2011 Kovo 11

Moters vaidmuo

Moterys gali daugiau

veidas.lt

Tarpukario Lietuvoje moteris galėjo būti tik motina ir žmona. Sovietmečiu ji privalėjo rūpintis šeima ir būtinai dirbti, dažniausiai gamykloje ar kolūkyje. Dabar moteris gali pati pasirinkti: siekti karjeros ar būti namų šeimininke. Vis dėlto daugeliui nusprendusiųjų siekti aukštumų darbe, kitaip nei vyrams, pareigų namie nesumažėja, bet jos spėja viską.

Praėjusią savaitę vykusiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas buvo išrinktos 346 moterys. Nors vyrų, gavusių mandatus, tris kartus daugiau – 1180, tačiau nuo 1997-ųjų tai pats didžiausias būrys moterų, išrinktų į savivaldybes. O dabartiniame Seime – 25 moterys. Priminsime, kad 2004 m. į Seimą buvo išrinkta 31 moteris, 2000 m. – tik 15.

Vis daugiau moterų imasi ir verslo, vadovauja stambioms tarptautinėms kompanijoms, bankų departamentams, valstybinėms institucijoms, tačiau norėdamos įrodyti, kad yra vertos atsakingo posto, jos turi dirbti kelis kartus daugiau negu vyrai. Be to, negali apleisti ir savo pareigų šeimoje. Pavyzdžiui, slaugydamos sergantį vaiką, jos spėja nudirbti dar ir svarbiausius darbus, grįžusios po sunkios darbo dienos randa jėgų patikrinti vaikų namų darbus ar atsikelti anksčiau, kad paruoštų karštus pusryčius. O daugelis aukštas pareigas einančių vyrų pasineria tik į darbą.

Mūsų visuomenėje dar labai gajus stereotipas, kad vyras, kopiantis karjeros laiptais, turi būti atleidžiamas nuo darbų namuose.

Nedalija gyvenimo į šeimą ir darbą

"Veido" archyvas

“Man dirbti labai įdomu, šeima taip pat brangi, todėl niekada nedėliojau prioritetų. Viską suderinau”.

Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė prieš vienuolika metų sutiko tapti instituto direktoriaus pavaduotoja, nors tuo metu jos sūnūs buvo dar visai nedideli ir reikėjo prižiūrėti sunkiai sergančią mamą, kuri nepakilo iš lovos. “Mano pašaukimas – lituanistika, todėl priėmiau iššūkį. Vadovas turi daugiau galimybių kurti naujus projektus, inicijuoti naujoviškas idėjas, o aš visada norėjau tobulėti, stengiausi, kad gyvenimas būtų įdomus”, – sako J.Zabarskaitė, prieš metus antrą kartą išrinkta instituto direktore.

Jos iniciatyva į internetą buvo perkeltas Didysis lietuvių kalbos žodynas, institute įkurtas unikalus Kalbos muziejus, kurio eksponatus liesdamas prisilieti ir prie kalbos. Pavyzdžiui, smėlyje galima atkapstyti seniausius lietuviškus žodžius, stende sudėlioti gyvūno atvaizdą iš atskirų dalių, ant kurių surašytos mažybinės priesagos. J.Zabarskaitai vadovaujant institute pradėti sociolingvistikos tyrimai, vis labiau plėtojamas kompiuterinis kalbos technologijų taikymas.

Šiandien nuveikta daug prasmingų darbų, tačiau lituanistė prisimena, kad pirmieji metai instituto direktoriaus pavaduotojos kėdėje nebuvo lengvi. “Svajojau atsidurti ligoninėje, kad galėčiau išsimiegoti, nes labai daug dirbau, o parbėgusi namo turėdavau išvirti mamai sriubos, mat ji valgydavo tik mano gamintą maistą, tik aš viena ją galėjau ir išmaudyti”, – pasakoja J.Zabarskaitė.

Dėl to, kad ponia Jolanta daug dirbo, ir jos sūnūs turėjo prisiimti daugiau pareigų, negu jų turėjo bendraamžiai. “Prisimenu, posėdžiaujam su ministru, skambina vyresnėlis ir klausia, ką daryti – močiutė blogai pasijuto. Visko mesti ir parlėkti namo negaliu. Patys berniukai turėjo susitvarkyti”, – prisimena Lietuvių kalbos instituto direktorė.

Ji mano, kad tai nėra blogai, nes vaikai pamatė ir kitokią gyvenimo pusę. O dirbančią mamą jie matė nuo mažų dienų, nes disertaciją rašė trise – ponia Jolanta lapo viršuje, jaunėlis apačioje, o vyresnėlis skaitydavo, ką mama parašė. “Man dirbti labai įdomu, šeima taip pat brangi, todėl niekada nesigailėjau savęs ir nedalijau gyvenimo į šeimą ir darbą, nedėliojau prioritetų”, – tikina mokslininkė.

Jos nuomone, vyrams sunkiau pakelti tokius krūvius, nes gamtos taip sutvarkyta, kad jie negali vienu metu ir kalbėtis telefonu, ir maišyti sriubos, ir glostyti verkiančio vaiko. O moterims, siekiančioms karjeros, tai įprasta.

Viską spėja

"Veido" archyvas

“Dukra džiaugiasi, kad buvau netipiška mama, sako, jog esu jai pavyzdys”.

UAB “Vikeda” generalinei direktorei Jurgitai Radzevičei tokia situacija irgi pažįstama. Jai ne kartą teko migdyti kelių mėnesių dukrytę, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį, ir dar telefonu spręsti darbo problemas. Gimdyti į gimdymo palatą ją taip pat vežė besikalbančią telefonu apie darbo reikalus. Ir motinystės atostogomis ji trumpai pasimėgavo. O bendrovės “Vikeda” generaline direktore tapo, kai dukrai buvo dveji metukai.

“Mano karjera dėliojosi nuosekliai ir natūraliai – nuo administratorės, vadybininkės, prekybos vadovės, komercijos direktorės iki generalinės direktorės. Tačiau kai pasiūlė užimti šį postą, svarsčiau, ar darbas netrukdys šeimai, ar galėsiu skirti dukrai tiek laiko, kiek norėčiau. Dabar matau, kad viską galima suderinti. Ir tai nėra moters auka, kad ji ne tik siekia karjeros, bet ir rūpinasi šeima. Žinoma, jeigu pati moteris jaučiasi gerai”, – dėsto J.Radzevičė ir priduria, kad visomis pareigomis jie dalijasi su vyru. Kai dukra suserga, namie vieną kartą lieka vyras, kitą – ji, o jeigu nė vienas negali, atvažiuoja auklė.

Grįžusi namo moteris visą laiką skiria dukrai, o kai reikia papildomai padirbėti, tą daro naktį miego sąskaita. Visi savaitgaliai taip pat skirti tik šeimai, tačiau J.Radzevičė prisipažįsta širdy vis tiek dažnai jaučianti kirbant kirminą, kad per mažai savęs atiduoda dukrai.

Dėl to graužėsi ir bendrovės “Aviva Lietuva” generalinė direktorė Asta Ungulaitienė, ypač tada, kai paliko pirmokę dukrą su vyru ir močiute, o pati išvažiavo metams į Angliją, Birmingamo universitetą, studijuoti tarptautinės bankininkystės ir finansų. “Tada labai dažnai savęs klausdavau, ar teisingai elgiuosi, tačiau dabar nesigailiu. Jaučiau, kad man trūko žinių, o norėjau įgyti magistro laipsnį. Dukra taip pat išvyko studijuoti į Angliją. Ji džiaugiasi, kad buvau netipiška mama, sako, jog esu jai pavyzdys”, – pasidžiaugia A.Ungulaitienė ir priduria, kad be mamos pagalbos nebūtų galėjusi sėkmingai siekti karjeros ir rūpintis dukra.

Močiutė vežiojo mergaitę į darželį, mokyklą, būrelius, prižiūrėjo, kai ji susirgdavo. Tačiau ponia Asta padėdavo dukrai paruošti pamokas, kartu leisdavo laisvalaikį. O pirmuosius trejus metus, kai ji gimė, niekur nedirbo. “Man patiko ir pasakas sekti, ir maistą gaminti, tačiau pradėjo trūkti oro, supratau, kad negaliu gyventi užsidariusi savo pasaulėlyje, nedavė ramybės klausimas, kam reikėjo stengtis universitete, baigti jį su pagyrimu, jeigu vis tiek nerealizuoju savęs profesinėje srityje”, – pasakoja “Aviva Lietuva” generalinė direktorė.

Ji visada manė, kad gali pasiekti dar daugiau, todėl pradėjusi dirbti tuometėje Ekonomikos ministerijoje Privatizavimo departamento vyr. specialiste, nesustojo. Po kelerių metų tapo ES PHARE žemės ūkio bankininkystės projekto koordinatore, vėliau buvo Finansų ministerijos Rinkos operacijų skyriaus viršininkė, Valstybės skolos valdymo departamento direktorė, Pasaulio banko vykdomojo direktoriaus – valdybos nario patarėja, Finansų ministerijos viceministrė, o nuo 2003 m. vadovauja draudimo bendrovei “Aviva Lietuva”.

Vyrų reakcija: “Ai, ką ta mergaitė sugeba”

A.Ungulaitienės nuomone, moterys šiandien turi galimybę konkuruoti su vyrais ir darbo rinkoje, ir politinėje arenoje. Ji pastebi, jog vis daugiau vyrų dalijasi pareigas namie su žmonomis, kad ir jos galėtų save realizuoti darbe. Ir vis mažiau nuostabos ar menkinamų replikų iš vyrų sulaukia tos, kurios siekia aukštų postų, nes, A.Ungulaitienės manymu, žmonės šiandien vertinami pagal sugebėjimus, o ne pagal lytį. Tačiau ekonomistė prisimena, kad prieš dešimt metų jai ne kartą teko girdėti: “Ai, ką ta mergaitė sugeba.” Tokios replikos jai visada sukeldavo ambicijas, paskatindavo dar labiau stengtis, kad įrodytų, jog moteris gali ne tik popierius į krūveles dėlioti.

"Veido" archyvas

“Kol vyrai mane vertina kaip jauną blondinę, jau būnu susitvarkiusi visus reikalus”.

Vilniaus Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro direktorė Matilda Bylaitė ir šiandien sulaukia nuostabos, kad aukšta šviesiaplaukė yra docentė ir eina tokias aukštas pareigas. Be to, ir pacientams, ir kolegoms užsienyje sunku patikėti, kad moteris centrui vadovauti pradėjo vos 33-ejų metų. “Jeigu moteris neturi aiškių vertybių, vizijos ir tikslų, jai sunku vadovauti. Aš dirbti atėjau turėdama tikslų dešimtmečiui į priekį, taigi, kol vyrai mane vertina kaip jauną blondinę, jau būnu sutvarkiusi visus reikalus”, – juokiasi greitai 37-ąjį gimtadienį švęsianti medikė.

Po rezidentūros studijų Vilniaus universitete Matilda trejus metus žinias gilino Diuseldorfo universiteto dermatologijos klinikoje. Gabią medikę vokiečiai ilgai įtikinėjo pasilikti, tačiau M.Bylaitė nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia ji iškart buvo išrinkta Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidente, o dar po metų jai buvo pasiūlytos Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro direktoriaus pareigos.

Ketvirtus metus centrui vadovaujanti moteris kasmet organizuoja Euromelanomos dienos akciją, kai visiems norintiems nemokamai atliekami odos vėžio tyrimai. Per tuos metus pakilo centro gydytojų kvalifikacija, buvo įdiegta naujų gydymo metodų ir technologijų, atnaujintas pastatas, medikai, kad tobulėtų, vis perkeliami dirbti į kitą skyrių.

“Išgirdę šią naujovę, darbuotojai buvo pasirengę net streikuoti. Centro viziją, kurią pristačiau tapusi direktore, tuo metu supratau tik aš viena, todėl reikėjo labai daug dirbti, kad uždegčiau žmones. Vokietijoje taip pat dirbdavau neskaičiuodama valandų, dažniausiai nuo šeštos ryto iki vidurnakčio. Visą save atiduodu darbui, nes matau jo prasmę”, – teigia M.Bylaitė.

Medikė prisipažįsta, kad šeimą taip pat norėtų sukurti, ir pasvajoja apie tris vaikus. Moteris juokiasi, kad centro veikla jau įsibėgėjusi, todėl jeigu reikėtų trumpam atsitraukti nuo darbų, niekas nesugriūtų, tačiau ji nemano, kad būtų labai lengva derinti šeimą ir atsakingas pareigas. Jos nuomone, moterys, kaip ir vyrai, gali būti konkrečios, logiškai mąstyti, griežtai vadovauti, tačiau jos yra ir švelnios, jautrios, dažniau vadovaujasi širdimi.

“Moteriškumo vadovės neturėtų atsisakyti. Moterims nereikėtų perimti vyriškų prioritetų ir iškelti darbo į pirmą vietą ar dirbti pagal vyriškas taisykles. Jeigu pati moteris gerai jaučiasi, normalu, kad ji atsiveda, pavyzdžiui, vaikutį į darbą, nes mamos viską spėja”, – apibendrina J.Zabarskaitė.

Istorinis rakursas: moters padėtis politiniame ir visuomeniniame gyvenime

Tarpukario Lietuva

Moters vaidmuo – motina ir žmona

Apie 1920 m. pirmasis moterims skirtas žurnalas “Moteris” mokė, kad negalima su pačia šluoste valyti ir veido, ir grindų.

Ketvirtajame dešimtmetyje moteris – jau gana moderni, emancipuota. Daugelis miestiečių ir ūkininkaičių buvo baigusios kursus, pakankamai stilingai rengėsi. Šeimos kuriamos partnerystės pagrindu. Tačiau profesinėje srityje moterys savo talento negalėjo atskleisti. Tarp 70 profesionalių istorikų buvo tik devynios moterys, užsienio universitetuose apsigynusios disertacijas, tačiau tik viena Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Ministerijose dirbo tik apie šimtą moterų, bet dažniausiai mašininkėmis ir sekretorėmis. Politikoje aktyviai dalyvavo kelios moterys: Gabrielė Petkevičaitė, Liuda Purėnienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė.

Sovietiniai metais

Moters vaidmuo – motina, žmona, darbininkė

Tais laikais stengtasi moteris įtraukti į darbo rinką. Jos turėjo dirbti žemės ūkio darbus, gamyklose, statybose. Buvo agituojamos dirbti menkai atlyginamą visuomeninį darbą. Sovietiniais laikais moterys už tą patį darbą gaudavo 30 proc. mažesnį atlyginimą nei vyrai, o privalėjo ne tik dirbti, bet ir rūpintis šeima. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo išspręsta vaikų darželių trūkumo problema. LSSR Aukščiausiojoje Taryboje moterys sudarė daugiau kaip 30 proc. deputatų, bet realios valdžios jos neturėjo. Kitose valdymo struktūrose moterų buvo tik viena kita.

Dabar – 2011 metai

Moters vaidmuo – arba motina ir žmona, arba siekianti profesinių aukštumų, arba viską derinanti

Lietuvoje moterys užima du aukščiausius valdžios postus: prezidento ir Seimo pirmininko. Iš 33 viceministrų devynios yra moterys. Karo tarnyboje dirba daugiau kaip 11 proc. dailiosios lyties atstovių, diplomatinėje tarnyboje – 20 proc., o užsienio reikalų ministerijoje – tiek pat moterų ir vyrų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Marija Marija rašo:

    Labiausiai išsilavinusios, o uždirba mažiausiai. Kodėl?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...