Šeiminės padėties neatskleidžiančios pavardės Lietuvoje plačiai nepaplito – jomis susigundo apie 10-15 proc. nuotakų, rašo “Lietuvos žinios”.

Tėvai tokias pavardes, anot dienraščio, parenka vos 1 proc. mergaičių.

Neutraliomis vadinamos moterų pavardės, pavyzdžiui, Baronė, Butkė ir kt., Lietuvoje įteisintos nuo 2003-iųjų. Daugumą besirenkančiųjų tokias pavardes sudaro jaunos, išsilavinusios miestietės. Laužyti senas tradicijas mažiau linkusios atokesnių rajonų gyventojos.

Tokias pavardžių formas 2003-iaisiais įteisinusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) nemažai kritikos sulaukė lygiai prieš metus, kai 2010-ųjų balandį viešu kreipimųsi į tuometį Seimo pirmininką Arūną Valinską tokią pavardžių darybos tvarką bandė sukritikuoti bei prašė ją uždrausti nemažai krašto kalbininkų ir kitų sričių specialistų. Jie teigė, kad neutralios moterų pavardės skamba paniekinamai ir diskredituoja net pačią lietuvių kalbą. Tačiau kreipimosi autoriai liko neišgirsti.

VLKK pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė teigė, jog komisijos nariai iki šiol nesižavi minėta pavardžių daryba, tačiau negali neatsižvelgti į teisinius, psichologinius ir socialinius tokios praktikos aspektus.

Kreipimąsi dėl neutralių pavardžių darybos uždraudimo pasirašiusi etnologė Gražina Kadžytė, paklausta, ką dabar mano apie tokias pavardes, sakė: “Suprantu, kad kiekvienas savaip kvailioja, tad tegul kvailioja toliau.”

– Kaip Lietuva tarp kitų Europos valstybių atrodo pagal moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą?

– Geriausiai lygios teisės užtikrinamos Skandinavijos valstybėse. Mes esame maždaug per vidurį. Pavyzdžiui, pagal moterų lyderių skaičių versle užimame antrą vietą tarp ES valstybių, tačiau tuo nereikėtų labai džiaugtis, nes mūsų verslininkės – dažniausiai vidutinio ir smulkiojo verslo atstovės. Labai dažnai tik viena moteris ir dirba savo įmonėje.
– Kokiose srityse pas mus yra didžiausia nelygybė tarp vyrų ir moterų?

– Didžiausia problema, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, yra ta, kad moterys už darbą toje pačioje srityje gauna mažesnį atlyginimą. Pas mus – vidutiniškai 18 proc. mažiau. Moterys renkasi ne tokias atsakingas pareigas, kad galėtų ne tik dirbti, bet ir rūpintis šeima. Europoje moterys dėl tos pačios priežasties dirba ne visą dieną, todėl jų atlyginimai mažesni.

– Kaip vertinate tai, kad šiemet į savivaldybių tarybas išrinkta daugiau negu 20 proc. moterų?

– Tai nedidelis skaičius. Visoje Europoje siekiama, kad ir savivaldybėse, ir Seime sprendimus turėtų teisę priimti 50 proc. vyrų ir 50 proc. moterų. Lietuvoje rinkimų štabuose dirba kelis kartus daugiau moterų negu vyrų, tačiau į sąrašus jų įrašoma daug mažiau. Tokia pati padėtis daugelyje sričių. Pavyzdžiui, universitetuose mokosi 70 proc. merginų, tačiau atsakingus postus dažniau vis tiek užima vyrai.

– Kokie stereotipai labiausiai trukdo lyčių lygybei?

– Per daug metų įbruktas stereotipas, kad moteris, dirbdama vadovaujamą darbą, mažiau laiko skirs šeimai, nors tai jos pagrindinė pareiga. Taip pat labai trukdo sustabarėję darbo santykiai. Viskas pasikeistų, jeigu darbdaviai taptų geranoriškesni – leistų moterims ateiti į darbą vėliau, o tą laiką atidirbti savaitgalį arba vakare, sudarytų sąlygas dirbti namie. Tačiau per krizę buvo žengtas žingsnis atgal – atleidžiamos besilaukiančios, mažų vaikų turinčios moterys.

Tarpukario Lietuvoje moteris galėjo būti tik motina ir žmona. Sovietmečiu ji privalėjo rūpintis šeima ir būtinai dirbti, dažniausiai gamykloje ar kolūkyje. Dabar moteris gali pati pasirinkti: siekti karjeros ar būti namų šeimininke. Vis dėlto daugeliui nusprendusiųjų siekti aukštumų darbe, kitaip nei vyrams, pareigų namie nesumažėja, bet jos spėja viską.

Praėjusią savaitę vykusiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas buvo išrinktos 346 moterys. Nors vyrų, gavusių mandatus, tris kartus daugiau – 1180, tačiau nuo 1997-ųjų tai pats didžiausias būrys moterų, išrinktų į savivaldybes. O dabartiniame Seime – 25 moterys. Priminsime, kad 2004 m. į Seimą buvo išrinkta 31 moteris, 2000 m. – tik 15.

Vis daugiau moterų imasi ir verslo, vadovauja stambioms tarptautinėms kompanijoms, bankų departamentams, valstybinėms institucijoms, tačiau norėdamos įrodyti, kad yra vertos atsakingo posto, jos turi dirbti kelis kartus daugiau negu vyrai. Be to, negali apleisti ir savo pareigų šeimoje. Pavyzdžiui, slaugydamos sergantį vaiką, jos spėja nudirbti dar ir svarbiausius darbus, grįžusios po sunkios darbo dienos randa jėgų patikrinti vaikų namų darbus ar atsikelti anksčiau, kad paruoštų karštus pusryčius. O daugelis aukštas pareigas einančių vyrų pasineria tik į darbą.

Mūsų visuomenėje dar labai gajus stereotipas, kad vyras, kopiantis karjeros laiptais, turi būti atleidžiamas nuo darbų namuose.

Nedalija gyvenimo į šeimą ir darbą

"Veido" archyvas

“Man dirbti labai įdomu, šeima taip pat brangi, todėl niekada nedėliojau prioritetų. Viską suderinau”.

Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė prieš vienuolika metų sutiko tapti instituto direktoriaus pavaduotoja, nors tuo metu jos sūnūs buvo dar visai nedideli ir reikėjo prižiūrėti sunkiai sergančią mamą, kuri nepakilo iš lovos. “Mano pašaukimas – lituanistika, todėl priėmiau iššūkį. Vadovas turi daugiau galimybių kurti naujus projektus, inicijuoti naujoviškas idėjas, o aš visada norėjau tobulėti, stengiausi, kad gyvenimas būtų įdomus”, – sako J.Zabarskaitė, prieš metus antrą kartą išrinkta instituto direktore.

Jos iniciatyva į internetą buvo perkeltas Didysis lietuvių kalbos žodynas, institute įkurtas unikalus Kalbos muziejus, kurio eksponatus liesdamas prisilieti ir prie kalbos. Pavyzdžiui, smėlyje galima atkapstyti seniausius lietuviškus žodžius, stende sudėlioti gyvūno atvaizdą iš atskirų dalių, ant kurių surašytos mažybinės priesagos. J.Zabarskaitai vadovaujant institute pradėti sociolingvistikos tyrimai, vis labiau plėtojamas kompiuterinis kalbos technologijų taikymas.

Šiandien nuveikta daug prasmingų darbų, tačiau lituanistė prisimena, kad pirmieji metai instituto direktoriaus pavaduotojos kėdėje nebuvo lengvi. “Svajojau atsidurti ligoninėje, kad galėčiau išsimiegoti, nes labai daug dirbau, o parbėgusi namo turėdavau išvirti mamai sriubos, mat ji valgydavo tik mano gamintą maistą, tik aš viena ją galėjau ir išmaudyti”, – pasakoja J.Zabarskaitė.

Dėl to, kad ponia Jolanta daug dirbo, ir jos sūnūs turėjo prisiimti daugiau pareigų, negu jų turėjo bendraamžiai. “Prisimenu, posėdžiaujam su ministru, skambina vyresnėlis ir klausia, ką daryti – močiutė blogai pasijuto. Visko mesti ir parlėkti namo negaliu. Patys berniukai turėjo susitvarkyti”, – prisimena Lietuvių kalbos instituto direktorė.

Ji mano, kad tai nėra blogai, nes vaikai pamatė ir kitokią gyvenimo pusę. O dirbančią mamą jie matė nuo mažų dienų, nes disertaciją rašė trise – ponia Jolanta lapo viršuje, jaunėlis apačioje, o vyresnėlis skaitydavo, ką mama parašė. “Man dirbti labai įdomu, šeima taip pat brangi, todėl niekada nesigailėjau savęs ir nedalijau gyvenimo į šeimą ir darbą, nedėliojau prioritetų”, – tikina mokslininkė.

Jos nuomone, vyrams sunkiau pakelti tokius krūvius, nes gamtos taip sutvarkyta, kad jie negali vienu metu ir kalbėtis telefonu, ir maišyti sriubos, ir glostyti verkiančio vaiko. O moterims, siekiančioms karjeros, tai įprasta.

Viską spėja

"Veido" archyvas

“Dukra džiaugiasi, kad buvau netipiška mama, sako, jog esu jai pavyzdys”.

UAB “Vikeda” generalinei direktorei Jurgitai Radzevičei tokia situacija irgi pažįstama. Jai ne kartą teko migdyti kelių mėnesių dukrytę, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį, ir dar telefonu spręsti darbo problemas. Gimdyti į gimdymo palatą ją taip pat vežė besikalbančią telefonu apie darbo reikalus. Ir motinystės atostogomis ji trumpai pasimėgavo. O bendrovės “Vikeda” generaline direktore tapo, kai dukrai buvo dveji metukai.

“Mano karjera dėliojosi nuosekliai ir natūraliai – nuo administratorės, vadybininkės, prekybos vadovės, komercijos direktorės iki generalinės direktorės. Tačiau kai pasiūlė užimti šį postą, svarsčiau, ar darbas netrukdys šeimai, ar galėsiu skirti dukrai tiek laiko, kiek norėčiau. Dabar matau, kad viską galima suderinti. Ir tai nėra moters auka, kad ji ne tik siekia karjeros, bet ir rūpinasi šeima. Žinoma, jeigu pati moteris jaučiasi gerai”, – dėsto J.Radzevičė ir priduria, kad visomis pareigomis jie dalijasi su vyru. Kai dukra suserga, namie vieną kartą lieka vyras, kitą – ji, o jeigu nė vienas negali, atvažiuoja auklė.

Grįžusi namo moteris visą laiką skiria dukrai, o kai reikia papildomai padirbėti, tą daro naktį miego sąskaita. Visi savaitgaliai taip pat skirti tik šeimai, tačiau J.Radzevičė prisipažįsta širdy vis tiek dažnai jaučianti kirbant kirminą, kad per mažai savęs atiduoda dukrai.

Dėl to graužėsi ir bendrovės “Aviva Lietuva” generalinė direktorė Asta Ungulaitienė, ypač tada, kai paliko pirmokę dukrą su vyru ir močiute, o pati išvažiavo metams į Angliją, Birmingamo universitetą, studijuoti tarptautinės bankininkystės ir finansų. “Tada labai dažnai savęs klausdavau, ar teisingai elgiuosi, tačiau dabar nesigailiu. Jaučiau, kad man trūko žinių, o norėjau įgyti magistro laipsnį. Dukra taip pat išvyko studijuoti į Angliją. Ji džiaugiasi, kad buvau netipiška mama, sako, jog esu jai pavyzdys”, – pasidžiaugia A.Ungulaitienė ir priduria, kad be mamos pagalbos nebūtų galėjusi sėkmingai siekti karjeros ir rūpintis dukra.

Močiutė vežiojo mergaitę į darželį, mokyklą, būrelius, prižiūrėjo, kai ji susirgdavo. Tačiau ponia Asta padėdavo dukrai paruošti pamokas, kartu leisdavo laisvalaikį. O pirmuosius trejus metus, kai ji gimė, niekur nedirbo. “Man patiko ir pasakas sekti, ir maistą gaminti, tačiau pradėjo trūkti oro, supratau, kad negaliu gyventi užsidariusi savo pasaulėlyje, nedavė ramybės klausimas, kam reikėjo stengtis universitete, baigti jį su pagyrimu, jeigu vis tiek nerealizuoju savęs profesinėje srityje”, – pasakoja “Aviva Lietuva” generalinė direktorė.

Ji visada manė, kad gali pasiekti dar daugiau, todėl pradėjusi dirbti tuometėje Ekonomikos ministerijoje Privatizavimo departamento vyr. specialiste, nesustojo. Po kelerių metų tapo ES PHARE žemės ūkio bankininkystės projekto koordinatore, vėliau buvo Finansų ministerijos Rinkos operacijų skyriaus viršininkė, Valstybės skolos valdymo departamento direktorė, Pasaulio banko vykdomojo direktoriaus – valdybos nario patarėja, Finansų ministerijos viceministrė, o nuo 2003 m. vadovauja draudimo bendrovei “Aviva Lietuva”.

Vyrų reakcija: “Ai, ką ta mergaitė sugeba”

A.Ungulaitienės nuomone, moterys šiandien turi galimybę konkuruoti su vyrais ir darbo rinkoje, ir politinėje arenoje. Ji pastebi, jog vis daugiau vyrų dalijasi pareigas namie su žmonomis, kad ir jos galėtų save realizuoti darbe. Ir vis mažiau nuostabos ar menkinamų replikų iš vyrų sulaukia tos, kurios siekia aukštų postų, nes, A.Ungulaitienės manymu, žmonės šiandien vertinami pagal sugebėjimus, o ne pagal lytį. Tačiau ekonomistė prisimena, kad prieš dešimt metų jai ne kartą teko girdėti: “Ai, ką ta mergaitė sugeba.” Tokios replikos jai visada sukeldavo ambicijas, paskatindavo dar labiau stengtis, kad įrodytų, jog moteris gali ne tik popierius į krūveles dėlioti.

"Veido" archyvas

“Kol vyrai mane vertina kaip jauną blondinę, jau būnu susitvarkiusi visus reikalus”.

Vilniaus Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro direktorė Matilda Bylaitė ir šiandien sulaukia nuostabos, kad aukšta šviesiaplaukė yra docentė ir eina tokias aukštas pareigas. Be to, ir pacientams, ir kolegoms užsienyje sunku patikėti, kad moteris centrui vadovauti pradėjo vos 33-ejų metų. “Jeigu moteris neturi aiškių vertybių, vizijos ir tikslų, jai sunku vadovauti. Aš dirbti atėjau turėdama tikslų dešimtmečiui į priekį, taigi, kol vyrai mane vertina kaip jauną blondinę, jau būnu sutvarkiusi visus reikalus”, – juokiasi greitai 37-ąjį gimtadienį švęsianti medikė.

Po rezidentūros studijų Vilniaus universitete Matilda trejus metus žinias gilino Diuseldorfo universiteto dermatologijos klinikoje. Gabią medikę vokiečiai ilgai įtikinėjo pasilikti, tačiau M.Bylaitė nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia ji iškart buvo išrinkta Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidente, o dar po metų jai buvo pasiūlytos Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro direktoriaus pareigos.

Ketvirtus metus centrui vadovaujanti moteris kasmet organizuoja Euromelanomos dienos akciją, kai visiems norintiems nemokamai atliekami odos vėžio tyrimai. Per tuos metus pakilo centro gydytojų kvalifikacija, buvo įdiegta naujų gydymo metodų ir technologijų, atnaujintas pastatas, medikai, kad tobulėtų, vis perkeliami dirbti į kitą skyrių.

“Išgirdę šią naujovę, darbuotojai buvo pasirengę net streikuoti. Centro viziją, kurią pristačiau tapusi direktore, tuo metu supratau tik aš viena, todėl reikėjo labai daug dirbti, kad uždegčiau žmones. Vokietijoje taip pat dirbdavau neskaičiuodama valandų, dažniausiai nuo šeštos ryto iki vidurnakčio. Visą save atiduodu darbui, nes matau jo prasmę”, – teigia M.Bylaitė.

Medikė prisipažįsta, kad šeimą taip pat norėtų sukurti, ir pasvajoja apie tris vaikus. Moteris juokiasi, kad centro veikla jau įsibėgėjusi, todėl jeigu reikėtų trumpam atsitraukti nuo darbų, niekas nesugriūtų, tačiau ji nemano, kad būtų labai lengva derinti šeimą ir atsakingas pareigas. Jos nuomone, moterys, kaip ir vyrai, gali būti konkrečios, logiškai mąstyti, griežtai vadovauti, tačiau jos yra ir švelnios, jautrios, dažniau vadovaujasi širdimi.

“Moteriškumo vadovės neturėtų atsisakyti. Moterims nereikėtų perimti vyriškų prioritetų ir iškelti darbo į pirmą vietą ar dirbti pagal vyriškas taisykles. Jeigu pati moteris gerai jaučiasi, normalu, kad ji atsiveda, pavyzdžiui, vaikutį į darbą, nes mamos viską spėja”, – apibendrina J.Zabarskaitė.

Istorinis rakursas: moters padėtis politiniame ir visuomeniniame gyvenime

Tarpukario Lietuva

Moters vaidmuo – motina ir žmona

Apie 1920 m. pirmasis moterims skirtas žurnalas “Moteris” mokė, kad negalima su pačia šluoste valyti ir veido, ir grindų.

Ketvirtajame dešimtmetyje moteris – jau gana moderni, emancipuota. Daugelis miestiečių ir ūkininkaičių buvo baigusios kursus, pakankamai stilingai rengėsi. Šeimos kuriamos partnerystės pagrindu. Tačiau profesinėje srityje moterys savo talento negalėjo atskleisti. Tarp 70 profesionalių istorikų buvo tik devynios moterys, užsienio universitetuose apsigynusios disertacijas, tačiau tik viena Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Ministerijose dirbo tik apie šimtą moterų, bet dažniausiai mašininkėmis ir sekretorėmis. Politikoje aktyviai dalyvavo kelios moterys: Gabrielė Petkevičaitė, Liuda Purėnienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė.

Sovietiniai metais

Moters vaidmuo – motina, žmona, darbininkė

Tais laikais stengtasi moteris įtraukti į darbo rinką. Jos turėjo dirbti žemės ūkio darbus, gamyklose, statybose. Buvo agituojamos dirbti menkai atlyginamą visuomeninį darbą. Sovietiniais laikais moterys už tą patį darbą gaudavo 30 proc. mažesnį atlyginimą nei vyrai, o privalėjo ne tik dirbti, bet ir rūpintis šeima. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo išspręsta vaikų darželių trūkumo problema. LSSR Aukščiausiojoje Taryboje moterys sudarė daugiau kaip 30 proc. deputatų, bet realios valdžios jos neturėjo. Kitose valdymo struktūrose moterų buvo tik viena kita.

Dabar – 2011 metai

Moters vaidmuo – arba motina ir žmona, arba siekianti profesinių aukštumų, arba viską derinanti

Lietuvoje moterys užima du aukščiausius valdžios postus: prezidento ir Seimo pirmininko. Iš 33 viceministrų devynios yra moterys. Karo tarnyboje dirba daugiau kaip 11 proc. dailiosios lyties atstovių, diplomatinėje tarnyboje – 20 proc., o užsienio reikalų ministerijoje – tiek pat moterų ir vyrų.

Lietuvoje yra didžiausia dalis išsilavinusių moterų lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, skelbia Statistikos departamentas.

Eurostato duomenimis, užpernai vidurinį ir aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą turėjo 92,3 proc. 25-64 metų amžiaus Lietuvos moterų. Tai yra aukščiausias rodiklis ES.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 1 mln. 739 tūkst. moterų, arba 234 tūkst. daugiau negu vyrų. Moterys sudarė 53,6 proc. visų gyventojų, 100 vyrų teko 116 moterų.

Užpernai vidutinis moterų amžius buvo 41,8 metų, o vyrų – 36,7 metų.

2009-aisiais vidutinis pirmą kartą ištekėjusių moterų amžius Lietuvoje buvo 26,2 metų, pirmą kartą gimdančių – 25,5 metų. Vidutiniškai moteris pagimdo 1,55 vaiko. Beveik kas trečias kūdikis gimsta santuokos neįregistravusiems tėvams.

Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai 11 metų ilgiau nei vyrai. 2009 metais moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 78,6, vyrų – 67,5 metų.

2010-2011 mokslo metų pradžioje universitetuose ir kolegijose moterys sudarė 59 proc. visų studentų. Didžiausią studijuojančiųjų dalį (74 proc.) moterys sudaro Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje.

Populiariausios studijų sritys tarp moterų tebėra socialinės paslaugos – 90 proc. jas studijuoti pasirinkusiųjų sudarė moterys, sveikatos priežiūra – 86, humanitariniai mokslai – 77, žurnalistika – 76, pedagogika – 75 procentai.

2010 metais aukštąjį išsilavinimą įgijo 21,8 tūkst. moterų, arba 65 proc. visų absolventų.

Užpernai moterys sudarė 69 proc. baigusiųjų antrąją studijų pakopą ir įgijusiųjų magistro kvalifikacinius laipsnius. Praėjusiais metais daktaro mokslo laipsnį įgijo 216 moterų (58 procentai).

Statistikos departamento atlikto daktaro mokslo laipsnį turinčių asmenų profesinės veiklos statistinio tyrimo duomenimis, 2009 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 4,2 tūkst. daktaro mokslo laipsnį turinčių moterų ir 5,4 tūkst. vyrų.

Kaip rodo Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenys, pernai 15-64 metų amžiaus moterų užimtumo lygis buvo 58,7 proc., vyrų – 56,8 procento.

2010 metais darbo neturėjo 118,8 tūkst. moterų ir 172,4 tūkst. vyrų. Moterų nedarbo lygis buvo 14,4 proc. ir per metus išaugo 4 procentiniais punktais, vyrų – 21,2 proc. ir per metus išaugo 4,2 procentinio punkto.

2010 metais moterys sudarė 40,6 proc. visų vadovų – teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų.

2009 metais šalies ūkio pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse, išskyrus viešąjį valdymą ir gynybą, privalomąjį socialinį draudimą, moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 15,3 procento. Moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis užpernai sudarė 11,38 lito, vyrų – 13,43 lito.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis privačiajame sektoriuje buvo žymiai didesnis negu valstybės sektoriuje ir 2009 metais sudarė 20,5 procento, valstybės sektoriuje – 13,1 procento.

Ketvirtąjį 2010 metų ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 1969 litus, valstybės sektoriuje – 2107, o privačiajame sektoriuje – 1829 litus.

Moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis ketvirtąjį 2010 metų ketvirtį, palyginti su trečiuoju, padidėjo.

Moterys kalba užuominomis ir metaforomis, o paskui stebisi, kad vyrai jų nesupranta. Vyrai rėžia tiesą ir sulaukia moterų pykčio. Ar iš tiesų kalbame skirtingomis kalbomis?

Kodėl mes nesusikalbame

Kad ir kaip garsiai kalbėsime apie lyčių lygybę, moterų ir vyrų mąstymas skiriasi. Nors kiekviena taisyklė turi išimčių, tačiau vidutinio vyro smegenyse efektyviau vyksta procesai, susiję su sudėtingų sistemų analize, moters – susiję su bendravimu ir simpatija. Štai kodėl skiriasi vyrų ir moterų bendravimas. Vyrams svarbiau žinoti faktus, moterims svarbesnės emocijos ir jausmai. Todėl bendraudamas vyras ir stengiasi sužinoti tik tai, ką reikia: konkrečiai ir aiškiai. Bendravimas jam yra būdas susirinkti reikalingą informaciją, išspręsti problemas ar nudirbti darbus. Jis turi būti tikslingas ir duoti tam tikrą rezultatą.

O štai moteris bendrauja dėl paties bendravimo: net dalykiniai pokalbiai jai yra galimybė užmegzti emocinį ryšį. Ji kreipia dėmesį į detales, kūno kalbą, intonacijas. Faktai jai taip pat svarbūs, tačiau iš bendravimo ji siekia gauti ir tam tikrų emocijų.

Vyrų kalbos žodynas

Moterys, dažnai įpratusios kalbėti užuominomis, tikisi, kad vyrai bendrauja taip pat, todėl kiekvienoje jo frazėje bando ieškoti paslėptos prasmės. Ką jis turi galvoje tai sakydamas? Dažniausiai būtent tai, ką ir pasakė. Vyrai kur kas dažniau nei moterys sako tai, ką galvoja, tiesiai šviesiai, visai neturėdami jokių paslėptų užuominų. Bėda tik ta, kad mums tiesmuką kalbą kartais suprasti sunkiau nei painias užuominas. Taigi jeigu vyras sako:

• Šiandien negalėsiu pas tave atvažiuoti, nes darbe turiu daug reikalų. Dažniausiai tai ir reiškia tik tiek, kad vyras nori atsidėti darbui. Neprisigalvokite nebūtų dalykų, kad vyras jūsų vengia: tokiu atveju jis iš viso nepaskambintų.

• Viskas gerai, nieko nenutiko. Taip jis atsako į klausimą, kas atsitiko, kai pastebite jį sunerimusį. Jis turi galvoje: nenutiko nieko tokio, su kuo nesusidoročiau pats, be tavo pagalbos. Prašau daugiau neuždavinėti man klausimų šia tema.

• Neliesk manęs, juk matai, koks aš pavargęs. Jis tenori ramiai pagulėti ant sofos ir pažiūrėti televizorių.

• Neskambinau tau visą savaitę, nes neturėjau jokių naujienų. Jis neskambino, nes neturėjo ko pasakyti, o kalbėti apie orą, jo manymu, beprasmiška. Tačiau tai visai nereiškia, kad per tą laiką jis nė karto apie jus nepagalvojo.

• Tu šiandien labai graži. Nepriimkite to kaip meilės prisipažinimo. Jam tiesiog patinka tai, ką jis mato.

• Ar aš tau nesakiau? Tai jo būdas atsikratyti atsakomybės: reikalai prasti, tačiau būti atsakingas už situaciją jis nenori.

Žaidimas užuominomis

Jei moteris sako “ne”, tai reiškia “galbūt”, jei ji sako “galbūt” – tai reiškia “taip”. Ši stereotipinė taisyklė jau virto kone anekdotu. Vis dėlto joje nemažai tiesos. Mes pasakome pusę žodžio ir norime, kad likusią pusę vyrai nuspėtų patys. Toks žaidimas gal ir intriguoja, tačiau dėl jo kartais nukenčia net ir patys gražiausi santykiai.

Mes sakome:

• Šiandien sukanka lygiai pusmetis nuo mūsų pažinties pradžios. Tikimės, jog tokios užuominos visiškai pakanka, kad vyras pultų rengti šventę ar padovanotų gėlių. Tačiau jis jūsų žodžius priima tiesiogiai: taip, tiesa, šiandien tikrai sukanka lygiai pusmetis nuo mūsų pažinties pradžios. Ir viskas! Būkite tikslesnė: “Brangusis, šiandien sukako lygiai pusmetis nuo mūsų pažinties pradžios. Turėtume šią progą paminėti bent jau romantiškai pavakarieniaudami”.

• Manęs niekas nesupranta. Vyras tokios abstrakčios frazės taip pat nesupras. Nebent konkrečiai paaiškinsite jam, kas, kaip ir kada jūsų nesuprato. Vyrui reikia žinoti konkrečius faktus, antraip jis manys, kad priekaištaujate be jokios priežasties.

• Kodėl namuose tokia netvarka? Manote, kad išgirdęs tokius žodžius mylimasis kaipmat puls tvarkytis? Jis tik pamanys, kad gyvenime už tvarkymąsi yra įdomesnių dalykų, o jūs ir vėl susiraukusi kulniuosite ieškoti dulkių siurblio. Būkite tikslesnė: jei norite, kad jis susitvarkytų, taip ir pasakykite, konkrečiai nurodydama, ką jis galėtų padaryti. Prašymai visada veiksmingesni už priekaištus.

• Tu manęs visiškai nesiklausai. Jei pasakojate savo vyrui dienos įvykius tuo metu, kai jis žiūri futbolą, nenuostabu, kad jis jūsų negirdi. Vyrui patinka klausytis vieno dalyko vienu metu: tad jei jo dėmesys šiuo metu sutelktas į televizoriaus ekraną, nepykite, kad jūsų pasakojama istorija nesulaukia jokio dėmesio.

• Kaip aš nekenčiu savo darbo! “Jei iš tiesų jo taip nemėgsti, metas ieškoti tokio, kuriame jaustumeisi gerai”, – veikiausiai išgirsite tik tokį patarimą. O juk jūs tenorėjote pasiguosti dėl vienos nesėkmingos dienos. Galbūt jau rytoj lygiai taip pat entuziastingai džiaugsitės ir didžiuositės savo darbu. Tad jei norite būti suprasta ir paguosta, vadinkite viską tikraisiais vardais: jei pavargote, sakykite, kad pavargote, jei susipykote su viršininku, papasakokite apie ginčą.