Dėl nesitaisančių ekonomikos rodiklių ir piliečių nepasitenkinimo Europos valstybėse griežto taupymo retoriką keičia skatinimo siekis.

Portugalijos finansų ministras Vitoras Gasparas, tituluojamas diržų veržimosi politikos architektu, liepos pradžioje paskelbė apie atsistatydinimą teigdamas, kad nebejaučia visuomenės palaikymo. Paskutiniu lašu, perpildžiusiu politiko kantrybės taurę, tapo praeivio spjūvis į veidą jam ir žmonai vienoje maisto prekių parduotuvėje. Netrukus sparčiai kylantį nerimą finansų rinkose dar labiau paskatino dėl politinių peripetijų atsistatydinimo pareiškimą parašęs dar ir užsienio reikalų ministras Pedro Portasas.
Tai įplieskė politinę krizę ekonominių nepriteklių kamuojamoje šalyje ir sukėlė realią grėsmę centro dešiniųjų valdančiajai koalicijai, įsipareigojusiai iki 2014 m. vidurio vykdyti griežtą taupymo politiką. To priežastis – prieš dvejus metus Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteikta 78 mlrd. eurų paskola, recesijos laikotarpiu išgelbėjusi šalies ekonomiką nuo griūties, tačiau privertusi valdžią nuosekliai priimti skaudžius bei visuomenėje nepopuliarius sprendimus.
Po ilgų nerimo dienų koalicija išsilaikė, leisdama rinkos dalyviams lengviau atsikvėpti. Nepaisant to, ekonominių rodiklių blogėjimas, visuomenės nepasitenkinimas ir iš to kylantis politinis nestabilumas verčia abejoti, ar Europos pasirinktas griežto taupymo būdas gali būti efektyvus sunkumams pietinėse žemyno valstybėse įveikti.

Didžiausia problema – nedarbas

Kone kiekvieną mėnesį dešimtyse Portugalijos miestų vyksta masiniai protestai, raginantys politikus atsisakyti griežto taupymo politikos. Ypač daug kritikos strėlių tenka vadinamajai „troikai“ – Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir TVF atstovams, kurie prižiūri Portugalijoje priimamų sprendimų suderinamumą su milijardinės gelbėjimo paskolos sąlygomis. Jų esmė – mažinti biudžeto deficitą karpant išlaidas ir didinant mokesčius.
„Dėl valdžios vykdomos taupymo ir diržų veržimosi politikos daug žmonių neteko darbo, o jaunimas pasmerkiamas nedarbui nuo pat pirmos dienos, kai baigia mokslus, – liūdnai konstatuoja devyniolikmetis studentas Simao. – Esu suglumęs ir tikrai nematau jokios ateities perspektyvos. Nelieka nieko kito, kaip tik galvoti apie emigraciją.“
Jam antrina į ketvirtą dešimtį netrukus įkopsiantis Pedro Barroso, darbo nerandantis jau trečius metus, nors studijavo itin perspektyvia laikytą interneto dizainerio specialybę: „Situacija blogėja kiekvieną savaitę. Nepasitikime valdžia ir tikrai nesijaučiame motyvuoti dėl to, ką jau teko patirti. Bet kuriuo atveju kol kas tenka pasikliauti šeimos narių ir draugų pagalba.“
Itin skausmingai pastarąją krizę išgyveno smulkios įmonėlės, įdarbinančios iki dešimties žmonių ir sudarančios net 94 proc. visų Portugalijos įmonių. Skaičiuojama, kad 2012–2013 m. dėl finansinių nepriteklių galėjo būti uždaryta 39 tūkst. kavinių ir restoranų.
„Portugalijoje smulkių nuosavų verslų, tokių kaip vaistinės, elektronikos parduotuvės ar kavinės, yra daug daugiau nei Lietuvoje. Jų veikimo modelis paprastai panašus: nedidelio pastato pirmame aukšte įsikuria šeimos verslas, o antrame aukšte gyvena patys šeimininkai. Taigi nemažai jų užsidarinėjo tiesiog mano akyse, o žmonės niršo ant valdžios“, – pasakoja iš Portugalijos grįžęs studentas Antanas Urbonas.
Čia svarbu žinoti, kad vyriausybė „troikos“ reikalavimus vykdė kryptingai: apkarpė socialines išmokas, sumažino viešojo sektoriaus darbuotojų, liberalizavo darbo santykius. Tačiau statistiniai rodikliai nedžiugina: „Eurostato“ duomenimis, Portugalijos skola nuo 2003 m. padvigubėjo ir dabar siekia 123 proc. BVP, o bedarbių skaičius pastaraisiais mėnesiais pasiekė rekordinę 17,7 proc. ribą.
Jaunimo iki 25 metų statistika dar grėsmingesnė – darbo neturi kone kas antras asmuo (42 proc.), nors 2012–2013 m. šiai problemai spręsti ir skirta 344 mln. eurų. Prognozės taip pat nėra įkvepiančios: „Reuters“ atlikta 40 ekonomistų apklausa parodė, kad ženklesnio nedarbo rodiklių mažėjimo neverta tikėtis iki pat 2015 m.

Griežtos priemonės rezultatų nedavė

Tokie niūrūs rodikliai iš esmės atskleidžia bendras Europos ekonominės raidos tendencijas. Euro zonoje bedarbių gegužės mėnesį padaugėjo iki 12,2 proc., o tai reiškia, kad septyniolikoje valstybių dabar yra 19,3 mln. žmonių, neturinčių darbo, – panašiai tiek, kiek gyvena Austrijoje ir Švedijoje kartu sudėjus. Bendra šių valstybių skola pirmąjį 2013 m. ketvirtį padidėjo 150 mlrd. eurų ir šiuo metu siekia 8,75 trilijono eurų, arba 92,2 proc. viso euro zonos BVP. Pabrėžtina, kad net penkių šalių – Airijos, Graikijos, Italijos, Belgijos ir Portugalijos skolos viršija šių ekonomikų dydį.
„Globalios ekonomikos padėtis išlieka kupina iššūkių, nes augimas yra per lėtas ir per mažai tvarus, o nedarbas – per didelis“, – pripažįsta TVF vadovė Christine Lagarde.
Tokių ekonominių rodiklių įtaka buvo akivaizdi praėjusią savaitę vykusiame galingiausių valstybių dvidešimtuko G20, atstovaujančio 90 proc. pasaulio ekonomikos ir dviem trečdaliams populiacijos, susitikime Maskvoje. Beje, Rusijos sostinėje viešėjo ir Lietuvos finansų ministras Rimantas Šadžius, pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu atstovaujantis Bendrijos interesams.

Kuo kai kuriems lietuviams nepatinka ES ir kaip gyventume, jei europinė sąjunga suirtų ar taptų amorfinė.

Tokios antieuropietiškos isterijos kaip Sąjūdžio 25-mečio paminėjimuose „Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai sakosi nebuvo girdėję. Ar tikrai Lietuvoje daugėja euroskepticizmo? Kodėl išskėstomis rankomis griebiame ES milijardus, bet vis garsiau ir vis iš aukštesnių tribūnų kaltiname ES esant vos ne Trojos arkliu, bandančiu įsiskverbti ir sunaikinti mūsų vertybinius pamatus? Ar tikrai geriau gyventume, jei nebūtume susieję savo valstybės likimo su ES? Galų gale kas būtų, jei europinė sąjunga išnyktų ar taptų formali?
Apie tai prie „Veido” apskritojo stalo diskutavo „Berlin Chemie Menarini Baltic” generalinis direktorius Algimantas Blažys, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos ir vadybos fakulteto dekanas doc. dr. Algirdas Monkevičius, „Veido” leidėjas, teisininkas dr. Algimantas Šindeikis ir konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES klausimais Darius Žeruolis.

Trys ES kritikų srovės
A.Šindeikis įžvelgia tris pagrindines ES kritikų sroves. Vienoje jų – Sąjūdžio jubiliejaus tribūnose reiškęsis intelektualinis elitas, kuris anuomet buvo pakankamai įtakingas, bet dėl vienokių ar kitokių aplinkybių dabar neturi nei pareigų, nei darbo, o gal net pajamų oriai gyventi. Savo asmeninio pykčio būseną jie ir išreiškia skleisdami tam tikrą nusivylimą mūsų valstybės sprendimu ir žingsniais eiti į Europos pusę. Antri – principiniai antieuropiečiai, kurie mano, kad iš Europos ateinančios vertybės blogos. Prie tokių A.Šindeikis linkęs priskirti ir arkivyskupo G.Grušo pareiškimą iš Seimo tribūnos, kad ES teisės aktais bando įsiskverbti į mūsų įstatymus ir silpninti šeimos institutą.
Trečią labai mažą grupę sudaro bandantieji rasti racionalų intelektualinį diskursą, kokia Europa turi būti, kokie iššūkiai jos laukia, kaip rasti bendrą vardiklį ir eiti į priekį – sugebėti būti konkurencingiems globaliame pasaulyje, išlaikyti savo socialinius modelius, pagrįstus vertybiniais principais. Ši trečioji grupė ieško atsakymų į bazinius iššūkius: ar valstybės gali toliau gyventi leisdamos neužsidirbtus pinigus, ar Europa pajėgi išlaikyti dabartinį socialinį modelį, galų gale kaip išugdyti tokią jaunimo motyvaciją mokytis ir dirbti, kaip kad Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Malaizijoje. „Deja, ši grupė Lietuvoje labai maža – madingiau tiesiog isterikuoti prieš Europą, verkšlenti ir siūlyti atkurti pseudotautines valstybes, pusiau smetoniškas diktatūras. Tai būtų visiškas nonsensas, kas šios dienos sąlygomis Lietuvą galėtų ne tik izoliuoti, bet ir pražudyti”, – neabejoja A.Šindeikis.
Taip, už euroskeptikus lietuviai rinkėjai nebalsuoja, ir tai rodo jų adekvačią reakciją. Bet, pasak “Veido” leidėjo, politinį bei psichologinį klimatą ir žmonių mąstymo būdą lemia ne tik rinkimų rezultatai, bet ir viešosios intelektualų kalbos. Per ilgą laiką tie autsaideriai gali įtikinti daugiau žmonių, kad viskas yra blogai.

Kodėl mums nepatinka Europa
Istorikas A.Kasparavičius mano, kad lietuviško euroskepticizmo priežastys – kelios: „Pirma, tai noras pasislėpti už savo istorijos: vėliausiai priėmėme krikštą, o jei Katalikų bažnyčią vertiname kaip universalių vertybių skleidėją, vadinasi, ir vėliausiai pritapome prie Europos. Trijuose ketvirtadaliuose XX a. Lietuvos istoriografijos rasime naratyvą, kaip lietuviai totaliai priešinasi iš Europos ateinantiems kryžiuočiams ar kitoms blogybėms. Dabar istoriografija keičiasi, bet mentaliteto taip greit nepakeisi, nes jau įpiršta mintis, kad Europa mums buvo priešiška.”
Antra, pasak istoriko, priežastis – žemos lietuvių politinės kultūros kvalifikacijos, gajus politinis populizmas. „Kad ir Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: jame yra visko, tai šieno kupeta, prie kurios gali prieiti bet kas ir pešti sau patinkančią žolę – ir antilenkai, ir antieuropiečiai, kaip ir proeuropiečiai, bet subalansuotos ramios strateginės minties ten nėra. Jau nekalbu apie gražulius ir kitus. Nenustebčiau, jei kitąmet Kovo 11-ąją žygiuojančių skustagalvių masė būtų dvigubai didesnė, nes jie turi “stogą”.
Trečia, estetikos standartai, net kasdienėje buityje: kaip prižiūrime gatves, kaip plauname automobilius – ir tai mus dar labai skiria nuo Europos, todėl ji mums atrodo svetima. O jei žmogus ko nesupranta, atsiranda fobijos, pasipriešinimo reakcija”, – mano A.Kasparavičius.

Kuo lietuviškas euroskepticizmas skiriasi nuo britiško
Vis dėlto ES ekspertas D.Žeruolis mano, kad euroskepsiu daug Lietuvos piliečių nėra užsikrėtę: „Atvirai euroskeptiškos partijos rinkėjų palaikymo nesulaukia. O visuomenės apklausose Lietuvos piliečiai – vieni entuziastingiausiai remiančių ES projektą ir pasisakančių, kad Europos būtų dar daugiau. Tai buvo net sunku prognozuoti – per referendumo kampaniją dėl narystės ES 2003 m. buvo netikrumo: ar ateis, ar balsuos (balsuoti atėjo 63,37 proc., už pasisakė 91,07 proc.).”
A.Kasparavičius papildo: tam tikra lietuvių Europos baimė ar baimė priklausyti Europai nėra visuotinė, priešingu atveju per pastaruosius dvidešimt trejus metus į Europą nebūtų išvažiavę mažiausiai 700 tūkst. mūsiškių. Antra vertus, Lietuva iš bendro konteksto nelabai iškrinta – euroskepticizmo Europoje yra labai nemažai. „Geriausias pavyzdys – Ūkanotasis Albionas, Didžioji Britanija. Britų premjero Davido Camerono pareiškimas dėl referendumo Didžiosios Britanijos narystės ES klausimu gal nėra šiaip sau rinkimų triukas – britai nuo Napoleono karų save visų pirma laiko britais, o tik paskui europiečiais”, – primena istorikas.
Jo manymu, populizmas ir euroskepticizmas labiausiai iškeroja tose šalyse, kurios sunkiai mato savo vietą būsimoje Europoje: „Britai mato Berlyno ir Paryžiaus tandemą, todėl jų euroskepticizmas didėja. Priešingas pavyzdys – Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris neabejoja Lenkijos vieta galimoje federacijoje. Tie politiniai sluoksniai, kurie nemato savo valstybės ar savo politinio sluoksnio ideologijai vietos Europoje, tam ir priešinasi.”
Bet, pasak A.Šindeikio, britiškas skepticizmas kitoks: “Jiems netinka dabartinė Europa, nes ji nėra pakankamai liberali, kaip tik sustabarėjusi, jie netiki tokiu valdymo modeliu, bet tiki, kad gali susitvarkyti gyvenimą geriau. Ir euro britai neįsiveda ne todėl, kad nemato jo privalumų, – jie turi kitą valstybės idėją, kuri netelpa į vieningos Europos konceptą. O mūsų euroskepticizmas – tai bandymas tamsoje ieškoti nežinia ko. Jei realizuotume euroskeptikų idėjas, gali būti, kad išeitų lietuviškas sovietmetis.”
MRU docentas A.Monkevičius priduria: „Euroskepticizmas bazuojasi ties klausimu, kas mes esame. Kai tai suvokiama per istorinę romantinę prizmę, veikia nostalgiškai. Tačiau prancūzai, britai diskutuoja, kas esantys, matydami ateities modelį. Estai turi viziją pralenkti Suomiją. Prezidentas Valdas Adamkaus buvo iškėlęs viziją, kad Lietuva turi tapti regiono lydere, bet nepavyko. Mes neturime ateities projekto. Euroskepticizmas Lietuvoje atsiranda kaip abejojimas savo ateities projektu, kurio neturime ir kurio pagrindas turėtų būti vertybės.”
Tačiau ESTEP ekspertas D.Žeruolis mano, kad visus vienijančios idėjos šiandien ne tik nėra, bet ir negali būti, bent jau panašaus lygio, kokios buvo nepriklausomybė, įstojimas į ES ir NATO. “Man ateities projektas, nors ir neįkvepiantis, – išlaikyti tai, kas pasiekta tiek Lietuvoje, tiek ES, kad ji nesubyrėtų. Neseniai buvo diskusija su Europos Parlamento pirmininku, kuris priminė, kad Vakarų Europoje gyvena karta, jau užmiršusi karą, ir jai atrodo, kad tai garantuota. Būtų didžiausias pavojus, jei nauja Lietuvos karta nesuprastų, kas buvo Sąjūdis, ir manytų, kad tai, ką turime, visada buvo ir visada bus”, – mano D.Žeruolis.
A.Kasparavičius pritaria: “Angela Merkel yra sakiusi: kad Europa penkiasdešimt metų nekariauja, dar nereiškia, jog taip bus ir ateinančius penkiasdešimt. Tai labai išmintinga politikės mintis, kuri Rytų ir Pietų Europoje sunkiai suvokiama. Ir lietuviai labai siaurai mato ir Europą, ir pasaulį, ir save, o per savo tariamas bei tikras kančias nemato vertybinių Europos saitų, todėl dalis visuomenės ir turi skepticizmo dėl Europos. Negalime dėl tokio požiūrio kaltinti ir sovietmečio – turėti kančių skrynią ir visada ja teisintis. Dar 1920 m. pasiūlytas Paneuropos – Europos federacijos projektas. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai Europos šalys skaičiavo dešimtis tūkstančių jo rėmėjų, Lietuvoje jų tebuvo devyni.”

Europos Komisijos generalinė sekretorė Catherine Day giria Lietuvą už tai, kad mūsų pirmininkavimo laikotarpiu numatyti nacionaliniai interesai sutampa su visos Europos tikslais.

Catherine Day – bene aukščiausio rango ES pareigūnė, apsilankiusi mūsų šalyje artėjant pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Europos Komisijos generalinės sekretorės pareigas ji eina nuo 2005 m., tad žino, su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės, ir gali lyginti įvairių šalių pirmininkavimo sėkmę.
Lietuvai jos prognozės itin palankios: C.Day įsitikinusi, kad mūsų šalis pateks į geriausiai ES Tarybai pirmininkavusių valstybių sąrašą.

VEIDAS: Kaip manote, kokie nenumatyti veiksniai galėtų pakeisti iš anksto numatytą Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai darbotvarkę?
C.D.: Kai kalbame apie pirmininkavimą iš anksto, visada sakome: būkite labai gerai pasirengę ir laukite netikėtų dalykų. Visada atsitinka kas nors nenumatyto, ko tiesiog neįmanoma prognozuoti iš anksto. Šiuo metu išgyvename gilią ekonomikos krizę ir būtent ji gali būti pati svarbiausia Lietuvos dienotvarkėje. Bet kaip parodė Kipro pavyzdys, reikalai gali pakrypti nenumatyta linkme.
Be ekonominių nesklandumų, gali kilti ir tokių tarptautinių negandų, kaip gamtos stichijos ar staigus santykių tarp valstybių pablogėjimas. Bet jei pirmininkavimui gerai pasiruošta, normalaus darbo tai nesutrikdo, o su krize tvarkomasi maksimaliai gerai.

VEIDAS: Tarkime, viskas vyks taip, kaip iš anksto numatyta. Ko tokiu atveju labiausiai tikitės iš Lietuvos?
C.D.: Kaip sakiau, svarbiausi klausimai susiję su ekonomika. Dirbdami kartu su Lietuva, tikimės užbaigti daug svarbių procesų. Lietuva turi unikalią galimybę išnaudoti pirmininkavimą ES Tarybai, paskutinius kadencijos metus baigiant Europos Parlamentui ir EK – kitąmet rengiami nauji rinkimai į Parlamentą. Tai laikotarpis, per kurį gali būti priimta labai daug sprendimų. O nuspręsti reikia labai daug ką, nes Europą būtina sugrąžinti į ekonominio augimo kelią, būtina padidinti užimtumą.
Taigi, manau, Lietuvos užduotis – draugėn suburti ES Tarybą ir kartu susitarti dėl daugybės svarbių EK pasiūlymų, kurie turėtų būti jei ne iki galo išspręsti, tai bent jau pasistūmėti gerokai į priekį.

VEIDAS: Ar Europa nejaučia nerimo, kad pirmininkavimo vairas atiduodamas nepatyrusiai valstybei, kuri tai darys pirmą kartą?
C.D.: Pastaraisiais metais daugybė šalių pirmininkauja pirmą kartą. Pirmininkaujanti valstybė nedirba viena, ji bendradarbiauja su daugybe institucijų – su Taryba, Komisija, Parlamentu. Lietuva priklauso ES jau pakankamai ilgai, kad išmanytų, kaip viskas veikia. Svarbiausia suprasti, kurie klausimai gali ir turi būti išspręsti, o kurie tik perduoti tarsi estafetė.

VEIDAS: Ar nekils sunkumų dėl to, kad Europoje, kurioje dominuoja su euru susiję klausimai, pirmininkavimą perima euro zonai nepriklausanti valstybė?
C.D.: Tai iš tiesų yra iššūkis pačiai Lietuvai. Bet manau, kad Lietuva gerai pasirengusi ir jam, juolab kad svarbiausius pirmininkavimo klausimus dalijasi trys valstybės.

VEIDAS: Tačiau kitos dvi vadinamojo trejeto partnerės – Airija, iš kurios perimame ES Tarybos vairą, ir Graikija, kuriai jį perleisime, turėjo ir tebeturi nemenkų ekonominių rūpesčių. Kaip kitų ES valstybių akimis atrodo šis trejetas?
C.D.: Turiu pasakyti, kad šios trys šalys sudaro itin artimai bendraujančių ir besitariančių valstybių įspūdį. Manau, jos puikiai susidoros su pirmininkavimo užduotimis.

VEIDAS: Gal galite paminėti, kokioms valstybėms su šia užduotimi sekėsi susidoroti puikiai, o kokioms ne taip gerai?
C.D.: Nebaksnosiu pirštu, bet galima atskirti, kurios valstybės pirmininkavimui buvo pasiruošusios gerai, o kurios – tik šiaip sau. Galima matyti, kurios moka klausytis kitų ir nori dirbti drauge, o kurios – ne, nes pirmininkavimas visų pirma yra vadovavimas visos Bendrijos reikalams. Žinoma, galima turėti keletą svarbių nacionalinių interesų, tarkime, kaip Lietuvai aktualūs energetikos klausimai. Bet šiuo atveju tai lygiai taip pat svarbu ir visai ES, todėl manau, kad turime idealų nacionalinių ir ES interesų derinį.
Juk pirmininkavimas ir yra vietos reikalų perkėlimas į Europą, o Europos reikalų perkėlimas į savo šalį.
Iš gerų pavyzdžių galiu paminėti pastarojo meto pirmininkavimą. ES Tarybos vairą perėmusias valstybes slėgė didelis nedarbas, o jį sumažinti buvo ir visos ES tikslas. Tam kruopščiai ruoštasi, o rezultatai buvo išties geri.
Beje, vienas malonumas dirbti su mažomis pirmininkaujančiomis valstybėmis. Jos nėra arogantiškos, supratingai priima kitų norą patarti. Tikiuosi, jau netrukus tą patį galėsime pasakyti ir apie Lietuvą.

„Lietuvos užduotis – draugėn suburti ES Tarybą ir kartu susitarti dėl daugybės svarbių EK pasiūlymų.“

Kazachstano sostinėje Astanoje į akis krinta nemažai prašmatnių „BMW 5er“, nors jie čia kainuoja trečdaliu brangiau nei Lietuvoje, daug „Lexus“ automobilių. Bet nemažai ir vos judančių „žiguliukų“. „Iš karto supranti, kad čia ne Europa“, – paklaustas, kas labiausiai nu ste bino Kazachstane, atsako Lietuvos ambasadorius Rokas Bernotas.
Lietuvos diplomatas mini ne tik milžinišką visuomenės išsisluoksniavimą, kai vieni patenka į pasaulio turtingiausiųjų sąrašus, bet labai daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. R.Bernotas sako čia labai greitai supratęs, kad mes jau esame europiečiai ir daug ką darome paprasčiau, aiškiau. „Kazachstanas prieš keletą metų priėmė programą „Kelias į Europą“, tad noras perkelti europinę patirtį yra. Bet kas dieniame gyvenime to kol kas nematau“, – pri sipažįsta ambasadorius.
Gili turtinė praraja, korupcija, menkas bendrojo vidaus produkto (BVP) dydis, tenkantis vienam gyventojui. Tai būdinga praktiškai visoms dvylikai iš buvusių penkiolikos „tarybinių sesių“. Nors jų likimai, kaip ir ekonomi nė bei politinė padėtis, susiklostė gana skirtingai, aišku viena: visos gali pavydėti Lietuvai, ku ri, nors ir lėčiau nei Estija, iriasi europietiškos demokratijos ir gerovės link. Vis dėlto eks pertai įžvelgia pavojingų simptomų, kad kar tais vėl supanašėjame su savo ankstesnėmis „sesėmis“.

Skyrėsi startinė situacija
Lygindamiesi pagal ekonominius rodiklius, žinoma, galime tiesiog džiaugtis, kad gyvename Lietuvoje, o ne kurioje nors iš dvylikos buvusių sovietinių respublikų.
Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, dvyliktuko autsaiderę Tadžikiją lenkiame daugiau nei šešiolika kartų. Žinoma, nereikia užmiršti, kad ir starto aikštelė buvo nevienoda – Baltijos šalys anuomet vadintos Sovietų Sąjungos vakarais.
Paradoksas, kad pagal gamtos turtus kai kurios šios šalys, atrodytų, turėtų žarstyti milijardus.
Tačiau, kaip pastebi buvęs Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas, jei lyginsimės ne su buvusios Sovietų Sąjungos autsaideriais, o su Rusija ar Kazachija, teks pripažinti, kad BVP rodikliais vienam gyventojui atsiplėšėme ne itin daug. O juk Lietuvos ekonomika gaivinta ir ES struktūrinių fondų lėšomis, sulaukė ne tik finansinės pagalbos reformuojant valstybės valdymą ir ūkį.
Vis dėlto, ekspertų manymu, posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę būklę labiausiai lėmė jos kritimo mastas iširus Sovietų Sąjungai ir anuometė politinė padėtis. Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka primena, kad Lietuva buvo tarp patyrusiųjų vieną didžiausių nuosmukių, bet, palyginti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, trumpalaikį. „Sovietinė pramonė ir žemės ūkis žlugo, bet žmonių įgūdžiai, infrastruktūra liko, ir tai buvo pagrindai vėl pakilti. Antra, nepaisant to, kad keikiame savo politikus, palyginti su Kaukazo, Ukrainos, Moldovos, jie buvo angelai – nebuvo išprovokuota kokių neramumų, politinių konfliktų, kurie kai kuriose šalyse peraugo į karinius“, – Lietuvos anuomečius pranašumus vardija R.Lazutka.
Kaip primena ambasadorius R.Berno tas, ryžtas kiek galint toliau nueiti nuo sovietinės ateities Lietuvos žmonėms buvo pa skata imtis sudėtingų ir skausmingų reformų. O Vidurinėje Azijoje nepriklausomybė priimta nenoromis – per referendumą, ar reikia išlaikyti SSRS, čia buvo mažiausiai sakiusiųjų „taip“, todėl ir procesai buvo lėti.

Pažangai koją kiša korupcija
Vis dėlto ir posovietinio dvyliktuko ekonomika pamažu juda pirmyn, tiesa, labai nevienodais tempais. Lietuvos verslas vis dažniau prisimena buvusius saitus. Patrauk liausios Lietuvos verslui – didžiausią rinką turinčios ir turtingiausios Rusija, Kazachstanas, Ukraina.
Tačiau norint plėtoti verslą su buvusiomis „sesėmis“ reikia atgaivinti prisiminimus, kaip tai buvo daroma sovietmečiu. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento direktorius Aurelijus Ušeckas pasakoja, kad nors ir pas mus korupcija nemažo lygio, bet jos negali ma lyginti su posovietiniu dvyliktuku. Verslui koją kiša tai, kad negali pasikliauti vien įstatymais, žiniomis, geru verslo planu. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze šalia to dar reikia turėti nemažai pažinčių.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kazachstanas, pas taruoju metu į priekį veržiasi palyginti spar čiai. Lietuvos ambasadorius šioje šalyje R.Ber notas tarp priežasčių nurodo ne tik naftos ir dujų išteklius: „Po kelių eksperimentų pri imtas pakankamai liberalus ekonomikos modelis. Čia gana daug išsilavinusių žmonių, didelis noras kelti menką mokslo lygį. Šalies pre zidentas ir vyriausybė turi programą – geriausius moksleivius siunčia studijuoti į prestiži nius užsienio universitetus su sąlyga, kad jie grįš ir dirbs Kazachstane ne mažiau kaip penkerius metus.“
Ambasadoriaus nuomone, gal dėl to ekonominiu požiūriu kirgizai vis dar tarp skurdžiausiųjų. Tačiau kitose Vidurinės Azijos šalyse, ambasadoriaus R.Bernoto teigimu, politinių reformų procesai lyg ir įšaldyti. Žinoma, tiek ekonominiu, tiek demokratijos požiūriu lygindamasi su buvusiomis „sesėmis“, Lietuva gali jaustis lyderė.
Pagal visuomenės išsivystymo indeksą Lietuva – 40-a iš 179 valstybių. Baltarusija, Rusija, Kazachija, Gruzija, Ukraina ir išsivystymo indeksą Lietuva Azerbaidžanas patenka tarp gana išsivysčiusių valstybių, o Turkmėnistanas, Moldova, Uzbekistanas, Tadžikija – tik tarp vidutiniškai išsivysčiusiųjų

Didžiausias ES nuopelnas – demokratijos eksportas
Vis dėlto matuojant pokyčius buvusiose So vietų Sąjungos respublikose ryškiausias kont rastas – ne ekonomikos srityje. Lietuva akivaizdžiai lenkia posovietinį dvyliktuką demokratijos, institucinių gebėjimų, paslaugų, konkurencingumo rodikliais. Baltijos šalyse ne toks ryškus kaip kitose dvylikoje šalių nuosavybės perskirstymas (nors čia jis didesnis nei Vidurio ar Vakarų Europoje). „Svarbiausią ES įtaką Lietuvos pažangai būtent ir siečiau ne tiek su naujų finansinių išteklių suteikimu, nes lėšos atėjo jau po to, kai Lietuva buvo įgyvendinusi struktūrines reformas. ES dar iki Lietuvos narystės joje padėjo perorganizuoti pre kybą, integruoti Lietuvą į vakarietišką ga mybos pasidalijimą, bet, svarbiausia, sumažino galimybę, politologijos terminais tariant, už grobti valstybę, tai yra išvengti situacijos, kai in teresų grupės panaudoja valstybės išteklius sa vo siauriems interesams tenkinti“, – pabrėžia K.Maniokas.
Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje su įvairiais projektais dirbęs K.Maniokas pastebi, kad Rusijoje oligarchizacija virto valstybiniu kapitalizmu ir nuo to modelio sunku, o gal ir neįmanoma nutolti. Galimas daiktas, taip bus ir Ukrainoje. „Šis procesas buvo ryškus ir Lietuvoje, bet ES jį pristabdė, net neutralizavo primes dama tam tikrą viešąją politiką ir ją siedama su narystės ES perspektyva. Tai buvo esminis ir pagrindinis ES vaidmuo“, – pabrėžia K.Maniokas. Vis dėlto ekspertas pastebi pavojingų tendencijų: Lietuvai ta pus ES nare spaudimas sumažėjo ir seni įpročiai vėl atsinaujino, o ES struktūriniai fon dai juos tik dar labiau paskatino, nes atsirado daugiau išteklių, kurie vėl pradėti skirstyti siaurų interesų ratui. Prognozuoti, kaip lips iš šių visoms būdingų problemų posovietinis dvyliktukas, sunku. Štai Moldova ar Gru zija turi ga limybių artėti prie ES vertybių. Tačiau akivaizdu, kad dėl įta kos visose posovietinėse valstybėse vyksta kova tarp Vakarų ir Rusijos. Kol kas, pasak K.Manioko, labiau atrodo, kad laimi pastaroji.
Politinių permainų atžvilgiu Vidurinės Azijos regiono lyderė Kirgizija turi aktyviausią politinę visuomenę: čia yra daug išsilavinusių, aktyvių, nepatenkintų esama padėtimi žmonių, daug politinių partijų, vyksta gyvas politinis procesas, tačiau eko– 40-a iš 179-ių valstybių ir kartu su Latvija (43) ir Estija (34) patenka tarp labiausiai išsivysčiusių šalių.
Pasilyginkime: Baltarusija, Rusija, Kazachija – septintame, prie gana išsivysčiusių valstybių priskiriamame, dešimtuke, Gruzija, Ukraina – aštuntame, Azerbaidžanas – devintame, o Turkmėnistanas (102), Moldova (111), Uzbekistanas (115), Tadžikija (112) – tik tarp vidutiniškai išsivysčiusiųjų. „Lietuva – tarp tų šalių, kurioms pavydi trys ketvirtadaliai pasaulio gyventojų. Jau lyginamės su turtingiausiais pasaulio žaidėjais, į mūsų valstybės sandarą jau įkoduoti demokratiškumo, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos, žmogaus teisių kriterijai“, – didžiuojasi V.Gaidys.
Tačiau lygiuodamiesi į europinį dvidešimtseptintuką pagal šį rodiklį lenkiame Portugaliją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet vis dar atsiliekame nuo daugiau nei dvidešimties ES valstybių. Valstybės sėkmės perspektyvą temdo ir stiprėjanti naujoji nomenklatūra, ir oligarchai, užgrobiantys vis daugiau valstybės galių bei turtų. O juk būtent tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl posovietinis dvyliktukas daugeliu parametrų šiandien vis dar netoli nutolęs nuo tos vietos, kurioje jį palikome prieš dvidešimt dvejus metus.

Penktadienį Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) suvažiavimas savo pirmininku išrinko poetą ir vertėją 57 metų Antaną A.Jonyną.

Jo kandidatūrą per slaptą balsavimą palaikė 170 suvažiavimo dalyvių iš beveik 200.

A.A.Jonynas LRS pirmininku išrinktas ketveriems metams.

Dėl LRS vadovo pareigų su A.A.Jonynu varžėsi pasakų rašytoja Eligija Volodkevičiūtė. Už ją balsavo 16 sąjungos narių.

A.A.Jonynas LRS pirmininko poste pakeis nuo 2002 metų pabaigos sąjungai vadovavusį Joną Liniauską.

“Nepavydžiu naujajam pirmininkui”, – po rinkimų BNS sakė J.Liniauskas.

Anot jo, pirmas darbas, kurį turės padaryti naujasis LRS vadovas, – Rašytojų sąjungos pastato stogo remontas.

“Antras darbelis – gauti pinigai rašytojo Vytauto Petkevičiaus atminimui įamžinti. Bus įvairių požiūrių”, – teigė J.Liniauskas.

Paklaustas apie didesnę rašytojų įtaką visuomeniniame gyvenime, buvęs sąjungos vadovas teigė, kad tai – jau valstybės kultūros politikos reikalas.

“Jeigu nėra pinigų susitikimams su skaitytojams, knygoms įsigyti, apie ką galima kalbėti”, – sakė jis.

Naujasis LRS vadovas yra Jotvingių premijos (1997 m.), Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003 m.), “Poezijos pavasario” laureatas (2003 m.).

Penktadienį taip pat paskirta LRS suvažiavimo premija. Ji perpus padalyta Jonui Mikelinskui ir Marcelijui Martinaičiui.

Lietuvos rašytojų sąjunga – tai poetų, prozininkų, dramaturgų, vertėjų, kritikų ir literatūros mokslininkų asociacija Lietuvoje, vienijanti per 350 meno kūrėjo statusą turinčių narių.

LRS turi savo leidyklą, biblioteką, klubą, kūrybos namus, periodinių spaudos leidinių – žurnalus “Metai”, “Vilnius” (anglų ir rusų kalbomis), savaitraščius “Literatūra ir menas”, “Nemunas”.

LRS nuo 1965 metų rengia tarptautinį poezijos festivalį “Poezijos pavasaris”, nuo 1991 metų skiria savo kasmetinę premiją.