „Lietuvos aido“ galerijoje – Valentinas Antanavičius. „Negražumo grožybės“

Na ką – pradedame skaičiuoti paskutinę savaitę iki dabartinės Europos Sąjungos galo? Ne, čia ne juokai – pačiu aukščiausiu lygiu, Europos Komisijos ekonomikos ir pinigų reikalų komisaro Olli Rehno lūpomis, buvo pažadėta, kad šios savaitės pabaigoje arba bus pateiktas euro zonos gelbėjimo planas, arba…

Kas bus po to, niekas tiksliai nesugeba pasakyti, bet visi sutinka – euro zonos žlugimas bus ir Europos Sąjungos žlugimas. Gal ne iš karto, gal laipsniškai, gal iš pradžių mėginant desperatiškomis priemonėmis palaikyti bent dalies dabartinės ES narių sąjungą, bet – žlugimas.
O kas būtų po to, kai Europos Sąjunga žlugtų? Vėlgi niekas nežino, bet visi sutaria, kad nieko gera – per pastarąjį tūkstantmetį kiekvieno ligšiolinio vieningos Europos projekto žlugimas reikšdavo suirutę, karus, barbarų antplūdžius. Taip buvo žlugus Romos imperijai, taip buvo žlugus Karolio Didžiojo Vakarų Romos imperijai, taip buvo yrant Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai. Po Napoleono karų Europoje susiklosčiusio „Imperatorių koncerto“ išsiderinimas atvedė į Pirmąjį pasaulinį karą ir žemyninės Europos imperijų žlugimą.
Bet reikėjo dar ir Antrojo pasaulinio, sugriovusio paskutinę, Britanijos imperiją, kad ant Habsburgų imperijos griuvėsių užgimusios Paneuropos idėjos įsiviešpatautų Europos politikų galvose. Ir dabar ką – praėjus vos penkiasdešimčiai metų, pasiekus istorinę plėtrą, kai prie vieningosios Europos prisidėjo netgi toliausi Vakarų imperijos pakraščiai, o prie durų krebžda Rytų Romos imperiją paveldėję turkų Osmanų palikuonys, viskas turi žlugti?
Žinia, visko gali būti. Europos, kaip ir visos žmonijos, istorija niekada nepasižymėjo racionalumu. Kas dabar patikės, kad daugiausiai storų ir protingų knygų apie karo tarp didžiųjų Europos valstybių negalimumą buvo prirašyta Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse? Ir argumentai buvo tokie protingi, tokie įtikinantys. O kiek įvairiausių ilgalaikės taikos projektų buvo prigimdyta artėjant Antrajam pasauliniam, kurio Europoje niekas nenorėjo, nes nujautė, kuo viskas gali baigtis! Bet nutiko, kaip nutiko, ir būtent todėl Europos Sąjunga buvo kuriama su šūkiu: niekados daugiau karų tarp savų! Tiesa, tas „tarp savų“ vėliau, Europoje įsiviešpataujant socializmui ir konformizmui, kažkur dingo, lygiai kaip ir krikščionių kryžius iš pirminio ES vėliavos projekto.
Bet Europos istorinės atminties tai nepakeitė, tad ne veltui Vokietijos kanclerė Angela Merkel, agituodama saviškius parlamentarus skirti daugiau pinigų euro zonai gelbėti, atvirai grasino karu, tiesiai siedama bendrą Europos valiutą su vieninga Europa, o pastarąją – su taika Europoje. Kita vertus, vien bauginimais toli nevažiuosi, tad A.Merkel, norėdama įtikinti vokiečius, kad šie dar labiau susiveržtų diržus visos Europos labui, turi parodyti jiems, kad ir Vokietija iš to kažką gauna. Pirmiausia – įrodyti, kad ateityje jokie graikai, portugalai, italai ar ispanai neparazituos darbštaus ir taupaus vokiečio sąskaita.
Vokietijoje jau seniai kalbama, kad visi, norintys gauti iš ES biudžeto, kurį gausiausiai pildo vokiečiai, paramą, turi išmokti gyventi taip pat taupiai kaip vokiečiai. Jau šiandien didžiausi ES skolininkai, tokie kaip Airija, neoficialiai turi siųsti savo biudžeto projektą tvirtinti ne į Briuselį, bet į Berlyną. Vokiečiams atrodo savaime suprantama, kad lygiai taip pat turėtų elgtis ir graikai, ir ispanai, ir visi kiti. O jeigu sutartų biudžetinių apribojimų nebūtų laikomasi, neklusnios ES narės be ilgų kalbų būtų baudžiamos. Iš esmės kalbama apie naują Europos Sąjungos valdymo formą – su centrine paneuropine vyriausybe ir nebe simbolinių, o tikrų galių turinčiu Europos Parlamentu.
Konkrečiai kalbama apie Europos Sąjungos virtimą Jungtinėmis Europos Valstybėmis. Naujo tipo sąjungą praėjusią savaitę propagavęs šiuo metu ES pirmininkaujančios Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis savo kalboje Berlyne tiesiai rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiais. Nušvilptas nebuvo, nors daugumai Europos elito vien Amerikos paminėjimas kelia alergiją. Tiesa, gausiai cituojamas irgi nebuvo, nes visi suprato, kad ne Lenkija, o Vokietija ir Prancūzija dabar sprendžia, kaip atrodys būsimoji Europos Sąjunga.
Jeigu viskas vyks pagal Berlyno ir Paryžiaus planą, šiandien iš A.Merkel ir Nikolas Sarkozy lūpų turėtume sužinoti, ką konkrečiai šiuodu turėjo galvoje, praėjusią savaitę unisonu pareikšdami, kad „reikia pasirašyti naują Europos Sąjungos sutartį“. Pabrėžtina, kad jų pareiškimas planuojamas likus vos savaitei iki to lemiamo ES viršūnių susitikimo, kuriame, kaip teigiama, bus arba išgelbėtas euras ir Europa, arba viskas žlugs. Ir nors bendri naujosios ES bruožai daugiau ar mažiau žinomi jei ne visų, tai bent euro zonos šalių vadovams, pats faktas, kad žaidimo taisykles siūlo tik du iš 27-ių, yra iškalbingas.
Jeigu naujoji Europos Sąjunga gims, tai nebebus 27 lygiateisių narių sąjunga netgi formaliai. Bus tie, kurie vadovauja, ir tie, kuriems vadovaujama. Tarp kurių bus Lietuva, kaip ir dauguma naujųjų ES narių, nesunku nuspėti. Guostis galėsime nebent tuo, kad pagal finansinę drausmę suskirstytoje Europoje mūsų vieta bus gerokai aukščiau Graikijos.