Scanpix

3 klausimai finansų ministrui Rimantui Šadžiui

VEIDAS: Koks scenarijus dėl Graikijos krizės būtų naudingiausias Lietuvai?

R.Š.: Geriausias scenarijus ir Europai, ir pačiai Graikijai būtų, kad ji liktų euro zonoje ir pradėtų gyventi pagal išgales (imtųsi struktūrinių reformų mokesčių ir kitose srityse, laikytųsi atsakingos ir skaidrios biudžeto politikos, vykdytų savo įsipareigojimus kreditoriams).

Žinoma, Graikijai tektų priimti nepopuliarių sprendimų, tačiau kitos išeities ji neturi. Nieko gudresnio ji nesugalvotų net jeigu išsipildytų juodasis scenarijus, t. y. jei ji pasitrauktų iš euro zonos ir įsivestų savo pinigus. Specialistų vertinimu, nauja valiuta iš karto nuvertėtų perpus ir ekonomika gautų stiprų smūgį, gyventojai prarastų santaupas, smuktų pragyvenimo lygis. Šaliai reikėtų pinigų, tačiau vargu ar kas jai skolintų net ir už milžiniškas palūkanas. Pasitraukimas iš euro zonos Graikijos problemų neišspręstų, priešingai – jas pagilintų.

Graikija paprašė pagalbos iš Europos stabilumo mechanizmo (ESM). Europa pasiryžusi padėti, tačiau pasitikėjimo Graikija nebėra, todėl nė viena euro zonos šalis nesiruošia aklai teikti finansinės pagalbos, kuriai būtų naudojami mokesčių mokėtojų pinigai.

VEIDAS: Kiek ES piliečiams apskritai ir Lietuvai konkrečiai galėtų kainuoti Graikijos pasitraukimas iš euro zonos? O gelbėjimas jai likus?

R.Š.: Graikijos ekonomika sudaro tik iki 1,5 proc. ES bendrojo vidaus produkto, tad šiuo aspektu pasitraukimas Bendrijai nebūtų itin reikšmingas. Tačiau tai būtų blogas precedentas politine prasme. Yra ir kita medalio pusė – užuot svarsčiusi, kaip skatinti Bendrijos ekonomiką, mažinti nedarbą, kovoti su humanitariniais ir geopolitiniais iššūkiais, Europa turi gaišti laiką dėl vidinių Graikijos problemų ir jos politikų ambicijų.

Pasaulio finansų rinkos ramiai reaguoja į graikiškas naujienas, bet suprantama, kad 300 mlrd. eurų skola tarptautiniams kreditoriams – rimtas iššūkis.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos neturėtų tiesioginės įtakos Lietuvos ekonomikai – prekių eksportas ir importas sudaro tik 0,1 proc. nuo viso šalies eksporto ir importo. Tiesioginės Graikijos investicijos į Lietuvą sudarė tik 0,01 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Iki šiol Graikija finansinę pagalbą gaudavo iš Europos finansų stabilumo fondo, kurio veikloje Lietuva nedalyvavo, tad mūsų šalis nieko ir neprarastų.

VEIDAS: Kokią įtaką deryboms turi referendumo Graikijoje rezultatai?

R.Š.: Kas būtų, jei vadovaujantis Graikijos logika, visos euro zonos šalys surengtų referendumus,  klausdamos savo piliečių „Ar norite skolinti pinigus Graikijai?“ Kaip jums atrodo, koks būtų atsakymas, ir kur tai nuvestų? Pats referendumo klausimas, mano nuomone, nebuvo korektiškas, tačiau Europa nusprendė gerbti Graikijos žmonių valią, kuri gali būti suvokiama kaip nemažas dabartinės vyriausybės palaikymas. Tiesa, nereikia pamiršti, kad demokratiškai renkami visų ES  šalių parlamentai ir vyriausybės, kurie pirmiausiai privalo rūpintis savo šalies piliečių gerove. Dėl to tolesnės derybos su Graikija įmanomos tik tada, kai jos vyriausybė pademonstruos aiškią atsakomybę, valią ir gebėjimus įgyvendinti būtinas reformas.

Kiek mokesčių mokėtojams atsieis Ūkio banko bankrotas, kokie mokesčiai gali užgulti nuo 2014-ųjų, ar deklaruotas Lietuvos siekis nuo 2015 m. įsivesti eurą dera su šios Vyriausybės dosniais pažadais? Atsakymų į šiuos visuomenei šiandien itin jautrius klausimus ieškojome interviu su finansų ministru Rimantu Šadžiumi.

VEIDAS: Ar tikite, kad valstybė, tiksliau, mokesčių mokėtojai, atgaus Ūkio bankui gelbėti valstybės paskolintus 800 mln. Lt? Beje, ar dėl tokio dydžio neplanuotos finansinės injekcijos nereikėjo koreguoti valstybės biudžeto?
R.Š.: Valstybės biudžete fiksuojamos pajamos (mokesčiai, kurie nebus grąžinami juos sumokėjusiems) ir išlaidos (išmokėtos negrąžintinai). Ūkio banko atveju VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” skolinami 800 mln. Lt – ne dovana ar dotacija, bet paskola, todėl tai nepriskirtina prie išlaidų. O valstybės finansiniai srautai subalansuojami valstybės ižde. Finansų ministerijos Valstybės iždo departamentas planuoja, kad ižde būtų pinigų, nes mokesčiai ateina pliūpsniais, o išlaidoms pinigų reikia pagal kitą grafiką. Jei reikia, pasiskoliname, išleidžiame obligacijas, kurias atėjus terminui turime išpirkti. Pavyzdžiui, kovo 5 d. turime išpirkti už 1 mlrd. eurų prieš dešimt metų išleistų ir kelis kartus papildytų obligacijų.
Beje, Indėlių draudimo fondui skoliname ne už dyką, nes ir valstybės iždas skolinasi su palūkanomis. Šįsyk skoliname su 2,8 proc. palūkanomis. Iždas skolinasi iš įvairių šaltinių ir įvairiais terminais, tad ir skirtingomis palūkanomis: trumpam laikotarpiui palūkanos dabar nesiekia ir procento, o ilgam pastarąjį kartą skolinomės su 2,63 proc. palūkanomis. Iki 2019 m. visi 800 mln. Lt su palūkanomis turi grįžti į valstybės iždą.
VEIDAS: Ar valstybės iždas atgauna “Snoro” indėlininkams gelbėti skolintus pinigus pagal grafiką?
R.Š.: Taip, pagal grafiką iš Indėlių draudimo fondo valstybės iždas atgavo 823 mln. Lt, dar liko atgauti 2,3 mlrd. Lt. Bet pinigai eina ne iš “Snoro” parduoto turto, bet iš bankų einamųjų indėlių draudimo įmokų. “Snoras” taip pat jau turi surinkęs tam tikrą sumą, bet teisme užginčytas lėšų paskirstymo eiliškumas, tad kol kas pinigai kreditoriams, taip pat ir Indėlių draudimo fondui, nepervedami.
Ir dėl Ūkio banko skolinti pinigai sugrįš iš dviejų kanalų. Dabar 800 mln. Lt iš Indėlių draudimo fondo negrįžtamai nueina į Šiaulių banką su gerąja Ūkio banko dalimi (2,7 mlrd. Lt įsipareigojimų, bet ir su banko turtu, kurį Šiaulių bankas gali paleisti į apyvartą maždaug už 1,9 mlrd. Lt). O tuos 800 mln. Lt Indėlių draudimo fondas turės atsiimti iš blogosios banko dalies. Ar atsiims visą sumą, priklausys nuo to, kokiomis kainomis pavyks parduoti joje likusį turtą. Jei visos sumos nepavyktų atsiimti, kitą dalį paskolos valstybės iždui Indėlių draudimo fondas grąžins iš kas mėnesį visų bankų ir kredito unijų mokamų indėlių draudimo įplaukų. Beje, iš jų, o ne iš valstybės biudžeto išsilaiko ir pats Indėlių draudimo fondas.
VEIDAS: Per pusantrų metų – du žlugę komerciniai bankai, pora kredito unijų neteko licencijų. Kaip vertinate Lietuvos banko darbo efektyvumą kontroliuojant komercinių bankinių institucijų veiklą?
R.Š.: Pasitikiu Lietuvos banko veikla. Gerbiu šią instituciją, beje, pagal Konstituciją nepriklausomą, taip pat ir nuo Vyriausybės. Galėčiau vertinti Lietuvos banko darbą kaip žiniasklaidos skaitytojas, bet kadangi esu valstybės pareigūnas, to nedarysiu. Vis dėlto manau, kad normalu, jei bet kuri kontrolės institucija suranda neatitikimų ir taiko ypatingas sankcijas, visų pirma apsaugodama bankų ir kreditų unijų klientus.
VEIDAS: Ar ir kitose šalyse jokios finansinės ir kitokios atsakomybės neprisiima žlugusiems bankams palankias išvadas teikusios audito bendrovės?
R.Š.: Be jokios abejonės, tai bus vertinama. Bet egzistuoja verslo rizika, ir turime bausti tuos, kurie sąmoningai piktnaudžiauja, bet ne kiekvieną verslininką, kuris surizikavo ir jam nepavyko. Tuos dalykus mokame atskirti, ir teisėsaugos institucijos, neabejoju, atliks savo darbą. Dėl “Snoro” buvo nagrinėjama audito kompanijos atsakomybė, ir vienas auditorius neteko licencijos.
VEIDAS: Ar tai adekvatu valstybėje kilusiai situacija?
R.Š.: Galima įvairiai vertinti atsakomybę, nustatytą Lietuvos įstatymais, bet šiuo atveju ji buvo tokia.
VEIDAS: Ar normalu, kad didelio pasitikėjimo nekeliančius bankus  pasirinkdavo ne tik patiklūs pensininkai, bet ir valstybės institucijos, savivaldybės?
R.Š.: Nepatikimas bankas tik tas, kuriam paskelbiamas moratoriumas. Kiti, kurie veikia legaliai, turi licenciją, vykdo kapitalo pakankamumo ir daugybę kitų tarptautinių reikalavimų, yra prižiūrimi valstybės institucijos, Lietuvoje – Lietuvos banko, negali būti diskriminuojami kitų bankų atžvilgiu.
VEIDAS: Bet tokiu atveju Lietuvos bankas turi prisiimti atsakomybę už banko patikimumą.
R.Š.: Lietuvos banko funkcija – vykdyti priežiūrą ir, jei reikia, imtis priemonių minimizuoti žalai, kuri, uždarius banką, be abejo, visuomet atsiranda. Beje, Lietuvos bankas ne tik baudžia, bet ir padeda – jis turi tam tikrų priemonių, padedančių bankams išgyventi laikinus sunkumus, pavyzdžiui, gali suteikti paskolą banko likvidumui palaikyti.
O valstybei priklausančios įmonės ir įstaigos kiekviena renkasi banką įvertindama ir jo rizikingumą, ir sąlygas, nes juk bankas – ne tik indėlių laikymas, bet ir kreditavimas, o jo sąlygos skirtinguose bankuose labai skirtingos.
Valstybė valdo labai skirtingas įmones ir įstaigas. Pavyzdžiui, biudžetinės įstaigos banke iš esmės laiko tik darbo užmokesčiui reikalingas, telpančias į draudžiamąsias sumas, nes pačios ūkinės komercinės veiklos nevykdo, o jei turi kokį didelį investicinį projektą, pinigai į rangovo sąskaitą pervedami tiesiai iš valstybės iždo sąskaitos, kuri yra Lietuvos banke (šis turi vienintelį klientą – valstybės iždą). Jei valstybės įstaigos vykdo ES pinigais finansuojamus projektus, Ūkio banke gali būti įstrigę keli milijonai litų.
O valstybės įmonių lėšos Ūkio banke galėjo viršyti draudžiamąsias (Ignalinos atominė elektrinė Ūkio banke laikė 15 mln. Lt, “Snore” 86 mln. Lt – A.L.). Bet valstybės įmonės yra savarankiškas ūkinis komercinis subjektas, jų vadovai turi patys priimti racionalius finansinius sprendimus. Jei jie vertino rizikas ir privalumus neteisingai, tą įmonę valdančios ministerijos vadovas gali pareikalauti atsakomybės, taip pat ir asmeninės. Bet tai taip pat turi daryti atsakingai, nes kiekvienos įmonės veikla rizikinga, tik būna rizika protinga ir neprotinga.
O savivaldybės, jų tarybos turi visišką finansinį savarankiškumą pasirinkti banką viešųjų pirkimų būdu. Tačiau vienoje kitoje atokioje savivaldybėje gal kito banko ir nėra. Tad kelios savivaldybės galėjo patekti į keblią situaciją.
VEIDAS: Nors premjeras nematė reikalo jūsų įtraukti į darbo grupę mokesčių reformai rengti, ar žinote, kokie konkretūs siūlymai jau suformuluoti?
R.Š.: Darbo grupės idėja buvo surinkti įvairių sričių specialistus, o ministras yra politikas. Kai kalbama apie mokesčių pertvarką, mažiausiai reikia politikavimo. Žinoma, negalima atmesti tam tikrų politinių idėjų įgyvendinimo. Akivaizdu, kad per rinkimus daugiau rinkėjų balsus skyrė kairesnėms, centro kairės politinėms jėgoms, tad darbo grupės siūlymai turi atsižvelgti į kairiojo centro ideologiją. Vienas jos elementų – gyventojų pajamų apmokestinimo progresyvumo didinimas, kad tie, kurie gauna didesnes pajamas, procentiškai svariau prisidėtų prie visuomenės gerovės, nei tie, kurie yra jų samdomi ne už pačius didžiausius atlyginimus.
VEIDAS: Kol nesėdėjote ministro kėdėje, irgi buvote už progresinius mokesčius?
R.Š.: Manau, nėra svarbu, politinis elitas už ar prieš, svarbu bendra visuomenės nuostata. Per šią rinkimų kampaniją vienas pagrindinių žmonių leitmotyvų buvo, kad teisingesnė būtų progresiškesnė mokesčių sistema. Manau, Lietuvoje sąlygos tam pribrendo. Formuoti „plokščią” mokesčių sistemą – du pagrindiniai motyvai: kad tai paskatins išeiti iš šešėlio ir kad privilios investuotojų. Šiandien galime konstatuoti, kad nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse to neįvyko. Jei mokesčių sistema bus sąžiningesnė visuomenės požiūriu, bus daugiau motyvų iš šešėlio grįžti į legalų verslą ir mokėti mokesčius, kurie, beje, nėra patys didžiausi Europoje.
VEIDAS: Nuo kokios pajamų ribos, jūsų nuomone, Lietuvoje žmogus laikytinas turtingu?
R.Š.: Turtingu Lietuvoje galėtų būti laikomas tas, kuris, pavertus jo pajamas eurais, būtų laikomas turtingu Vokietijoje ar Airijoje. Nemanau, kad vidutiniokai su 3–4 tūkst. Lt atlyginimu ant popieriaus turėtų mokėti didesnius mokesčius. Bet konkrečios sumos nenoriu įvardyti.
Kita vertus, diskutuojant dėl progresinių mokesčių dažnai pamirštama, kad pirminė idėja – progresyviau apmokestinti visas pajamas, ne tik darbo užmokestį. Žmonės gauna įvairiausių pajamų, jos neapmokestinamos ar apmokestinamos tokiais tarifais, kurie leidžia gausimą darbo užmokestį pavaizduoti kaip išmokėtinus dividendus ar kitas išmokas.
VEIDAS: Kokių dar mokesčių permainų galima laukti?
R.Š.: Vienas svarbių klausimų – PVM lengvatos. Esu įsitikinęs, jog mokesčių lengvatos nėra tabu, priešingai, nei ankstesnė Vyriausybė bandė įteigti, kad bet kokia mokesčio lengvata yra visiškas blogis. Kita vertus, kiekviena lengvata turi turėti labai konkretų adresatą ir socialinį ar ekonominį tikslą. Nemanau, kad turime atsisakyti visų lengvatų, bet kiekvienos teikiama nauda turi atsverti biudžeto pajamų praradimus. Ką manau apie konkrečias lengvatas, nesakysiu, nes nenoriu daryti spaudimo mokesčių reformą rengiančiai darbo grupei. Bet kokiu atveju galutinį sprendimą priims Seimas.
VEIDAS: Ar noras 2015 m. Lietuvai įsivesti eurą dera su Vyriausybės pažadais, utriruojant, pinigų duoti daug ir viskam?
R.Š.: Lygiai taip pat utriruodamas pasakysiu, kad yra žmonių, kurių manymu, jei norime euro, reikia visiškai susiveržti diržą – neturėti jokių išlaidų, badauti ir vos ne susideginti ant euro laužo. Aš kategoriškai nepritariu tokiai nuomonei. Jei prisijungsime prie euro zonos atitikdami nustatytus Mastrichto kriterijus, tas įvykis ir kitiems, ir mums patiems parodys, kad mūsų ekonomika yra sveika. Mastrichto kriterijai taip ir sudėlioti, kad jie atskiria sveiką ekonomiką nuo turinčios tam tikrų nukrypimų nuo normalaus vystymosi.
Kai šnekama apie tai, ar įmanoma įgyvendinti Vyriausybės programos siekius, neturime savęs apgaudinėti, kad fiskalinė drausmė reiškia, jog pinigų niekam nėra. Jų yra, tik išlaidos turi būti subalansuotos su pajamomis, jos turi būti protingos ir efektyvios, kas leistų ir patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius, ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Atlyginimai turėtų didėti tiek, kiek didėja darbo našumas, vadinasi, daugiau pagaminome – daugiau uždirbome. Bet tai nėra pagrindas tas prekes branginti. O visuomenė turi pasirūpinti tais, kurie jau ar dar negali dirbti, – pensininkais, neįgaliaisiais, vaikais.
VEIDAS: Bet ar įmanoma subalansuoti biudžetą be viešojo sektoriaus, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, struktūrinių reformų, bent jau optimizuojant šias sritis pagal sumažėjusį gyventojų skaičių?
R.Š.: Viešojo sektoriaus dydį lemia labai daug veiksnių. Be abejo, mažėjant gyventojų turi būti ir tam tikras viešojo sektoriaus darbuotojų mažėjimas. Kita vertus, viešasis sektorius yra ir valstybės įmonės, o, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelių” apyvartą net esame suinteresuoti plėsti. Sveikatos apsaugos srityje yra įdomių galimybių Lietuvai uždirbti iš medicininio turizmo, o švietimo – iš komercinių švietimo paslaugų.
Sutinku – racionalus lėšų panaudojimas šiuose sektoriuose susijęs su skaičiavimu, kiek reikia turėti kokių įstaigų, kiek mokytojų ar chirurgų gali būti tiek apkrauti darbu, kad turėtų normalią praktiką. Pavyzdžiui, kad gimdymai būtų priimami tik ten, kur jų yra tiek, kad medikai neprarastų įgūdžių. Tokie pertvarkymai vyks ir niekada nesibaigs, nes gyvenimas vis keičiasi ir reikalauja naujų pokyčių.
VEIDAS:  Ar realia laikote savo pirmtakės Ingridos Šimonytės paliktą prognozę, kad 2015-ieji jau bus nebedeficitiniai?
R.Š.: Viena vertus, turime Fiskalinės drausmės įstatymą (jį man pačiam teko ginti Seime 2007 m.), kuris riboja valstybės išlaidų didėjimo tempus. Bet konkretus skaičius priklausys nuo pajamų dinamikos, ši savo ruožtu – nuo to, kaip mums pavyks pažaboti šešėlinę ekonomiką, ir, žinoma, nuo bendro ekonomikos augimo. Šiandien drąsiai pasakyti, kad 2015 m. valstybės finansai bus subalansuoti, nesiryžčiau. Galų gale ne tai yra mūsų tikslas. Tikslas – siekti būsenos, kad valstybės skola taip neslėgtų mūsų pečių, tai yra nors litais ji ir didės, bet kad jos svoris atrodytų vis menkesnis dėl paprastos priežasties – ekonomikos ir biudžeto pajamų didėjimo. Valstybės skola 2012 m. pabaigoje sudarys kiek mažiau nei 41 proc. BVP (apie 46 mlrd. Lt), o 2013 m. pabaigoje – apie 39,9 proc. BVP (apie 47,6 mlrd. Lt.).
VEIDAS: Kaip šiandien, iš laiko distancijos, vertinate, kad 2008 m. baigdamas savo pirmąją kadenciją finansų ministro poste nuslėpėte informaciją apie artėjančią krizę?
R.Š.: Prognozes vis mažinome. Tačiau niekas neatspėjo, koks bus kritimas. O kad bus lėtėjimas, šnekėjau nuo 2007 m. vasaros, kai bandžiau įtikinti Seimą, kad negalima tokiu staigiu žingsniu didinti valstybės tarnautojų ir biudžetinio sektoriaus atlyginimų, kaip tai buvo padaryta. Tačiau lėtėjimas priklausė ir nuo psichologinio veiksnio. Jau per rinkimų kampaniją ir vartotojų, ir pramonės, ir visos ekonominės bendruomenės pasitikėjimo indeksuose atsirado žiauraus pesimizmo. Tai buvo jokiu būdu ne vienintelė, bet viena iš svarbių priežasčių, kodėl taip susitraukė vartojimas, dar pasunkėjo skolinimasis. O galėjo būti minkštas nusileidimas, koks buvo Latvijoje ir Estijoje, leidęs persitvarkyti lanksčiau.
VEIDAS: Tai kodėl po metų Socialdemokratų partijos taryboje atsiprašinėjote, jei nesijaučiate klydęs?
R.Š.: Nieko neatsiprašinėjau, tik konstatavau faktą. Mėginome išlaikyti rimtį, nes kuo anksčiau prasideda griuvimas, tuo anksčiau netenki biudžeto pajamų. Tiksliai prognozuoti kritimo lygio buvo neįmanoma, bet buvo alternatyva – staigus ar laipsniškas kritimas. Lig šiol manau, kad laipsniškas kritimas valstybei būtų buvęs sveikesnis.

Paklusnus socialdemokratų eilinis jau antrą kartą paskirtas finansų ministru. Aną kartą leidęs kolegoms puotauti maro išvakarėse, jis ir dabar rodo palankumą ne skaičiams, bet partijos pageidavimams.

Melavo apie tikrąsias finansų prognozes
Iš paskirtojo premjero Algirdo Butkevičiaus lūpų nuskambėjusi kandidato į finansų ministrus Rimanto Šadžiaus pavardė sukėlė šurmulį Lietuvos finansų rinkoje. „Ar jūs įsivaizduojate analogišką situaciją privačiame sektoriuje – kai artėjančią įmonės griūtį matantis finansų direktorius visiems meluoja apie gerus rezultatus ir lyg niekur nieko leidžia didinti algas, planuoti dideles investicijas? Kur toks „profesionalas“ būtų dabar, ar jis galėtų tikėtis gauti naują pasiūlymą tvarkyti kitos įmonės finansus?“ – paraleles tarp valstybės ir įmonės finansų tvarkymo brėžia vienas finansų analitikas.
Prieš penkerius metus R.Šadžius melavo visiems. Nors dabar jis ginasi tiesiog laikęsis susitarimo neskleisti nereikalingos panikos ir taip apsaugoti Lietuvą nuo staigios ekonomikos griūties, politikos senbuviai prisimena, kad nuo bauginančios tiesos ministras tada saugojo ne tiek tautą, kiek Seimo ir Vyriausybės narius. „2009 m. biudžetas buvo svarstomas ir sudarinėjamas lyg niekur nieko. Visi tradiciškai prašė daugiau negu pernai, o ministras ramiai traukė visų pageidavimus į biudžetą, kuris, kaip paaiškėjo iš karto po rinkimų, visiškai prasilenkė su realybe“, – prisimena 2004–2008 m. kadencijos Seimo Biudžeto ir finansų komitete dirbęs parlamentaras Rimantas Dagys.
Nei Seimo Biudžeto ir finansų, nei kiti komitetai, nei utopinius planus sudarinėjančios ministerijos nematė R.Šadžiaus stalčiuje saugiai užrakintų jo paties vadovaujamos ministerijos makroekonomikos specialistų parengtų prognozių apie netrukus užklupsiančią krizę. Ką ten prognozių – finansų sistemą valdantis žmogus negalėjo nežinoti, kad recesija daugumoje išsivysčiusių valstybių prasidėjo jau 2007 m., o Lietuvos ūkio augimas ėmė lėtėti 2008 m.
Vėliau, praėjus metams po rinkimų, R.Šadžius Socialdemokratų partijos tarybos posėdyje prisipažino, kad apie artėjančią krizę buvo nutylima sąmoningai, esą norint išlaikyti gyventojų pasitikėjimą bei užtikrinti lengvesnes skolinimosi užsienyje galimybes.
Dėl partinių susitarimų atsakingo finansininko reputaciją praradęs R.Šadžius dabar sulaukė atlygio – jis vėl paskirtas finansų ministru, nors iki Seimo pernai spalį rinkimų atrodė, kad politiko karjera jam nebegresia. 111-ta vieta socialdemokratų rinkimų sąraše buvo panašesnė į politikos užribį, o ne dosnų atlygį už bendrininkavimą. Tačiau kai išmušė valanda vėl formuoti Vyriausybę, socdemams nepavyko įkalbėti kelių kitų geidžiamų kandidatų valdyti finansų, ir galiausiai buvo prisimintas jau išbandytas bei lengvai sukalbamas partietis R.Šadžius.
Naujasis premjeras A.Butkevičius tikino, kad R.Šadžius per pertrauką tarp ministravimo smarkiai patobulėjęs. Tačiau finansų srityje jis nenuveikė nieko, kas bent kiek būtų atkūrę jo prarastą reputaciją: 52-ejų metų chemiko ir teisininko išsilavinimą turintis politikas, beje, anksčiau dar buvęs ir sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo viceministru, pastaruosius ketverius metus užsiėmė mokslo leidybos paslaugų įmonės verslo plėtra, studijavo teisės doktorantūroje, dėstė finansų kursus studentams.

Sieks teisingesnės mokesčių sistemos
„Prognozių“ paklaustas, ar dabar netrukdo dirbti tai, kad daugumai žmonių pirma asociacija, išgirdus jo pavardę, yra „melagis“, R.Šadžius nekantriai moja ranka ir siūlo: „Gal jau pamirškime tuos reikalus ar žiūrėkime į priekį.“
Ministro artimiausių kelerių metų matymo lauke – reformos, o svarbiausioji jų yra kompleksinė visos mokesčių sistemos pertvarka. „Jai jau pribrendome, didžioji dabar galiojančių mokesčių įstatymų dalis priimta 2002–2003 m., o per dešimtmetį mūsų ekonomikos sąlygos pasikeitė“, – argumentuoja jis, nepamiršdamas pridurti, jog Seimo rinkimų kampanija parodė, kad visuomenė pageidautų teisingesnės mokesčių sistemos.
Kaip R.Šadžius įsivaizduoja tą teisingesnę mokesčių sistemą ir kam ji dabar yra nepakankamai teisinga? „Įvairūs žmonės į teisingumo sąvoką deda skirtingą turinį. Mes turėsime sutelkti valstybės tarnautojų, privataus sektoriaus ekspertų, socialinių partnerių pajėgas ir pamėginti tokias pertvarkas, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, kuo didesnei jos daliai“, – tipišką rinkimų kampanijos šūkį išdėsto pašnekovas. Jis sako tikįs, kad net ir tokiu prieštaringu klausimu, kaip progresinis apmokestinimas, pavyks rasti kompromisą net ir su liberalių pažiūrų žmonėmis.
Dar vienas ministro prioritetas – ES lėšų panaudojimo efektyvumas. „Į jį anksčiau nekreipėme pakankamai dėmesio, tačiau naujojoje ES finansinėje perspektyvoje lėšų kiekis mažėja, tad kiekvienas litas mums staiga darosi labai svarbus“, – aiškina R.Šadžius.
Taip pat jis ketina rimtai revizuoti valstybės investicijų programos principus. „Iki šiol sąnaudų ir naudos principas viešajame sektoriuje buvo taikomas per retai, o juk būtent per tokią prizmę turi būti vertinami ne tik privataus verslo, bet ir valstybės investuojami pinigai“, – įsitikinęs Finansų ministerijos vadovas.
Prisiminęs pirmąją R.Šadžiaus kadenciją, parlamentaras R.Dagys sako, kad ministras buvęs pakankamai kompetentingas spręsti problemas, jam buvo būdinga įsiklausyti į įvairių pusių argumentus. „Tai ne pats blogiausias iš visų mano matytų finansų ministrų – jis tikrai išprusęs, inteligentiškas, moka ne vieną užsienio kalbą. Bet visos šios savybės nieko nereiškia, jei finansų ministras yra populistas. Per pirmąją kadenciją R.Šadžius toks ir buvo. Tikėsimės, kad dabar klaidų nebekartos“, – viliasi politikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.