2012 Spalio 19

Kandidatų debatai: tarp profesionalumo ir žiūrovų mulkinimo

veidas.lt


JAV kandidatų į prezidento postą debatai laikomi vienais profesionaliausių pasaulyje. Tačiau jų dalyviai žiūrovams ir net aukščiausio lygio vedėjams sugeba apdumti akis, naudodami įvairius psichologinius triukus.

Po pirmųjų viešų Baracko Obamos ir jo konkurento Mitto Romney debatų prieš artėjančius JAV prezidento rinkimus pastarojo populiarumas JAV gerokai ūgtelėjo: iki žodinio jųdviejų mūšio šį respublikoną palankiai vertino 45 proc. rinkėjų, o po debatų – jau 48,5 proc. Taigi B.Obama dalį simpatizuojančiųjų prarado: iki debatų apie jį gerai galvojo 51,2 proc., o po jų – 50,7 proc. apklaustų amerikiečių.
Ar dėl tokio įvertinimo kalti prastesni, nei tikėtasi, B.Obamos ir sklandesni M.Romney atsakymai? Kai kurių analitikų, tokių kaip Davidas Case’as iš “Global Post”, vertinimu, M.Romney debatams iš tiesų buvo pasirengęs geriau už savo priešininką. Jis sugebėjo ir pažerti nemažai kritikos B.Obamai, ir įtikinti, kad nėra abejingas viduriniam gyventojų sluoksniui.
Tačiau gal svarbiausi buvo ne atsakymai, o M.Romney charizma, pakerėjusi ne vien žiūrovus, bet apsukusi galvą ir debatų vedėjui, vadinamajam moderatoriui?

Vedėjas – antraeilė figūra?

Debatai JAV vertinami itin rimtai: jiems rengiasi ne tik kandidatai į prezidento postą, bet ir debatų vedėjas – šiam kandidatų susirėmimas gali tapti ir žurnalistinės karjeros viršūne, ir visišku fiasko.
Juk šiuos debatus, kurių prieš kiekvienus JAV prezidento rinkimus būna treji, kaskart stebi po keliasdešimt milijonų amerikiečių. Priminsime, kad šįsyk Kolorado valstijoje vykusius kandidatų debatus tiesiogiai per televiziją ar internetu stebėjo daugiau nei 40 mln. amerikiečių.
Šį kartą juos vesti buvo patikėta 78 metų žurnalistui Jimui Lehreriui – patyrusiam žiniasklaidos vilkui, kuriam per visą karjerą tai jau dvyliktieji debatai. Tačiau net ir tokia patirtis nepadėjo J.Lehreriui išvengti priekaištų. Po B.Obamos ir M.Romney dvikovos jis sulaukė itin prieštaringų vertinimų, o kai kurie kritikai jį, galima sakyti, sutaršė. “Moderatoriaus bėdos prasidėjo jau pirmomis debatų minutėmis – nei B.Obama, nei M.Romney nepaisė jo bandymų pakreipti pokalbį viena ar kita linkme. Bet labiausiai visiems užkliuvo, kad J.Lehreris nuolat vartė savo užrašus, lyg juose būtų instrukcija, kaip suvaldyti šį sykį kaip niekada “kietus” debatų dalyvius”, – pirmuosius debatus komentuoja “Yahoo”, “Reuters”, “Bloomberg” ir kitos naujienų agentūros.
Savo nuosprendį paskelbė ir socialinių tinklų vartotojai. Iš karto po debatų tinkle “Twitter” buvo sukurtas fiktyvus J.Lehrerio vartotojo profilis, kuris moderatoriaus vardu kas minutę sužibėdavo nauju nieko nereiškiančiu pasisakymu – “hmmm…”, “bet….” arba “kalbėkite po vieną… na, gerai…”.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad J.Lehreris kritikuojamas ne dėl neprofesionalumo, o dėl debatų dalyvių profesionalumo – tiesiog debatų vedėjas buvo nustumtas į antrą planą. “Debatams iš tiesų vadovavo ne ponas Lehreris, o debatų dalyviai”, – apibendrina JAV politikos apžvalgininkas Jeanas MacKenzie.
Nors per 90 minučių trukusią laidą jie atsakė bemaž į visus svarbiausius vedėjo užduotus klausimus, tačiau savo atsakymus sugebėjo apipinti ir papildomomis detalėmis, kurias labai norėjo pasakyti rinkėjams. O pasak ekspertų, tai, kad šie triukai jiems puikiai pavyko, yra ne vien vedėjo, nustumto į antrą planą, bet ir masalą nesunkiai praryjančių žiūrovų bėda.

Žaidimai žiūrovų pasąmone

Brettas O’Donnellas yra debatų konsultantas, rengiantis respublikonų kandidatus. Jam yra tekę dirbti su George’u W.Bushu, Johnu McCainu, o šiemet – ir su M.Romney. Jis – tikras vadinamojo debatų suktuko ekspertas. “Debatų suktukas – tai būdas į klausimą apie konkretų dalyką atsakyti savais terminais”, – aiškina pats B.O’Donnelas.
Kaip pavyzdį jis pateikia 2004-aisiais vykusių G.W.Busho ir senatoriaus Johno Kerry debatų ištrauką. Jiems vadovaujantis Bobas Schiefferis abiejų kandidatų klausia, kaip jie užtikrins, kad šalyje nepasikartotų didžiulis gripo vakcinų stygius. J.Kerry ima postringauti apie amerikiečių gerovę ir nuo jos pereina prie būtinybės visiems užtikrinti sveikatos apsaugą. G.W.Bushas atsako, kad kiekvienai šeimai tai kainuotų po 7700 dolerių, tad J.Kerry – tik populistas, dalijantis tuščius pažadus. Po tokių pasisakymų B.Schiefferis pereina jau prie kitos temos, nors į klausimą apie vakcinas atsakymo taip ir neišgirsta.
Ne ką prastesnis suktuko, arba debatų vedėjo bei publikos maustymo, pavyzdys – tų pačių kandidatų atsakymas į klausimą, ką jie patartų darbo netekusiam žmogui. G.W.Bushas puolė žadėti ekonomikos augimo tąsą, o po to subtiliai pakeitė temą. Staiga jis ėmė kalbėti apie švietimą ir paminėjo vieną iš savo programos punktų – “Nė vieno vaiko už švietimo ribos”. “Nuvykau į Vašingtoną spręsti problemų. Ir pamačiau, kad problema – išsilavinimas”, – užbaigė G.W.Bushas, ir vėl suklaidindamas tiek vedėją, tiek publiką, tiek ir debatų konkurentą, – visi “užskaitė” tokį atsakymą ir perėjo prie kitų pokalbio temų.
“Jei žiūrėjote bent vienus debatus, tai tikrai susidūrėte su suktuku”, – neabejoja O’Donnelas, pabrėždamas, kad toks būdas nuo tikrojo klausimo pereiti prie reikalingo naudojamas 60–70 proc. atvejų.
Tad svarbiausias klausimas – kaip žiūrovai sugeba šią manipuliaciją identifikuoti. Į šį klausimą atsako Harvardo universiteto mokslininkas Toddas Rogersas, elgesio psichologas, besidomintis būtent žiūrovų reakcija į debatus. Jis atliko įdomų tyrimą: suskirstė žiūrovus į tris grupes ir kiekvienos jų paprašė stebėti tariamo kandidato į prezidento postą atsakymus. Visais trimis atvejais klausimas šiam kandidatui buvo tas pats – ką jis mano apie sveikatos apsaugą JAV. Skyrėsi tik kandidato atsakymai.
Vienai žiūrovų grupei į klausimą apie sveikatos apsaugą jis atsakė konkrečiai ir nenukrypo nuo temos. Antruoju atveju kandidatas nuo sveikatos apsaugos temos perėjo prie šiek tiek kitos, bet artimos nelegalių narkotikų problemos. Trečiuoju atveju kandidatas nuo sveikatos apsaugos perėjo prie terorizmo ir apie sveikatos apsaugą nepasakė nė žodžio.
Po šio eksperimento visų trijų grupių žiūrovų buvo klausiama dviejų dalykų: ar jie atsimena klausimą, kuris buvo užduotas kandidatui, ir kaip jie vertina patį kandidatą – ar jis jiems atrodo nuoširdus, patrauklus ir patikimas.
Tyrimo rezultatai nustebino patį mokslininką. Pirmuoju atveju, kai kandidatas atsakė tiksliai ir konkrečiai, žiūrovai atsiminė klausimą, o kandidatą visais atžvilgiais įvertino teigiamai. Antruoju atveju, kai kandidatas sveikatos apsaugos klausimą “patikslino” ir ėmė kalbėti apie narkotikus, žiūrovai klausimo negalėjo prisiminti, bet kandidatą įvertino lygiai taip pat palankiai kaip ir pirmuoju atveju. Ir tik trečiuoju atveju, kai kandidatas gana šiurkščiai pakeitė temą, žiūrovams jis pasirodė nepatikimas, nors šie nežinojo kodėl – negalėjo prisiminti klausimo.
Taigi T.Rogersas daro išvadą, kad žiūrovai manipuliaciją pastebi tik kraštutiniu atveju, bet iš esmės jie ne klausosi kandidato atsakymų, o tik vertina, ar šis jiems patrauklus. “Ką tiksliai kalba kandidatai, žiūrovams dažniausiai nėra taip svarbu, palyginti su tuo, kaip kandidatas kalba, – žiūrovas tiesiog bando įsivaizduoti jį tam tikrame poste ir subjektyviai sprendžia, ar balsuotų už šį žmogų”, – aiškina mokslininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...