2014 Vasario 23

Vokiškame kine – tamsios ir šviesios gyvenimo pusės

veidas.lt


Istorinės praeities įvertinimas, identiteto paieškos, socialinė įtampa, seksualumas, virsmas suaugusiu žmogumi, galiausiai meilė – tai tik keletas visuomenei aktualių temų, kurias nagrinėja šių metų „Vokiško kino dienos“. Čia pristatomi filmai leidžia įsitikinti, kad ir TEN – Vakaruose – viskas nėra taip šviesu ir gražu, kaip gali pasirodyti stebėtojui iš šalies.

Jau ketvirtąjį kartą Goethe‘s institutas, kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje į Lietuvą atveža kino naujienas iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Vasario 26 d. sostinėje startuosiančiose „Vokiško kino dienose“ bus parodyta 12 įvairių temų ir žanrų naujausių kino filmų. Per mėnesį jie aplankys septynių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Nidos – kino sales.

„Vokiški filmai turi labai rimto ir sunkiai perkandamo kino reputaciją. Mūsų kino dienos griauna šį trumparegišką stereotipą, – sako Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovė Johanna M.Keller. – Žinoma, tiesa yra tai, kad vokiškas kinas dažnai nagrinėja nemalonius ir sudėtingus gyvenimo aspektus. Tokius kaip: praeities našta, sunkumai ieškant savo tikrojo gyvenimo kelio, migracija ir kt. Tačiau šias temas tikrai įmanoma pateikti linksmai ir su ironija, įrodo „Vokiško kino dienos“. Tai ir yra stiprioji vokiško kino pusė.“

Vokiško kino šventę Vilniuje atidarys tragikomiška satyra – režisierės Fraukes Finsterwalder „Tamsioji pusė“ („Finsterworld“, 2012/13), kuriai scenarijų ji rašė kartu su savo vyru, šveicarų bestselerių autoriumi Christianu Krachtu. Šis didelio pasisekimo sulaukęs režisierės debiutas pilnametražio kino sferoje – tarsi mozaika, susidedanti iš įvairių atskirų ir tarpusavyje netikėtai susisiejančių  istorijų. Jos kupinos stiprių dialogų ir atskleidžia tam tikrus Vokietijos istorijoje, identitete ir visuomenėje glūdinčius stereotipus. Pati režisierė savo kūrinį apibūdina kaip siekį atsisakyti vokiškame kine vyraujančio sauso realizmo.  Ji tarsi sako: jei visa tai nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga.

Labai svarbus „Vokiško kino dienų“ akcentas –režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013). Jo istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Paradoksalu, tačiau abiejų šalių viešojoje erdvėje ji vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio. Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos odisėja į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai jie čia ieško duonos kąsnio. Lietuvos žiūrovas atpažins filme lietuviškus peizažus – didžioji dalis scenų buvo filmuotos Lietuvoje. Taip pat ir lietuvių aktorius atskiruose epizoduose, vaidinančius lietuvių partizanus, ūkininkus bei rusų kareivius (iš žinomų pavardžių – Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius, Aleksas Kazanavičius ir kt.). Į filmo peržiūras Lietuvoje atvyks ir pats režisierius, kurio mamos šeima yra kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos ir buvo persekiojama kraštą okupavusių rusų. Rickas Ostermannas dalyvaus susitikimuose su žiūrovais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Programoje spalvų ir įspūdingų vaizdų gausa išsiskiria nuotykių filmas „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“), pastatytas pagal didžiulės sėkmės sulaukusį istorinį Danielio Kehlmanno to paties pavadinimo romaną, kuris 2007 metais buvo išleistas taip pat ir lietuvių kalba. Holivudinio filmo bruožų turinčiame filme pasakojama apie dviejų vokiečių genijų – gamtininko, keliautojo ir geografo Alexanderio von Humboldto bei matematiko Karlo Friedricho Gausso – pastangas 19 a. atrasti pasaulį. Pirmasis tai daro keliaudamas po tolimuosius kraštus – filme gausu nuostabaus grožio vaizdų iš Ekvadoro teritorijoje esančių Amazonės džiunglių. Antrasis bando apskaičiuoti pasaulį užsidaręs savo kambarėlyje. Abiems mokslo korifėjams lemta susipažinti tik gyvenimo pabaigoje, kuri jiems abiems tampa tarsi nauja pradžia.

Apskritai šiųmetinės „Vokiško kino dienos“ išsiskiria savo gausia pasiūla jaunimui bei pagrindinius vaidmenis atliekančiais jaunais aktoriais. Štai vokiško kino sensacija netikėtai tapusios juostos „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011), kuri praėjusiais metais buvo rodoma ir Lietuvoje, režisieriaus Axelio Ranischo antrajame filme „Jaučiuosi disko“ („Ich fühl mich Disco“, 2012/13) pagrindinis herojus – homoseksualus paauglys Florianas. Jis ieško savo identiteto bei bando susivokti savo seksualinėje orientacijoje. Austrų kino juostoje „Talėja“ („Talea“, 2013) veiksmas sukasi apie sudėtingą ką tik iš kalėjimo išėjusios motinos ir jos meilės išsiilgusios paauglės dukters santykį. Pagal Alinos Bronsky bestselerį pastatyto kino filmo „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2011/12) dėmesio centre yra paauglė Sascha, gyvenanti socialinės rizikos aplinkoje ir kovojanti dėl išlikimo. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Jasna Fritzi Bauer 2013 m. vykusiame Maxo Ophülso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią jaunosios aktorės vaidmenį.

Netradiciniu požiūriu į kiną išsiskiria vokiečių drama-tragikomedija „Meilės didkepsniai“ (Love Steaks, 2013), 2013 m. Miuncheno festivalyje pelniusi skatinamąją naujojo vokiečių kino premiją „Förderpreis Neues Deutsches Kino“ visose kategorijose. Filmo kūrėjai netgi yra susikūrę naują savo kino specifikos apibūdinimą, vadindami savo kūrinį „pirmuoju FOGMA filmu pasaulyje“, taip tarsi sukurdami  paralelę avangardinam kinematografijos judėjimui DOGMA. Šio filmo išskirtinis bruožas yra improvizacija filmavimo aikštelėje – aktoriams neparuošiami jokie tikslūs dialogai, kuriuos jie turi išmokti, tik nurodomos scenarijaus gairės, pagal kurias jie tiesiog improvizuoja.

Greta vokiškų ir austriškų meninių filmų šveicarų kino programą šiemet atstovauja du dokumentinio žanro kūriniai. Ypač išsiskiria dokumentinė drama „Įsimylėję priešai “ („Verliebte Feinde“, 2012), pasakojanti neįprastos šveicarų poros – katalikų intelektualo Peterio von Roteno ir protestantų kovotojos už moterų teises Iris von Roten – meilės istoriją. 1943-1950 metais jiedu parašė vienas kitam apie 1 300 laiškų, kuriuose diskutavo apie feminizmą, religiją, politiką, literatūrą, meilę, laisvus santykius ir seksualumą. Tai, kaip atvirai ir radikaliai šie du žmonės laiškuose analizuoja savo jausmus, žavi net ir šiandien.

Įvairia programa pasižyminčios Vokiško kino dienos šiais metais žiūrovų dėmesį bando atkreipti jau pernai įsiminusiomis smalsiomis animacinėmis akytėmis. Šiais metais jos klausia: Kommst Du? (Ar ateisi?)

Plačiau apie filmus ir jų rodymo vietas galite pasiskaityti: www.goethe.de/lietuva/vkd.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...