2016 Liepos 04

Ūkininkavimas

J.Pažėra – ūkininkas, kurį išgelbėjo sūrių ūkis

veidas.lt

A. Koroliovo nuotr.

Saulė Valentinaitė

63-ejų ūkininką iš Padrečių kaimo kauniečiai pažįsta kaip sūrininką, prie kurio produkcijos nutįsta ilgiausios eilės. Šiandien jų gal ir nebūtų, jei ne Jurgio Pažėros apsukrumas ir gebėjimas pakeisti veiklos kryptį kritus pieno supirkimo kainoms.

Dar ne taip seniai perdirbėjus šimtais tonų pieno aprūpindavęs Kauno rajono Vei­ve­­rių seniūnijos ūkininkas prieš keletą metų nutraukė visas sutartis ir pieno produktų gamybos ėmėsi savo ūkyje su žmona Lina. Ūkininko smalsumą sužadinę nedideli pieno produk­tų gamybos cechai suteikė drąsos ir leido pa­čiam išmėginti daug žadančią veiklą.

Pieno gaminiai amžiaus netrumpina

„Be jokios baimės kibome į pieno produktų ga­mybą: nebuvo kitos išeities, antraip laukė ban­krotas. Pieno supirkimo kainos buvo taip nusivažiavusios, kad ši veikla nebeatsipirko, ekstremalios aplinkybės reikalavo pokyčių“, – šeimos ūkio pradžią prisimena vieni sėkmingiausiai besiverčiančių Prienų rajono ūkininkų.

Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo.

Aplinkybės imtis pieno verslo, jų vertinimu, prieš septynerius metus buvo kur kas palankesnės: tuomet spauda dar nemirgėjo nuo antraščių apie tariamą pieno žalą žmogaus organizmui. „Da­bar jų – pilnas internetas. Sakau, kad gimė nau­jas kryptis: skaitau ir kvailėju“, – komentuoda­mas visai neseną istoriją, kai mama ūkininkų tur­gelyje atsisakė sūnui nupirkti pieno, motyvuodama tuo, kad jis jau esą didelis, piktinasi ūkininkas.

Pasklidus kalboms, kad dalis gyventojų netoleruoja piene esančios laktozės, prekybininkai ėmė vežtis lenkišką pieną, daug ilgesnio galiojimo, brangesnį ir be laktozės. „Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo“, – smulkiesiems pieno ūkiams kenkiančia politika piktinasi J.Pažėra.

Nuo pat Atgimimo miestiečiams natūralaus pieno varškės sūrius, raugintos grietinės ir saldžios grietinėlės sviestą tiekiantis ūkininkas ap­gailestauja, kad toks pieno puolimas daro neatitaisomą žalą visam sektoriui: „Parodykite man nors vieną sūnų, kuris žada iš savo tėvo perimti pienininkystės ūkį. Daugelis suka grūdininkystės ar gyvulininkystės kryptimi, o kas laukia pienininkų?“ – ramiai apie besiklostančią situaciją kal­­­­bėti negali sūrininkas.

„Mūsų kūryba pasiteisino, tik mes, kaip ir dau­­gelis mūsų kartos ūkininkų, labai sunkiu laiko­tarpiu ūkį kūrėme: viena santvarka griuvo, kita kūrėsi. Tačiau visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus“, – prisimena J.Pažėra.

Sūriai nusisekė ne iš karto

Pušimis apsodintos Pažėrų sodybos su iš tolo matomais baltos fermos raudonais stogais su niekuo nesupainiosi, o jei netyčia ne tuo keliuku nusuktum, draugiški kaimynai netruks parodyti, kur gimsta pieno gaminiai.

Visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus.

Visi J.Pažėros šeimos ūkyje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse bu­vo įprasta gaminti prieš šimtą ir daugiau metų, ne­naudojant jokio dirbtinio raugo. Gamyba vyks­ta kasdien, nes, kaip juokauja ūkininkas, kar­­­­vės dirba be laisvadienių – jas melžti tenka ati­tinkamai. Šeši samdyti darbininkai ūkyje pluša dviem pamainomis, o produkcija į mobiliuosius turgelius vežama dukart per dieną: pamėginę ja prekiauti nustebo, kad ji graibstyte graibstoma.

Miestiečiams reikalingi natūralūs pieno produktai: atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavyksta parduoti vos per kelias valandas, todėl kursuoti šiuo maršrutu tenka dukart per dieną.

Paprašyti prisiminti, ar sunki buvo pienininkystės pradžia, pašnekovai prisipažįsta: pagaminti kokybiškus sūrius ir varškę pavyko ne iš karto, bet jie ir nesitikėjo per naktį verslo įsukti.

„Žmona gaminti fermentinius sūrius mokėsi Va­­rėnoje, sūrių namuose, vėliau ėmė galvoti apie jų brandinimą. Šiandien jai tenka labiau tech­­nologinė gamybos pusė, o man – realizacijos“, – pasakoja J.Pažėra, pridurdamas, kad pa­žįsta ir tikslinę savo auditoriją. – Iš pradžių mūsų klientai buvo vyresni, nepasiturintys žmonės, ilgainiui ėmė daugėti ir jaunimo. Dabar kai kurie ir į namus atvažiuoja gaminių įsigyti.“

Ūkio produkcija išperkama Lietuvoje. „Kur ten su tokiomis apimtimis į eksportus eisi“, – mosteli iš pirmo žvilgsnio į jūrų kapitoną panašus sūrininkas.

Jis žino, kad jų ūkyje pagaminti produktai itin vertinami ir emigracijoje: noriai perkami džiovinti sūriai, sviestas. Nors produkcija trumpo ga­liojimo, pasiekti tėvynainius spėja, nes yra labai lau­kiama.

Pienininkystės ūkiai – nežinios ūkuose

Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kar­­tos į kartą perduodamas verslas, tai galbūt ir Lie­tuvoje ilgainiui ši tradicija įleis šaknis? „Mūsų ūkio vairą turėtų perimti sūnus, juolab kad marti – veterinarijos specialistė“, – viliasi J.Pažėra, ta­čiau neslepia, kad pienininkystė palengva „emigruo­ja“ iš Lietuvos.

„Bijau, kad karvių augintojų šalyje vis mažiau turėsime: jaunų ūkininkų šis kelias nebevilioja, per daug vargo. Jaunimas mieliau suka mėsinės gyvulininkystės kryptimi. Tai patvirtina ir statistika: per pastaruosius du dešimtmečius pieno ga­mintojų šalyje sumažėjo katastrofiškai, o pie­no perdirbimo sektoriuje neatsirado nė vieno naujo dalyvio, taigi perspektyvos miglotos. Bet jei kalbama apie pieno gamybos ir perdirbimo verslus, vilties yra“, – vertina J.Pažėra.

70 melžiamų karvių savo ūkyje prižiūrintis pa­šnekovas atskleidžia, kad gyvulius augina su mei­le, tausoja ir nepersistengia su jų primilžiu, antraip jie būtų tinkami tik mėsos pramonei. „Nau­dingiau primelžti iš vieno gyvulio 6 tūkst. litrų ir mažiau, bet neturėti problemų nei dėl jo sveikatos, nei dėl pieno skonio“, – svarsto J.Pažėra.

Ūkininkas pastebi, kad per pastarąjį dešimtme­tį ir Lietuvos vartotojai suprato, kokį kelią ten­ka įveikti kaime gaminamai produkcijai. Ži­no­ma, tokio kaip Prancūzijoje kaimiškos produk­­cijos pripažinimo ir didžiavimosi ja mūsų ša­lyje dar nėra, bet miestas vis labiau gręžiasi į kai­mą.

Gyvenimo kaime neatsižada

„Mūsų ūkininkams, palyginti su prancūzais, dar trūksta pasitikėjimo savimi ir stabilumo. Dėl men­kiausios nesėkmės jie nuleidžia nosį. Aš ma­nau, kad ūkininkas turėtų būti kaip senas užgrūdintas žirgas, kuris nesidrasko įkinkytas į plūgą, ne­­skuba ir išlaukia savo sėkmės valandos“, – svars­to pienininkystės ūkį tik savo lėšomis kūręs sū­rininkas.

Daugiau nei prieš tris dešimtis metų mieste butą pardavęs ir į tėvoniją išsikėlęs J.Pažėra sako šio žingsnio niekad nesigailėjęs. Skolintis iš ban­ko, kol pastatys ant kojų savo ūkį, jis nesiryžo dėl prastų kreditavimo sąlygų. „Sukrapštėme paskutinius pinigus, nusipirkome pieno separatorių, o visą kitą įrangą pasigaminome patys, dalį perpirkome iš bankrutuojančių įmonių“, – apie būdą sutaupyti pasakoja J.Pažėra.

Ūkio šeimininką už romų būdą girianti jo sutuoktinė, su kuria likimas suvedė dar mokyklos suole, neslepia, jog daug kas įsivaizduoja, kad pieno ūkyje dirba tik samdyti darbininkai, o šeimininkai nuolat atostogų režimu gyvena, bet taip nėra – čia daug juodo ir sunkaus darbo. Kaitrią die­­­ną įsitaisiusi obels pavėsyje Lina siuva sūrmai­šius (pieno ūkyje jie sunkiai pamainomi), sa­ky­dama, kad tai tik valandėlei toks poilsis iš­puo­lė. Vėliau ji ims švarinimosi darbų, naikins gy­vu­lių fermas atakuojančias muses.

Darbščiai ir bendro tikslo siekiančiai porai ūki­­ninkavimas – visas jų gyvenimas, todėl net ir savaitei kitai išvykę aplankyti Prancūzijoje gyvenančios dukters šeimos nuolat galvoja apie savo ūkį.

Pieno ūkis – be tęstinumo tradicijos

Paklausti, kaip šeimos ūkyje pagamintą produkciją vertina Lietuvoje viešintys užsieniečiai, su­tuoktiniai džiūgauja, kad lietuviškų sūrių de­gustacijos trunka kone visą vakarą. Iš šviežio pie­no pagaminti sūriai – natūraliai rauginti, šildyti, varškė, mediniu šaukštu sukrėsta į drobinį sūrmaišį, suslėgta ir ragautojams šviežutėlė siūloma, abejingų nepalieka. Sūrininkai sako, kad Pran­cū­zijoje jų sūriai kainuotų dešimteriopai brangiau nei Lietuvoje, bet jie per daug nenori. Abu sutaria – svarbu, kad būtų iš ko prisidurti prie kuklios pensijos.

Apie tai, kaip pienininkystės ūkis atrodys atei­tyje, pašnekovai per daug svarstyti nelinkę: ga­li būti, kad jų sūnui tokia našta pasirodys per sun­ki, jo šeima į tą „košę“ lįsti nelinkusi, tai tęsti­numo gali ir nebūti.

Prisikalbinti žmonių, norinčių dirbti pieno

ū­kyje, sūrininkų teigimu, taip pat vis didesnis iš­šūkis. Dar prieš porą dešimtmečių norinčiųjų dirbti galėjai rasti tiek mieste, tiek kaime, o da­bar visi bedarbiai tikisi pašalpų.

J.Pažėra pasakoja ilgai kalbinęs prie Kauno ar­kikatedros elgetaujantį keturiasdešimtmetį vy­rą pas jį dirbti, žadėdamas būstą, aprangą, maitinimą, atlyginimą, tačiau šiam elgetauti klūpint at­­rodė patraukliau, nei būti „pririštam“ prie mel­­žiamų karvių.

Sunkiai ūkyje sekėsi ir iš emigracijos Di­džio­joje Britanijoje grįžusioms moterims: nenorėjo jos nusikirpti priaugintų nagų, o ir rytinio darbo va­landos atrodė pernelyg varginančios. „6 val. ry­to pieno ūkyje jau vėlyvas metas“, – sako kasdien daugybę darbų ūkyje rikiuojanti K.Pa­žė­rie­nė.

Vis dėlto sūrininkai sutaria, kad visos kliūtys įvei­k­iamos, o kai turi nuosavą verslą, natūralu, kad jų vis randasi. Tačiau viską atperka grįžtama­sis ryšys su pirkėjais ir pagyros džiovintiems bei šviežios varškės sūriams.

Galima sakyti, kad tokių ūkininkų kaip Pa­žė­rų pastangomis Lietuvoje buvo atverstas naujas pienininkystės puslapis. Šie žmonės ūkius kūrė savo rankomis, nelaukdami valstybės paramos ar pa­šalpos, „užsiaugino“ kaimiškos produkcijos mė­­gėjų, kurie priprato kaimiškų gaminių ieškoti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose.

J.Pažėra dar mena, kaip veiklos pradžioje ne­sėkmingai mynė Kauno turgaviečių slenksčius, tačiau įsileisti jo produkcijos į prekyvietes nenorėta. Laimei, išsigelbėjimu ūkininkams tapo tuo metu prekybos vietą pasiūlę didieji prekybos centrai. Jų aikštelėse už simbolinį mokestį įsikūrę smulkieji kaimo prekeiviai rado prieglobstį ir galimybę pasiekti savo pirkėją.

Šiandien tai jau istorija, o jaunajai kartai – pamoka, kaip nepasiduoti girdint „ne“. „Sėkmė slypi už artimiausių durų, tačiau ar praversite jas, ar pasiduosite po pirmų mėginimų, priklausys tik nuo jūsų“, – šypteli trečią dešimtmetį atsiperkančiu pieno ūkiu besiverčiantis J.Pažėra.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...