2013 Lapkričio 08

Spalis – medžių sodinimo mėnuo

veidas.lt


Vertiname sostinės teatrų spalio mėnesio premjeras.

Rudenį tampame azartiškais lošėjais, spardančiais nusigręžusio laiko kortas. Spardančiais be gailesčio, nes visos kortos ant žemės stalo – žymėtos. Žaidimas nesąžiningas, niekas nieko jame nėra laimėjęs. Ambicingas lošėjas trinktelėtų durimis taip, kad stalas sudrebėtų.
Bet šįkart – apie kitokias, teatro sezono kortas. Rugsėjis su Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ pakylėjo teatrinį žaidimą į tokias aukštybes, kuriose nepratusiam sunku išbūti: oras ten per skaidrus, per retas. Nori nenori turi leistis papėdėn, kad kada nors, jei ne šį, tai kitą sezoną, tenai sugrįžtum.
Spalis, bent jau Vilniuje, ir tapo tokiu nusileidimu – be ypatingesnių, kvapą atimančių viršukalnių, bet su plokščiomis, komfortiškomis, stalą primenančiomis aukštumomis. Jas pasiekus, būta daugiau tylos negu žodžių.

Kamerinis metaforų teatras

„Kur – Donelaitis? Kur – pjesė?“ – klausia įprasto „literatūrinio“ teatro adeptai po Rolando Kazlo spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“. Juk ankstesni R.Kazlo savarankiški darbai dorai atiduodavo duoklę literatūrai: tiek Hermanui Melville’iui „Raštininke Bartlbyje“, tiek Antonui Čechovui „Palatoje“, ką jau kalbėti apie Vlado Šimkaus „Geležį ir sidabrą“, ištisai sudėliotą poetinio montažo principu. Žodis Rolandui scenoje visuomet buvo svarbus, kone svarbiausias, o čia vos kelios citatos iš sodrių hegzametrų styro.
Užtat apstu neslapstomų, sąmoningai afišuojamų „nekrošizmų“, tik jie – kito, kuklesnių ambicijų lygmens. Visko čia kelis kartus mažiau: virvių, žvakių, vandens, žolynų, popieriaus lapų, marškų, o ypač – veiksmo intensyvumo. Mažiau ir aktorių, taigi turime tarsi jaukų, „kamerinį“ E.Nekrošiaus teatro variantą, kuriame daugiau atlaidžios šypsenos, nei dramatiškos egzistencinės įtampos, o chorus ir kordebaletus atstoja kuklūs duetai. Bet žavus tas R.Kazlo nepretenzingumas, šiltas, naminis. Kaip ir jo nuolat triūsiantis, scenos kraštinėmis tarsi savo žemės riboženkliais rūpestingai žirgliojantis Donelaitis.
Spektaklio tonas sugriežtėja tik po basai poetą nuavusių Temidės svarstyklių scenos. Nusivylimas, nuovargis išvirsta svetimų nuodėmių vardijimu, judėjimą keičia sąstingis, atlaidumą – moralizavimas. Pavasariška šviesa belieka laiškuose ir poemose. Ir žemiškas poeto kovas – su dulkėmis, žiurkėmis, kandimis ir matininkais – stebėjusių žiūrovų atminty.

Nešokančio šokėjo godos

Gytis Ivanauskas po holivudinio-bolivudinio blizgesio, demonstruojamo Teatro arenoje, vėl pajuto norą išsikalbėti. Tik „Kavolių kabarete“ mintys apie meno prasmingumą liejosi polifoniškai, o štai spektaklyje „Programa. Apie prabangą ir bejėgiškumą“ – gyvos muzikos, kaip tolimos harmonijos galimybės, tepertraukiamu monologu. Na, ir dar Jeanu Lucu Lagarce’u, kurio mintys „inkorporuojamos“ paprastai, bet garbingai – skaitant atverstą knygą.
Betgi normalu, kad Menų spaustuvės premjeron užklysta žmonių iš Teatro arenos. Balsingosios Jazzu pasirodymas prieš koncertą jiems savaime suprantamas, o štai nešokantis G.Ivanauskas – akivaizdus nesusipratimas. Žvirblio dydžio akmenukas, kurį artistas tarsi atsiprašydamas spektaklio pradžioje iškrato iš bato, jiems ne argumentas. Ši publikos dalis iš savo cirpiančių mobiliųjų snaudulio atgyja tik tuomet, kai pamiršęs kojos skausmą spektaklio herojus vis dėlto ryžtasi trumpam, bet įspūdingam pasiutšokiui.
Tas herojus – vienišas artistas, vakarais virtuvėje besišnekučiuojantis su savo senu sakvojažu. Draugė kviečia juos abu į tolimąją Ameriką, bet… ant stalo tarp neapmokėtų sąskaitų guli vokas su medicininio tyrimo atsakymais, kurio artistas net nedrįsta atplėšti. Nujausdamas, kad voke – jo nuosprendis.
Šiose realybės dekoracijose belieka pasakoti istorijas, pavyzdžiui, apie bičių duonelę, kurios silpnam vaikui rekomendacijų klausanti mama sušėrė „kelis kepalus“, kol išsivystė stipri alergija. Todėl vietoj lemtingojo „būti ar nebūti“ dabar užtenka valiūkiškai savęs klustelėti: „O gal bičių duonelės?“
Vis dėlto jungiant atskiras istorijas scenoje neišvengta virtuoziško nuobodžiavimo: skirtingomis intonacijomis kartojant tam tikras frazes, nuolat ieškant joms tinkamiausios veido mimikos, atleidžiamos publikos dėmesio vadelės. Tik spektaklio kulminacija, vėlgi paremta J.L.Lagarce’u, galiausiai sumezga daug palaidų galų.

Tegyvuoja papai

Į „Domino“ teatrą užsukti susivilioju retkarčiais, kai premjeros žada šį tą daugiau nei įprastus seksualius šou. Tarkim, prieš porą metų Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ papirko nuosekliai apgalvotu prisiekusiųjų teismo žaidimu, demaskavusiu visuomenės nuosprendžių teisingumo iliuziją.
Spalio premjeroje „Paskolinkite tenorą“ matėme tą patį simpatišką, brodvėjinių hitų perkėlimo amatą profesionaliai įvaldžiusį lenkų režisierių, tačiau pjesė – tik eilinė situacijų komedija su lovomis, spintomis, persirengėliais ir atgijusiais numirėliais. Gyvų arijų, dėl kurių vienas iš vaidmenų patikimas profesionaliam tenorui, vos kelios, ir jos nepaverčia pusnuogių gražuolių kupino reginio kultūringesniu. Bent jau Deivido Norvilo, kurį teko matyti scenoje, vaidyba atitiko visus neįnoringus nuolatinės „Domino“ trupės standartus, o ši trupė puikiai suvokia, kam ir ką vaidina.
Todėl įdomiausi šiame teatre paprastai būna ne savo nuolatinius amplua eksploatuojančių senbuvių, o „priklydėlių“ parengti vaidmenys. Spektaklyje „Paskolinkite tenorą“ tokiu atklydėliu, aktoriniu meistriškumu pranokstančiu kolegas, tapo Algirdas Dainavičius, jautriai suvaidinęs senstantį geraširdį, bevalį, energingos žmonos lovoje beviltiškai spurdantį italų dainininką. Jei dar prisimintume mįslingą šio aktoriaus vaidmenį neseniai pasirodžiusioje kino juostoje „Vardas tamsoje“ – galėtume tvirtinti, kad profesiniu atžvilgiu jam šis ruduo ganėtinai sėkmingas.
Vis dėlto labiausiai „Domino“ teatre stulbina ne aktoriai, kurie sąžiningai atlieka savo darbą žanro nustatytuose rėmuose, o iš pažiūros kultūringa verslininkų bei valdininkų publika, dievinanti būtent tokius rėmus. Ji tyliai snūduriuoja pirmame veiksme, kol scenoje su atsargiomis erotinėmis užuominomis spėliojamas žodis iš raidės „p“, ir akivaizdžiai pabunda antrajame, kai tas žodis – „papai“ – demonstruojamas scenoje visa savo iškilia didybe. O po spektaklio sukelia ne mažiau didingas ovacijas, kurių nuoširdus entuziazmas pranoksta premjerinius aplodismentus Nacionaliniame dramos teatre. Ar verta stebėtis, kad priklydėlių „Domino“ scenoje regime vis dažniau?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...