Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo klausimus apie šios savaitės politines aktualijas.

R.Musnickas. Šią savaitę aktualijų nemažai, tokių gana kontroversiškų. Kiek spėsime, pabandysime aptarti. Pirmiausia – mokesčiai skubos tvarka. Dar prieš laidą Jūs tai įvertinote kaip cirką. Kas ten vyko?

A.Kubilius. Vakar Seime vyko charakteringas svarstymas, ir tai tampa pagrindiniu šios valdžios bruožu. Svarstomi tokie svarbūs klausimai kaip mokesčiai, kurių sprendimai biudžetui gali kainuoti 200 mln. litų ar 500 mln. litų nesurenkamų pajamų. Apie tai, ką matėme vakar, esame kalbėję jau ne vieną kartą. Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kokia yra valdančiosios koalicijos nuomonė. Vakar mes visą dieną reikalavome, kad į tribūną išeitų Premjeras ir aiškiai atsakytų, kokia yra Vyriausybės pozicija dėl pasiūlymų, kurie gimė Seime ir kuriuos pateikė Darbo partija (leiboristai), o jiems pritarė B. Bradausko vadovaujamas Biudžeto ir finansų komitetas. Atsirado ir PVM lengvata šaldytai mėsai. Matėme, kad A. Butkevičius negali aiškiai pasakyti, kokia yra jo nuomonė. Matyt, tos nuomonės yra kelios, jos skiriasi ne tik iš ryto ir vakare, bet ir priklausomai nuo to, kokiame vaidmenyje jis atsakinėja į klausimus. Kaip Premjeras jis sako, kad Vyriausybė yra prieš tokią pataisą, bet valdančiojoje koalicijoje sprendimas buvo priimtas už tokią pataisą. Mes turėjome vertinti, kad tai yra valdančiosios koalicijos susitarimas ir kad tie 200 mln. litų, kurie yra išimami iš biudžeto už PVM lengvatą šaldytai mėsai, yra kaina, kurią socialdemokratai susimoka Darbo partijai (leiboristams) už  V. Andriukaičio išlikimą poste. Kai mes apie tai pradėjome kalbėti garsiai, – kad valdančiosios koalicijos apsisprendimą reikia vertinti šitaip, tada Darbo partijos (leiboristai) lyderis, bandydamas išvengti kritikos, pasakė, kad jis nebepritaria tokiai pataisai. Tuomet pasimetė socialdemokratai, nes jie lyg jau buvo priėmę sprendimą pritarti. Galų gale pavyko išvengti pataisos, kuri mokesčių mokėtojams būtų kainavusi 200 mln. litų, o vartotojams jokios naudos nebūtų davusi. Tą ne vieną kartą yra įrodžiusi Valstybės kontrolė ir ekspertai. Vakar dienos įvykiai parodė, kad valdančioje koalicijoje trūksta atsakomybės, aiškios nuomonės ir lyderystės.

R. M.  Jūs sakote tai, ką vakar kviečiant į laidą sakė koalicijos partneriai, – kad priiminėjant mokesčius aiškiai nebuvo matyti socialdemokratų lyderystės, visi buvo kažkodėl pasimetę. Net jau ir reforma niekas nieko nebevadina, yra tik eklektiškas bandymas kažką padaryti.
A. K. Jūs teisingai sakote. Mes vakar aiškiai matėme, kad Vyriausybės ar Premjero noras buvo tiesiog kažką padaryti.

R. M. Ar, Jūsų akimis, Premjeras yra kai kurių koalicijos partnerių įkaitas?
A. K. Pirmiausia jis yra savo nuostatos įkaitas – sudėtingesniu klausimu neturėti savo pozicijos. Tai labai ryškiai buvo matyti visus pusę metų, o vakar ypač ryškiai – tiesiog neturėti nuomonės. Iš ryto pasakyti vienokią, po pietų – kitokią. Pagal reikalą. Antras dalykas – visiškai akivaizdu, kad pamatinis siekis yra vengti lyderystės sudėtingesniais klausimais, tai yra, neužimti aiškios pozicijos, leisti situacijai vystytis savaime. Jeigu Vyriausybėje yra priimami normalesni sprendimai, o Seimo valdančioje koalicijoje kyla diskusijos, tai Premjero kaip Vyriausybės lyderio, kuris ryškiai gintų Vyriausybės poziciją, nesigirdi. Vakar aš kelis kartus turėjau pakartoti, kad susiklosto paradoksali situacija tiek dėl mokesčių, tiek dėl dujų terminalo įstatymo, – kad mes, opozicija, turime reikalauti valdančiosios koalicijos atstovų Seime gerbti Vyriausybės poziciją. Mes balsuojame už Vyriausybės poziciją, reikalaujame, kad Vyriausybės atstovai būtų iškviesti į Seimo posėdį, o valdančioji dauguma Vyriausybės nuomonės nenori išgirsti. Mes, žinodami, kad Vyriausybėje ir ministerijose dirba aukštos kvalifikacijos ekspertų ir specialistų ir matydami jų parengtus įstatymus, kartais turime dėti pastangas, kad tą profesionalų nuomonę išgirstų ir valdančiosios koalicijos atstovai. Nors turėtų būti priešingai – jie turėtų mus įtikinėti. Štai susiklosto kokia paradoksali situacija. Tuo šitas Seimas skiriasi nuo ankstesnio. Mūsų Vyriausybė turėjo aiškią nuomonę ir ją gindavo Seime, mes nuolat turėjome problemų su opozicija, kuri elgdavosi neracionaliai. Dabar Vyriausybė vengia ginti savo nuomonę Seime, o opozicija elgiasi racionaliai ir svarbiais klausimais nepasiduoda pagundai leistis į populizmą, o ginti Valstybės interesą – ar tai būtų finansai, ar energetika.

R.M. Bet vis tiek sunku suprasti, nors iš kitos pusės kai koalicijos partneriai yra pakankamai lygaus svorio, galbūt taip galima sakyti, bent jau kai kurie. Darbo partija (leiboristai) kaip ir socialdemokratai yra gana daug laimėję balsų, taigi būti lyderiu labai sunku, reikia nuolat ieškoti kompromisų. Gal čia ir yra kompromisų ieškojimas, gal kartais tiems patiems koalicijos partneriams susirodo, kad reikia galbūt vienos lengvatos, po to kažkaip kitaip nusprendžia, ir Premjeras bando derinti, gal tai yra tam tikra taktika?
A.K.  Aš suprantu, kad jisai turi derinti, ir tai yra Premjero atsakomybė, tačiau suderintą poziciją jisai turi ginti.

R.M. Ir koalicijos partneriai turi savo poziciją, jiems, pavyzdžiui, dėl V. Andriukaičio susirodo, kad reikia lengvatų PVM, gal reikia dar kažko.
A. K.  Vienas iš Vyriausybės vadovo vaidmenų yra būti koalicijos lyderiu, ir jeigu koalicija sutaria daryti sprendimą, lyderis sprendimą turi ginti, ar jis jam patinka, ar nepatinka. Mes to nematome. Kita vertus, matome valdančiosios koalicijos partnerių, ypač Darbo partijos (leiboristų), poziciją, kuri ypač pradėjo ryškėti per interpeliaciją ir mokesčių svarstymus ir kurią įvardinčiau kaip zuikių sukilėlių poziciją. Labai garsiai mojuojama kirviais ir žadama kovoti iki paskutinio kraujo lašo už kokią nors PVM lengvatą ar blogai dirbantį sveikatos apsaugos ministrą, bet vėliau, atėjus lemiamam momentui, kovos kalavijai tyliai nuleidžiami.

R.M. Labai įdomu. Aš, pavyzdžiui, galėčiau suprasti kai kurių politikų, sakykime, Darbo partijos (leiboristai), jeigu stumiama PVM lengvata mėsai, kad tai aiškiai bus suvesta su jų verslais, kad tai per daug akivaizdžiai daroma. Taip būtų sunku suprasti, kodėl Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas irgi pasisako už tą lengvatą, galbūt socialdemokratų yra kita pozicija, žino ir Valstybės kontrolės išvadas ir kitus dalykus, bent jau Premjeras tai tikrai. Kodėl tokia B. Bradausko pozicija, gal tai noras paremti verslą, tai yra akivaizdus darbiečių stūmimas?
A.K. Akivaizdus, ir mes tai įvardijome. Visiškai natūralu žinant, kad V. Uspaskicho verslas susietas su mėsos perdirbimu, o Darbo partija (leiboristai) siūlo PVM lengvatas mėsai. Mes tai siūlėme vadinti tiesiog PVM lengvata „Krekenavos mėsai“. Šiuo atžvilgiu man sunku pasakyti, kodėl buvo pasirinktas toks veikimas. Lyg ir buvo bandoma parodyti, kad Darbo partija (leiboristai) turi specifinių idėjų ir minčių, kaip jie vadindavo – dėl generuojančios ekonomikos, – norą išsiskirti, valdančioje koalicijoje parodyti, kad mes turime savo nuomonę, mes ją giname ir ginsime. Bet viskas baigiasi zuikių sukilimu…

R.M. Man dar vienas svarbus klausimas, kurio aš niekaip nesupratau šią savaitę – tai generalinio prokuroro ataskaita Seime. Jai nepritarta, ir nesupratau, ką visa tai reiškia. Kas toliau? Jūs supratote?
A.K. Vakar Seime priimtos Statuto pataisos: jeigu Seimas nepriima institucijų ataskaitų, tada lyg jau galima inicijuoti, sakykime, generalinio prokuroro atleidimo procedūrą. Aš tai vertinu kaip norą keisti generalinį prokurorą ar kitų institucijų vadovus ir, matyt, ieškoti sau palankesnių. Kai kalbame apie generalinį prokurorą, vėl natūralu, kad Darbo partija (leiboristai), kurios lyderiams prokurorai siūlo bausmes, turi savo intereso. Aš nežinau, koks čia yra socialdemokratų interesas, gal noras turėti sau palankų prokurorą? Svarbiausia, mano įsitikinimu, kad įstatymai ir Seimo statutas ir iki šiol leido inicijuoti nepasitikėjimo procedūrą, labai aiškiai įvardijant kas nepatinka. Man atrodo, čia tėra noras lyg ir prisidengti figos lapeliu, sofistikuotas noras po kažkokia širma paslėpti savo interesus keisti šį prokurorą į vienai ar kitai partijai palankų.

R.M. Dėkoju už pokalbį.