A. Koroliovo nuotr.

Saulė Valentinaitė

63-ejų ūkininką iš Padrečių kaimo kauniečiai pažįsta kaip sūrininką, prie kurio produkcijos nutįsta ilgiausios eilės. Šiandien jų gal ir nebūtų, jei ne Jurgio Pažėros apsukrumas ir gebėjimas pakeisti veiklos kryptį kritus pieno supirkimo kainoms.

Dar ne taip seniai perdirbėjus šimtais tonų pieno aprūpindavęs Kauno rajono Vei­ve­­rių seniūnijos ūkininkas prieš keletą metų nutraukė visas sutartis ir pieno produktų gamybos ėmėsi savo ūkyje su žmona Lina. Ūkininko smalsumą sužadinę nedideli pieno produk­tų gamybos cechai suteikė drąsos ir leido pa­čiam išmėginti daug žadančią veiklą.

Pieno gaminiai amžiaus netrumpina

„Be jokios baimės kibome į pieno produktų ga­mybą: nebuvo kitos išeities, antraip laukė ban­krotas. Pieno supirkimo kainos buvo taip nusivažiavusios, kad ši veikla nebeatsipirko, ekstremalios aplinkybės reikalavo pokyčių“, – šeimos ūkio pradžią prisimena vieni sėkmingiausiai besiverčiančių Prienų rajono ūkininkų.

Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo.

Aplinkybės imtis pieno verslo, jų vertinimu, prieš septynerius metus buvo kur kas palankesnės: tuomet spauda dar nemirgėjo nuo antraščių apie tariamą pieno žalą žmogaus organizmui. „Da­bar jų – pilnas internetas. Sakau, kad gimė nau­jas kryptis: skaitau ir kvailėju“, – komentuoda­mas visai neseną istoriją, kai mama ūkininkų tur­gelyje atsisakė sūnui nupirkti pieno, motyvuodama tuo, kad jis jau esą didelis, piktinasi ūkininkas.

Pasklidus kalboms, kad dalis gyventojų netoleruoja piene esančios laktozės, prekybininkai ėmė vežtis lenkišką pieną, daug ilgesnio galiojimo, brangesnį ir be laktozės. „Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo“, – smulkiesiems pieno ūkiams kenkiančia politika piktinasi J.Pažėra.

Nuo pat Atgimimo miestiečiams natūralaus pieno varškės sūrius, raugintos grietinės ir saldžios grietinėlės sviestą tiekiantis ūkininkas ap­gailestauja, kad toks pieno puolimas daro neatitaisomą žalą visam sektoriui: „Parodykite man nors vieną sūnų, kuris žada iš savo tėvo perimti pienininkystės ūkį. Daugelis suka grūdininkystės ar gyvulininkystės kryptimi, o kas laukia pienininkų?“ – ramiai apie besiklostančią situaciją kal­­­­bėti negali sūrininkas.

„Mūsų kūryba pasiteisino, tik mes, kaip ir dau­­gelis mūsų kartos ūkininkų, labai sunkiu laiko­tarpiu ūkį kūrėme: viena santvarka griuvo, kita kūrėsi. Tačiau visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus“, – prisimena J.Pažėra.

Sūriai nusisekė ne iš karto

Pušimis apsodintos Pažėrų sodybos su iš tolo matomais baltos fermos raudonais stogais su niekuo nesupainiosi, o jei netyčia ne tuo keliuku nusuktum, draugiški kaimynai netruks parodyti, kur gimsta pieno gaminiai.

Visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus.

Visi J.Pažėros šeimos ūkyje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse bu­vo įprasta gaminti prieš šimtą ir daugiau metų, ne­naudojant jokio dirbtinio raugo. Gamyba vyks­ta kasdien, nes, kaip juokauja ūkininkas, kar­­­­vės dirba be laisvadienių – jas melžti tenka ati­tinkamai. Šeši samdyti darbininkai ūkyje pluša dviem pamainomis, o produkcija į mobiliuosius turgelius vežama dukart per dieną: pamėginę ja prekiauti nustebo, kad ji graibstyte graibstoma.

Miestiečiams reikalingi natūralūs pieno produktai: atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavyksta parduoti vos per kelias valandas, todėl kursuoti šiuo maršrutu tenka dukart per dieną.

Paprašyti prisiminti, ar sunki buvo pienininkystės pradžia, pašnekovai prisipažįsta: pagaminti kokybiškus sūrius ir varškę pavyko ne iš karto, bet jie ir nesitikėjo per naktį verslo įsukti.

„Žmona gaminti fermentinius sūrius mokėsi Va­­rėnoje, sūrių namuose, vėliau ėmė galvoti apie jų brandinimą. Šiandien jai tenka labiau tech­­nologinė gamybos pusė, o man – realizacijos“, – pasakoja J.Pažėra, pridurdamas, kad pa­žįsta ir tikslinę savo auditoriją. – Iš pradžių mūsų klientai buvo vyresni, nepasiturintys žmonės, ilgainiui ėmė daugėti ir jaunimo. Dabar kai kurie ir į namus atvažiuoja gaminių įsigyti.“

Ūkio produkcija išperkama Lietuvoje. „Kur ten su tokiomis apimtimis į eksportus eisi“, – mosteli iš pirmo žvilgsnio į jūrų kapitoną panašus sūrininkas.

Jis žino, kad jų ūkyje pagaminti produktai itin vertinami ir emigracijoje: noriai perkami džiovinti sūriai, sviestas. Nors produkcija trumpo ga­liojimo, pasiekti tėvynainius spėja, nes yra labai lau­kiama.

Pienininkystės ūkiai – nežinios ūkuose

Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kar­­tos į kartą perduodamas verslas, tai galbūt ir Lie­tuvoje ilgainiui ši tradicija įleis šaknis? „Mūsų ūkio vairą turėtų perimti sūnus, juolab kad marti – veterinarijos specialistė“, – viliasi J.Pažėra, ta­čiau neslepia, kad pienininkystė palengva „emigruo­ja“ iš Lietuvos.

„Bijau, kad karvių augintojų šalyje vis mažiau turėsime: jaunų ūkininkų šis kelias nebevilioja, per daug vargo. Jaunimas mieliau suka mėsinės gyvulininkystės kryptimi. Tai patvirtina ir statistika: per pastaruosius du dešimtmečius pieno ga­mintojų šalyje sumažėjo katastrofiškai, o pie­no perdirbimo sektoriuje neatsirado nė vieno naujo dalyvio, taigi perspektyvos miglotos. Bet jei kalbama apie pieno gamybos ir perdirbimo verslus, vilties yra“, – vertina J.Pažėra.

70 melžiamų karvių savo ūkyje prižiūrintis pa­šnekovas atskleidžia, kad gyvulius augina su mei­le, tausoja ir nepersistengia su jų primilžiu, antraip jie būtų tinkami tik mėsos pramonei. „Nau­dingiau primelžti iš vieno gyvulio 6 tūkst. litrų ir mažiau, bet neturėti problemų nei dėl jo sveikatos, nei dėl pieno skonio“, – svarsto J.Pažėra.

Ūkininkas pastebi, kad per pastarąjį dešimtme­tį ir Lietuvos vartotojai suprato, kokį kelią ten­ka įveikti kaime gaminamai produkcijai. Ži­no­ma, tokio kaip Prancūzijoje kaimiškos produk­­cijos pripažinimo ir didžiavimosi ja mūsų ša­lyje dar nėra, bet miestas vis labiau gręžiasi į kai­mą.

Gyvenimo kaime neatsižada

„Mūsų ūkininkams, palyginti su prancūzais, dar trūksta pasitikėjimo savimi ir stabilumo. Dėl men­kiausios nesėkmės jie nuleidžia nosį. Aš ma­nau, kad ūkininkas turėtų būti kaip senas užgrūdintas žirgas, kuris nesidrasko įkinkytas į plūgą, ne­­skuba ir išlaukia savo sėkmės valandos“, – svars­to pienininkystės ūkį tik savo lėšomis kūręs sū­rininkas.

Daugiau nei prieš tris dešimtis metų mieste butą pardavęs ir į tėvoniją išsikėlęs J.Pažėra sako šio žingsnio niekad nesigailėjęs. Skolintis iš ban­ko, kol pastatys ant kojų savo ūkį, jis nesiryžo dėl prastų kreditavimo sąlygų. „Sukrapštėme paskutinius pinigus, nusipirkome pieno separatorių, o visą kitą įrangą pasigaminome patys, dalį perpirkome iš bankrutuojančių įmonių“, – apie būdą sutaupyti pasakoja J.Pažėra.

Ūkio šeimininką už romų būdą girianti jo sutuoktinė, su kuria likimas suvedė dar mokyklos suole, neslepia, jog daug kas įsivaizduoja, kad pieno ūkyje dirba tik samdyti darbininkai, o šeimininkai nuolat atostogų režimu gyvena, bet taip nėra – čia daug juodo ir sunkaus darbo. Kaitrią die­­­ną įsitaisiusi obels pavėsyje Lina siuva sūrmai­šius (pieno ūkyje jie sunkiai pamainomi), sa­ky­dama, kad tai tik valandėlei toks poilsis iš­puo­lė. Vėliau ji ims švarinimosi darbų, naikins gy­vu­lių fermas atakuojančias muses.

Darbščiai ir bendro tikslo siekiančiai porai ūki­­ninkavimas – visas jų gyvenimas, todėl net ir savaitei kitai išvykę aplankyti Prancūzijoje gyvenančios dukters šeimos nuolat galvoja apie savo ūkį.

Pieno ūkis – be tęstinumo tradicijos

Paklausti, kaip šeimos ūkyje pagamintą produkciją vertina Lietuvoje viešintys užsieniečiai, su­tuoktiniai džiūgauja, kad lietuviškų sūrių de­gustacijos trunka kone visą vakarą. Iš šviežio pie­no pagaminti sūriai – natūraliai rauginti, šildyti, varškė, mediniu šaukštu sukrėsta į drobinį sūrmaišį, suslėgta ir ragautojams šviežutėlė siūloma, abejingų nepalieka. Sūrininkai sako, kad Pran­cū­zijoje jų sūriai kainuotų dešimteriopai brangiau nei Lietuvoje, bet jie per daug nenori. Abu sutaria – svarbu, kad būtų iš ko prisidurti prie kuklios pensijos.

Apie tai, kaip pienininkystės ūkis atrodys atei­tyje, pašnekovai per daug svarstyti nelinkę: ga­li būti, kad jų sūnui tokia našta pasirodys per sun­ki, jo šeima į tą „košę“ lįsti nelinkusi, tai tęsti­numo gali ir nebūti.

Prisikalbinti žmonių, norinčių dirbti pieno

ū­kyje, sūrininkų teigimu, taip pat vis didesnis iš­šūkis. Dar prieš porą dešimtmečių norinčiųjų dirbti galėjai rasti tiek mieste, tiek kaime, o da­bar visi bedarbiai tikisi pašalpų.

J.Pažėra pasakoja ilgai kalbinęs prie Kauno ar­kikatedros elgetaujantį keturiasdešimtmetį vy­rą pas jį dirbti, žadėdamas būstą, aprangą, maitinimą, atlyginimą, tačiau šiam elgetauti klūpint at­­rodė patraukliau, nei būti „pririštam“ prie mel­­žiamų karvių.

Sunkiai ūkyje sekėsi ir iš emigracijos Di­džio­joje Britanijoje grįžusioms moterims: nenorėjo jos nusikirpti priaugintų nagų, o ir rytinio darbo va­landos atrodė pernelyg varginančios. „6 val. ry­to pieno ūkyje jau vėlyvas metas“, – sako kasdien daugybę darbų ūkyje rikiuojanti K.Pa­žė­rie­nė.

Vis dėlto sūrininkai sutaria, kad visos kliūtys įvei­k­iamos, o kai turi nuosavą verslą, natūralu, kad jų vis randasi. Tačiau viską atperka grįžtama­sis ryšys su pirkėjais ir pagyros džiovintiems bei šviežios varškės sūriams.

Galima sakyti, kad tokių ūkininkų kaip Pa­žė­rų pastangomis Lietuvoje buvo atverstas naujas pienininkystės puslapis. Šie žmonės ūkius kūrė savo rankomis, nelaukdami valstybės paramos ar pa­šalpos, „užsiaugino“ kaimiškos produkcijos mė­­gėjų, kurie priprato kaimiškų gaminių ieškoti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose.

J.Pažėra dar mena, kaip veiklos pradžioje ne­sėkmingai mynė Kauno turgaviečių slenksčius, tačiau įsileisti jo produkcijos į prekyvietes nenorėta. Laimei, išsigelbėjimu ūkininkams tapo tuo metu prekybos vietą pasiūlę didieji prekybos centrai. Jų aikštelėse už simbolinį mokestį įsikūrę smulkieji kaimo prekeiviai rado prieglobstį ir galimybę pasiekti savo pirkėją.

Šiandien tai jau istorija, o jaunajai kartai – pamoka, kaip nepasiduoti girdint „ne“. „Sėkmė slypi už artimiausių durų, tačiau ar praversite jas, ar pasiduosite po pirmų mėginimų, priklausys tik nuo jūsų“, – šypteli trečią dešimtmetį atsiperkančiu pieno ūkiu besiverčiantis J.Pažėra.

R. Arnavičiaus nuotr.

60 metų skaičiuojantis Kauno rajonas pernai pasižymėjo itin sparčia verslo plėtra – pagal įsteigtų įmonių skaičių net 10 kartų viršijo Lietuvos savivaldybių vidurkį. Šį ir kitus statistinius duomenis fiksavusios Ūkio ministerija ir Lietuvos savivaldybių asociacija apdovanojo Kauno rajoną „Auksine krivūle“.

Remigijus Arnavičius

Augo ir mažiausių Kauno rajono gyventojų būrys, todėl savivaldybei teko įkurti du nau­jus vaikų darželius: vieną Aka­demijos miestelyje, kitą, modulinį, – Do­mei­kavoje.

Pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto su­da­rytą indeksą, Kauno rajonas tarp 54 ma­žųjų Lietuvos savivaldybių jau ketvirtą kartą pripažin­tas geriausiu. Mero Valerijaus Ma­kū­no vadybinius gebėjimus pastebėjo ir An­driaus Grai­čiūno aukso medaliu įvertino Lie­tuvos pramonininkų konfederacija.

Dar vienas pasiekimas: Valstybinis turizmo de­partamentas Raudondvario menų in­ku­batoriui įteikė sėkmingiausios turizmo iniciatyvos apdovanojimą.

– Kuo buvo ypatingi 2015 metai Kauno ra­jonui? – paklausėme mero Valerijaus Ma­kūno.

– Smagu, kad mūsų darbus pastebi ir įver­tina ekspertai. Tačiau labiausiai džiau­­­giuosi, kad Kauno rajonas nepaliau­ja augti, išlieka jaunatviškas ir veržlus. Esame viena iš keturių Lie­­­tuvos savival­dybių, kuriose gyventojų daugėja, o pagal išduodamų statybos leidimų skai­­čių lenktyniaujame su Vilniumi. Kauno ra­jonas išsiskiria plėtojamomis laisvalaikio, turizmo ir verslo zonomis, šiuolaikiniu žemės ūkiu, mokslu.

Manau, kad mūsų krašto sėkmę le­mia keli veiksniai: aktyvios bendruomenės, darni plėtra ir palankios sąlygos vers­­lui. Pakaunę ypač pamėgo logistikos, transporto ir agroserviso įmonės. In­vestuotojus vilioja patogi geografinė pa­­dėtis, geri magistraliniai keliai.

Siekiame kurti sąlygas ne tik verslui, bet ir gyventojams – tvarkome kelius, tiesia­me dviračių takus, vykdome vandentvar­kos projektus, pertvarkome ugdymo, kul­tūros įstaigas. Pa­kau­nėje mažesni mo­kesčiai, pigesni žemės skly­pai, daugiau erdvės, gaivesnis oras, graži gam­ta. Visa tai ir vilioja jaunas šeimas kurtis šia­me krašte.

– Kuriose rajono vietose verslas plėtojosi sparčiausiai?

– Didžiausiomis investicijomis pasižymėjo Karmėlavos seniūnija. Čia įsikūrusioje Lais­vo­joje ekonominėje zonoje (LEZ) jau veikia 19 įmo­nių, pritraukta 360 mln. eurų investicijų, su­kurta beveik 2 tūkst. naujų darbo vietų.

Didžiuojamės mokslo naujoves versle diegiančia „Elinta“, kuri žengė svarbų žingsnį plėtodama robotikos pramonę Lietuvoje.

Rudenį įkurtuves šventė „DPD Lietuva“, ku­rios siuntų rūšiavimo terminalas yra didžiausias ir moderniausias Baltijos šalyse. Netrukus savo veiklą turėtų pradėti „Pienas LT“. LEZ sta­­­toma šveicarų kapitalo liuminescencinių švies­­tuvų ga­mykla, išmaniųjų telefonų techninis cen­tras, vien­kartinių popierinių puodelių ga­­­­mykla „Pe­ral­tis“. Šalia magistralės Vil­nius–Kau­­­nas 2017 m. turėtų iškilti „Fortum Heat“ jėgainė.

Į priekį žengia Karmėlavoje įsikūręs tarptautinis oro uostas: čia atidarytas oro parkas, ku­riama jungtis su LEZ.

Plečiasi ir prie magistralės Vilnius–Kaunas be­sikuriantis logistikos parkas, kuriame įsikūrė mažmeninės prekybos milžinės „Lidl“ logistikos centras. Šalia veikia Lietuvos pašto ir farma­cijos įmonės „Limedika“ logistikos centrai.

Žemės ūkio technika prekiaujančios ir agroser­viso paslaugas teikiančios įmonės telkiasi Kum­­pių kaime (Domeikavos sen.). Tai „East West Agro“, „GNT Lietuva“, „Kes­ko Agro Lie­tu­va“, „Rovaltra“ ir kitos. Nau­josiose Mu­niškėse įsikūrė viena di­džiausių Baltijos šalyse akvakultūros įmonių „jFisch“.

Garliavą ir jos apylinkes garsina „Bal­ti­jos polistirenas“, siuvimo įmonė „Gar­li­ta“, pramo­­­­ginių laivų statykla „Marex Boat“, traškučių gamykla „Oho“, neseniai įsikūrusi šokolado ga­minių įmonė „Schoco Group“.

– Savivaldybių indekse Kauno rajonas ge­rai įver­tintas už mažą biurokratinę naš­­tą, pa­lan­­kias verslo sąlygas, gerus svei­­katos ro­diklius. O kokiose srityse rei­­kėtų pasitempti?

– Galėtų būti mažesnės savivaldybės ad­­­mi­nistravimo išlaidos, geresni švietimo rodikliai. Todėl dar daugiau investuosi­me į švietimo sistemą. Artimiausiu me­tu bus rekonstruo­ta Šlienavos pa­grin­di­nė mokykla. Jau pa­rengti Piliuonos, Če­­kiš­­­kės, Vandžiogalos gim­­­­nazijų at­nau­ji­ni­mo projektai, jiems įgyvendinti ieškome finansinių šaltinių.

Architektų įmonė „Archispektras“ pa­ko­re­gavo Mastaičių daugiafunkcio centro projektą. Jį sudarys vaikų darželis, pra­­­dinė mo­kykla, biblioteka, kultūros cen­­­tras, sporto salė.

Kasmet sukuriame daugiau kaip 200 vie­tų darželiuose, tačiau jų vis trūksta. Ki­­tąmet ketiname atidaryti dar vieną ikimo­kyklinio ugdymo įstaigą Garliavoje, pla­nuojame greitai pa­statomų modulinių darželių plėtrą.

Turime ir socialinės atskirties salelių Vil­ki­jos, Čekiškės, Vandžiogalos seniūnijose. Čia stinga darbo vietų, todėl tenka mokėti daugiau pa­šalpų. Privilioti investuotojų sunku, nes trūksta kva­­lifikuotos darbo jėgos.

– Kas jus pernai labiausiai nudžiugino?

– Nuoširdžiai džiaugiuosi partnerystės ryšiais su Kauno miesto savivaldybe. Dviračių takų jungtys – tai tik vienas iš daugelio bendrų projektų. Atei­tyje planuojame kurti bendrą transporto siste­­mą, atgaivinti Kauno tvirtovės fortus, Ka­čer­ginės „Nemuno žiedo“ trasą, kartu sieksime Eu­ropos kultūros sostinės vardo 2022-aisiais.

Mane taip pat nepaprastai džiugina bendruo­menės susitelkimas, atsakomybė už savo kraštą. Gražus pavyzdys – pernai bendruomenės pastangomis atstatyta Paštuvos Šv. Bar­bo­ros bažnyčia.

2018 m. švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų. Pakaunės savanoriai bu­vo pirmieji, stoję ginti savo tėvynės. Ir dabar mūsų krašto žmonės yra pirmieji, įamžinę savo senelių ir prosenelių žygdarbius paminkliniuose suoleliuose.

Didžiuojuosi mūsų bendruomene, nes ji ne­abejinga, pilietiška, aktyvi. Todėl mums ir se­kasi.

Užs. Nr. VPL1028

BFL

Maždaug už 16 kilometrų nuo Kauno, prie Dubravos miško ir Nemuno įsikūrusiame Margininkų kaimo ūkyje dirba ir vietiniai, ir iš tolimesnių Varėnos ir Rokiškio rajonų atvykę žmonės. Ūkininkas 45 m. diplomuotas veterinaras Audrius Banionis juokauja, kad vietos bendruomenė dar mena jo ūkio pradžią – seną fermą su vos 10 kiaulių.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Jau mokykloje jaučiau, kad mano pašaukimas – kaime: į jį mane lyg kas traukė. Iš pradžių nusipirkau seną fermą, vėliau – bankrutavusią kepyklą, o joje radau sielai artimą mylimąją, kuri ir toliau mane per gyvenimą lydi“, – apie vertingiausią gyvenimo pirkinį ir jame nusižiūrėtą Liną (ji dirbo kepykloje) šmaikščiai pasakoja vienas turtingiausių pakaunės ūkininkų.

„Gal tvirtas tikėjimas Dievu, o gal tai, kad vienas kito išlaukėme, lėmė mudviejų, dviejų kaimietukų, laimę“, – švelniai apie tame pačiame kaime sutiktą sutuoktinę atsiliepia A.Banionis.

Dailią tamsiaplaukę, triūsiančią daugiau nei prieš 15 metų įsigytoje kepykloje, nusižiūrėjęs ūkininkas stebėjo ją keletą metų, kol išdrįso padovanoti sužieduotuvių žiedą.

„Įkopus į penktą dešimtį pasipiršti – atsakingas žingsnis. Trakuose pirmą kartą per nesibaigiančius turistų srautus nepavyko, vis neradau tinkamos akimirkos, tuomet šį žingsnį žengiau Birštone“, – šiandien jau su šypsniu lūpose piršlybas prisimena kone iki 42 metų svajonių jaunikiu vietinių vadintas ūkininkas.

Meilės istorija, kuri aplinkiniams panašesnė į pasaką su laiminga pabaiga, pagarsėjęs ūkininkas, kaip ir jo išrinktoji, – kuklus. Nei įspūdingo medaus mėnesio, nei prabanga tviskančių vestuvių nebuvo.

„Medaus mėnesį leidome 700 ha javų laukuose, kuriuos reikėjo nupjauti“, – apie šventę, laimingai ūkininkų porai tebesitęsiančią ir šiandien, kalbėjo, matyt, vienas įdomiausių ir perspektyviausių šalies ūkininkų, kurio sumanymams ūkyje greitai bus per ankšta.

Prieš trejus metus vestuves atšokęs A.Banionis juokauja, kad gandrai į jų sodybą šiek tiek vėluoja, bet yra labai laukiami. Kol šie susiras kelią, gyvenimas klestinčiame ūkyje teka įprasta vaga. Ūkininko žmona Lina dirba gamybos vadove ūkio kepykloje, o ant jo paties pečių gula atsakomybė už 3 tūkst. fermoje kriuksinčių kiaulių, per 800 veislinių galvijų bei paukščių fermą, kurioje – žąsys, antys, vištos. Daugiau nei tūkstančio hektarų ūkyje auginama, gaminama, parduodama. Banionių ūkio produktai parduodami turgeliuose, daugelis juos atpažįsta pagal „Vikis“ prekės ženklą.

Kumpiai, dešros, lašiniai, kvepiantys alksnio dūmu, užauginti ir išrūkyti paties ūkininko rūkyklose – išsiilgti ant dažno miestiečio stalo.

Nuo kiaulių auginimo ūkininkauti pradėjęs, o kiek vėliau dėl nestabilių mėsos supirkimo kainų pienininkyste užsiėmęs ir ūkyje melžimo aikšteles įsirengęs bei šaldytuvus nusipirkęs A.Banionis kaip reikiant išplėtė savo ūkio valdas.

Pieninių ir mėsinių galvijų augintojas yra įkūręs ir mėsos perdirbimo cechą, kuriame viskas šiuolaikiška ir modernu. „Pradėjus naudoti naujausią techniką daugelis procesų supaprastėjo. Važiuodamas kombainu, priešingai nei prieš du dešimtmečius, jautiesi kur kas komfortiškiau: visur švaru, kondicionuojama, skamba muzika. Ir prie kiaulių nebe taip baisu: jų šėrimas, gardų valymas, grūdų malimas kompiuterizuotas“, – lygina pašnekovas.

Margininkų kaimo autoritetas

Bendruomenės patriotu ir siela vadinamas A.Banionis seniai įsitikino, kad neskirdamas dėmesio mokslo pažangai ir nežengdamas koja kojon su naujausiomis technologijomis rizikuotų likti nuošalyje. Ūkininkas investavo į ne vieną ūkio šaką, o artimiausiu savo uždaviniu vadina avininkystę.

„Jau visai netrukus avyčių į mūsų ūkį atvažiuos“, – laukimo nuotaikomis džiūgaudamas dalijasi geidžiamiausias apylinkių darbdavys. Keturis kartus per savaitę 3 val. nakties šiltą patalą paliekantis ir išlydėti savo ūkyje užaugintos ir paruoštos produkcijos į didmiesčių turgelius besikeliantis A.Banionis sako, kad vyturiams ir tai nebaisu.

Ilgesnio miego valandoms jis pasilieka savaitgalių popietes, tada ir numylėtoms bitėms, ir mylimai žmonai, ir sau gali skirti daugiau laiko.

Iš penkių vaikų šeimos kilęs ūkininkas iš tėvų išmoko daug dirbti, gerbti šalia esantį žmogų ir suprasti, ko sieki. Vienu turtingiausių ūkininkų vadinamas A.Banionis šio titulo kratosi ir pokalbio metu ne kartą pabrėžia, kad ūkis – ne jo, o visų jame kuriančių nuosavybė.

„Kartu dirbame, kartu užsidirbame, kartu problemas sprendžiame. Nė vienas darbuotojas nėra paliktas likimo valiai. Savo žmones gerai pažįstu, bandau juos suprasti, padėti, skatinu kalbėtis. Manau, kad ir jie mane supranta“, – viliasi veterinarijos studijas baigęs vyras.

Savo darbuotojų ūkininkas apibūdinamas kaip vietos bendruomenės lyderis, apsiskaitęs, išsilavinęs, sugebantis pokalbį užmegzti. Asmeniniu pavyzdžiu ūkio darbininkus užkrečiantis A.Banionis ne vieno jų vadinamas charizmatišku, o kai kurie sako matantys jį kaip žmogų, į kurį gera lygiuotis. Trečius metus A.Banionio ūkyje buhalteriu dirbantis Audrius prasitaria: „Jis visada kupinas jėgų ir idėjų, dirba 24 valandas 7 dienas per savaitę. Tokį jį matome.“

Variklis – ūkininko atsakomybė

Pro Margininkų patriotu save laikančio ūkio šeimininko akis nepraslysta nė vienas svarbesnis bendruomenės įvykis. Prieš kelerius metus šalyje supleškėjus kelioms bažnyčioms A.Banionis suskubo pakeisti seną elektros instaliaciją Margininkų maldos namuose, atstatė iš kapinių pavogtus vartus – sumokėjo meistrams už darbą ir medžiagas, darbininkams už pastatymą.

A.Banionis nusprendė steigti privatų vaikų darželį. Jo iniciatyvą palankiai sutiko ir Kauno rajono savivaldybė. Nors pats ūkininkas prasitaria, kad jam iš to pelno nebus, betgi bendruomenė kiek laimės – mamos turės užsiėmimą, vaikai bus geriau prižiūrimi. Tai ne vienintelė ūkininko svajonė. Viena didesnių – įkurti Margininkuose šiuolaikinę biblioteką.

„Daugelis darbą šiame ūkyje priima kaip likimo dovaną. Žinoma, pats esi ta švytuoklė, priimanti sprendimus. Bet juk nesi vienas: kalbiesi su 100 žmonių, kiekvienas jų pamėtėja po idėją ir galiausiai viskas stoja į vietas“, – dėsto optimizmu spinduliuojančiomis akimis savo ūkyje mažus stebuklus kuriantis A.Banionis.

Paklaustas, ar nevargsta mėgindamas prisikviesti žmonių, galinčių dirbti Margininkuose, pašnekovas tik juokiasi, kad būsimi darbininkai patys jo namų duris praveria. Ūkininkas prisipažįsta jau pirmojo pokalbio metu gebantis įžvelgti, ar atvykėlis pritaps jo ūkyje. „Kai kuriuos darbininkus savo ūkyje ir apgyvendiname, man svarbiausia, kad nebūtų piktnaudžiaujama alkoholiu. Nemanykite, kad visuomet taip gražiai kalbu, kaip su jumis, būna, kad ir apsipykstame, ir balsą pakeliu, tikrai nesu kaip iš kalėdinio atviruko“, – juokiasi A.Banionis.

Unikaliu gamtovaizdžiu garsėjantis Kauno rajonas toliau kuria turizmui palankią aplinką. Kačerginės, Kulautuvos, Zapyškio ir Raudondvario seniūnijas vandens, pėsčiųjų, dviračių takais ketinama sujungti į Mažąjį pakaunės turizmo žiedą. Ši zona patrauklumu nenusileis geriausiems Lietuvos kurortams. Taip tvirtina turizmo ekspertai, tuo įsitikinę Kauno rajono vadovai.

Rasa Vaitkevičienė

Pakaunėje šalies golfo mėgėjus ugdė pirmasis Lietuvoje golfo aikštynas, ekstremalių pramogų mėgėjams iššūkiu tapo vienintelė Baltijos šalyse laipioti lauke skirta 13,5 metro aukščio Pagonijos uola. Rajone išplėtotos vandens turizmo galimybės.

Turizmas, gerinantis sveikatą

Sujungti žavius pakaunės miestelius dviračių takais, Nemune įrengti prieplaukas, šlaituose – slidinėjimo trasas. Atverti naujas galimybes skraidyklių mėgėjams, įrengti poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, sveikatingumo trasų. Visa tai sujungti į darnią visumą – Mažąjį pakaunės turizmo žiedą, kurio ašimi taptų lyno keltuvas per Nemuną ties Zapyškiu ir Kulautuva.

Šios idėjos Kauno rajono mero Valerijaus Makūno galvoje kirba jau ne vienus metus ir po truputį virsta realybe. „Gal kažkam atrodo prabanga investuoti į laisvalaikį, o aš manau, kad tai būtinybė, – juk pirmiausia investuojame į žmonių sveikatą. Kas gali būti svarbiau?“ – retoriškai klausia Kauno rajono meras.

Remiantis Kauno rajono turizmo plėtros iki 2020 m. specialiuoju planu, Mažojo pakaunės turizmo žiedo infrastruktūrai reikėtų apie 22,5 mln. eurų (78 mln. Lt). Iki šiol per kelerius metus į šią zoną jau investuota maždaug  9,5 mln. eurų (33 mln. Lt).

Nemuno pakrantėse – dviračių takai

Jau nutiesta 33 kilometrai dviračių takų, sujungiančių Kauno miestą su rajonu. Jie driekiasi Nemuno pakrantėmis abipus upės. Įgyvendinus pradėtus projektus dviračių takų padaugės dvigubai. Sujungdami minėtus miestelius, jie sudarys Mažąjį pakaunės turizmo žiedą.

Žiedą ties Zapyškiu ir Kulautuva skiria Nemunas, tačiau šią problemą ketinama paversti unikalia pramoga. Su dviračiais ar be jų žmonės galės per Nemuną persikelti lyno keltuvu. Dešiniajame Nemuno krante keltuvo kabinos būtų pakeltos į 46 metrų aukštį, kad netrukdytų plaukti laivams, o skaidrios jų sienos leistų grožėtis Kauno rajonu iš aukštai.

Persikėlus į kurorto statusą atgauti siekiantį Kulautuvos miestelį laukia paplūdimys, treniruoklių ir vaikų žaidimo aikštelės, pėsčiųjų takai. Kauno rajone įrengta beveik 10 įvairaus ilgio pėsčiųjų takų. Vienas gražiausių šalyje Kadagių slėnio pažintinis takas nutiestas Arlaviškėse, vaizdingame Kauno marių skardžio pakraštyje, kur nuo stataus šlaito atsiveria Nemuno vingiai.

Pavyzdį rodo meras

„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, suaugęs žmogus kasdien turėtų būti fiziškai aktyvus ne mažiau kaip 30 minučių, o vaikai ir paaugliai – dvigubai ilgiau“,  – sako sportui neabejingas Kauno rajono meras. Jis pats dažnai su šeima išsiruošia į žygius dviračiais, o atvykdamas į darbą automobilį stato gerokai toliau, kad galėtų pasivaikščioti pėsčiomis.

Deja, nemaža dalis suaugusiųjų ir vaikų šiandien neranda laiko, o kartais ir noro judėti.

Iniciatyvos kurti sąlygas sveikatai stiprinti ėmėsi Kauno rajono politikai. Savivaldybės gydytojas Romualdas Žekas įsitikinęs, kad tuos 68 proc. gyventojų, kurie fiziškai pasyvūs, paskatinti bent retkarčiais pasimankštinti su treniruokliais ar automobilį pakeisti dviračiu – įmanoma.

Tačiau tokią sveikatos politiką įgyvendinti galima tik sutelktomis savivaldybės, įvairių ūkio sektorių, bendruomenių atstovų jėgomis. Pirmiausia turi būti malonu leisti laisvalaikį aktyviai. Per ketverius metus Kauno rajono savivaldybė miesteliuose ir gyvenvietėse įrengė ir atnaujino 18 sporto aikštynų bei aikštelių.

Vis labiau populiarėja daugiafunkcės sporto aikštelės, išklotos saugia, drėgnoms oro sąlygoms pritaikyta granuline danga. Daug dėmesio sulaukia ir lauko treniruoklių aikštelės – jų per ketverius metus įrengta dvylika.

Kauno rajonas yra Pasaulio sveikatos organizacijos sveikatą stiprinančių regionų narys. Čia vykdoma dešimtys sveikatinimo programų, skirtų įvairaus amžiaus žmonėms, rajone veikia net 40 sveikatą stiprinančių vaikų darželių ir mokyklų, savivaldybė remia fizinio aktyvumo, svaigalų vartojimo prevencijos, bendruomenės aktyvinimo veiklą.

Kauno rajone jau kelerius metus veikia Trečiojo amžiaus universitetas. Čia sveikos gyvensenos patirtimi su senjorais dalijasi sporto legendos – Vladas Garastas, Modestas Paulauskas. Kauno rajono meras V.Makūnas, praeityje buvęs irkluotojas ir sporto specialistas, taip pat ėmėsi iniciatyvos šviesti  gyventojus – jis skaito paskaitas apie sveikatos politiką ir galimybes gyventi sveikai.

Fizinio aktyvumo, sveikos gyvensenos profilaktinės programos jau duoda naudos: Kauno rajono gyventojų sveikatos rodikliai geresni nei vidutiniai Lietuvoje. V.Makūnas jau svarsto, kaip rajone atgaivinti kasdienio susisiekimo dviračiu galimybę, kad kiekvieno miestelio gyventojai galėtų saugiai važiuoti į darbą, parduotuvę, mokyklą.

Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) ketvirtadienio vakarą baigus perskaičiuoti visus Kauno rajono rinkėjų balsus, rinkimų rezultatai nepasikeitė.

“Esminių pasikeitimų nėra. Kelis balsus panaikinome, bet jie įtakos mandatų dalyboms neturėjo”, – BNS sakė VRK narys Julius Jasaitis.

Galiojančių ir negaliojančių Kauno rajono rinkėjų balsavimo biuletenių perskaičiavimas užtruko dvi dienas. Perskaičiuoti 45-ių rinkimų apylinkių biuletenius VRK nariai pradėjo trečiadienį tuoj po pietų ir baigė vėlų ketvirtadienio vakarą.

Perskaičiuoti visus Kauno rajono rinkėjų balsus VRK įpareigojo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), pirmadienį iš dalies patenkinęs Pakaunės krašto koalicijos (Naujoji sąjunga (socialliberalai) ir Liberalų ir centro sąjunga) atstovų prašymą.

Pakaunės koalicija suabejojo rinkimų rezultatais, nes jai peržengti 6 proc. ribą trūko penkių balsų. Peržengusi rinkimų barjerą koalicija Kauno rajono savivaldybės taryboje būtų gavusi du mandatus. Dabar ji neturi nė vieno.

Dėl balsų skaičiavimo teisingumo LVAT suabejojo, nes Kauno rajono rinkimų apygardos komisijai dar vasario 28 dieną perskaičiavus Zapyškio 38-osios ir Pažėrų 2-osios rinkimų apylinkių balsavimo rezultatus, sumažėjo balsavimo dieną nustatytas balsavusių rinkėjų skaičius 47 balsais, du biuleteniai pripažinti galiojančiais.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aritmetinius neatitikimus, kurie atsirado kovo 2 dieną perskaičiuojant negaliojančius biuletenius. Pagal protokolą, tuomet rasti ir pripažinti galiojantys 68 biuleteniai, tačiau negaliojančių biuletenių skaičius sumažėjo tik 27, o dalyvavusių rinkimuose žmonių skaičius išaugo 40.

Kauno rajono apygardos komisijos pirmininkas negalėjo paaiškinti, kodėl taip nutiko.

Pagal VRK patvirtintus rinkimų rezultatus, per vasario 27-ąją vykusius rinkimus į Kauno rajono savivaldybės tarybą daugiausia – 12 – mandatų gavo Lietuvos socialdemokratų partija, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – šešis, Darbo partija – tris, partija “Tvarka ir teisingumas”, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis – po du mandatus.

Iš viso Kauno rajono savivaldybės taryboje yra 27 vietos.