Jacekas Janas KOMARAS

Jeigu Ukraina kada nors ir atgaus Donbasą, tai nedaug ką ten ras. Rusai ir toliau išveža iš okupuotos teritorijos viską, ką galima išvežti. Neseniai iš Donbaso išvežta dar viena gamykla. Gamyklų grobimas prasidėjo dar 2014 m. Rusai įrenginius išveža tais vilkikais, kurie neva į Donbasą gabena humanitarinę pagalbą.

Buvęs Lenkijos gynybos ministras Romualdas Szeremietiewas interviu „TV Respublika“ jau tada sakė, kad bandė sudominti tarptautinę bendriją žiniomis apie Rusijos vykdomus plėšimus, bet niekam tai nebuvo įdomu: „Kodėl niekas nenorėjo tikrinti sunkvežimių, kurie grįždavo į Rusiją? Juk Rytų Ukrainoje buvo pastatytas visas karinės pramonės kompleksas, be kurio pagalbos rusų armija negali ne tik modernizuoti savo technikos, bet ir gaminti dabar naudojamos ginkluotės. Rusai bandys išvežti viską, ką pajėgs.“

Kremlius net nesistengia slėpti, kad iš Ukrainos išgabena ištisas gamyklas. Internete galima rasti filmukų, kuriuose rodomos Rusijos TV žinios apie tai, kaip Rusija „išgelbėjo“ dar vieną gamyklą nuo ukrainiečių agresijos ar bombardavimo. Rusai daugiausia plėšia karinės pramonės gamyklas, pavyzdžiui, gamyklą „Topaz“, gaminusią modernius radarus. Ukrainiečiai teigia, kad šie radarai gali susekti netgi amerikiečių lėktuvus su „Stealth“ technologija.

Į Čiuvašiją išvežta Luhansko mašinų gamykla, o į Rostovą – Luhansko elektromechaninių prietaisų gamykla, kurioje buvo gaminami kristalai, naudojami karinėje pramonėje. Tai labai brangi ir moderni įranga.

Krasnodone iš gamyklos „Junost“ demontuotos ir išvežtos praktiškai visos technologinės linijos, skirtos raketų elementams gaminti. Iš Luhansko rusai pagrobė amunicijos gamyklą. Bet rusams įdomios ir kitos gamyklos. Išplėštos ir į Rusiją išgabentos pakuočių gamykla „Poli-Pak“ ir santechnikos armatūros gamykla „Maršal“. Abi atsidūrė Voronežo srityje.

Kremlius tokiu būdu tęsia sovietų plėšikavimo tradicijas okupuotose žemėse. 1945 m. Raudonoji armija užgrobtoje Europos dalyje plėšė viską, ką galėjo išvežti. „Raudonarmiečiai yra blogesni nei bėgantys vokiečiai, niekada nežinosi, kas jiems dar pasirodys vertinga. Dingsta net bėgiai ir kitos geležinkelių instaliacijos“, – 1945-ųjų gegužės 30-ąją savo ataskaitoje rašė Žemutinės Silezijos Kozlo rajono meras.

Sovietai vogė traktorius, arklius, maistą, žemės ūkio mašinas ir visas gamyklas. Lenkijos istorikų teigimu, iš teritorijų, kurios po karo buvo atiduotos Lenkijai, į Rusiją buvo išvežta per 1000 gamyklų.

Speciali komunistinės Lenkijos vyriausybės operacinė grupė, kuri turėjo perimti vokiečių turtą, rašė iš Glivicių: „Dabar vyksta milžiniška mašinų, įrenginių ir žaliavos demontavimo ir išgabenimo akcija. Ne tik iš didelių ar vidutinio dydžio gamyklų, bet ir iš mažųjų. Gabenama be pertraukos – sunkvežimiais ir geležinkeliu. Grobia ir per šventes. Sovietų atstovai mums aiškina, kad paliks tik sienas ir pliką žemę, o visa kita išveš.“

Jau po Jaltos konferencijos buvo aišku, kad Stalinas aneksuos rytines prieškarinės Lenkijos žemes iki Bugo upės, o lenkams atiduos Vokietijos žemes iki Oderio. Vakarų sąjungininkai neprotestavo, o Potsdame oficialiai patvirtino Stalino pasiūlytą naująją tvarką. Komunistinė Lenkijos valdžia irgi sutiko su Stalino pasiūlyta tvarka ir su Kremliumi pasirašė sutartį.

Sutartyje buvo punktas, kad SSRS atsisako teisės į visą vokiečių turtą, liekantį naujosios Lenkijos teritorijose. Stalinas dar pridėjo lenkams 15 proc. visko, ką sovietai išveš iš Vokietijos. Praktika parodė, kad SSRS niekas net nesiruošė laikytis sutarties.

Lenkų istorikai tvirtina, kad grobimo mastai buvo milžiniški. Pavyzdžiui, Blachovnios miesto sintetinio benzino gamyklą beveik 8 tūkst. žmonių demontavo ir krovė į traukinius net 4 mėnesius. Išvežė absoliučiai viską, iki paskutinio vamzdžio. 164 tūkst. tonų įrenginių sukrauti reikėjo net 10 tūkst. vagonų. Panašiai pasielgė ir su sintetinio benzino gamykla Policėse, netoli Ščecino. Gamyklą demontavo iki 1946 m. lapkričio 1-osios.

Vokiečiai neturėjo savo naftos telkinių, tai natūralu, kad statė sintetinio benzino gamyklas, kuriose benzinas buvo gaminamas iš anglių. Tačiau kam tų gamyklų reikėjo sovietams – juk jie naftos turėjo į valias?

Sovietų Sąjungos ambasadorius Londone Ivanas Majskis rašė, kad SSRS po karo norėtų gauti reparacijų 40 tūkst. staklių. Taigi iš pradžių sovietų reikalavimai buvo gana kuklūs. Bet Sovietinei armijai artėjant prie Berlyno Stalino apetitas augo. Per specialiosios reparacijų komisijos posėdį I.Majskis jau tvirtino, kad „iš Vokietijos reikia išvežti viską, kas įmanoma“.

Kad sąjungininkai neprotestuotų, maršalas Klimentas Vorošilovas, kuris atstovavo Kremliui derybose su sąjungininkais, aiškino, kad taip daroma siekiant sumažinti Vokietijos potencialą, o SSRS reikia skubiai atkurti pramonę.

Sovietai apiplėšė ne tik buvusias vokiečių žemes, bet ir geresnes gamyklas iš teritorijų, kurios prieš karą priklausė Lenkijai. Taip į SSRS išgabenta Poznanės traktorių gamykla, Chožuvo ir Dombrovos Gurničos liejyklos bei aukštos įtampos elektros linijos iš Viršutinės Silezijos. Yra šaltinių, pagal kuriuos iš Bydgoščiaus kelių statybos „Oemler“ bendrovės pagrobti visi įrenginiai ir mašinos buvo pristatyti į Kauną.

Ir nors po karo SSRS labai greitai išaugo automobilių, traktorių, motociklų ir žemės ūkio mašinų gamyba, sovietams nepavyko paleisti nemažos dalies Europoje prisigrobtų gamyklų, ypač su moderniausiomis technologijomis.

Ne tik todėl, kad rusams trūko specialistų. Daug įrenginių buvo gabenama atviruose vagonuose, todėl staklės ir įrenginiai surūdijo, kol buvo pristatyti į paskyrimo vietą. Tokio likimo sulaukė ir sintetinio benzino gamykla iš Silezijos. Surūdijusius įrenginius rusai išmetė Makarevo laukuose, Vakarų Sibire. Vienas rusų tarnautojas savo ataskaitoje rašė, kad nebuvo kranų įrenginiams pakrauti, todėl darbininkai tampė juos per laukus ir daugumą sugadino.

1956 m. lapkritį Lenkijos delegacija, kuri Maskvoje vedė derybas dėl naujos ekonominės sutarties, prabilo apie kompensaciją dėl patirtos žalos. Bet Kremliaus vadai griežtai atsisakė apie tai kalbėti. Ir dar pagrasino, kad patys gali pareikalauti kompensacijų dėl Lenkijos „išvadavimo“. Lenkai dar prieš keletą metų bandė rusams priminti apie jų šlykštų elgesį Lenkijoje iškart po karo, bet atsakymas buvo toks pat griežtas kaip ir 1956 m.

Taigi tikėtis, kad ir Lietuvai pavyks kada nors išsireikalauti kompensacijos už kraštui SSRS padarytą žalą, yra nerealu.

Jacekas Janas KOMARAS

Zgoželece, kuris yra Pietvakarių Lenkijoje, ginkluoti apsaugininkai su šunimi sulaikė sirą, perėjusį Lenkijos ir Vokietijos sieną iš Gerlico. Apsaugininkai gyrėsi įvykdę pilietinę akciją, po kurios jie perdavė arabą pasienio policijai. Ši sako, kad siras Lenkijoje buvo legaliai ir nebuvo nė menkiausio pagrindo šio žmogaus persekioti.

„Kaip nebuvo? Kai tik jis mus pamatė, iškart pradėjo bėgti, be to, ne­turėjo jokių dokumentų“, – feisbuke savo tiesą gina patruliai.

Budrūs apsaugininkai buvo iš apsaugos ir karinio parengimo agentūros specialaus pasirengimo centro „Fenix“. Šios agentūros įkūrėjai ir darbuotojai – buvę kariškiai, tarnavę ir Irake, ir Afganistane. Ši agentūra jau keletą mėnesių organizuoja „pilietinius“ reidus ir aiškina, kad tai daro dėl pabėgėlių grėsmės iš Vokietijos.

„Manau, kad kažkas per daug prisižiūrėjo televizijos filmų ir bando vaidinti kaubojus ne ten, kur reikia. Reikia patikrinti organizacijos licenciją, nes neaišku, ar jie apskritai turėjo teisę sulaikyti žmogų, – sakė Zgoželeco meras Rafalas Groniczius laikraščiui „Gazeta Wy­borc­za“. – Nes manau, kad tai yra skandalas. Ne­norėčiau, kad kitoje valstybėje kažkas ma­ne sulaikytų tik dėl to, kad esu baltas, o kiti yra kitokios odos spalvos.“

Atsakymo nereikėjo ilgai laukti. „Nesame kaubojai. Esame profesionalai. Dauguma mū­sų tarnavo užsienio misijose, kur kovojome dėl taikos ir laisvės. Iki galo liksime ka­riais. Sakome „ne“ terorizmui, sakome „ne“ sveiko proto stokai“, – atsikirto merui „Fe­nix“ vadovai.

Į incidentą sureagavo policija ir prokuratūra, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą. Gal dėl to agentūra pakeitė įvykio aprašą ir feisbuko profilyje parašė, kad siras įėjo į jų saugomą objektą – autoservisą, todėl apsaugininkai nu­sprendė patikrinti jo dokumentus. Vis dėl­to feisbuke įdėta nuotrauka rodo, kad siras buvo sulaikytas gatvėje, esančioje toli nuo autoservi­so. Galiausiai nuotrauka po kelių valandų dingo iš FB paskyros.

Pasienio policija patvirtino, kad siras jau metus gyvena Vokietijoje, turi pabėgėlio statusą, o tai reiškia, kad jis gali laisvai judėti po visas Šengeno zonos šalis, taigi jam nereikia ir atskiro leidimo įvažiuoti į Lenkiją. Pasienio policijos majorė Irena Skuliniec žurnalistams aiškino, kad naujausiai pabėgėlių bangai laisvė judėti po visą Šengeno zoną apribota, bet sulaikytasis nėra susijęs su dabartine pabėgėlių banga.

Feisbuke atsirado nemažai žmonių, smerkiančių apsaugininkų elgesį. Agentūra neliko skolinga: pavadino juos „multi-kulti“ gynėjais ir pareiškė, kad tai yra Lenkija, o ne Vokie­tija: „Ir jeigu kažkam nepatinka ir jis nori gin­ti „vargšus imigrantus, kurie grupėmis žagina moteris“, tai jam vienintelis kelias yra emigruoti, nes mes ramiai į tai nežiūrėsime.“

Kodėl pabėgėliai pereina sieną ir iš Vo­kietijos ir žvalgosi Lenkijoje?

Liubušo vaivada Wladyslawas Dejczakas in­terviu „Gazeta Lubuska“ pripažino, kad jie buriasi po 5–8 žmones ir vaikšto po pasienio miestus ir miestelius, bet nieko blogo čia neįžvelgė: „Jiems nuobodu stovyklose. Jie nieko nežino apie Lenkiją ir nori pažiūrėti, kaip atrodo mūsų šalis. Be to, žemas zloto kursas skatina apsipirkti Lenkijoje. Pas mus jie gali daug sutaupyti.“

Vaivados žodžius patvirtina vietos policija. Policininkai pastebėjo, kad į Lenkiją pabėgėliai – legalūs ir nelegalūs – pirmiausia važiuoja apsipirkti. Jiems apsipirkti Lenkijoje padeda vokiečiai, kurie patys iš to uždirba. Mat migrantai apmoka transportą į artimiausią Len­kijos prekybos centrą.

W.Dejczakas pripažįsta, kad, nepaisant ekonominės naudos, lenkai labai įtariai žiūri į pabėgėlius. „Jie vaikšto grupėmis, jaučiasi laisvai, ir tai gąsdina žmonės“, – aiškino vaivada.

Stebint diskusijas apie pabėgėlius pasienyje galima perskaityti labai daug tvirtinimų, ypač moterų, kad jos perka dujinius pistoletus, o kai kurie vyrai bando gauti leidimus tikriems ginklams įsigyti. Kiek tuose tvirtinimuose tiesos, sunku įvertinti, bet iš komentarų matyti, kad vakarais žmonės bijo vaikščioti po miestelius, ypač rajonuose šalia sienos su Vokietija.

Viena studentė, kuri studijuoja Frankfurte prie Oderio, bet gyvena Lenkijoje, Slubicėse, žurnalistams tvirtino bijanti vakarais vaikščioti po miestą, nes trys jos draugės turėjo nemalonumų su pabėgėliais. „Prie dviejų priekabiavo žodžiais, o vieną čiupinėjo rankomis“, – tvirtina studentė.

Vaivada negali patvirtinti studentės žo­džių, nėra ir oficialų pranešimų, bet jis pripažįsta: „Mes turime labai daug signalų iš kitos Oderio puses, kad pabėgėliai elgiasi įžūliai. Stebime situaciją ir galvojame, ką daryti.“

Pasienio miesteliuose vaivada liepė padidinti policijos patrulių skaičių, ir tai, pasak pareigūno, žmones nuramino: „Tai yra policininkai iš kitų miestų. Mes ir savivaldybės mo­kame už jų buvimą čia. Miestuose patruliuosime tiek, kiek reikės. Be to, ir pasienio policija sustiprino savo darbą, padidino pareigūnų kiekį prie kiekvienos sienos perėjos.“

Tačiau kitos pasienio vaivadijos neketina gausinti policijos patrulių gretų ir ramina, kad nėra ko panikuoti. „Pas mus nėra jokių panašių signalų. Ir policijos patrulių skaičiaus ne­didinsime. Nėra prasmės“, – žurnalistams sa­kė Vakarų Pomeranijos vaivadijos atstovė Ag­n­ieszka Muchla.

Ankstesnė Lenkijos vyriausybė pažadėjo ES priimti 4,5 tūkst. pabėgėlių. Naujoji vy­riau­sybė skelbia, kad priims pabėgėlius, nors ne­turi galimybių tai padaryti. Apie tai Briu­selyje kalbėjo premjerė Beata Szydlo, kuri ban­dė aiškinti, kad Lenkija jau yra priėmusi mi­lijoną pabėgėlių iš Ukrainos.

Premjerė turėjo galvoje ekonominius imigrantus iš Ukrainos, o realiai pabėgėlių iš Uk­rainos kaip ir nėra. Bet B.Szydlo pasakė, kad dėl to Lenkija galinti priimti ne daugiau nei 400 pabėgėlių.

Pabėgėlių nenori absoliuti dauguma savivaldybių. Liubušo vaivada W.Dejczakas tvirtina, kad nė viena savivaldybė jo vaivadijoje „ne­rado“ vietos pabėgėliams: „Jeigu ką, tai ne­­turėtume kur jų apgyvendinti.“

Praėjusį sekmadienį PAGIDA grupė, kuri yra priešiška imigrantams, surengė demons­tracijas Vokietijos miestuose. Viena jų vyko ir Gerlice. Šį kartą demonstracijoje kartu su vo­kiečiais dalyvavo ir lenkai iš Zgoželeco. Len­kijos vėliavas nešę demonstrantai sako, kad jų buvo beveik tūkstantis, o vokiečiai juos priėmę išskėstomis rankomis.

Kai Lenkijos prezidentas A.Duda, dar būdamas partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) kandidatu į prezidentus, važiavo į Berlyną, lenkai ir vokiečiai tikėjosi, kad Lenkijos santykiai su Vokietija liks tokie pat geri, kokie buvo, nors A.Dudos kampanijos metu ir būta daug antivokiškų elementų. Atrodė, kad šis vizitas nuramino vokiečius. Bet kai PiS laimėjo Seimo rinkimus ir panoro kuo skubiau perimti visą valdžią Lenkijoje, Vokietijos politikai sunerimo.

Jacekas Janas KOMARAS

Vokiečiai ir pradėjo groti pirmaisiais smuikais ES kritikoje prieš naują Lenkijos valdžią. Kanclerės A.Merkel krikščionių demokratų frakcija Bundestage net ėmė reikalauti įvesti sankcijas Lenkijai, jeigu Varšuva toliau pažeidinės svarbiausius teisinės valstybės principus, tokius kaip valdžių atskyrimas ar žiniasklaidos laisvė. Europos Parlamente Liaudies partijos pirmininkas Hubertas Reulis savaitraščiui „Spiegel“ sakė, kad jeigu Lenkijos vyriausybė neišgirs to, ką sako Briuselis, ekonominės sankcijos bus neišvengiamos.

PiS politikai skausmingai priėmė ir eurokomisaro G.Oetingerio bei Europos Parlamento pirmininko M.Schulzo pareiškimus dėl procesų, vykstančių Lenkijoje po Seimo rinkimų. Lenkai tai vertina kaip Vokietijos nuomonę, o ne Europos vidaus diskusiją.

Nieko nuostabaus, kad Lenkijos politikai supyko dėl vokiečių dabartinės valdžios kritikos ir dėl įtampos apkaltino vokiečius. Europos reikalų ministras K.Szymanskis interviu dienraščiui „Rzeczpospolita“ aiškino, kad pirmieji pradėjo vokiečiai: „Tai ne Lenkijos politikai pradėjo. Niekas nekritikavo Vokietijos vidaus padėties. O prie mūsų jau keletą savaičių kabinėjasi.“

Kurį laiką PiS politikų choras jautė pareigą skelbti, ką jie mano apie vokiečių kritiką. Kultūros ministras P.Glinskis pareiškė, kad vokiečiai dar neatsiskaitė ir neatgailavo dėl to, kad karo metu išžudė lenkų inteligentiją. Teisingumo ministras Z.Ziobro laiške eurokomisarui G.Oetingeriui išrėžė, kad jis nenori vokiškos tvarkos: „Esu anūkas Lenkijos karininko, kovojusio su „vokiška tvarka“ Armijos Krajovos gretose.“ Pasak Z.Ziobro, vokiečio eurokomisaro žodžiai dėl pavojaus, kylančio demokratijai Lenkijoje, lenkams sukelia baisių prisiminimų.

Kiti PiS politikai netgi paragino boikotuoti vokiškas prekes ir reikalauti iš Vokietijos atsiskaityti už sunaikintą Varšuvą ar atgailauti už tai, kad šiandien vokiečiai išnaudoja pigią lenkų darbo jėgą.

Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis iškvietė Vokietijos ambasadorių ir įspėjo jį, kad Lenkija neleis Vokietijai kištis į savo reikalus.

Vis dėlto galiausiai abi pusės suvokė, kad įtampa tarp kaimynių nėra naudinga nė vienai jų, ir pradėjo ieškoti išeities. Po Lenkijos užsienio reikalų ministro pokalbio su Vokietijos ambasadoriumi užsienio reikalų ministras F.W.Stein­meieris nusprendė atvykti su vizitu į Lenkiją. Prieš vizitą W.Waszczykowskis pareiškė, kad Vokietijos ministro viešnagė vyks „naujoje atmosferoje“. Ir pavadino F.W.Steinmeierį Lenkijos draugu: „Ši viešnagė rodo, kad mūsų santykiai yra geri ir turi rimtą pagrindą.“

Pasak W.Waszczykowskio, Lenkija su draugiška Vokietija turi daug bendrų europinių reikalų, todėl būtina draugauti. F.W.Steinmeieris aiškino, kad jo vizitas Varšuvoje turi užkirsti kelią dialogo nutraukimui: „Negalime paaukoti mūsų pasiekimų dėl dabartinių viešų nesutarimų. Negalime neįvertinti ilgo kelio, kurį nuėjome nuo priešiškumo iki susitaikymo, pasitikėjimo ir net draugystės.“

Europos Parlamento nariai vokiečiai taip pat bandė mažinti įtampą. Diskusijoje EP apie pavojus Lenkijos demokratijai vokiečiai nedalyvavo. Taigi atrodo, kad bent jau kol kas politinė įtampa tarp Lenkijos ir Vokietijos nuslūgo.

Iš vienos pusės, Varšuva nesitikėjo tokios griežtos Briuselio reakcijos ir dabar jai reikalingi stiprūs sąjungininkai, kad ES, kaip jie patys sako, „netampytų lenkų už ausies“. Iš kitos pusės, vokiečiams dabartinėje ES situacijoje, kai jie dreifuoja vieni, taip pat reikalingi sąjungininkai.

Vokietija aiškiai jaučia Graikijos ir kitų Pietų Europos šalių finansinės ir pabėgėlių krizių pasekmes. Po to, kai iširo Paryžiaus ir Berlyno ašis „Merkozy“, vokiečiams kiekvieną kartą, kai tik jie nori išspręsti kokią problemą, ES tenka kurti naują koaliciją. Tad didelės Lenkijos parama kanclerei A.Merkel yra labai svarbus faktorius.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir Lenkija, kuri per visą ankstesnės liberalų vyriausybės valdymo laikotarpį palaikė Vokietiją, iš tokios partnerystės turėjo nemažai naudos. Pirmiausia tai Rytų partnerystės palaikymas. Pakankamai tvirta Vokietijos laikysena buvo ir dėl V.Putino pradėto karo Ukrainoje. Vokietija palaiko Lenkiją ir dėl Rusijos įvesto embargo lenkiškai mėsai bei sankcijų Kremliui.

Gerinti santykių su vokiečiais į Berlyną netrukus vyks premjerė B.Szydlo. Europos reikalų ministras K.Szymanskis komentavo, kad po šio vizito nereikėtų laukti lūžio dvišaliuose santykiuose, bet viešnagė padėsianti paaiškinti padėtį, susiklosčiusią Lenkijoje, atvėsinti emocijas ir pereiti prie dialogo.

Prie įtampos tarp Vokietijos ir Lenkijos eskalavimo prisidėjo ne tik politikai, bet ir žiniasklaida bei vokiečių humoristai. PiS veikėjai labai emocingai reaguoja į vokiečių humorą. Prieš dvi savaites Vokietijos visuomeninės televizijos kanalas parodė satyrinę laidą, kurioje demonstravo videoklipą apie padėtį Lenkijoje. Dainininkas bando ištarti žodį „Polen“, bet jam vis išeina „Popo-Popo Polen“. Vokiškai „popo“ reiškia užpakalį. Tuo metu rodomi skulptūrų užpakaliai. O J.Kaczynskis su B.Szydlo bando dviračiais aplenkti Vengrijos premjerą V.Orbaną.

Savo interneto puslapyje redakcija rašė: „Partnerystė tarp ES ir Lenkijos atšalo. Vienvaldė Lenkijos partija nepriima Vokietijos kritikos. Gal kažkaip susipras per dainą?“

Tai ne pirmas kartas, kai vokiečiai tiesmukiškai šaipėsi iš PiS ir jos vadų. 2006 m. „Die Tageszeitung“ P.Koehleris paskelbė satyrą „Nauja Lenkijos bulvė. Vagys, norintys užvaldyti pasaulį“. Tai buvo aiški aliuzija į filmą „Apie du, kurie pavogė mėnulį“. Kaip žinoma, šiame filme pagrindinį dviejų padaužų, norėjusių pavogti mėnulį ir užvaldyti pasaulį, vaidmenį vaikystėje suvaidino dvyniai Kaczynskiai.

„L.Kaczynskis gyrėsi, kad jis niekada jokiam Vokietijos politikui nepadavė net piršto. Nuolat trimitavo, kad visiškai nepažįsta Vokietijos, jam ji – nebent spjaudyklė Frankfurto oro uoste“, – anuomet rašė vokiečių satyrikas.

Tas  pats laikraštis prieš Veimaro trijulės – Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos susitikimą pirmajame puslapyje buvo išspausdinęs dvi Lenkijos prezidento L.Kaczynskio nuotraukas, o apačioje – dviejų bulvių paveikslėlį. Po nuotraukomis buvo klausimas: „Kuris iš jūsų dabar pas mus atvyksta?“

Tuomet Lenkijos reakcija buvo neadekvačiai griežta. Prezidentas atsisakė važiuoti į Veimaro susitikimą, o tuometė užsienio reikalų ministrė A.Fotyga prilygino „Die Tageszeitung“ nacių laikraščiui „Stuermer“. Kiti Lenkijos politikai reikalavo, kad Europolas areštuotų teksto autorių ir perduotų jį Lenkijai.

Lenkijoje dramatiškai trūksta gydytojų. Tūkstančiui gyventojų tenka tik 2,2 gydytojo. Tai žemiausias koeficientas visoje Europoje (ES vidurkis – 3,1). Pagrindinė stygiaus priežastis – gydytojų emigracija ir nepakankamas medicinos studentų skaičius. Emigruoja pirmiausia jauni gydytojai. Šiandien vidutinis gydytojo amžius Lenkijoje – 55 metai. Jauni gydytojai emigruoja ne tik dėl geresnių atlyginimų, bet ir dėl to, kad Lenkijoje sunku baigti specializaciją.

Jacekas Janas KOMARAS

Dr. Jacekas Kozakiewiczius iš Silezijos gydytojų rūmų Lenkijos radijui sakė, kad net 73 proc. Lenkijos ginekologų yra vyresni nei 50 metų. Panaši padėtis ir tarp vaikų gydytojų. Tik chirurgai Lenkijoje šiek tiek jaunesni: 60 proc. chirurgų yra vyresni kaip 50 metų.

„Po Lenkijos įstojimo į ES jauni medikai emigruoja. Iš pradžių manėme, kad tai ekonominė emigracija. Dabar vis dažniau matome, kad emigruojama ir dėl geresnių profesinio tobulėjimo galimybių. Rezidentūros reikalus reguliuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos apsaugos ministras sprendžia, kiek reikės specialistų. Vietų rezidentūroje yra per mažai, ypač populiarių medicinos specialybių. Dėl to susidarė ilgos eilės jaunų gydytojų, norinčių tapti vienos ar kitos srities specialistais“, – kalbėdamas per nacionalinį radiją sakė J.Kozakiewiczius.

Vroclavo medicinos universiteto Akade­minės karjeros biuro vadovė Justyna Klak vietos laikraščiui teigė, kad Žemutinės Silezijos vaivadijoje trūksta net 310 rezidentų o Sveikatos apsaugos ministerija vaivadijai skyrė tik 197 vietas.

Vienoje diskusijoje po straipsnio apie gydytojų stoką Lenkijoje vienas gydytojas parašė: „Rezidentų skaičius – tai viena problema, o dar didesnė problema yra biurokratija.“ Gydytojas teigė, kad jis turi vieną rezidentą ir mato, kaip tas vargšas kankinasi bandydamas įvykdyti visus, dažnai nereikalingus biurokratinius reikalavimus. Todėl nieko nestebina, kad net 25 proc. studentų baigę medicinos mokyklas iš karto išvažiuoja iš Lenkijos dirbti užsienyje.

Kaip gydytojų stygius atsiliepia pacientams?

Jeigu vaiką reikia nuvesti pas endokrinologą, pavyzdžiui, Žemutinės Silezijos vaivadijoje, kur gyvena apie 3 mln. žmonių, visi šios vaivadijos tėvai privalo rinktis tik tarp trijų kabinetų, kuriuos finansuoja ligonių kasos. Vroclave tokio vizito reikės laukti mažiausiai pusę metų. Dar vienas specialistas yra Legnicoje. Ten vizito teks laukti septynis mėnesius.

Gydytojai dirba keliose vietose. Daž­niausiai dviem arba trimis etatais. Ekspertai įsitikinę, kad jei tik Sveikatos apsaugos ministerijai pavyktų įgyvendinti savo planą apriboti medikų darbą iki vieno etato, situacija taptų dar dramatiškesnė.

Gali atrodyti, kad privačiose klinikose situacija turėtų būti geresnė. Dar prieš 10 metų privataus vizito pas specialistą reikėjo laukti ne daugiau kaip dvi tris dienas. Šiandien vizito net privačioje Lenkijos klinikoje reikia laukti iki dviejų savaičių.

Be to, privačių klinikų klientai skundžiasi, kad paslaugų kainos smarkiai išaugo, reikia papildomai mokėti už kiekvieną procedūrą. Anksčiau to nebuvo. Nepaisant to, privačių klinikų pacientų skaičius kasmet didėja. Didžiausia Lenkijos privati medicinos bendrovė „Lux Med“ skelbia pernai turėjusi 1,6 mln. pacientų – 100 tūkst. daugiau nei užpernai. Žmonės negali laukti keletą mėnesių, kad patektų pas gydytoją specialistą. Jie priversti rinktis brangų privatų gydytoją.

Daug kam Lenkijoje atrodo, kad situaciją gali pakeisti specialistai iš Baltarusijos ar Ukrainos. Kalba panaši, o ir darbo sąlygos tose šalyje daug blogesnės, ir atlyginimai mažesni. Bet J.Kozakiewiczius sako, jog tai mitas, kad atvažiuos gydytojai iš Rytų ir išgelbės Lenkijos sveikatos apsaugos sistemą: „2014 m. apie 1500 lenkų gydytojų prašė leidimų dirbti ES. O iš Rytų šalių pas mus pasiprašė dirbti tik 24 gydytojai.“

Prieš keletą savaičių man į Vilnių paskambino pažįstamas iš Šiaurės Lenkijos. Ieško Lietuvoje gydytojų. Sako, kad miestelio ligoninės vadovybė nusprendė ieškoti specialistų Lietuvoje ir Latvijoje. Paklausiau, kodėl ne Ukrainoje. Pasirodo, norint įdarbinti gydytoją ne iš ES šalies Lenkijoje reikia nueiti kančių kelius.

O kaip dėl kalbos? Jokių problemų. Kiekvienas lietuvis gydytojas gali atvažiuoti ir padirbėti Lenkijoje keletą mėnesių. Jeigu patiks, gydymo įstaiga duos laiko išmokti lenkiškai.

Anna Rulkiewicz, „Lux Med“ klinikos, turinčios 4,9 tūkst. gydytojų, vadovė, sako, kad  gydytojų stygius ir dėl to kylantys jų atlyginimai stabdo ir privačios medicinos paslaugų rinkos plėtrą. Kaip juokauja mano pažįstamas iš Šiaurės Lenkijos, vien už mandagų „Laba diena“ provincijos poliklinikoje gydytojas specialistas per mėnesį gali gauti ne mažiau kaip 2 tūkst. eurų.

A.Rulkiewicz aiškina, kad Lenkijos sveikatos sistema gauna per mažą finansavimą iš biudžeto: „Tokia situacija susiklostė ne tik dėl to, kad sveikatos draudimas yra per pigus, bet ir dėl to, kad yra gana didelis nedarbas, todėl nemažai žmonių apskritai nemoka už jokį sveikatos draudimą. Prie to dar reikėtų pridėti ir jaunų žmonių emigraciją, ir didelį pensininkų skaičių.“

Dienraštis „Gazeta Wyborcza“ pabrėžia, kad gydytojų trūkumas iš pirmo žvilgsnio  yra paradoksas, nes auga medicinos mokyklų studentų kasmet daugėja. Antai 2003 m. mediciną Lenkijoje studijavo 12,3 tūkst. studentų, o 2014 m. jų buvo dvigubai daugiau – 25,9 tūkst.

Tačiau „Gazeta Wyborcza“ kalbinti specialistai atsako, kad jokio paradokso nėra, nes krizė susidarė dėl emigracijos ir apribotų galimybių sklandžiai baigti rezidentūrą.

O ką Sveikatos apsaugos ministerija? Valdžia įsitikinusi, kad emigracijos sustabdyti neįmanoma. O tuo, kad jauni gydytojai liktų šalyje, turėtų pasirūpinti savivalda, privalanti sukurti gydytojams patrauklias darbo sąlygas. Tiesa, ministerija žada didinti finansuojamų vietų skaičių medicinos mokyklose ir skelbia, kad maždaug po 10 metų padėtis pagerės.

Bet Vyriausiosios gydytojų tarybos vicepirmininkas R.Krajewskis tokį valdžios optimizmą atmeta. Jo manymu, reikia radikalesnių sprendimų: „Po 10 metų statistinis gydytojas specialistas taps pensininku. O tai reiškia, kad jeigu situacija nepasikeis, Lenkijoje nebebus kam gydyti žmonių. Ir tai įvyks nepriklausomai nuo to, ar ligonių kasos skirs tam finansavimą, ar ne.“

Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis dar nespėjo peržengti savo kabineto slenksčio, bet jau spėjo išprovokuoti tarptautinį konfliktą dėl pabėgėlių. Nors buvusi Lenkijos vyriausybė sutiko priimti 7 tūkst. pabėgėlių iš Rytų, W.Waszczykowskis po teroro aktų Paryžiuje pareiškė, kad Lenkija nepriims nė vieno.

Jacekas Janas KOMARAS

Prieš keletą dienų per diskusiją televizijoje ministras pareiškė, kad Lenkija nesiųs savo kariuomenės į Siriją kovoti su islamistais, kai Berlyno Unter den Linden alėjoje sėdi šimtas tūkstančių sirų, ramiai sau geria kavą ir stebi, kaip europiečiai kovoja dėl jų saugumo.

Ministro pasisakymai sukėlė stiprią reakciją Vakarų Europoje, ypač Briuselyje ir Berlyne. O Lenkijoje publicistai rašė, kad tai Lenkijos kompromitacija sąjungininkų akyse.

Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junc­keris kategoriškai pareiškė, kad Lenkija turės vykdyti ES sprendimą dėl pabėgėlių kvotų paskirstymo. Be to, Komisijos pirmininkas pareiškė nesutinkantis su tais, kurie sako, kad galima rasti ryšį tarp migracijos ir terorizmo.

Ministras W.Waszczykowskis viename savo interviu tvirtino, kad emigracijai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos galima taikyti didelių skaičių teoriją. Jis tvirtino, kad jeigu į Europą atvažiuoja du milijonai žmonių ir tarp jų – tik 10 proc. nusiteikusių radikaliai, vis tiek kyla didelis pavojus, kad tarp jų esama apie 200 tūkst. žmonių, kurie yra potencialūs teroristai.

Tarp tų potencialių teroristų tikrai atsiras keletas šimtų žmonių, kurie norės sunaikinti Europos civilizaciją. Pagal ministrą, tai gana daug, ir jis neturi abejonių, kad tarp tų žmonių, kurie yra priskirti Lenkijai, atsiras bent keletas radikalų, organizuojančių teroro išpuolius: „Negalime manyti, kad esame pakraščio valstybė ir pas mus teroristų neatvažiuos. Gal būtent dėl to, kad mes manome, jog jie neatvažiuos ir esame ramūs, jie užsinorės parodyti, kad Europoje nėra ramių šalių.“

Buvęs Lenkijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Wlodzimierzas Cimoszewiczius mano, kad tokie užsienio reikalų ministro pasisakymai nepraeis be pasekmių: „Niekas Lenkijos nelaikys rimta ar solidaria partnere. O jau sausį ES turi apsispręsti dėl sankcijų Rusijai.“

Savo interviu laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ jis pridūrė, kad ministro žodžius, pasakytus BBC, kad „pabėgėliai turėtų likti ten, kur dabar yra, nors aišku, kad jų buities sąlygos – ne „Hilton“ ar „Sheraton“. Mes nesame atsakingi už jų pragyvenimo lygį“, laiko amoraliu populizmu. Pagal jį, ministras pamiršo, kad dauguma žmonių bėga nuo karo.

W.Waszczykowskis dar nepradėjo normaliai dirbti, o Vakarų žiniasklaida Lenkiją jau rikiuoja į vieną gretą su Slovakijos premjeru R.Ficu ar su M.le Pen, ką jau kalbėti apie Vengrijos premjerą V.Orbaną. Kairieji politikai eina dar toliau ir klijuoja jam rudą spalvą. Paklaustas, ką mano apie PiS lyderio Jaroslawo Kaczynskio žodžius, esą pabėgėliai atneša visokių ligų ir parazitų, W.Wasz­czykowskis pasakė, kad „tai nėra neapykantos kalba, bet įspėjimo kalba. Mūsų krašto saugumas yra svarbiausias. Mes privalėjome perspėti tautą“.

Teroro aktas Paryžiuje privertė valdančiosios partijos politikus aiškiai pareikšti savo nuomonę dėl pabėgėlių. Ministras W.Wasz­czykowskis buvo vienas aktyviausių, kuriems rūpėjo, kad Europa kuo greičiau išgirstų naujos vyriausybės poziciją: „Mes sakome atvirai: neturime jokių galimybių priimti emigrantų todėl, kad pas mus nėra darbo. O dėl pabėgėlių sakome, kad mes būsime nepaprastai atsargūs.“

Ministro manymu, tikrų pabėgėlių yra nedaug. Dauguma jų yra migrantai, kurie ieško geresnio gyvenimo, o ne bėga nuo karo. Dėl to lenkai labai atidžiai tikrins kiekvieno pabėgėlio biografiją. „Užtenka mažiausios dėmės biografijoje, ir siųsime atgal“, – grasina naujoji Lenkijos vyriausybė.

W.Waszczykowskio žodžiai neturėtų stebinti. Šių metų rugpjūčio 7-ąją seminare, kurį organizavo Lenkijos tarptautinių reikalų institutas, jis pasakė, jog yra islamofobas ir prieš­tarauja, kad Lenkija priimtų nors vieną pabėgėlį. Po teroristų išpuolio Paryžiuje jis aiškino, kad tai buvo Europos civilizacijos užpuolimas. O kodėl Prancūzijoje? Todėl, kad Prancūzija yra mūsų civilizacijos simbolis.

W.Waszczykowskį erzina tai, kad kairieji ir liberalai nenori matyti, jog tai karas tarp civilizacijų. Ministras padarė dėl to įdomių išvadų. Anot jo, kairiųjų ir liberalų nesuvokimas, kokia iškilusi grėsmė, leidžia imtis radikalesnių priemonių, panašių į JAV veiksmus po Rugsėjo 11-osios. Interviu radijui RMF FM ministras sakė: „Turime kažką padaryti su tais kairiųjų judėjimais. Su tais, kurie nemato pavojaus, kurie mano, kad tai mes kalti, kurie mano, kad reikia vis daugiau atsiverti. Tai akligatvis.“

Ministras taip pareiškė paklaustas, kaip galima apsisaugoti nuo teroristų. Ar ministro žodžiai reiškia, kad tam tikros kairiųjų ir liberalios organizacijos bus sekamos? Perse­kiojamos? Prezidentas Andrzejus Duda ką tik pareiškė norintis sukurti specialiąją pasiklausymo ir monitoringo tarnybą, Tautinį kriptologijos centrą.

Ar tai reiškia, kad tų organizacijų veikėjų pokalbiai ar elektroniniai laiškai bus tikrinami? Kol kas nežinoma, bet sakoma, kad centras turi būti JAV NSA ar britų GHCQ atitikmuo.

Tai ne visos naujojo Lenkijos užsienio reikalų ministro idėjos, kaip išspręsti pabėgėlių krizę. Ministras norėtų juos siųsti atgal: „Ne moteris, ne vaikus, o jaunus vyrus.“

Jis iš jaunų sirų norėtų kurti būrius, kurie išvaduos Siriją, kad jų šeimos galėtų ramiai grįžti į savo šalį. Lenkija nesiųs savo karių į Siriją, kai šimtai tūkstančių sirų sėdi Berlyno Unter den Linden alėjoje, geria kavą ir stebi, kaip lenkai bando išlaisvinti jų kraštą. Pasak Lenkijos ministro, Europa turėtų padėti sirams atkovoti savo kraštą. Už tai Lenkija jau sulaukė griežtos kritikos iš Vakarų Europos politikų, o ypač iš vokiečių.

Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allge­meine Sonntagszeitung“ bandė ginti W.Wasz­czykowskį nuo puolimo. „Waszczy­kowskis teisus. Sirai patys turi kovoti dėl savo krašto. Ministro klaida, kad jis per anksti pasakė tai, kas ir taip yra aišku. Europa turi padėti sirams, kurie nori kovoti dėl taikos savo tėvynėje, – komentuoja Michaelis Martensas. – Daug sirų sako, kad myli savo kraštą ir nori grįžti, jeigu tik ten bus taika ir ramybė.“

Vokiečių publicistas rašo, kad sirams reikia suteikti galimybę išvaduoti savo kraštą su Europos pagalba. Anot jo, tik laiko klausimas, kada žmonės pradės klausinėti: o koks bus pabėgėlių iš Sirijos įnašas kovoje su islamistais?

Kaip ir galima buvo tikėtis, Lenkijos Seimo rinkimus laimėjo radikali dešinioji Jaroslawo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“. Tai buvo emocingiausia rinkimų kampanija Lenkijoje nuo 1989-ųjų. Atrodo, kad 8 metus Lenkiją valdžiusi „Piliečių platforma“ pralaimėjo ir dėl ryškaus lyderio stokos.

Be abejo, ryškiausias jos lyderis buvo vienas partijos įkūrėjų D.Tuskas, kuriam tapus Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir išvažiavus į Briuselį, jo vietą užėmė E.Kopacz – ištikima bendražygė, bet ne ryški politikė.

„Piliečių platforma“ turi dar vieną charizmatišką ir spalvingą politiką – Radoslawą Sikorskį, kuris turi savo modernios ir konservatyvios Lenkijos viziją ir nebijo apie tai kalbėti. Bet jis paprasčiausiai pasitraukė iš politikos – birželį atsisakė kandidatuoti į Seimą. Pasakė, kad pavargo, nusivylė ir daugiau nebenori. Ar ilgam?

Po triuškinamo pralaimėjimo „Piliečių platforma“ ieškos naujų charizmatiškų ir stiprių lyderių. Gal tokia vizija privers R.Sikorskį pakeisti nuomonę ir jis grįš pakovoti dėl lyderio kėdės?

R.Sikorskis iš pradžių buvo Lenkijos gynybos, paskui užsienio reikalų ministras ir Seimo maršalka. Buvo spėliojama, kad gali tapti prezidentu ar net NATO generaliniu sekretoriumi. „Jis buvo laikomas modernios Lenkijos veidu – inteligentiškas, užtikrintas, žinomas pasaulyje“, – rašė  Vokietijos dienraštis „Die Welt“.

Nenuostabu, kad jis patiko vokiečių politikams. Ypač mėgstamas Vokietijoje tapo po to, kai pasakė, kad nebijo stiprios Vokietijos, bet bijo pasyvios Vokietijos.

Nepalikdavo abejingų ir kitose šalyse. Čekijos savaitraštis „Respekt“ 2014 m. kovą rašė, kad R.Sikorskis yra naujas Europos lyderis ir ryškiausia figūra Rytų Europoje nuo V.Havelo ir L.Walęsos laikų. Tačiau tos R.Sikorskio savybės, kurios taip patiko Vakaruose, nepatiko Lietuvoje – dėl savo griežtos pozicijos lenkų mažumos teisių klausimu jis čia nebuvo mėgstamas.

Būdamas 27 metų R.Sikorskis politinę karjerą pradėjo 1990 m. J.Kaczynskio partijoje „Centro susitarimas“. Po poros metų netikėtai tapo gynybos viceministru. „Gabus, šmaikštus žurnalistas, nepriklausomas“, – kalbėjo J.Kaczynskio bendražygiai apie R.Sikorskį. Jaunas konservatyvus politikas su įspūdinga praeitimi (karo korespondentas Afganistane ir Angoloje, studijos Oksforde) greit tapo mėgstamas partijoje, ypač jaunimo.

R.Sikorskis siekė kurti vakarietišką konservatorių partiją, be lenkiškų fobijų ir baimių, todėl nepatiko vyresniems, antikomunistinės opozicijos veteranams.

Partijos radikalai, tokie kaip A.Macie­rewiczius, netgi įtarinėjo R.Sikorskį, kad šis yra britų specialiųjų tarnybų agentas. J.Kaczynskis mėgdavo kartoti, kad R.Sikorskis yra egocentrikas ir daugiau galvoja apie savo karjerą, o ne apie Lenkiją ir jos ateitį.

Tačiau R.Sikorskio idėjos partijoje buvo labai populiarios. Net būta kalbų, kad jis ateityje perims iš J.Kaczynskio partijos vairą. Bet tarp partijos lyderio ir R.Sikorksio greit prasidėjo trintis. J.Kaczynskį erzino ne tik R.Sikorksio stilius ir manieros – jis buvo įsitikinęs, kad vakarietiškas konservatizmas Lenkijai netinka.

2005 m., kai brolių Kaczynskių partija „Teisė ir teisingumas“ laimėjo rinkimus, R.Sikorskis daug kam netikėtai K.Mar­cinkiewicziaus vyriausybėje tapo gynybos ministru.

Vis dėlto R.Sikorskio karjerą Kaczynskių partijoje „suvalgė“ tas pats A.Macierewiczius, paskirtas jo pavaduotoju – kuruoti specialiųjų tarnybų dekomunizacijos ir liustracijos. A.Macierewiczius likvidavo Kariuomenės informacinė tarnybą, po to pradėjo radikaliai retinti kontržvalgybos gretas.

R.Sikorskiui toks radikalizmas nepatiko, ir jis iškėlė ultimatumą J.Kaczynskiui: „Arba aš, arba jis.“ Šis pasirinko radikalą A.Ma­cierewiczių.

Po 2007 m. Seimo rinkimų R.Sikorskis perbėgo į brolių Kaczynskių priešų stovyklą – D.Tusko partiją. Kaip jau žinoma, „Piliečių platforma“ rinkimus laimėjo, o R.Sikorskis tapo užsienio reikalų ministru.

R.Sikorskis buvo vienas Rytų dimensijos politikos kūrėjų. Politinių taškų tarptautinėje arenoje užsidirbo dėl Ukrainos. Tai jis kūrė „Rytų partnerystę Ukrainai“, reformavo Užsienio reikalų ministeriją. 2008-aisiais kalbėdamas NATO taryboje R.Sikorskis įspėjo, kad bet kokie sienų keitimo bandymai Europoje turi sulaukti griežtos reakcijos dėl grėsmės visai Europai. Vokiečiai tai pavadino Sikorskio doktrina.

Gabaus politiko karjera staigiai baigėsi per pasiklausymo skandalą. Viename restorane, kuriame mėgdavo rinktis ir neoficialioje aplinkoje apie politiką pasikalbėti „Piliečių platformos“ politikai, jų pokalbius slapta įrašinėjo du padavėjai. Metų pradžioje dalis pokalbių buvo paviešinta. Tarp jų ir R.Sikorskio pokalbis su finansų ministru J.Rostowskiu, tiesa, įrašytas ne restorane, kurio metu R.Sikorskis necenzūrine leksika sukritikavo Lenkijos ir JAV santykius.

Kaip jis pats aiškino viename interviu, įstatymų jis nepažeidė: „Jokių įtartinų temų. Yra tik stipri kalba bei intensyvi diskusija apie Lenkijos užsienio politiką ir mūsų valstybės vietą pasaulyje. Nieko daugiau.“ R.Sikorskio teigimu, savaitraštis „Wprost“ ištraukė kelis jo sakinius iš konteksto ir pateikė juos taip, kad jis atrodytų dviveidis ir melagis, nes viena sako viešai, o galvoje turi visiškai kita.

Jam nepatiko ir partijos kolegų elgesys po skandalo. Bendražygiai ne tik jo nepalaikė, bet dar ir smarkiai kritikavo. Po atsistatydinimo iš Seimo maršalkos pareigų R.Sikorskis norėjo eiti į Seimo rinkimus pirmuoju numeriu Bydgoščiuje. Tai nepatiko jo bendražygiams, kurie tvirtino, esą niekas jo kandidatūros kol kas nesvarsto, ir geriau, kad R.Sikorskis gražiai palauktų, kada ateis laikas kalbėti apie sąrašus.

Tada R.Sikorskis nesusivaldęs pareiškė, kad jam jau gana tokių žaidimų, jis nebenori kandidatuoti į Seimą ir traukiasi iš politikos.

Tačiau šiandien situacija partijoje kardinaliai pasikeitė.

Po pralaimėtų rinkimų „Piliečių platformai“ reikia stipraus, charizmatiško lyderio. Ar R.Sikorskis grįš į politikos salonus vėl kautis dėl lyderio posto? Pažiūrėsime. Kol kas jis tik labai smarkiai užsipuolė partijos pirmininkę, premjerę E.Kopacz ir pareikalavo jos atsistatydinimo.

Niekas Lenkijoje neabejoja, kad svarbiausia jos partnerė Europoje yra Vokietija. Tiek ekonominė, tiek politinė. Tuo neabejoja net opozicija, nors „Teisė ir teisingumas“ (TT) jau 8 metus kritikuoja ekspremjero D.Tusko ir buvusio prezidento B.Komorowskio santykių su Vokietija politiką. Pasak TT lyderio J.Kaczynskio, tai buvo politika klūpant ant kelių, nes Lenkija nebuvo lygiavertė partnerė dėl per didelio nuolankumo.

Jacekas Janas KOMARAS

Opozicinės partijos atstovas Adrzejus Duda ką tik tapo Lenkijos prezidentu, o dar būdamas kandidatu į prezidentus pripažino, kad Vokietija yra svarbiausia Lenkijos partnerė, ir jis to keisti nebuvo linkęs, tik tvirtino, kad santykiuose su Vokietija reikia lūžio, o mažų mažiausia – rimtos korekcijos.

Viskas dėl to, kad Lenkija galėtų atsistoti ant kojų ir savarankiškai užtikrinti savo interesus, o ne paremti vokiečių interesus ES. Prezidento užsienio reikalų patarėjas Krzysztofas Szczerskis žurnalistams pasakė, kad geri santykiai su Berlynu yra įmanomi, jeigu Vokietijos vadovai atsižvelgs į prezidento reikalavimus.

Reikalavimai – tai 4 punktai. Pirmiausia Vokietija neprotestuos prieš NATO bazių įkūrimą Lenkijoje. Antra, padės Lenkijai prisijungti prie Normandijos formato dėl Ukrainos. Trečia, nereikalaus radikaliai sumažinti CO2 normos Europoje (90 proc. elektros Lenkijoje gaminama iš akmens anglių). Ketvirta, gerins lenkų, gyvenančių Vokietijoje, padėtį.

Šie 4 punktai buvo paviešinti dar prieš paskelbiant Lenkijos prezidento pirmų vizitų į užsienį sąrašą. Visiems buvo įdomu, kur bus pirmasis A.Dudos vizitas. Ar pasirinks Berlyną? O gal Briuselį? O gal kitą sostinę? A.Duda pasirinko Estiją. Atrodo, visi ramiai priėmė prezidento aplinkos aiškinimą, kad tai gera proga (Ribbentropo-Molotovo pakto metinės) pabrėžti solidarumą su Baltijos šalimis.

Tačiau aišku, kad po daugelį metų trukusios kritikos ir rinkimų kampanijos su antivokiškais elementais prezidentas A.Duda negalėjo pirmajam vizitui pasirinkti Berlyno. Juk jis savo dešiniajam elektoratui žadėjo, kad pakels Lenkiją nuo kelių, o čia su pirmu vizitu tiesiai pas Angelą Merkel.

Negalėjo jis važiuoti ir į Briuselį. Ten jam reikėtų paspausti ranką jo ir jo politinių bendražygių didžiausiam priešui – buvusiam Lenkijos premjerui, o dabar Europos Tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui. Dešinysis elektoratas to nesuprastų. Negalėjo A.Duda važiuoti pirmojo vizito ir į Vilnių – dėl neišspręstų Lietuvos lenkų problemų. Jo partijos elektoratas to irgi nebūtų supratęs.

Tačiau antrajam savo užsienio vizitui A.Duda pasirinko Berlyną. Komentatoriai neabejoja – šis pasirinkimas rodo naujojo Lenkijos prezidento racionalumą. Rinkėjai yra rinkėjai, bet Vokietija buvo, yra ir bus svarbiausia Lenkijos partnerė ES ir su ja reikia ne tik bendradarbiauti, bet ir draugauti. Ne tik dėl ekonominių santykių, bet ir dėl Vokietijos vaidmens Europoje.

Vizito išvakarėse A.Duda interviu vokiečių žiniasklaidai kalbėjo tik apie nežymias santykių korekcijas. Ir vis pabrėždavo, kokia svarbi yra Vokietija.

A.Duda buvo Smolenske žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio patarėjas. Jis ir anksčiau ne kartą pabrėždavo, kad nori tęsti L.Kaczynskio užsienio politiką.

Galima priminti, kad L.Kaczynskis irgi manė, jog Lenkija klūpi ant kelių prieš Berlyną. Negana to, L.Kaczynskis įsižeidė, kai vokiečių žurnalistai iš jo išsišaipė, todėl apribojo savo bendravimą su Vokiečių politikais. Komentatoriai tada rašė, kad Lenkijos ir Vokietijos santykiuose įsivyravo ledynmetis. Santykiai grįžo į vėžes tik tada, kai rinkimus laimėjo D.Tusko Piliečių platforma, o D.Tuskas tapo premjeru.

Iš vokiečių žiniasklaidos galima buvo suprasti, kad vokiečiai nebuvo garantuoti, jog naujasis Lenkijos prezidentas Berlyne kalbės apie Lenkijos ir Vokietijos strateginę partnerystę. O vokiečiams labai geri santykiai su Lenkija šiandien taip pat yra svarbūs, nes visoje Europoje, ypač jos pietuose, stiprėja antivokiškos nuotaikos.

„Vokiečiams šiandien labai reikia Lenkijos. Pirmiausia Vokietija yra vieniša, antra, visi mano, kad ji turi atlikti Europoje pagrindinio variklio vaidmenį, o pačiai Vokietijai tai nelabai patinka. Lenkija palaiko ir savaime legitimizuoja Berlyno politiką. Anksčiau tokia svarbiausia sąjungininkė buvo Prancūzija. Ir šiandien Paryžius ir Berlynas yra artimi, bet prancūzai dėl savo ekonominių ir politinių problemų nebeturi tokio svorio kaip anksčiau“, – aiškino savaitraščiui „Newsweek Polska“ ekspertas P.Buras.

Tie lenkų apžvalgininkai, kurie kritikuoja TT ir Jaroslawo Kaczynskio politiką, neabejoja, jog žaidimas su vokiečiais vienoje Europos komandoje prisidėjo prie to, kad Lenkija iš vargšės giminaitės tapo Europos masto žaidėja. Jų manymu, svarbu, kad A.Duda ir galbūt po parlamento rinkimų suformuota TT vyriausybė nesugadintų to, kas pasiekta.

Lenkijos ir Vokietijos apžvalgininkai dideles viltis sieja su A.Dudos žmona. Ji yra vokiečių kalbos mokytoja ir jau daug metų dalyvauja veikloje, kurios tikslas – suartinti lenkus su vokiečiais. Pirmasis vizitas Berlyne parodė, kad pirmoji Lenkijos ponia puikiai susikalba ne tik su Vokietijos prezidento žmona, bet ir su politikais. Dešinieji publicistai jau spėjo apsidžiaugti ir paskelbė, jog dabar niekas negalės prezidento kaltinti, kad jis yra antivokiškas.

„A.Duda Berlyne parodė draugišką lenkų konservatoriaus veidą. Vertinant jo vizitą reikia pasakyti, kad jis netaps antruoju L.Kaczynskiu, todėl asmeniškai rūpinsis Lenkijos ir Vokietijos santykiais“, – dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ sakė „Stiftung Wissenschaft und Politik“ instituto analitikas O.Langas.

Turint galvoje tai, kad dar prieš vizitą Lenkijos prezidento aplinka kėlė ultimatumų Vokietijai, O.Lango žodžius galima interpretuoti kaip atodūsį, nes Berlyno ir Varšuvos santykiai ir toliau bus labai geri.

Vokiečių diplomatai kalbėjo, kad dėl 4 sąlygų Vokietijai galima kalbėtis. Vis dėlto  Lenkijos prezidento vizito metu vokiečiai iškėlė ir savo gerų santykių su Lenkija sąlygą – Lenkija turi priimti pabėgėlių iš Afrikos. Vokiečiai, bijantys, jog per metus šalį užplūs iki 800 tūkst. pabėgėlių, norėtų, kad ir Lenkija priimtų apie 100 tūkstančių. Apie tai užsiminė ir prezidentas Joachimas Gauckas, ir kanclerė A.Merkel.

„Kai kitoms šalims reikėjo pagalbos, jos ją gavo“, – sakė prezidentui A.Dudai Vokietijos prezidentas. A.Duda jam atsakė, kad visiškai supranta vokiečius, todėl Lenkija priims pabėgėlių tiek, kiek galės, ir bandė aiškinti, esą daug priimti jų negalės, nes jeigu konfliktas Ukrainoje nesibaigs arba bus toliau eskaluojamas, Lenkija lauks tūkstančių pabėgėlių iš Ukrainos.

„A.Dudos palankumas vokiečiams yra tam tikros drąsos išraiška. Juk Lenkijoje vyksta Seimo rinkimų kampanija. Prezidentas siunčia TT rinkėjams signalą, kad geri santykiai su Berlynu yra Lenkijos strateginis interesas“, – gyrė prezidentą O.Langas.

Niekas Lenkijoje neabejoja, kad svarbiausia jos partnerė Europoje yra Vokietija. Tiek ekonominė, tiek politinė. Tuo neabejoja net opozicija, nors „Teisė ir teisingumas“ (TT) jau 8 metus kritikuoja ekspremjero D.Tusko ir buvusio prezidento B.Komorowskio santykių su Vokietija politiką. Pasak TT lyderio J.Kaczynskio, tai buvo politika klūpant ant kelių, nes Lenkija nebuvo lygiavertė partnerė dėl per didelio nuolankumo.

Jacekas Janas KOMARAS

Opozicinės partijos atstovas Adrzejus Duda ką tik tapo Lenkijos prezidentu, o dar būdamas kandidatu į prezidentus pripažino, kad Vokietija yra svarbiausia Lenkijos partnerė, ir jis to keisti nebuvo linkęs, tik tvirtino, kad santykiuose su Vokietija reikia lūžio, o mažų mažiausia – rimtos korekcijos.

Viskas dėl to, kad Lenkija galėtų atsistoti ant kojų ir savarankiškai užtikrinti savo interesus, o ne paremti vokiečių interesus ES. Prezidento užsienio reikalų patarėjas Krzysztofas Szczerskis žurnalistams pasakė, kad geri santykiai su Berlynu yra įmanomi, jeigu Vokietijos vadovai atsižvelgs į prezidento reikalavimus.

Reikalavimai – tai 4 punktai. Pirmiausia Vokietija neprotestuos prieš NATO bazių įkūrimą Lenkijoje. Antra, padės Lenkijai prisijungti prie Normandijos formato dėl Ukrainos. Trečia, nereikalaus radikaliai sumažinti CO2 normos Europoje (90 proc. elektros Lenkijoje gaminama iš akmens anglių). Ketvirta, gerins lenkų, gyvenančių Vokietijoje, padėtį.

Šie 4 punktai buvo paviešinti dar prieš paskelbiant Lenkijos prezidento pirmų vizitų į užsienį sąrašą. Visiems buvo įdomu, kur bus pirmasis A.Dudos vizitas. Ar pasirinks Berlyną? O gal Briuselį? O gal kitą sostinę? A.Duda pasirinko Estiją. Atrodo, visi ramiai priėmė prezidento aplinkos aiškinimą, kad tai gera proga (Ribbentropo-Molotovo pakto metinės) pabrėžti solidarumą su Baltijos šalimis.

Tačiau aišku, kad po daugelį metų trukusios kritikos ir rinkimų kampanijos su antivokiškais elementais prezidentas A.Duda negalėjo pirmajam vizitui pasirinkti Berlyno. Juk jis savo dešiniajam elektoratui žadėjo, kad pakels Lenkiją nuo kelių, o čia su pirmu vizitu tiesiai pas Angelą Merkel.

Negalėjo jis važiuoti ir į Briuselį. Ten jam reikėtų paspausti ranką jo ir jo politinių bendražygių didžiausiam priešui – buvusiam Lenkijos premjerui, o dabar Europos Tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui. Dešinysis elektoratas to nesuprastų. Negalėjo A.Duda važiuoti pirmojo vizito ir į Vilnių – dėl neišspręstų Lietuvos lenkų problemų. Jo partijos elektoratas to irgi nebūtų supratęs.

Tačiau antrajam savo užsienio vizitui A.Duda pasirinko Berlyną. Komentatoriai neabejoja – šis pasirinkimas rodo naujojo Lenkijos prezidento racionalumą. Rinkėjai yra rinkėjai, bet Vokietija buvo, yra ir bus svarbiausia Lenkijos partnerė ES ir su ja reikia ne tik bendradarbiauti, bet ir draugauti. Ne tik dėl ekonominių santykių, bet ir dėl Vokietijos vaidmens Europoje.

Vizito išvakarėse A.Duda interviu vokiečių žiniasklaidai kalbėjo tik apie nežymias santykių korekcijas. Ir vis pabrėždavo, kokia svarbi yra Vokietija.

A.Duda buvo Smolenske žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio patarėjas. Jis ir anksčiau ne kartą pabrėždavo, kad nori tęsti L.Kaczynskio užsienio politiką.

Galima priminti, kad L.Kaczynskis irgi manė, jog Lenkija klūpi ant kelių prieš Berlyną. Negana to, L.Kaczynskis įsižeidė, kai vokiečių žurnalistai iš jo išsišaipė, todėl apribojo savo bendravimą su Vokiečių politikais. Komentatoriai tada rašė, kad Lenkijos ir Vokietijos santykiuose įsivyravo ledynmetis. Santykiai grįžo į vėžes tik tada, kai rinkimus laimėjo D.Tusko Piliečių platforma, o D.Tuskas tapo premjeru.

Iš vokiečių žiniasklaidos galima buvo suprasti, kad vokiečiai nebuvo garantuoti, jog naujasis Lenkijos prezidentas Berlyne kalbės apie Lenkijos ir Vokietijos strateginę partnerystę. O vokiečiams labai geri santykiai su Lenkija šiandien taip pat yra svarbūs, nes visoje Europoje, ypač jos pietuose, stiprėja antivokiškos nuotaikos.

„Vokiečiams šiandien labai reikia Lenkijos. Pirmiausia Vokietija yra vieniša, antra, visi mano, kad ji turi atlikti Europoje pagrindinio variklio vaidmenį, o pačiai Vokietijai tai nelabai patinka. Lenkija palaiko ir savaime legitimizuoja Berlyno politiką. Anksčiau tokia svarbiausia sąjungininkė buvo Prancūzija. Ir šiandien Paryžius ir Berlynas yra artimi, bet prancūzai dėl savo ekonominių ir politinių problemų nebeturi tokio svorio kaip anksčiau“, – aiškino savaitraščiui „Newsweek Polska“ ekspertas P.Buras.

Tie lenkų apžvalgininkai, kurie kritikuoja TT ir Jaroslawo Kaczynskio politiką, neabejoja, jog žaidimas su vokiečiais vienoje Europos komandoje prisidėjo prie to, kad Lenkija iš vargšės giminaitės tapo Europos masto žaidėja. Jų manymu, svarbu, kad A.Duda ir galbūt po parlamento rinkimų suformuota TT vyriausybė nesugadintų to, kas pasiekta.

Lenkijos ir Vokietijos apžvalgininkai dideles viltis sieja su A.Dudos žmona. Ji yra vokiečių kalbos mokytoja ir jau daug metų dalyvauja veikloje, kurios tikslas – suartinti lenkus su vokiečiais. Pirmasis vizitas Berlyne parodė, kad pirmoji Lenkijos ponia puikiai susikalba ne tik su Vokietijos prezidento žmona, bet ir su politikais. Dešinieji publicistai jau spėjo apsidžiaugti ir paskelbė, jog dabar niekas negalės prezidento kaltinti, kad jis yra antivokiškas.

„A.Duda Berlyne parodė draugišką lenkų konservatoriaus veidą. Vertinant jo vizitą reikia pasakyti, kad jis netaps antruoju L.Kaczynskiu, todėl asmeniškai rūpinsis Lenkijos ir Vokietijos santykiais“, – dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ sakė „Stiftung Wissenschaft und Politik“ instituto analitikas O.Langas.

Turint galvoje tai, kad dar prieš vizitą Lenkijos prezidento aplinka kėlė ultimatumų Vokietijai, O.Lango žodžius galima interpretuoti kaip atodūsį, nes Berlyno ir Varšuvos santykiai ir toliau bus labai geri.

Vokiečių diplomatai kalbėjo, kad dėl 4 sąlygų Vokietijai galima kalbėtis. Vis dėlto  Lenkijos prezidento vizito metu vokiečiai iškėlė ir savo gerų santykių su Lenkija sąlygą – Lenkija turi priimti pabėgėlių iš Afrikos. Vokiečiai, bijantys, jog per metus šalį užplūs iki 800 tūkst. pabėgėlių, norėtų, kad ir Lenkija priimtų apie 100 tūkstančių. Apie tai užsiminė ir prezidentas Joachimas Gauckas, ir kanclerė A.Merkel.

„Kai kitoms šalims reikėjo pagalbos, jos ją gavo“, – sakė prezidentui A.Dudai Vokietijos prezidentas. A.Duda jam atsakė, kad visiškai supranta vokiečius, todėl Lenkija priims pabėgėlių tiek, kiek galės, ir bandė aiškinti, esą daug priimti jų negalės, nes jeigu konfliktas Ukrainoje nesibaigs arba bus toliau eskaluojamas, Lenkija lauks tūkstančių pabėgėlių iš Ukrainos.

„A.Dudos palankumas vokiečiams yra tam tikros drąsos išraiška. Juk Lenkijoje vyksta Seimo rinkimų kampanija. Prezidentas siunčia TT rinkėjams signalą, kad geri santykiai su Berlynu yra Lenkijos strateginis interesas“, – gyrė prezidentą O.Langas.

Liepos pabaigoje netikėtai mirė turtingiausias Lenkijos verslininkas Janas Kulczykas. Mirė dėl komplikacijų po onkologinės patikros. Prieš metus jam buvo atlikta prostatos operacija. Vieniems J.Kulczykas buvo klestinčio verslininko pavyzdys ir filantropas, kitiems – oligarchas, kuris savo verslui plėtoti naudojosi ryšiais su politikais.

Verslininko karjerą visame pasaulyje išgarsėjęs Janas Kulczykas pradėjo už tėvo pinigus. 1981 m. Jano tėvas, turtingas Vokietijoje gyvenęs verslininkas, davė jam milijoną dolerių. J.Kulczykas pradėjo prekiauti vokiškomis prekėmis,  o ypač jam sekėsi prekyba vokiškais automobiliais. Po septynerių metų J.Kulczykas tapo oficialiu „Wolksvagen“ koncerno atstovu Lenkijoje.

Pirmoji rimta sėkmė jo karjeroje – 1991 m. laimėtas Vidaus reikalų ministerijos konkursas dėl 3 tūkst. „Vokswagen“ automobilių tiekimo policijai ir specialiosioms tarnyboms. Panašių „lūžių“ jo karjeroje vėliau būta ne vieno. Per keletą metų lenkas sukūrė tarptautinę imperiją, investavusią į energetikos ir gamtinių išteklių sektorius Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje. Lenkijoje J.Kulczykas statė greitkelius ir plėtojo kitus infrastruktūros projektus. „Forbes“ žurnalas jo turtą vertino 4 mlrd. JAV dolerių.

Po žinios apie verslininko mirtį politikai ir žurnalistai pradėjo lenktyniauti girdami jo nuopelnus. J.Kulczykas buvo filantropas. Finansiškai rėmė slaugos ligonines, padėjo pastatyti Nacionalinį muziejų Poznanėje ir Lenkijos žydų istorijos muziejų POLIN Varšuvoje, finansiškai rėmė šalies olimpinę rinktinę, taip pat teatro spektaklių ir kino filmų kūrimą.

Tiesa, J.Kulczyko kritikai ir po mirties jį vadino oligarchu, primindami, kad visi jo privatizuoti objektai buvo gauti su aukščiausių politikų palaiminimu. Vėliau privatizuotas įmones J.Kulczykas perparduodavo užsienio investuotojams. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Lenkijos telekomo („Telekomunikacja Polska“) privatizavimas. Vyriausybė nenorėjo šios bendrovės parduoti užsieniečiams ir ieškojo lenkų investuotojo, kaip garanto, kad iš dalies telekomas liks lenkiškas. Tada J.Kulczykas susitarė su Prancūzijos „France Télécom“ dėl bendros investicijos.

Vyriausybei patiko tokia kombinacija, juolab kad prancūzų koncernas buvo valstybinis ir negailėjo pinigų naujai investicijai. Pasiūlė geriausią kainą, bet su sąlyga, kad Lenkijoje per keletą metų privatizuota įmonė turės monopoliją. Lenkija su prancūzų sąlygomis sutiko – reikėjo pinigų, kad užsienio bankams būtų galima grąžinti dalį senųjų Lenkijos skolų.

Tačiau J.Kulczykas netrukus po „Telekomunikacja Polska“ privatizavimo savo dalį perpardavė prancūzams. Taip visa įmonė atsidūrė prancūzų bendrovės rankose. Dėl to lenkai keletą metų mokėjo vienus didžiausių telefono tarifų Europoje, o J.Kulczykas papildomai uždirbo 300 mln. JAV dolerių.

Vis dėlto pagyrų J.Kulczykui po jo mirties skambėjo daugiau. „Negalima sąžiningai parašyti Lenkijos transformacijos istorijos po 1989 m., neatsižvelgiant į J.Kulczyko vaidmenį“, – pareiškė pirmasis laisvos Lenkijos finansų ministras, reformų architektas Leszekas Balcerowiczius.

Su pagarba apie J.Kulczyką per jo laidotuves kalbėjo ir prezidentas Lechas Walęsa: „Aš, kaip ir daugelis, įtarinėjau, jog tokie žmonės yra tik tam, kad galėtų daryti visokius savo versliukus. Tačiau Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje turiu prisipažinti, kad nieko tokio neįvyko. Jūs su niekuo nerungtyniavote, jūs tik nenorėjote, kad jums niekas trukdytų.“

65-erių J.Kulczykas mirė po paprastų onkologinių tyrimų prestižinėje Vienos klinikoje, todėl bulvarinė ir radikaliai dešinioji žiniasklaida pradėjo įtarinėti, kad tai neatsitiktinė mirtis. Kaip argumentas minimas faktas, kad verslininkas jau buvo pasiruošęs palikti kliniką, o Varšuvoje kitą dieną buvo susitaręs dėl įvairių susitikimų.

Papildomų įtarimų kėlė tai, kad mirtis turtuolį ištiko Vienoje. Radikalus portalas wPolityce.pl priminė, kad Viena nuo seno yra viso pasaulio spectarnybų interesų susikirtimo vieta, o J.Kulczykas buvo svarbus žaidėjas tokiose srityse, kaip energetika, naftos ir chemijos pramonė, kurios visada domina specialiąsias tarnybas.

Niekas nepamiršo, kad dar 2002 m. J.Kulczykas vakarieniavo su buvusiu KGB rezidentu Varšuvoje Vladimiru Alganovu – šios vakarienės metu buvo tariamasi dėl valstybinio „Orlen“ koncerno pardavimo bendrovei „LUKoil“. Pats J.Kulczykas turėjo kelis procentus naftos koncerno ir norėjo iš „Orlen“ padaryti Vidurio ir Rytų Europos milžiną, kuris ateityje turėjo tapti globaliu žaidėju.

Verslininko idėją palaikė tuometis kairysis Lenkijos premjeras Leszekas Milleris ir prezidentas Aleksandras Kwasniewskis. Nors J.Kulczykas tada turėjo tik kelis procentus „Orlen“ akcijų, nieko nelaukdamas ir naudodamasis politikų palankumu jis ėmėsi įvedinėti koncerne savo tvarką.

J.Kulczykas manė, kad iš pradžių reikia sujungti „Orlen“, Vengrijos energetikos koncerną „Mol“ ir galbūt „LUKoil“. Būtent dėl galimybės pritraukti Rusijos pinigus J.Kulczykas tada susitiko su V.Alganovu. Vakarienės detalės paaiškėjo tik Seimo specialiosios komisijos darbo metu – komisija bandė rasti atsakymą, kodėl kairiųjų vyriausybė po laimėtų rinkimų 2002 m. palaimino tuomečio „Orlen“ vadovo sulaikymą.

Pasirodė, kad Lenkijos kairieji norėjo jį sukompromituoti ir pakeisti savu žmogumi. Lenkijos Seimo dešinioji opozicija, kurios pastangomis buvo sukurta specialioji komisija, bandė įrodyti, kad J.Kulczykas dalyvavo šitame plane, ir netgi kėlė klausimą dėl valstybės išdavystės.

Dėl „Orlen“ aferos J.Kulczykas prarado įtaką Lenkijoje. Politikai su juo ėmė bendrauti labai atsargiai. Jam tapo sunku laimėti privatizacijos konkursus. J.Kulczykas pasijuto lyg narve. Tačiau vietoje jis negalėjo nusėdėti. Persikėlė gyventi į Šveicariją. 2013 m. interviu „Gazeta Wyborcza“ priedui „Dužy format“ turtuolis sakė: „Kas žino, kaip būtų ėję mano reikalai, jei būčiau neišvažiavęs. Gal dabar nebūčiau lenkų Indiana Džounsas Afrikoje. Gal nebūčiau pardavęs kai kurių investicijų Lenkijoje. Dėkoju Dievui, kad tai padariau. Investavau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.“

„Mums reikia verslininkų, turinčių viziją, žmonių, kurie nebijo užkariauti pasaulio. J.Kulczykas toks ir buvo“, – po J.Kulczyko mirties įvertino ekonomikos profesorius Witoldas Orłowskis.

Šiek tiek anksčiau interviu laikraščiui „Puls Biznesu“ verslininkas sakė, jog iš šalies išvažiavo norėdamas pats sau įrodyti, kad gali plaukioti platesniuose vandenyse: „Savo šalyje nebemačiau iššūkių. Nutariau pakilti vienu aukštu aukščiau.“

Po daugiau nei 10 metų trunkančių emocingų diskusijų Lenkijos parlamentas priėmė įstatymą dėl dirbtinio apvaisinimo – ~in vitro~. Prieš įstatymą kategoriškai protestavo Katalikų Bažnyčia ir dešinioji opozicija, kuri, gali būti, jau rudenį laimės parlamento rinkimus. Opozicinė partija „Teisė ir teisingumas“ po rinkimų žada keisti jį taip, kad dirbtinis apvaisinimas būtų apribotas. Priėmus įstatymą kai kurie Lenkijos vyskupai net grasino parlamentarus, balsuojančius už ~in vitro~,  ekskomunikuoti.

Valdančioji koalicija priėmė įstatymą likus tik 100 dienų iki rinkimų. O tai didina emocijas ir aštrina diskusijas. Opozicija mano, kad įstatymas – tai rinkimų kampanijos elementas ir valdančiosios Piliečių platformos bandymas grąžinti dalį rinkėjų, nusivylusių partijos veikla . Premjerė  Ewa Kopacz aiškina, kad taip vykdomi rinkimų pažadai  ir Vyriausybės programa. Ir primena, kad net 76 proc. Lenkijos gyventojų apklausose pasisako už dirbtinį apvaisinimą.

Tačiau kad įstatymas įsigaliotų, reikia prezidento parašo. Prezidentas B.Komorowskis, anksčiau tvirtinęs įstatymą pasirašysiantis, pastaruoju metu suabejojo, ar šis atitinka Konstituciją. Vis dėlto jis pabrėžia, kad „visada buvo ir yra už gyvybę, o teisiškai sutvarkytas dirbtinis apvaisinimas ir yra gyvybės palaikymas, galimybė turėti vaikų“. Prezidentui atvirus laiškus ir peticijas rašo ir įstatymo šalininkai, ir priešininkai. Vieni prašo pasirašyti, kiti vetuoti arba bent nusiųsti į Konstitucinį Teismą.

Nevaisingumo gydymo ir įvaikinimo skatinimo asociacija „Mūsų gandras“ peticijoje prezidentui rašo: „Įstatymo laukia 1,5 mln. nevaisingų moterų ir vyrų, kurie turi teisę gydytis saugiai ir sulaukti valstybės paramos. 28 metus niekas nereguliavo šios srities. Įstatymas yra įrodymas, kad nevaisingus lenkus saugo Lenkijos teisė, o jų, kaip ir kitų piliečių, saugumas ir sveikata yra svarbūs.“

Įstatymo šalininkai aiškina, kad jis labai reikalingas dėl visiško chaoso šioje srityje, net jeigu jis nėra tobulas ir ateityje gali tekti jį keisti. Pagal juos, įstatymas įveda visiems vienodas taisykles, procedūras, standartus, todėl jis leis saugiau jaustis nevaisingiems pacientams, kurie nori pasinaudoti ~in vitro~,  ir kontroliuoti apvaisinimo klinikas.

Lenkijoje dirbtinis apvaisinimas iki šiol nebuvo uždraustas. Tik jis nebuvo reguliuojamas. Kiekviena klinika pati nusistatydavo taisykles. Be to, valstybė nefinansavo nei procedūrų, nei vaistų.

Lenkijoje nuo nevaisingumo gydosi 1,5 mln. žmonių. Tai nemaža elektorato dalis. Nenuostabu, kad Piliečių platforma prieš 8 metus ateidama į valdžią pažadėjo išspręsti šią problemą. Nors dauguma lenkų neprieštarauja ~in vitro~, stiprus Bažnyčios pasipriešinimas ir politinis palaikymas, kurį ji gaudavo iš dešiniosios opozicijos, stabdė Vyriausybę ir Seimą priimti įstatymą.

Bažnyčia reikalavo uždrausti arba bent stipriai apriboti galimybę pasinaudoti šiomis procedūromis. Pagrindinis dalykas, kėlęs daugiausiai diskusijų ir Bažnyčios kritikos – tai gemalų užšaldymas, laikymas ir naikinimas, kai jie nebebus reikalingi. Priėmus įstatymą arkivyskupas A.Dziega Čenstakavoje, kur susirinko šimtai tūkstančių Marijos radijo klausytojų (švęsti radijo stoties metinių), pasakė: „Tai nusikaltimas, nes galima nebaudžiamai žudyti žmones, ir tik dėl to, kad kažkam vaikas nepavyko, kažkokiam profesoriui laboratorijoje kažkas neišėjo, todėl, kad serga ar blogai vystosi. Tai yra grynoji eugenika, tai nusikaltimas.“

Arkivyskupui pritarė partijos „Teisė ir teisingumas“, kuri turi daugiausia galimybių laimėti rudenį vyksiančius Lenkijos Seimo rinkimus, lyderis J.Kaczynskis.: „Visos Lenkijos vardu dėkoju už jūsų žodžius. Nėra Lenkijoje kitos moralės nei ta, kurią skelbia Bažnyčia.“

Žinomas kunigas teologijos profesorius  P.Bortkiewiczius dešiniosios pakraipos portalui ~Fronda.pl~ tvirtino, kad įstatymas neatitinka Konstitucijos. Profesoriaus nuomone, įstatymas tampa kairiosios ir liberalios ideologijos simboliu. „Tai yra įstatymas, kuris taikosi į žmogaus gyvenimą ir mūsų civilizaciją. Jo fone galima kalbėti apie ištvirkusią žmogaus sąžinę“, – pabrėžia jis. Anot profesoriaus, įstatyme nėra aiškiai apibrėžtos gemalo sampratos, o tai reiškia, kad gemalas yra ne daugiau kaip grupė ląstelių: „Juk Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aiškiai pasakyta, kad žmogaus gyvybė saugoma nuo prasidėjimo akimirkos, todėl akivaizdu, kad tai neatitinka Konstitucijos.“

Nemažai emocijų ir diskusijų kilo ir dėl klausimo, kas turi mokėti už dirbtinio apvaisinimo procedūras – valstybė ar patys žmonės? Taip pat kas gali pasinaudoti ~in vitro~ – ar tik sutuoktiniai, ar ir poros, gyvenančios partnerystėje, o gal ir vienišos moterys?

J.Kaczynskio partijos rinkimų štabo vadovas S.Karczewskis jau paskelbė, kad galimybė pasinaudoti ~in vitro~ poroms, kurios gyvena partnerystėje, atveria kelius homoseksualioms poroms turėti vaikų. Savo partijos vardu jis pažadėjo atimti tokia galimybę.

Įstatymas leidžia pasinaudoti ~in vitro~ santuokinių poroms bei poroms, kurios raštiškai deklaruoja gyvenančios kartu. Dirbtinis apvaisinimas bus leidžiamas, jei kiti nevaisingumo gydymo metodai neduos rezultatų mažiausiai 12 mėnesių. Vienišos moterys oficialiai neturės teisės pasinaudoti juo.

Įstatymas leidžia apvaisinti maksimaliai 6 kiaušialąstes. Gemalai gali būti skirti tik apvaisinimui, negalima jų naudoti kitiems tikslams. Uždrausti  genetiniai tyrimai, pavyzdžiui,  nustatyti lytį, nebent kyla įtarimų, kad vaikas gali susirgti genetine liga. Taip pat draudžiama naikinti gemalus, kurie yra tinkami toliau panaudoti. Už šios nuostatos pažeidimą gresia kalėjimas nuo pusės iki 5 metų.Valstybė apmokės tik apvaisinimo procedūrą. Visas kitas išlaidas, tarkim, vaistų, apmokės patys pacientai.

Valdančioji koalicija per savo 8 metų vadovavimą net keletą kartų bandė grįžti prie šio klausimo. Kad bent iš dalies suvaldytų situaciją, kol nebus priimtas įstatymas, Lenkijos vyriausybė 2013 metų liepos 1-ąją priėmė dvejų metų dirbtinio apvaisinimo dalinio finansavimo programą ir jai skyrė 51 mln. eurų.

Sveikatos ministerija aiškino, kad klinikos, norinčios dalyvauti programoje, turi laikytis tarptautinių konvencijų ir ES direktyvų. Tačiau ne visos apvaisinimo klinikos dalyvavo programoje. Lenkija net neturi aiškios statistikos, kiek tokių klinikų veikia. Naujasis įstatymas ne tik privers visas dirbti pagal vienodus standartus ir garantuoti gydymo kokybę, bet ir leis sužinoti, kiek tokių įstaigų apskritai yra Lenkijoje.

Sveikatos ministerijos duomenimis, per dvejus metus pagal ministerijos programą ~in vitro~ gimė beveik 2,3 tūkst. vaikų, dar 15,5 tūkst. porų pradėjo apvaisinimo procedūras. Sveikatos viceministras Igoris Radzewiczius-Winnickis pristatydamas programos rezultatus pabrėžė, kad Vyriausybės programoje svarbiausia buvo tai, kad po apvaisinimo procedūrų neliktų nereikalingų gemalų, kaip reikalauja ~in vitro~ priešininkai. Tai vienas pagrindinių dirbtinio apvaisinimo priešininkų priekaištų.  Viceministras pabrėžė, kad daugmaž pusė porų, kurioms gimė vaikas, nebeturi antrojo užšaldyto gemalo. Kita pusė turi daugiausia po du gemalus. „Taigi gemalų pertekliaus problema mūsų programoje neegzistuoja. Mes neturime tokių problemų, kaip kitos valstybės, kai pagaminama net po keliasdešimt gemalų ir vėliau neaišku, ką su jais daryti“, – aiškino viceministras.

Ką mano patys lenkai? Pagal apklausas, net 76 proc. lenkų mano, kad dirbtiniu apvaisinimu galima leisti pasinaudoti susituokusioms poroms. Net 62 proc. lenkų sako, kad ir nesusituokusios poros gali pasinaudoti ~in vitro~, o 44 proc. mano, kad ir vienišos moterys gali tokiu būdu pagimdyti vaiką. Sociologai pabrėžia, kad šiuo klausimu lenkų nuomonė nelabai pasikeitė nuo 1995-ųjų, kai pirmą kartą buvo tiriamas požiūris į ~in vitro~.