JAV kandidatų į prezidento postą debatai laikomi vienais profesionaliausių pasaulyje. Tačiau jų dalyviai žiūrovams ir net aukščiausio lygio vedėjams sugeba apdumti akis, naudodami įvairius psichologinius triukus.

Po pirmųjų viešų Baracko Obamos ir jo konkurento Mitto Romney debatų prieš artėjančius JAV prezidento rinkimus pastarojo populiarumas JAV gerokai ūgtelėjo: iki žodinio jųdviejų mūšio šį respublikoną palankiai vertino 45 proc. rinkėjų, o po debatų – jau 48,5 proc. Taigi B.Obama dalį simpatizuojančiųjų prarado: iki debatų apie jį gerai galvojo 51,2 proc., o po jų – 50,7 proc. apklaustų amerikiečių.
Ar dėl tokio įvertinimo kalti prastesni, nei tikėtasi, B.Obamos ir sklandesni M.Romney atsakymai? Kai kurių analitikų, tokių kaip Davidas Case’as iš “Global Post”, vertinimu, M.Romney debatams iš tiesų buvo pasirengęs geriau už savo priešininką. Jis sugebėjo ir pažerti nemažai kritikos B.Obamai, ir įtikinti, kad nėra abejingas viduriniam gyventojų sluoksniui.
Tačiau gal svarbiausi buvo ne atsakymai, o M.Romney charizma, pakerėjusi ne vien žiūrovus, bet apsukusi galvą ir debatų vedėjui, vadinamajam moderatoriui?

Vedėjas – antraeilė figūra?

Debatai JAV vertinami itin rimtai: jiems rengiasi ne tik kandidatai į prezidento postą, bet ir debatų vedėjas – šiam kandidatų susirėmimas gali tapti ir žurnalistinės karjeros viršūne, ir visišku fiasko.
Juk šiuos debatus, kurių prieš kiekvienus JAV prezidento rinkimus būna treji, kaskart stebi po keliasdešimt milijonų amerikiečių. Priminsime, kad šįsyk Kolorado valstijoje vykusius kandidatų debatus tiesiogiai per televiziją ar internetu stebėjo daugiau nei 40 mln. amerikiečių.
Šį kartą juos vesti buvo patikėta 78 metų žurnalistui Jimui Lehreriui – patyrusiam žiniasklaidos vilkui, kuriam per visą karjerą tai jau dvyliktieji debatai. Tačiau net ir tokia patirtis nepadėjo J.Lehreriui išvengti priekaištų. Po B.Obamos ir M.Romney dvikovos jis sulaukė itin prieštaringų vertinimų, o kai kurie kritikai jį, galima sakyti, sutaršė. “Moderatoriaus bėdos prasidėjo jau pirmomis debatų minutėmis – nei B.Obama, nei M.Romney nepaisė jo bandymų pakreipti pokalbį viena ar kita linkme. Bet labiausiai visiems užkliuvo, kad J.Lehreris nuolat vartė savo užrašus, lyg juose būtų instrukcija, kaip suvaldyti šį sykį kaip niekada “kietus” debatų dalyvius”, – pirmuosius debatus komentuoja “Yahoo”, “Reuters”, “Bloomberg” ir kitos naujienų agentūros.
Savo nuosprendį paskelbė ir socialinių tinklų vartotojai. Iš karto po debatų tinkle “Twitter” buvo sukurtas fiktyvus J.Lehrerio vartotojo profilis, kuris moderatoriaus vardu kas minutę sužibėdavo nauju nieko nereiškiančiu pasisakymu – “hmmm…”, “bet….” arba “kalbėkite po vieną… na, gerai…”.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad J.Lehreris kritikuojamas ne dėl neprofesionalumo, o dėl debatų dalyvių profesionalumo – tiesiog debatų vedėjas buvo nustumtas į antrą planą. “Debatams iš tiesų vadovavo ne ponas Lehreris, o debatų dalyviai”, – apibendrina JAV politikos apžvalgininkas Jeanas MacKenzie.
Nors per 90 minučių trukusią laidą jie atsakė bemaž į visus svarbiausius vedėjo užduotus klausimus, tačiau savo atsakymus sugebėjo apipinti ir papildomomis detalėmis, kurias labai norėjo pasakyti rinkėjams. O pasak ekspertų, tai, kad šie triukai jiems puikiai pavyko, yra ne vien vedėjo, nustumto į antrą planą, bet ir masalą nesunkiai praryjančių žiūrovų bėda.

Žaidimai žiūrovų pasąmone

Brettas O’Donnellas yra debatų konsultantas, rengiantis respublikonų kandidatus. Jam yra tekę dirbti su George’u W.Bushu, Johnu McCainu, o šiemet – ir su M.Romney. Jis – tikras vadinamojo debatų suktuko ekspertas. “Debatų suktukas – tai būdas į klausimą apie konkretų dalyką atsakyti savais terminais”, – aiškina pats B.O’Donnelas.
Kaip pavyzdį jis pateikia 2004-aisiais vykusių G.W.Busho ir senatoriaus Johno Kerry debatų ištrauką. Jiems vadovaujantis Bobas Schiefferis abiejų kandidatų klausia, kaip jie užtikrins, kad šalyje nepasikartotų didžiulis gripo vakcinų stygius. J.Kerry ima postringauti apie amerikiečių gerovę ir nuo jos pereina prie būtinybės visiems užtikrinti sveikatos apsaugą. G.W.Bushas atsako, kad kiekvienai šeimai tai kainuotų po 7700 dolerių, tad J.Kerry – tik populistas, dalijantis tuščius pažadus. Po tokių pasisakymų B.Schiefferis pereina jau prie kitos temos, nors į klausimą apie vakcinas atsakymo taip ir neišgirsta.
Ne ką prastesnis suktuko, arba debatų vedėjo bei publikos maustymo, pavyzdys – tų pačių kandidatų atsakymas į klausimą, ką jie patartų darbo netekusiam žmogui. G.W.Bushas puolė žadėti ekonomikos augimo tąsą, o po to subtiliai pakeitė temą. Staiga jis ėmė kalbėti apie švietimą ir paminėjo vieną iš savo programos punktų – “Nė vieno vaiko už švietimo ribos”. “Nuvykau į Vašingtoną spręsti problemų. Ir pamačiau, kad problema – išsilavinimas”, – užbaigė G.W.Bushas, ir vėl suklaidindamas tiek vedėją, tiek publiką, tiek ir debatų konkurentą, – visi “užskaitė” tokį atsakymą ir perėjo prie kitų pokalbio temų.
“Jei žiūrėjote bent vienus debatus, tai tikrai susidūrėte su suktuku”, – neabejoja O’Donnelas, pabrėždamas, kad toks būdas nuo tikrojo klausimo pereiti prie reikalingo naudojamas 60–70 proc. atvejų.
Tad svarbiausias klausimas – kaip žiūrovai sugeba šią manipuliaciją identifikuoti. Į šį klausimą atsako Harvardo universiteto mokslininkas Toddas Rogersas, elgesio psichologas, besidomintis būtent žiūrovų reakcija į debatus. Jis atliko įdomų tyrimą: suskirstė žiūrovus į tris grupes ir kiekvienos jų paprašė stebėti tariamo kandidato į prezidento postą atsakymus. Visais trimis atvejais klausimas šiam kandidatui buvo tas pats – ką jis mano apie sveikatos apsaugą JAV. Skyrėsi tik kandidato atsakymai.
Vienai žiūrovų grupei į klausimą apie sveikatos apsaugą jis atsakė konkrečiai ir nenukrypo nuo temos. Antruoju atveju kandidatas nuo sveikatos apsaugos temos perėjo prie šiek tiek kitos, bet artimos nelegalių narkotikų problemos. Trečiuoju atveju kandidatas nuo sveikatos apsaugos perėjo prie terorizmo ir apie sveikatos apsaugą nepasakė nė žodžio.
Po šio eksperimento visų trijų grupių žiūrovų buvo klausiama dviejų dalykų: ar jie atsimena klausimą, kuris buvo užduotas kandidatui, ir kaip jie vertina patį kandidatą – ar jis jiems atrodo nuoširdus, patrauklus ir patikimas.
Tyrimo rezultatai nustebino patį mokslininką. Pirmuoju atveju, kai kandidatas atsakė tiksliai ir konkrečiai, žiūrovai atsiminė klausimą, o kandidatą visais atžvilgiais įvertino teigiamai. Antruoju atveju, kai kandidatas sveikatos apsaugos klausimą “patikslino” ir ėmė kalbėti apie narkotikus, žiūrovai klausimo negalėjo prisiminti, bet kandidatą įvertino lygiai taip pat palankiai kaip ir pirmuoju atveju. Ir tik trečiuoju atveju, kai kandidatas gana šiurkščiai pakeitė temą, žiūrovams jis pasirodė nepatikimas, nors šie nežinojo kodėl – negalėjo prisiminti klausimo.
Taigi T.Rogersas daro išvadą, kad žiūrovai manipuliaciją pastebi tik kraštutiniu atveju, bet iš esmės jie ne klausosi kandidato atsakymų, o tik vertina, ar šis jiems patrauklus. “Ką tiksliai kalba kandidatai, žiūrovams dažniausiai nėra taip svarbu, palyginti su tuo, kaip kandidatas kalba, – žiūrovas tiesiog bando įsivaizduoti jį tam tikrame poste ir subjektyviai sprendžia, ar balsuotų už šį žmogų”, – aiškina mokslininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasibaigė didysis rinkimų šou. Vadinasi, gana daug televizijos žiūrovų prarado jaudinantį malonumą: jie nebegalės ramiai sėdėti prie televizoriaus ir džiaugtis, kad yra daug protingesni už absoliučią daugumą Lietuvos politinio elito.

Tiesos nesakymas rinkėjams ir toliau išlieka pagrindinis Lietuvos politikų veikimo būdas. Mat pasakius tiesą tenka parodyti ir kelius, kaip iš tos nieko netenkinančios būsenos judėti geresnės ateities link. Bet čia Lietuvos politikų gebėjimai ir pasibaigia. Tiek dešinėje, tiek centre, tiek kairėje.
Per rinkimų debatus premjeras Andrius Kubilius didžiuodamasis skelbė, kad pernai Lietuvoje ekonomikos augimas buvo didžiausias visoje ES. Tai tikra tiesa. Bet sakant tokią tiesą reikėtų pridurti tai, kad sunkmečiu Lietuvos ekonomika nugarmėjo ir į rekordines visoje ES žemumas. O kaip žinome, būnant gilioje duobėje net ir atsiklaupti ant kelių jau atrodo didelis proveržis.
Tiesa yra ir tai, kad gyvename pačioje brangiausioje ES valstybėje, su didžiausiu emigracijos srautu, su praktiškai bankrutavusia “Sodros” sistema, su patrigubėjusia valstybės skola. Lygiai taip pat tiesa, kad visuomenės pasitikėjimas mūsų valstybės institucijomis dar labiau sumenkęs, be to, nesame patenkinti nei sveikatos apsauga, nei švietimo sistema, nei teisėsaugos darbu.
Tiesas būtų galima vardyti šimtais: juk žadėtas šešėlio triuškinimas pasibaigė neprasidėjęs, būstų renovacija nepajudėjo iš mirties taško, verslas prieš kiekvienas Kalėdas įprato būti apdovanojamas netikėtais naujais mokesčiais, kurie įsigalioja sausio 1 d.
Kita vertus, būtų neteisinga tvirtinti, kad A.Kubiliaus Vyriausybė buvo tokia pat gaisrų gesintoja ar burbulų bei nepagrįstų lūkesčių kūrėja, kaip ankstesnės Algirdo Brazausko ar Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Ši pirmą kartą naujosios Lietuvos istorijoje visą Seimo kadenciją savo poste išbuvusi Vyriausybė Lietuvos politiką ir jos finansus grąžino į realybę. Fiskalinės drausmės įstatymai, Europos Sąjungos institucijų spaudimas kiek galima realistiškiau subalansuoti šalies biudžetą iš tiesų tapo šios Vyriausybės darbotvarke, veikiančia visus politinius sprendimus. Atviras kalbėjimas apie visų prievolę mokėti mokesčius, aktyvus siekimas sugrąžinti į mokesčių mokėtojų gretas anksčiau to nedariusius, drąsus žodis apie gėdingą išlaikytinių gyvenimo būdą – tikrai naujas Lietuvos politikos reiškinys, o nuolatinis raginimas gyventi pagal kišenę, regis, yra naujas atsakomybės lygis Lietuvos politikoje.
Vis dėlto A.Kubiliaus Vyriausybė negali būti vadinama esminių permainų Vyriausybe, kaip kažkada pati mums žadėjo ir gyrėsi. Pernelyg techninis ir buhalterinis požiūris į biudžetą ir į verslą, tarsi į meldžiamą karvę, kurią galima melžti kada panorėjus, yra įrodymas, kad šių politikų požiūris į valstybę ir joje gyvenančius žmones – primityvus, žemažiūris ir neatsakingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Šiųmetis Tarptautinių jaunimo debatų Lietuvos finalo nugalėtojas Vytautas Jankauskas

Moksleivių konkurso “Tarptautiniai jaunimo debatai” nugalėtojai ir finalininkai labiausiai vertina pasirinkimo laisvę, kurią atveria platesnis akiratis ir įgyta kalbos praktika.

“Mokėti taisyklingai sudaryti gramatines formas ir žinoti, kaip vienas ar kitas daiktas vadinasi vokiškai, dar nėra vertybė, – taip trumpai savo patirtį Tarptautinių jaunimo debatų konkurse apibūdina pernykštis Lietuvos finalo nugalėtojas Vilniaus Užupio gimnazijos abiturientas bei “Eurodesk Lietuva” programos vadovas Evaldas Rupkus. – Labiausiai džiaugiuosi, kad dalyvaudamas debatuose išmokau aiškiai struktūrinti savo mintis, rinkti ir rūšiuoti argumentus, atidžiai klausytis pašnekovo, analitiškai vertinti tai, ką sakau. O kur dar proga pasigilinti į išties įdomias temas, kuriomis šiaip gal nebūčiau susidomėjęs.”

O šiųmetis Tarptautinių jaunimo debatų Lietuvos finalo nugalėtojas Vilniaus Jėzuitų gimnazijos vienuoliktokas Vytautas Jankauskas pirmiausia džiaugiasi proga praktiškai pritaikyti įgytas kalbos žinias. “Žinoma, kai iš vertinimo komisijos išgirsti, kad tau vertėtų pagalvoti apie politiko ateitį, – rimtai susimąstai. Juk jaunam žmogui svarbu ne tik pažymys, bet ir įvertinimas bei paskatinimas ne vien mokykloje.”

Prasmingai investuotas laikas

“Kas iš tų puikių užsienio kalbos žinių, jei neturi ko pasakyti”, – taip debatų konkurso, kurį Goethe’s institutas Lietuvoje organizuoja jau šešerius metus, esmę ir patrauklumą apibendrina abu jaunieji pašnekovai. Tokia atsvara “mokyklinei medžiagai” išties vertinga, tad laikas, kurio prireikia debatų temai pasirengti, atrodo ne sugaištas, o prasmingai investuotas. “Juk pas mus per pamokas dažniausiai akcentuojami faktai, o ne priežastys ir aplinkybės”, – apgailestauja Vytautas.

"Veido" archyvas

Evaldas Rupkus džiaugiasi, kad dalyvaudamas debatuose išmoko rinkti ir rūšiuoti argumentus

Tikriausiai visi debatų – ar jie būtų vykę klasėje, mokykloje, mieste, ar Lietuvos finale – dalyviai praktiškai patyrė psichologų įrodytą tiesą, kad to, kas atrodo prasminga, žmogus išmoksta kur kas greičiau ir geriau. Evaldas iškart prisimena, kam debatų patirtis padėjo atrasti savo pašaukimą: Milda Vitkutė būtent debatų paakinta sėkmingai studijuoja politologiją Miunchene, o Astą Dumbrauskaitę rengimasis diskusijoms paskatino susidomėti antropologija, kurią mergina ir studijuos.

“Juk tai puiki proga pasidomėti gyvenimo sritimis, kurių neįsprausi į vieną mokyklinę discipliną. Štai viena tarptautinio finalo Berlyne temų buvo organų persodinimas ir donorystė. Iki tol tiesiog praleisdavau tuos žodžius pro akis ir ausis, o ruošdamasis ne tik daug perskaičiau ta tema, lyginau situaciją Lietuvoje su kitais kraštais, bet ir pats apsilankiau Kraujo centre. Tai išties įdomi sritis! Susidomėjimas gal ir nepastūmės manęs tapti gydytoju, užtat donoru tapau labai sąmoningai”, – tvirtina E.Rupkus.

Pasak jo, poreikis domėtis bei gilintis padeda ne tik apsispręsti dėl būsimos profesijos, bet ir tapti sąmoningu piliečiu, kurio sprendimai ir pasirinkimai bus pasverti, o ne ūmūs ir kategoriški. “Smagu pajusti, kad nepasiduodi išankstinėms nuostatoms ir sugebi žvelgti giliau, – tęsia V.Jankauskas, prisimindamas, kad šiųmečio finalo tema apie moterų skatinimą dalyvauti didžiųjų įmonių valdyme kvotomis tik iš pažiūros atrodė nelabai aktuali. – O dabar turiu labai aiškią savo poziciją ne tik šiuo konkrečiu, bet ir apskritai vyrų bei moterų padėties klausimu.”

Ir Vytautas, ir Evaldas sutaria, kad Lietuvos žiniasklaidoje bei visame viešajame gyvenime per daug kategoriškumo, kuris tikrai neproduktyvus. Juk dažnai pamirštama, kad diskusijos esmė – ne “prastumti” kurios nors pusės poziciją, o rasti geriausią, visiems tinkamą sprendimą.

Gebėjimas įtikinti argumentais

Beje, per šešerius debatų metus sukaupta praktika rodo: labai dažnai, regis, nepajudinamą poziciją turėjęs mokinys, nagrinėdamas temą (o tai gali būti ir pažymių mokykloje prasmingumas, ir Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse karinėse misijose, ir mokyklų pastatų bei teritorijų apsauga), iš esmės pakeičia ankstesnį požiūrį.

Nors per debatus svarbiausia gebėjimas įtikinti argumentais, tokia popamokinė veikla lavina ir vokiečių kalbos įgūdžius. Vis dėlto jaunimo debatų aistruoliai entuziastingai pabrėžia, kad kalbos mokėjimas nėra vertinimo kriterijus. Juk šiais laikais nuostata, kad pirmiau išmokstama teorijos, o tik paskui ji taikoma praktiškai, – tikras anachronizmas.

Kai pats besimokantysis pajunta, kad kalba – labai vertingas įrankis, atsiranda rimtas ir stiprus motyvas tobulėti. Šiųmečio tarptautinio finalo prizininkas Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos abiturientas Airidas Janušauskas prisipažįsta patyręs tai savo kailiu.

Visi jaunimo debatų dalyviai džiaugiasi tikrai plačiomis galimybėmis, kurias atveria gerai mokama vokiečių (ar kuri kita) kalba. Nauji kontaktai bei atsiradę interesai leidžia ryškiau ir plačiau matyti pasaulį. O jaunimo debatų konkursus Lietuvoje organizuojančio Goethe’s instituto atstovai pirmiausia pabrėžia, koks svarbus čia Vokietijos fondo “Atmintis, atsakomybė ir ateitis” indėlis: fondas suteikia mūsų mokytojams galimybę praktiškai perprasti debatų mechanizmą ir įgyti reikiamų įgūdžių. Tad per debatų projektą su jaunimu dirba tokie vokiečių kalbos pedagogai, kuriems pirmiausia rūpi turinys ir gebėjimas dėstyti mintis, o ne gramatikos taisyklės.

Tarptautinių jaunimo debatų konkurso finale Berlyne argumentus apie “Google street view” naudą bei žalą dėstė visų trijų Baltijos šalių bei Rusijos atstovai.

Į finalą patekęs Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos abiturientas Airidas Janušauskas apgailestavo, kad gyvenime išties reikalingi debatų įgūdžiai Lietuvos mokyklose nėra vertinami, nors jie, regis, ne veltui vadinami karališkąja retorikos disciplina. Finalininkas iš Lietuvos džiaugėsi konkurso suteikta proga įgyti argumentavimo patirties ir prisipažino dabar visai kitaip, daug kritiškiau bei analitiškiau, žvelgiantis į Lietuvos politines realijas.

Beje, į pusfinalį pateko ir antrasis Lietuvos atstovas Evaldas Rupkus iš Vilniaus Užupio gimnazijos. Į konkursą įsitraukęs dėl noro tobulinti vokiečių kalbos žinias, jis sakosi savyje atradęs potencialo tapti rimtu politiku. O prieš porą metų tarptautiniame šio konkurso finale Lietuvai atstovavusi Milda Vitkutė jau studijuoja politikos mokslus Miunchene.

Visi jaunuoliai pripažįsta, kad ne vien mokyklose trūksta dalykiško problemos svarstymo kultūros, kai gilinamasi į klausimo esmę, atsižvelgiama į įvairius aspektus, kai įsiklausoma ir į kitos pusės argumentus, o ne vien keliamas balsas apeliuojant į emocijas ar tiesiog “okupuojamas mikrofonas”.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiųmečio Tarptautinių jaunimo debatų konkurso finalo vieta buvo išties simboliška – pro Menų akademijos salės langą buvo matyti Brandenburgo vartai ir Reichstago, kuriame dirba Vokietijos Federacijos parlamentas, kupolas.

Mokės ne tik kalbėti, bet ir klausytis

Šį konkursą rengia Goethe’s institutas, įvairiose pasaulio šalyse veikianti Vokietijos kultūros institucija, kurios misija – skatinti vokiečių kalbos mokymąsi bei kultūrinį bendradarbiavimą. Šįmet septyniose šalyse vykusiuose nacionaliniuose konkursuose dalyvavo apie du tūkstančius moksleivių iš daugiau nei šimto mokyklų, nacionalinių konkursų globėjai yra buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis bei mūsų šalies europarlamentaras Leonidas Donskis.

Šiųmetinių tarptautinių jaunimo debatų rėmėja yra ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija, vykdanti programą “Vokiečių kalba – idėjų kalba”, per kurią mezgami bei puoselėjami būsimų vadovų ryšiai su Vokietija.

Debatų ir jų vertinimo metodiką rengė didžiausias privatus Vokietijos fondas “Hertie”. Rengėjus bei jų talkininkus sieja įsitikinimas, kad demokratijai reikia žmonių, sugebančių kelti kritinius klausimus, drįstančių kalbėti viešai ir nebijančių garsiai sakyti savo nuomonę, mokančių ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Juk toli gražu ne visi sparnuoti posakiai, kad ir Vinstono Churchillio citata, jog įsiklausęs į kitos pusės argumentus jau pralaimėjo, yra tiesa.

Istoriją kurs asmenybės

Lietuvoje mokytojų entuziastų pastangomis į jaunimo debatus įsitraukė 13 mokyklų. Mokiniams patrauklios nevadovėlinės, aktualios ir įdomios debatų temos, pradedant vaizdo kameromis mokyklų koridoriuose, baigiant organų donoryste ar Europos didmiesčių vaizdais “Google street view”.

Norint įtikinamai argumentuoti, reikia rimtai pasirengti – juk iki pat koncentruotų, tik 24 minutes trunkančių debatų pradžios dalyviai nežino, kuriuos – “už” ar “prieš” argumentus jie dėstys. Tai irgi padeda įveikti kategoriškumą bei išankstines nuostatas, pamatyti tą pačią temą skirtingais požiūriais. Štai šių metų finalininkas A.Janušauskas, ketinantis studijuoti režisūrą, įtikinamai dėstė “Google street view” privalumus, o paskui prisipažino pats esąs gana konservatyvus, nesivaikąs madų bei naujovių, netgi “Facebooke” neturįs savo profilio.

Suprantama, kad rengimasis konkursui reikalauja papildomo darbo, laiko bei daug entuziazmo tiek iš dalyvių, tiek iš juos rengiančių mokytojų. Akivaizdu ir tai, kad motyvuotiems jaunuoliams tokios pratybos suteikia ne tik gerus užsienio kalbos pagrindus rimtos studijoms – dažniausiai užsienyje, bet ir pagrįsto pasitikėjimo savimi. Pasak mūsų konkursantus lydėjusios vokiečių kalbos mokytojos Danutės Šiurkutės, debatai leidžia skleistis mokinio asmenybei, tačiau jai ugdyti ir skatinti irgi neužtenka vien metodinių nurodymų ar instrukcijų. Štai kodėl gero mokytojo reikia ir gabiam mokiniui.

Zeeland mieste (Nyderlandai) liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje vykusiame tarptautiniame debatų čempionų turnyre Lietuvos komanda užėmė pirmąją vietą. Lietuvai atstovavo Kauno jėzuitų gimnazijos abiturientai Lukas Geležauskas ir Julija Ravaitytė bei KTU gimnazijos abiturientė Dovilė Venskutonytė. Komandai vadovavo Vytautas Miniasianas. Mūsų debatininkų pergalė įspūdinga dar ir tuo, kad nugalėta Jungtinės Karalystės komanda. Lietuviams turnyre teko susitikti su Rumunijos, Nyderlandų, Izraelio, Čekijos ir finale su Jungtinės Karalystės komandomis. Pagrindinė debatų tema buvo apie tai, kad šalys turėtų uždrausti vaikų darbo prekių importą, o finaliniame susitikime lietuviams teko oponuoti teiginiui, kad tam tikrais atvejais paaugliai turėtų būti teisiami kaip suaugusieji.

Šiemet turnyre dalyvavo 50 komandų iš 42 šalių.