BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Prieš kamerą E.Masiulio prisipažinimai  atrodė kaip gerai išmokto teksto kartojimas. Įdomu, kokios intonacijos iš jo sklinda, kai jis kalbasi su artimiausiais politiniais bendražygiais? Juk tai viską suprantančių žmonių būrelis.

Pavydas – viena stipresnių aistrų, nors ir kenkianti sveikatai. Pikt­džiū­gys­tė dėl kito žmogaus nesėkmių savaip tą pavydą neutralizuoja – kaip šarmas rūgštį. Tada galima ir ašarą nuvarvinti, ir iš E.Masiulio besityčiojančius nenuoširdžiai sugėdinti – ne­sidžiauk dėl to, kad kitas turi ne­malonumų „per valdiškus namus“, nes ir pats gali būti iškviestas į Ge­ne­ralinę prokuratūrą, tą namą su kreivais langais.

E.Masiulio bylojimai – politinės tautosakos kūrinėliai. Jie apaugę komentarais, šnabždesiais, galvų lingavimais… Taip, visi ima, kad finansuotų rinkimų kampanijas… Tą pagavo, o anų nepagavo… O kainos krito, ir politikams duoda vis mažiau… Ar tu matei, kaip toks ir toks drebėjo, kai buvo pasakyta, kad visi pokalbiai įrašyti?

Bet ir šimtą kartų girdėtos liaudies pasakos įdomu klausytis. Juolab kad beveik aišku, kas bus toliau. Vei­kiausiai bus nutekintos telefoninių įrašų išklotinės. Gal net ir teismas bus. Ir truks jis veikiausiai ne vienus metus. O rezultatas greičiausiai bus toks: ir kas galėtų paneigti, kad žmogus išties kaupė pinigus kojinėje ir skolinosi grynaisiais? Juk negalima net ir išmaniam politikui uždrausti elgtis kaip neišmaniam senoliui. Kas laisvalaikiu puodus žiedžia, kas vyžas pina, o kas, žiūrėk, su­si­lieja su liaudimi, laikydamas kokiame nors plyšyje grynuosius pinigus.

Užtat pats šios istorijos herojus gali guostis, kad tapo panašus į Do­mi­ni­que’ą Straussą-Kahną. Pastarąjį visi be­veik pamiršo, o juk jis galėjo būti Pran­cūzijos prezidentas vietoj Francois Hol­lande’o. Niujorko viešbutyje D.Straus­sas-Kahnas kažkada atsidūrė vienoje erdvėje su kambarine. Kaip vėliau paaiškėjo, D.Straus­sas-Kah­nas vei­kiau­siai nedarė to, kuo jį apkaltino kam­barinė. Tačiau šis veikėjas dabar ne šalies prezidentas, o tiktai paskaitininkas, kartais patariantis Pietų Sudano vyriausybei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Trys klausimai Liberalų sąjūdžio valdybos narei Julijai Mackevič.

– Esate viena iš tų, kurie liberalų vedlius ragino praskaidrėti. Ar dar tikite, kad ši partija gali laimėti rinkimus?

– Visuomenėje išlikęs liberalios partijos poreikis, todėl netikiu, kad jos nebeliks. Neabejoju, kad po visų skandalų jau pa­siekėme lubas. Kristi nebėra kur, todėl dabar reitingai vėl augs, jei tik komanda veiks tiksliai kaip laikrodis, pasirinks teisingą strategiją ir bus orientuota į tradicinių pažiūrų liberalų rinkėją.

Liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida.

Po šį savaitgalį vykusio suvažiavimo galima sakyti, kad liberalai atsinaujino, sakau, kad „restartą“ pradėjo. Daug palaikymo ir iniciatyvos jaučiame iš mūsų skyriaus narių. Bet, kaip ir minėjau per partijos suvažiavimą, žmonės jaučia, kad tai nėra vien liberalų lyderių klaida. Vadinčiau tai partinės sistemos klaida. Esu įsitikinusi, kad nėra Lietuvoje partijos, kuri nebūtų susijusi su šiomis problemomis. Žinoma, liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida. Vyksta partijos atsinaujinimas, turime naują valdybą. Joje daugiau lyderių iš regionų skyrių ir, kiek aš girdžiu, yra tikrai labai gerų idėjų. Žmonės nusiteikę veikti, priimti reikiamus sprendimus, už juos atsakyti. Manau, šie pokyčiai sukels gerą permainų gūsį, padės pasiekti norimų rezultatų. Lietuvai reikia liberalų – tai faktas.

– Viešojoje erdvėje nuskambėjo ne vienas raginimas uždaryti liberalams savo partijų skyrius ir bent jau per šiuos rinkimus nieko nebesitikėti. Ar nesvarstėte į juos įsiklausyti?

–  Mūsų partijoje 8 tūkst. žmonių, kurie vis dar dega liberalizmo idėja. Norime visuomenei pasakyti, kad mūsų žmonės, nepaisant užgriuvusių skandalų, ir toliau vieningai dirbs. Jei nusikaltimas ir buvo padarytas tam tikrų partijos lyderių, mes neturime kentėti už juos: esame pasiruošę dirbti dėl šios idėjos, žadame eiti į rinkimus ir įrodyti rinkėjams, kad galime susigrąžinti jų pasitikėjimą. Liberalų sąjūdis – didelis visuomeninis padalinys, nereikėtų visų jo narių tapatinti su buvusiais partijos lyderiais.

– Tačiau žmonės nusivylę: jūsų partijos nariai deklaruoja viena, o daro visai ką kita. Kodėl rinkėjai turėtų rizikuoti dar kartą ir jumis patikėti?

– Jaunesnioji karta, kuriai ir aš atstovauju, yra pasiruošusi aktyviai dirbti. Mes patikėjome, kad galėsime prikelti Vilnijos kraštą naujam gyvenimui būtent su šios partijos pagalba. Turime nemažai idėjinių žmonių, kuriems svarbiausia partija. Mes ja tikime ir neįsivaizduojame savęs kitur. Nesiejame savęs su buvusiais šios partijos lyderiais ir nesivaikome jokių postų.

Reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau.

Žinoma, praeityje reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau, nelaukiant birželio 11 dienos, taip pat – išreikšti visos partijos poziciją. Buvo komunikacijos spragų, artimiausiu metu bus liberalų sąskrydis, kuriame ir taryba dalyvaus, ir valdybos posėdžiai vyks. Tikiu, kad naujai į Liberalų sąjūdį įsilieję žmonės mokės kovoti už savo idėjas argumentuotai ir pelnys žmonių pasitikėjimą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Eligijus Masiulis perrinktas Liberalų sąjūdžio pirmininku dar vienai dvejų metų kadencijai. Pirmininko rinkimuose E.Masiuliui iššūkį metė europarlamentaras Antanas Guoga, kuris surinko kiek daugiau nei penktadalį suvažiavimo delegatų balsų. E.Masiulį palaikė daugiau nei trys ketvirtadaliai rinkimų dalyvių.

41-erių metų politikas liberalams vadovauja nuo 2008-ųjų. Jis taip pat yra Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas. Seimo nariu E.Masiulis yra renkamas nuo 2004 m., iki tol jis dirbo Klaipėdos miesto savivaldybėje. 2008–2012 m. E.Masiulis ėjo susisiekimo ministro pareigas Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje.

Partijos suvažiavime E.Masiulis pabrėžė, kad Lietuvoje pirmiausia reikia mažinti mokesčius, suteikti daugiau laisvės verslui, priimti šiuolaikišką Darbo kodeksą, įvesti internetinį balsavimą bei pertvarkyti viešųjų paslaugų veikimą.

A.Guoga paskelbė apie planus partijoje kurti „Klestinčios Lietuvos“ frakciją, į kurią bus kviečiami ir partijai nepriklausantys žmonės. Pasak politiko, jis norėtų turėti visuomenės veikėjų, kurie nebūtinai ilgą laiką praleido politikoje, tačiau turi bendrą tikslą kurti klestinčią valstybę.

Partijos suvažiavime liberalai pristatė šešėlinio Ministrų kabineto sąrašą. Vyriausybės vadovu patvirtintas E.Masiulis, A.Guoga paskirtas šešėliniu ūkio ministru. Žemės ūkio ministro kėdė atiteko Seimo nariui Eugenijui Gentvilui, aplinkos – jo sūnui Simonui Gentvilui. Šešėliniu sveikatos apsaugos ministru tapo sostinės Antakalnio klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojas Eduardas Pabarčius, socialinės apsaugos ir darbo – Seimo narė Dalia Kuodytė, kultūros – parlamentarė Dalia Teišerskytė.

Už susisiekimą šešėlinėje Vyriausybėje atsakingas buvęs Kauno meras Rimantas Mikaitis, užsienio reikalų ministras – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Šešėliniu vidaus reikalų ministru tapo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, teisingumo – Seimo narys Arminas Lydeka, švietimo – šiai ministerijai jau iš tikrųjų vadovavęs Gintaras Steponavičius. Krašto apsaugos ministro postas šešėliniame kabinete atiteko Algiui Kašėtai, finansų sritis – verslininkui Giedriui Dusevičiui, o už energetiką bus atsakingas buvęs ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Nerijus Pačėsa.

Jeigu rinkimai vyktų artimiausią savaitgalį, už Liberalų sąjūdį savo balsą atiduotų 16 proc. apklausų respondentų ir juos aplenktų tik socialdemokratai su 19,7 proc. rėmėjų, o Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai liktų treti (9,8 proc.). Liberalų sąjūdis per mėnesį savo gerbėjų pagausino beveik 3 proc. Tokie visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ naujienų portalo DELFI užsakymu birželį atliktos gyventojų nuomonės apklausos duomenys dar kartą įrodė, kad liberalų populiarumas – ne koks vienadienis šuolis reitinguose.

Liberalų sėkmė Europos Parlamento rinkimuose dar buvo užminusi mįslę, ar ji – visos partijos, ar tik į politikos olimpą išsiveržusios naujos žvaigždės – populiariojo milijonieriaus Antano Guogos, prieš rinkimus su savo komanda pasibeldusio į tūkstančių rinkėjų duris. Bet savivaldybių tarybų rinkimai su aukščiausios prabos – Vilniaus mero – regalijomis dar kartą patvirtino, kad liberalai įsitvirtino tarp lyderių. Maža to, jie aplenkė ir konservatorius, nors šie nepopuliarų lyderį Andrių Kubilių pakeitė ne tik nauju, bet ir jaunu veidu – Gabrieliumi Landsbergiu.

Kur toji  liberalų skrydžio aukštyn paslaptis? Galų gale kiek dar aukščiau gali kilti liberalai?

„Lietuvos rinkėjų tyrime akivaizdžiai matyti, kad Liberalų sąjūdžio potencialas didelis, nes beveik visi žmonės į juos žiūri palankiai, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Ainė Ramonaitė, vadovavusi „Lietuvos nacionalinės rinkiminės studijos“ tyrimui. – Kitos partijos turi daug priešų, kurie niekada gyvenime už jas nebalsuotų, o liberalai tinka visiems – už juos sakosi galėtų balsuoti ir socialdemokratų, ir konservatorių elektoratas, ir  neapsisprendusieji. Vadinasi, yra kilimo galimybės.“

Tačiau, pastebi politologė, kitas dalykas – liberalai beveik neturi ištikimo elektorato. Net Darbo partija nuolatinių rėmėjų turi daugiau. Vadinasi, palankumo liberalams bangavimas gali būti labai didelis – jie gali šauti į viršų, bet ir staiga kristi žemyn, jei kita partija patrauktų rinkėjų dėmesį.

Liberalų sąjūdžio šuolis – rekordiškas

Už ką balsuotumėte, jeigu rinkimai vyktų artimiausią savaitgalį? (proc.)

2014 01         6

2014 07         8,2

2014 11         7,2

2015 05         13,2

2015 07         16

Šaltinis: „Spinter tyrimai“/DELFI

Laisvas ir savarankiškas kiekvieno žmogaus pasirinkimas liberalams – svarbiausias prioritetas.

Žvelgiant į Europos Parlamento (EP) rinkimuose dalyvaujančias partijas reikia pripažinti, kad būtent Lietuvos liberalų sąjūdis nuosekliausiai vadovaujasi europietiškomis vertybėmis.
Pasak sąrašo lyderio Seimo nario Gintaro Steponavičiaus, liberalai vertina kiekvieno žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimą ir siekia pašalinti visas biurokratines kliūtis jam veikti laisvai ir savarankiškai. Liberalai tai laiko svarbiausiu tikslu. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje pinigai turėtų eiti paskui pacientą, švietimo srityje reikia numatyti finansavimą asmeniui, o ne institucijai ir t.t.
“Rinkėjams nesame katė maiše. Jie žino, kad liberalai visuomet palaikys dirbančius ir kuriančius žmones. Esame prognozuojama partija ir laikomės savo žodžio, todėl pasitikėjimas mūsų partija ir toliau didėja. Turime aiškią ir nuoseklią darbotvarkę sprendimų, kurių reikia Lietuvai ir Europai. Nevertiname ES aklai vien teigiamai ar neigiamai. Suvokdami ES netobulumus ar kliuvinius kiekvieno žmogaus laisvei dirbti ir kurti, žinome, kaip juos šalinti, ir nuoširdžiai to siekiame kartu su bendraminčiais Europoje”, – sako G.Steponavičius, pabrėždamas, kad norėtų matyti Lietuvą kaip atvirą valstybę, nesergančią įvairiomis fobijomis.

ES parama – ne vien žemės ūkiui
Susiformavęs stereotipas, kad ES naudingiausia žemės ūkio sektoriaus atstovams. Tačiau didžiulės ES lėšos tenka ir kitoms sritims, pavyzdžiui, švietimui ir mokslui.
G.Steponavičius įsitikinęs, kad ES paramą galima sąmoningai nukreipti į tas sritis, kurios leidžia mums sparčiau žengti į priekį. Ir tai lengva įrodyti faktais. Neseniai paminėjus Lietuvos narystės ES dešimtmetį galima tik priminti, kad nebūtume šoktelėję 20 proc. ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui (nuo 52 proc. 2004-aisiais iki 72 proc. šiuo metu), jei ES lėšos nebūtų panaudotos tikslingai.
Keliaujant po Lietuvą tuo nesunku įsitikinti. Šalis keičiasi, pradedant švaresniu vandeniu, sutvarkytais šaligatviais ar renovuotais viešaisiais pastatais, baigiant investicijomis į žmogiškąjį potencialą.
“Dirbdamas švietimo ir mokslo ministru turėjau puikią progą krizės akivaizdoje sutelkti paramą daugiau nei penkiems šimtams švietimo įstaigų – mokyklų ir darželių šalyje, tai leido turėti darbo ir verslui. Visoje Lietuvoje daugiabučių namų buvo renovuota ne daugiau nei viešųjų įstaigų, – primena parlamentaras. – Investicijoms į penkis mokslo, studijų ir verslo slėnius skirta apie milijardą litų. Tai darėme žinodami, kur glūdi mūsų tautos potencialas. Su šiomis investicijomis atsivėrė Lietuvoje dar neegzistavusios mokslo ir technologijų pažangos galimybės.”
Liberalo teigimu, dabar sustoti nevalia. Sukūrę būtiną infrastruktūrą turime toliau protingai išnaudoti ES teikiamas galimybes skatindami švietimo ir mokslo potencialą, plėtodami tarptautinius projektus, susigrąžindami išvykusius šviesiausius protus į Lietuvą. Tai investicijos, kuriančios didelę pridėtinę vertę. Lietuvos sėkmė priklauso nuo aukštųjų technologijų plėtros ir inovacijų, dėl to mums būtina išnaudoti visas ES teikiamas galimybes. Inovacijos neturi sienų, todėl tiek laisvas žmonių judėjimas švietimo ar pažintiniais tikslais, tiek tarptautinių projektų ir verslo plėtojimas ES erdvėje duotų pridėtinę vertę kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Dešimtmetis suteikė pasitikėjimo
Lietuva ką tik paminėjo stojimo į ES dešimtmetį. G.Steponavičius pripažįsta, kad mūsų siekiai stojant į ES buvo labiau grindžiami idealizmu nei racionalia prognoze, ką šis sprendimas suteiks valstybei. Nors teko atlaikyti nemenkus iššūkius ir vidines permainas, vis dėlto mūsų tauta pademonstravo gebėjimą susitelkti ir judėti pirmyn. Tai ypač pasakytina apie Lietuvos verslo sektorių, kuris greičiau nei kas kitas prisitaikė prie kintančių sąlygų ir eksporto apimtis iš Rytų rinkų operatyviai perorientavo į ES erdvę. Tai tik įrodo, kad išties gebame atsakingai naudotis savo laisve.
“Džiaugiuosi, kad lietuviai yra bene pozityviausiai visoje ES nusiteikę dėl narystės ir tokį požiūrį sugebėjome išlaikyti iki šiol. Tai rodo, kad žmonių lūkesčiai pasiteisino. Dabar kaip niekada aiškiai vėl įsitikiname, kad Lietuvos integracija į Vakarus suteikia ne tik ekonominį stimulą, bet ir saugumo garantijas. Šį potencialą privalome panaudoti kartu su savo kolegomis ES ruošdamiesi ateities iššūkiams”, – pabrėžia G.Steponavičius.
Pasak parlamentaro, ES turi tapti inovacijų sąjunga. Tai kryptis, kurios tikslas – tiltų tarp mokslo ir verslo tiesimas bei nuolatinis atsinaujinimas diegiant mokslą ir inovacijas.
“Šią sritį suprantu kaip tiesioginę paramą Lietuvai siekiant tapti dar sėkmingesnei ir lyderiauti tarp ES valstybių. Savo veiklą EP siečiau su mokslo ir technologinės pažangos sritimi. Pati ES stiprėtų panaikinusi nebūtinus vidinius laisvo žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo barjerus bei užtikrinusi verslo ir mokslo sinergiją”, – nurodo kandidatas į Europarlamentą.
Liberalai nusiteikę aktyviai ginti Lietuvos interesus siekiant bendros ES energetikos politikos ir verslo pažangos. Šios partijos atstovai atvirai visiems deklaruoja, kad išlaikydami vakarietišką veikimo kryptį turi konkrečių pasiūlymų dėl ES vykdomos politikos.
***
Politinė reklama. Apmokėta iš politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS2223.

Lietuvos liberalų sąjūdis kovoja dėl europietiškų vertybių Lietuvoje. Lietuvos liberalų sąjūdžio sąrašo į Europos Parlamentą (EP) lyderis Seimo narys Gintaras Steponavičius pabrėžia, jog liberalai per daugelį veiklos metų savo nuostatomis, laikysena ir darbais sugebėjo įrodyti, kad yra nuosekli ir pati europietiškiausia partija Lietuvoje.

Tad ir Europarlamente liberalai būtų prognozuojami, pasitikintys žmogumi ir jo racionaliais sprendimais ar tuo gyvenimo būdu, kurį jis pats sąmoningai pasirinko.
“Nesižvalgome į Rytus, kaip tai daro kairiosios Lietuvos partijos, ir nelendame po šeimos antklode, kaip kartais tai daro konservatoriai”, – partijos, kuriai atstovauja, išskirtinumą pabrėžia G.Steponavičius.
Nepaisant daugelio sutapimų su Europos Sąjungoje pripažįstamomis vertybėmis, liberalai nėra dogmatiški visų sprendimų, gimstančių ES institucijose, skleidėjai. Nors apie ES ir kalba pozityviai, jie gerai supranta, kas Europą gali padaryti dar labiau lydimą sėkmės.
“ES privalo tapti institucija, gebančia priimti sprendimus greičiau ir būtent tada, kai jų reikia. Savo darbais esame pasiryžę prisidėti prie to, kad ES taptų dinamiškesnė, užtikrinant jos pačios konkurencingumą ir vystymąsi”, – pabrėžia Seimo narys.
Tam, pasak pašnekovo, reikia įvairių dalykų. Pirmiausia – mažiau tokių direktyvų, kurios kartais balansuoja ties absurdo riba. Taip pat būtina mėginti peržengti daugelį įvairių teisinių ir kitokių barjerų, neleidžiančių žmonėms pasinaudoti pamatinėmis ES laisvėmis, kurias ES įtvirtino kurdamasi, tačiau ilgainiui jos buvo iškraipytos arba ne iki galo realizuotos. Pavyzdžiui, galima būtų panaikinti daugybę paslaugų sektoriuje egzistuojančių kliūčių, kurios netgi Lietuvoje leistų kurti dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, pritraukti investicijų įvairiose verslo srityse.
Kaip apibendrina G.Steponavičius, Europą liberalai nori matyti dinamišką ir nepersmelktą bereikalingo reguliavimo.

Vidinės konkurencijos poreikis
G.Steponavičiaus nuomone, ES gali ne tik efektyviau spręsti ir suvaldyti ekonomines krizes atskirose valstybėse, bet ir tapti augančios ekonomikos regionu. Tai įvyks tik tuomet, kai bus atsisakyta įvairių ekonomiką stabdančių veiksnių: kartais perdėtų aplinkosaugos reikalavimų, kartais užkraunamos per dideles administracinės naštos verslui, o kartu ir vartotojams. Europa neturi toliau judėti tokiu keliu, kad visas valstybes sulygintų taikydama vienodus mokesčius, per bendrus socialinius reikalavimus reguliuodama visų valstybių narių viešąjį gyvenimą.
Europa privalo pripažinti, kad vidinė konkurencija tarp ES narių būtina. Pavyzdžiui, lietuviai galėtų išsikelti tikslą tarp ES 28 valstybių tapti pranašesni įgyvendindami geriausius savo nacionaliniu sprendimus. Vidinė konkurencija leistų valstybėms siekti geriausių rezultatų, o kartu stiprintų ir visą ES.
Patirtis rodo, kad kai ES prisiima per daug įsipareigojimų, jos gebėjimai silpsta. Todėl ES turi koncentruotis į pamatines sritis, kurios pelnytų jai sėkmę: šalinti prekybos, laisvo asmenų, kapitalo, paslaugų judėjimo barjerus. Tuomet ji bus efektyviau veikianti, nes pavyks išlaisvinti tas galimybes, kuriomis ES piliečiai šiuo metu vis dar negali naudotis.

Pasaulinio inovacijų centro idėja
Esame sukūrę stereotipą, kad Lietuva turėtų būti Europos inovacijų, aukštųjų technologijų traukos centras. Tai nėra blogai, tačiau liberalai mąsto plačiau: pati Europos Sąjunga turėtų nenusileisti Pietryčių Azijos regionui ar JAV ir kaip vieningas regionas konkuruoti mokslo bei inovacijų srityse. Tai turėtų būti vieta, traukianti iškiliausius protus, moderniausiose laboratorijose telkianti geriausius mokslininkus, taip pat ir iš Lietuvos.
Pasak G.Steponavičiaus, norėtųsi matyti, kad ta infrastruktūra, kurią mūsų šalis sukūrė ir realizavo vykdydama įvarius mokslo bei technologijų slėnių projektus, išleisdama tam daugiau nei milijardą litų ES fondų lėšų, būtų panaudojama ne vien verdant savo sultyse.
Kodėl dabar taip nėra? Seimo narys įsitikinęs, kad ES nėra diktuojanti madas šioje srityje dėl pernelyg didelio reguliavimo. Pati ES turėtų iki galo įgyvendinti bendros rinkos ir laisvo paslaugų judėjimo – pamatines ES idėjas. Tai leistų panaikinti kartais netgi dirbtinai keliamas kliūtis ir kurti naujas darbo vietas.
Proveržis neįmanomas teisingai nesuvokus ES lėšų panaudojimo. “Aiškiai suprasdami, kad kol kas esame tik paramos gavėjai, o ne donorai, turime lėšas investuoti apdairiai, racionaliai, su aiškios pridėtinės vertės vizija. Tai ne ES lėšos – tai visų ES mokesčių mokėtojų pinigai, kurie turi būti panaudojami tikslingai. Deja, kol kas daug priešingų pavyzdžių”, – pabrėžia parlamentaras.

Tarptautiškumo iššūkis švietimo sistemoje
Mokslas ir technologijos neatsiejamos nuo nacionalinės ugdymo sistemos raidos. Tarptautiškumo iššūkiai mūsų švietimo sistemoje (ir ne tik aukštajame moksle) bendrąja prasme yra kuo toliau, tuo labiau darantys įtaką ir atitinkantys laikmečio diktuojamą spaudimą. Nuo to nepabėgsime, nors ir neverta bėgti. Priešingai – būtina eiti tarptautinio bendradarbiavimo ir partnerystės link. Tą jau ir yra pradėjusios mūsų aukštosios mokyklos.
“Jei norime ne tik matyti išvykstančius geriausius protus, bet ir stengtis pritraukti jų, turime būti atviri visiems pasaulio regionams. Laisvas, be barjerų aukščiausios kvalifikacijos specialistų judėjimas yra vienas pirmųjų žingsnių šioje srityje. Ir tai, pabrėžiu, pribrendęs reikalas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES”, – sako Seimo narys.
Glaudesnis garsiausių užsienio universitetų bendradarbiavimas su mūsų universitetais leistų pakviesti iškiliausius protus į Lietuvą ir čia suteikti kokybiškiausias studijas.
“Pirmieji projektai jau prasidėję ir juos reikia tęsti. Aš pasiruošęs įkinkyti savo žinias, patirtį ir kontaktus, kad tai taptų realybe. Kad tokiems sprendimams atsirastų finansinis pagrindas tiek tarptautiniu, tiek Europos mastu”, – tikina Europos Parlamento nario mandato siekiantis G.Steponavičius.

Politikas su patirties portfeliu
Šiais žodžiais verta patikėti. G.Steponavičius – XV Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras, daug prisidėjęs, kad Lietuvoje būtų plėtojamas bendradarbiavimas su užsienio universitetais, skatinęs kurti mokslo ir inovacijų centrus, visomis įmanomomis priemonėmis prisidėjęs prie to, kad būtų pritrauktas aukštųjų technologijų verslas.
“Natūralu, norisi, kad sukaupta patirtis būtų realizuota ir dirbant europinėje erdvėje, suvokiant, kad tu gali ir Lietuvos labui daryti sprendimus platesniu kontekstu. Mano patirtis – ne tik parlamentinėje, vykdomosios valdžios, bet ir platesnėje veikloje – susijusi su švietimu, mokslu, inovacijomis, technologine pažanga. Šios sritys man rūpi ir rūpės. Kaip ir tarptautiniai reikalai, ES plėtra, bendros ES rinkos baigtinis sukūrimas – tai tos sritys, kurios man, liberalui politikui, diegiant įvairias sistemines reformas yra įdomios”, – prisipažįsta pašnekovas.
Belieka priminti Europos Parlamento tradicijas, kad ankstesnė politiko patirtis yra labai svarbus argumentas patikint jam atsakingas pareigas. Didesnį patirties portfelį turintys politikai paprastai gauna tą atsakomybės lauką ir dirba toje srityje, kurią geriausiai išmano.

Lietuva gali pasimokyti pagarbos žmogui
Šioje vietoje norisi stabtelėti ir paklausti: ar ES vertybės artimos asmenybei, ar nekiltų asmenybės dualizmo diskomforto? G.Steponavičius neabejoja: “Europinės vertybės plačiąja prasme yra tai, ko mes turėtume siekti, tačiau nepriimu kiekvienos idėjos, kuri sklando ES institucijų koridoriuose, kaip dogmatiškos normos. Nėra, mano supratimu, primityvaus diktato iš ES, kaip kokiose situacijose elgtis. Bet man atrodo, kad žmogaus orumo, pagarbos jam kontekste Lietuva iš ES vertybių skalės tikrai turi ko pasimokyti: tolerancijos, pagarbos žmogui, jo savitumo pripažinimo ir gerbimo. Netikiu valstybe, kaip moralės skleidėja ir gynėja. Kiek bus stiprios asmenybės, šeimos, bendruomenės, kiek mūsų pačių santykis su aplinka bus sąmoningas – nuo to priklauso mūsų tautos branda.”
Tačiau G. Steponavičius kritiškai vertina ES laikyseną Ukrainos ir Rusijos konflikto metu: “Man norisi matyti Europą su aiškia ir išgryninta mintimi įvykių, kuriuos matėme Ukrainoje, akivaizdoje. Šliaužianti okupacija ir Krymo aneksija yra liūdna patirtis, kai tenka su apmaudu pripažinti, kad Rusija veikia efektyviau nei ES, vėlavusi su savo atsaku Rusijai. Todėl dabar išgyvename tokias skaudžias pasekmes.”
Liberalams neprikiši, kad jie stovėjo nuošaly rutuliojantis Maidano įvykiams. Pats G.Steponavičius su kolegomis iš Lietuvos vyko į Maidaną ir savo pavyzdžiu kvietė ten vykti kitų Europos valstybių liberalus.
Galima būtų daryti daug išvadų dėl šios karčios pasaulio istorijos patirties, tačiau aišku viena: bendroji ES gynybos politika turi ne tik tapti labiau sustyguota, bet ir žengti koja kojon su laikmečio iššūkiais.
Realybė tokia, kad su kaimyninėmis valstybėmis Lietuvą sieja patirtis, nuo kurios neturėtume bėgti arba jos neigti. Laikas įrodė, kad Rytų partnerystės programa ir tolesnis jos stiprinimas turi būti vienas iš svarbių prioritetų Europai. Lietuva tarp Rytų ir Vakarų yra natūralus tiltas ir pagalbininkas visai Vakarų Europai. Būtent per Ukrainos ir Rusijos konfliktą paaiškėjo, kad Lietuva, Lenkija bei kitos šalys buvo įžvalgiųjų pusėje ir padėjo ES senbuvėms suvokti dramatišką situaciją Rusijos kaimynystėje. Toks agresyvus elgesys, kaip dabar aiškėja, bus ne kelių artimiausių mėnesių, bet kelių artimiausių metų Rusijos darbotvarkėje.
Be tolesnių infrastruktūros, nepriklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių garantuojančių projektų, Seimo narys ES darbotvarkėje pirmenybę teiktų tolesnei ES plėtrai, nes tai – naujos rinkos, naujos galimybės mūsų verslui. Ukrainos, Moldovos, Gruzijos kelias – kartu su Europa, ir mes joms turime padėti. Žvelgdama į Rytų pusę, Lietuva gali tapti stipriu balsu ES plėtojant demokratiniais principais grįstą dialogą, todėl tokio savo pranašumo neturėtų sumenkinti ar iššvaistyti.
**
Politinė reklama. Apmokėta iš politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr. BSS2223.

Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininko pavaduotojas Arūnas Valinskas sako, jog partija turi kelis preliminarius kandidatus į vidaus reikalų ministro postą, anksčiau jau ėjęs šias pareigas Regimantas Čiupaila – vienas iš jų.

„Yra keli kandidatai, ir manau, kad dar tas sąrašas plėsis, ir penktadienį arba šeštadienį tas klausimas bus sprendžiamas partijos taryboje“, – antradienį žurnalistams Seime sakė A.Valinskas.

„Be jokios abejonės, vienas iš minimų, taip pat ir spaudoj, yra R.Čiupaila, ir dar kiti žmonės. Kadangi aš partijoj LiCS ne per seniai, nelabai ką man tos pavardės sako“, – kalbėjo A.Valinskas.

Taip pat jis patvirtino, jog dabartinis partijos deleguotas vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, dėl kurio pasitraukimo pas prezidentę Dalią Grybauskaitę sutarė koalicijos lyderiai, atsistatydinimo pareiškimą įteiks antradienį.

„Kiek mes šiandieną šnekėjome, šiandien iki darbo dienos pabaigos Raimundas pasiryžęs pareiškimą įteikt“, – sakė A.Valinskas.

Kitas LiCS atstovas Artūras Melianas vėliau žurnalistams sakė, jog partijoje į vidaus reikalų ministro postą dar svarstoma jo paties kandidatūra, taip pat šiuo metu sveikatos apsaugos ministro pareigas einančio Raimondo Šukio kandidatūra. Tačiau galimybę eiti VRM vadovo pareigas jis pats vertino skeptiškai: „Aš manau, kad yra geresnių pas mus kandidatūrų“.

Dabar bandoma pavaizduoti, esą sprendimas dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio atleidimo – tai kaži koks „karas“ dėl įtakos tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus.

Neva jeigu prezidentė pasirašo premjero teikimą ir atleidžia R.Palaitį – tuomet A.Kubiliaus viršus, o jeigu nepasirašo ir neatleidžia R.Palaičio – tuomet D.Grybauskaitės.
Tarsi prezidentei su premjeru tik tas ir terūpėtų – grumtis dėl įtakos, nes daugiau Lietuvoje jokių problemų nebėra: ir dėl Visagino atminės statybos jau sutarta, ir dujų ūkyje su „Gazpromu“ galutinai suderėta, ir elektros linijų tiesimas, ypač Lenkijos pusėje, nevėluodamas eina. Ir tarsi, be energetikos, kitų problemų Lietuvoje nebūtų, nors euro skolų krizė šiaip jau niekur nedingo, o pati euro zonos, kuri yra pagrindinė Lietuvos eksporto rinka, ekonomika toliau „švelniai smunka“, bet ne kyla.
Jei karas dėl įtakos vyksta, tai ne viršūnėse, o valdančiosios koalicijos viduje, kur 13 balsų Seime turinti Liberalų ir centro sąjunga susigalvojo galinti pašokdinti tiek prezidentę, tiek premjerą.
Jeigu šios partijos į Vyriausybę deleguotas R.Palaitis būtų apie ateitį galvojantis, savarankiškas politikas, jis atsistatydinimo pareiškimus pats neprašomas būtų parašęs ir nunešęs tiek premjerui, tiek prezidentei iš karto, kai tik D.Grybauskaitė pasakė, kad FNTT vadovų atleidimo istorijoje ministras buvęs „ne prie ko“. Ministras visados turi būti „prie ko“, antraip jis nebe ministras. O jeigu kažkas priiminėja sprendimus vietoj jo, tik atsistatydinti belieka.
Tik, matyt, aferos su FNTT vadų pakišimu ir visos kaltės už „Snoro“ operacijos paviešinimą suvertimu jiems autoriai žinojo, kad kas jau kas, o R.Palaitis, kaip ir kiti liberalcentristai, savo noru ministro posto neapleis. Pernelyg „skanios“ tai vietos, ką puikiai rodo vien oficialioji į Liberalų ir centro partijos kasą plūstančių rėmėjų lėšų statistika.
A.Kubilius tą gerai žino, mat, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių teko girdėti, kad neapsikentę ministro viešųjų pirkimų manierų pas premjerą skųstis ėjo netgi VRM pavaldžių tarnybų vadai, nors statutinėse organizacijose tai šiaip jau nepriimta. Bet ką daryti, jei užkniso? Tačiau premjeras išklausęs jam būdinga maniera niūriai nužvelgė į stalą ir pasakė viską puikiai matąs, bet turįs užmerkti akis, nes koalicija Seime teturi vieno balso persvarą, o energetiką tvarkyti reikia. Taip sakant, pakentėkit, vyrai, „vardan tos“.
Matė šitokį A.Kubiliaus požiūrį į koalicijos partnerių nuodėmes ir patys „čaplikiniai“ liberalcentristai, tad su įvairiais patarėjais, regis, bus „sustrategavę“, kad tokiomis aplinkybėmis A.Kubilių galima spausti ir šantažuoti: arba jis leidžia jiems išsidirbinėti, kaip nori, arba Visagino atominės statybos koncesijos sutartis negaus jų paramos Seime. Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad tokia „strategija“, regis, buvo jų strateginė klaida.
Nuo senų senovės žinoma: vadovas nekreipia dėmesio į pavaldinių išdaigas tik tol, kol šie visomis išgalėmis padeda vadovui siekti tikslo. Na, kaip kokie „masiuliniai“ liberalsąjūdininkai, valdantys irgi labai pinigingas ministerijas ir neatsiliekantys nuo „čaplikinių“ gebėjimu rinkti rėmėjų paramą. Bet suprasdami, kad geri tik tol, kol nestoja skersai kelio Vyriausybės energetiniams projektams, liberalsąjūdininkai su pagirtinu uolumu ir atsidavimu valstybės interesui rauna iš Klaipėdos uosto akvatorijos visus kuolus, galinčius sutrukdyti suskystintų dujų terminalo statybai. Todėl premjeras ir Gintaro Steponavičiaus konkursėlių Švietimo ir mokslo ministerijoje nepastebi, ir apskritai ketina tvirtai ginti Seime ministro vykdomą aukštojo mokslo reformą, už kurią versti savo koalicijos kolegą suskubo ne bet kas, o tie patys „čaplikiniai“.
Visas „čaplikinių“ energetinis šantažas paremtas tikėjimu, kad nei A.Kubilius, nei Arvydas Sekmokas, nei D.Grybauskaitė nesiryš dėl dviejų kriminalistų aukoti viso Lietuvos energetinės nepriklausomybės projekto, prie kurio jie nuosekliai dirbo visus trejus metus ir iki kurio įgyvendinimo liko tiek nedaug. Tad jeigu A.Kubilius užsispirtų, atsiras kas jį paspaudžia iš savų.
Bet jeigu energetinės nepriklausomybės projekto autoriai pasiduotų tokiam primityviam šantažui, prie jų durų iš karto išsirikiuotų eilė norinčiųjų už savo balsus irgi ką nors gauti – nuo papildomo milijono iš biudžeto iki galimybės truputį pavogti. O visų neužganėdinsi. Tokiomis aplinkybėmis balsavimo Seime dėl energetinių projektų žlugimas daug labiau tikėtinas, nei išvijus „čaplikinius“ ir jų paramą pakeitus kitų partijų balsais. Juoba norintys paremti jau į eilę rikiuojasi, nes kam sprendimas teismo byloje artėja, kam Seimo rinkimuose rudenį sudalyvauti norisi, kas norėtų prezidentės akyse pliusiuką užsitarnauti, o kam tiesiog baugu darosi nuo minties, kad tektų likus pusmečiui iki rinkimų atsakomybę prisiimti.
Svarbiausia, matydami didėjančią visuomenės paramą neteisingai atleistiems FNTT vadams, visi politikai suvokia, kad parama jiems bus pliusas rinkėjų akyse per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Kuriuose liberalcentristai, regis, nebeturi jokių šansų.

Vadovas nekreipia dėmesio į pavaldinių išdaigas tol, kol šie visomis savo išgalėmis padeda jam siekti tikslo.

BFL

Liberalai labai paprastai ėmė ir pasakė: mes už naujus mokesčius nebalsuosime, mes neleisime apiplėšti žmonių, savarankiškai kaupiančių senatvės pensijoms, neleisime simbolinius „prabangos dalykus“ apdėti visai nesimboliniais ir visiškai neapgalvotais mokesčiais. Ir per vieną savaitę tapo kelrodėmis žvaigždėmis tam beveik milijonui Lietuvos piliečių, kurie savo darbu ir savo mokamais mokesčiais išlaiko visą valstybę, pradedant jos valdymo aparatu ir baigiant pensininkais.
Yra tokia juodosios gulbės teorija, mokanti, kad kai kurių netikėtai nutikusių ir didelį poveikį padariusių įvykių neįmanoma prognozuoti, bet visados galima post factum paaiškinti, kodėl jie nutiko. Liberalų sėkmė – vienas tokių politinės „juodosios gulbės“ gimimo atvejų. Dar lapkričio mėnesį niekam nė į galvą nebūtų atėję, kad abiem jaunesniosioms valdančiosios koalicijos partnerėms 2011-ieji gali tapti didžiosios politinės sėkmės metais. Atvirkščiai – abi liberalų partijos viešumoje garsėjo nebent latentiniu skandaliuku dėl įtartinai didelės privataus verslo paramos ar per metus vargais negalais iškankintu vienos jų susijungimu su Arūno Valinsko juokdarių partijos liekanomis.
Atvirai sakant, visi trys liberaliųjų partijų darbo Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje metai negalėjo būti vadinami kažin kokia didelės sėkmės istorija, gal net veikiau atvirkščiai – tai kokį jų viceministrą STT sugaudavo, tai kuris nors iš liberalų ministrų vis ar į skandalą pakliūdavo, ar neveiklumu kaltinamas būdavo. Liberalų ministrai, dirbdami Vyriausybėje, deja, nepasižymėjo jokiomis esminėmis, vienareikšmiškai teigiamai vertinamomis reformomis, nors kuravo tikrai pertvarkos verkiant prašančias sritis: sveikatos apsaugą, švietimą, policiją. Kone bendru politikos stebėtojų sutarimu, liberalai buvo pripažinti politikais, pirmą ir veikiausiai paskutinį kartą gavusiais Vyriausybėje tokias galimybes, tad besistengiančiais jas iki galo išnaudoti savo partijų labui.

Liberalai neleido skriausti dirbančiųjų

Veikiausiai liberalai taip ir būtų po metų blankiai baigę savo karjerą Vyriausybėje, jei ne krizė, privertusi visus mus labai atidžiai skaičiuoti pinigus ir žiūrėti, ką valdžia daro su tais pinigais, kuriuos iš mūsų surenka mokesčių forma. Tikriausiai pirmą kartą per pastaruosius du dešimtmečius tiek daug žmonių ėmė diskutuoti apie mokesčius. Diskusijas paskatino ir tai, kad Vyriausybės pastangomis tų mokesčių surinkimas pagerėjo, taigi ir mokančiųjų skaičius išaugo. Kartu Roberto Dargio užsakymu atlikti tyrimai rodė, kad savarankiškai dirbančiųjų ir mokesčius mokančiųjų tėra vos ketvirtadalis visuomenės.
Prisidėjo ir Finansų ministerijos šviečiamoji veikla, aiškinant žmonėms, kaip paskirstomi ir kam atitenka iš jų paimti pinigai. Tos „blynelių“ formos diagramos, prikišamai rodančios, kad du trečdaliai visų valstybės išlaidų eina socialinėms reikmėms, kiekvienam jas matančiam savarankiškai dirbančiajam kalte kalė į smegenis: „Tai tu, tai tavo uždirbami pinigai išlaiko valstybę, tai tu, o ne kas kitas, esi jos pamatas, tai su tavimi visi politikai privalo tartis, jei nori įvesti dar vieną mokestį ar padidinti jau esamus.“
Tretieji krizės metai tapo laikmečiu, kai visi tie svarstymai apie mokesčius, akcizus, „Sodrą“, emigraciją ir jos įtaką pensijoms iš kiekybės ėmė virsti kokybe, sprogstamuoju užtaisu, galinčiu išsprogdinti visą ligšiolinės lietuviškos politikos pasaulį. Tereikėjo tą užtaisą padegti. Dagties vaidmenį atliko Vyriausybė ir Seimas, dėl pensijų padidinimo pirma pasikėsinęs dviem procentais pakelti PVM, o paskui – ištiesęs godžią ranką į privačius pensijų fondus, kuriuose savo senatvės finansinę garantiją kaupė apie 900 tūkst. savarankiškai dirbančių, ar bent jau savarankiškai galvojančių, Lietuvos piliečių.
Visi tie, kurie, sunkiai dirbdami, mokėdami paskolas bankams, neturėdami jokių lengvatų, uždirba pensijas ne tik savo tėvams bei seneliams, bet ir patiems sau, staiga pamatė, kad juos plėšia vidury baltos dienos vardan pensininkų balsų kitų metų Seimo rinkimuose, o jų pačių nėra kas gina! Ir štai čia scenoje pasirodė liberalai, kaip susitarę vienu balsu pareikšdami: neleisime skriausti dirbančiųjų! Šalin rankas nuo pensijų fondų, gana engti žmones mokesčiais! Ir visi staiga prisiminė, kad tai liberalai jau antrą dešimtmetį tampo Gedimino prospektu akmenį, žymėdami laisvės nuo mokesčių dieną. Tai liberalai nuosekliai, jau pusantro dešimtmečio stengiasi būti verslo gynėjais. Tai liberalai pasirengę atstovauti tiems, kurie savarankiškai dirba, uždirba ir sąžiningai moka mokesčius.
Antroji gruodžio savaitė buvo laikas, kai gimė nauja, gausi, savo interesą supratusių rinkėjų grupė, kartu išvydusi, kad jau dešimt metų Seime turi partiją, pasirengusią atstovauti jų interesams, – liberalus.

BFL

„Kategoriškai nepritariame transporto apmokestinimui ir palūkanų apmokestinimui, dėl nekilnojamo turto mokesčio esame linkę diskutuoti“, – ketvirtadienį po frakcijos posėdžio žurnalistams sakė Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis.

Panašios pozicijos laikosi ir Liberalų ir centro sąjunga, žurnalistams ketvirtadienį patvirtino jos pirmininkas Algis Čaplikas.

„Mes ir toliau laikomės nuostatos nepritarti naujai siūlomiems mokesčiams, ir ypač manome, kad palūkanų apmokestinimo mokestis yra visiškai ne laiku ir neteisingas, paliečiantis visų pirma tuos žmones, kurie turi nedideles santaupas. Tokioj jautrioj situacijoj, kai bankinė sistema ir taip netvirtai jaučiasi, tokiais įstatymais dar būtų galima paskatinti indėlių atsiėmimą“, – nepritarimą palūkanų apmokestinimui argumentavo E.Masiulis.

Taip pat Liberalų sąjūdžio frakcija sutinka iki 1,5 proc. nuo 2 proc. sumažinti socialinio draudimo mokesčio dalies pervedimą į privačius pensijų fondus, su sąlyga, kad nuo 2013 metų pervedimai būtų atstatomi.

„Svarbiausias dalykas – neskriausti šiandieną dirbančių žmonių ir besirūpinančių savo socialine sauga ateityje, todėl įmokos į pensijų fondus neturėtų būti naikinamos, o siekdami kompromiso, matyt, sutiktume su 1,5 proc., bet su įsipareigojimu, kad per kitus metus būtų susitarta ir priimti įstatymai, įpareigojantys jau nuo 2013 metų į pensijų fondus mokėti jau 6 proc., pagal formulę „2+2+2“, kur 4 proc. eitų iš valstybės, 2 proc. – iš žmogaus“, – sakė E.Masiulis.

Siūloma apmokestinti 3, 4 ir daugiau šeimos naudojamų automobilių

Seimo narė Aurelija Stancikienė siūlo apmokestinti tris, keturis ir daugiau šeimos naudojamų automobilių.

Tokį pasiūlymą Mokesčio už transporto priemones įstatymo projektui ji įregistravo Seimo posėdžių sekretoriate.

“Tais atvejais kai šeima turi tris, keturis ir daugiau automobilių, manau, yra tikslinga apmokestinti 3, 4 ir daugiau naudojamų automobilių”, – sako parlamentarė.