Lietuviai – vieni didžiausių piratų visoje Europos Sąjungoje. Lietuvoje nelegalią kompiuterinę programinę įrangą diegiasi net 54 proc. apklaustųjų, kai ES vidurkis – 33 proc. Tokius duomenis atskleidė naujausias Verslo programinės įrangos aljanso tyrimas.
Lietuvoje pirataujančių vartotojų nemažėja jau ketverius metus, o vien pernai lietuvių naudotos nelicencijuotos programinės įrangos vertė siekė 44 mln. dolerių.
Piratavimo lygis aukštas visoje Rytų Europoje: nelegalią kompiuterinę įrangą siunčiasi 64 proc. rumunų, 63 proc. bulgarų, 54 proc. latvių, 53 proc. lenkų. Piratų tautos vardo nusipelno ir pietiečiai graikai (61 proc.) bei italai (48 proc.). Vakarų Europoje šis rodiklis svyruoja nuo 23 proc. Austrijoje iki 37 proc. Prancūzijoje.
Beje, kai kuriose pasaulio šalyse piratavimo lygis viršija 90 proc.: nelegalią programinę įrangą diegiasi 91 proc. gruzinų ir 92 proc. Zimbabvės gyventojų.
Verslo programinės įrangos aljanso tyrimas atskleidė, kad tipinis programinės įrangos piratas – jaunas vyras, gyvenantis kylančios rinkos šalyje. Pirataujantys interneto vartotojai iš tokių šalių instaliuoja keturis kartus daugiau nelegalių programų negu piratai, gyvenantys subrendusios rinkos šalyse. Įdomu, kad aktyviai piratauja ir verslo sprendimų priėmėjai: palyginti su kitais piratais, net dvigubai daugiau jų teigė, kad perka programinę įrangą vienam biuro kompiuteriui, bet instaliuoja ir kituose.
Tyrimas parodė, kad dėl didžiulių kompiuterinės programinės įrangos piratavimo mastų ES įmonės vien 2011 m. prarado 10,6 mlrd. eurų pajamų.

Palyginti su kitomis Europos sostinėmis, Vilniuje daugelį metų trūko pigių apgyvendinimo vietų, skirtų jauniems keliautojams. Tačiau pastaruoju metu padėtis ėmė taisytis: per metus sostinėje atidaryti ketveri nauji jaunimo nakvynės namai (hosteliai).
„Manau, kad hostelių skaičiaus didėjimas susijęs su jaunų turistų atvykimu į miestą. Tai teigiama tendencija, nes mūsų tikslas – kad atvažiuotų kuo daugiau jaunimo“, – tvirtina Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė.
Prieš porą mėnesių B.Radvilaitės gatvėje atsidariusio „Pogo hostel“ viena iš savininkių Agnė Tamonauskaitė prisimena, kad idėja kilo keliaujant – suvokus, jog Vilniuje nėra įdomių jaunimo nakvynės namų. Pasak A.Tamonauskaitės, tokių nakvynės vietų poreikis tikrai yra, nes savaitgaliais dažnai būna užimtos beveik visos 23 „Pogo hostel“ lovos. Pagrindiniai „Pogo hostel“ svečiai – baltarusiai, vokiečiai, italai, ispanai.
Daug ispanų, vokiečių sulaukia ir prieš Kalėdas pradėję veikti „The Monk’s Bunk Vilnius“ jaunimo nakvynės namai J.Basanavičiaus gatvėje, svečiams siūlantys 28 lovas. Vis dėlto jų savininkas Vytautas Petrauskas mano, kad per šiuos metus jaunimo nakvynės namų niša sostinėje užsipildė, nes naujų vietų sparčiai daugėjo.
Dar vieni nauji jaunimo nakvynės namai „Baltic Backpackers“ įsikūrė Savičiaus gatvėje, o „Home Made House“ – Rūdninkų gatvėje. Vilniaus turizmo ir informacijos centro duomenimis, iš viso sostinėje jau veikia 15 jaunimo nakvynės namų. Naujuose svečių namuose naktis daugiaviečiame kambaryje kainuoja vidutiniškai apie 10 eurų.

Iki 2007 m. kalinčiųjų, tai yra nuteistųjų ir suimtųjų, skaičius Lietuvoje nuosekliai mažėjo, tačiau pastaruosius trejus metus jis vėl didėja: štai 2008 m. sausio 1 d. nuteistų ir suimtų asmenų mūsų šalyje buvo – 7866, 2009 m. tuo pat metu – 8000, o 2010 m. – jau 8655.
Šiuo metu, tai yra spalio 26 d. duomenimis, Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo laikomi 9586 asmenys. Iš jų – 415 moterų ir 128 – nepilnamečiai.
Priminsime, kad dabar Lietuvoje iš viso veikia 11 kardomojo kalinimo (suėmimo) ir laisvės atėmimo bausmės įstaigų, 5 regioninės ir 49 teritorinės pataisos inspekcijos.
Svarbu ir tai, kad išlaidos kalinių išlaikymui mūsų šalyje taip pat vis didėja: prieš septynis aštuonis metus tam valstybė skirdavo per 100 mln. Lt, o štai šiemet laisvės atėmimo vietoms išlaikyti jau išleista 160,9 mln. Lt (pernai – 158,2 mln. Lt).
Viešojoje erdvėje nuolat kyla klausimas, ką daryti, kad kaliniai valstybei kainuotų kuo mažiau? Gal vertėtų pasimokyti iš kitų valstybių, pavyzdžiui, skandinavų. Tarkime, švedai jau seniai taiko įvairias elektronines technologijas, leidžiančias bausmę atlikti namie (ant kojos dėvima elektroninė apyrankė nurodo nuteistojo buvimo vietą). Mūsų Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas yra pateikę Probacijos įstatymo projektą, kuriame irgi siūloma nuteistuosius už lengvus ir apysunkius nusikaltimus prižiūrėti elektroninėmis priemonėmis.

Šiuolaikiniai lietuvių dvarininkai iš arti: ką reiškia turėti dvarą ir kiek tai kainuoja.

Savaitei artėjant prie pabaigos vilnietis teisininkas Kęstutis Mozeris, palikęs visus darbus ir rūpesčius, iš sostinės traukia į ramybe alsuojantį Vidiškių miestelį netoli Ignalinos. Maždaug valanda kelio automobiliu, ir jis su šeima jau čia, savo kelių šimtmečių istoriją menančiame dvare.
Gaisrų nuniokotą dvarą įsigijęs ir jį atkūręs K.Mozeris šiandien leidžia dienas toje pat aplinkoje, kaip ir grafas Liudvikas Pliateris, valdęs Vidiškių dvarą XIX amžiaus pradžioje, ir kiti senieji dvarininkai. „Jei prieš keturis šimtus metų grafai rinkosi šią vietą, turėdami tūkstančius hektarų žemės įvairiausiose vietovėse, vadinasi, šio dvaro aura tikrai ypatinga, – kuo jį traukia Vidiškės, mėgina nupasakoti K.Mozeris. – Tai ne tik labai graži vieta – dvare tvyro tokia ramybė, kokios daugiau niekur nerandu. Atvykęs penktadienį iš karto patenku tarsi į kitą pasaulį, dvare net neįsijungiu televizoriaus, nes tokio poreikio tiesiog nėra: džiaugiuosi gamta, vaikštinėju, gaudau karosus tvenkinyje.“
Vidiškių dvaras, kurio pagrindinė puošmena – klasicistinio stiliaus apie tūkstančio kvadratinių metrų rūmai su XIX amžiaus interjeru, yra vienas iš nedaugelio visiškai sutvarkytų ir jau gyvenamų senųjų dvarų šalyje. Šį dvarą teisininkas K.Mozeris kadaise įsigijo už 200 tūkst. Lt, tačiau, kaip pasakytų tiek jis, tiek kitų senųjų dvarų šeimininkai, tai buvo visiškai menka suma, palyginti su tomis lėšomis, kurias jis investavo į restauraciją, interjerą ir kitus atkūrimo darbus.
„Galbūt dėl to mane vaikai kada nors pabars, kad šeimos pinigus investavau kažkur į Lietuvos užkampį, užuot nupirkęs, tarkime, gerą vilą kur nors Ispanijoje“, – šypteli pašnekovas.

Iš sostinės – į seną dvarą

Po daugelio metų triūso tvarkant, restauruojant ir įrengiant dvarą bei jo teritoriją K.Mozeris šiandien gali jau lengviau atsikvėpti ir netgi pagalvoti apie gyvenimą dvare ne tik savaitgaliais, o nuolatos. Tai šių dienų dvarininkas ir ketina padaryti: be didelio gailesčio palikti sostinę ir atsikraustyti į senąjį dvarą, tuo labiau kad šiuolaikinių technologijų dėka sako galintis dirbti ir namie.
Dar neseniai K.Mozeris nebūtų nė pagalvojęs, kad Vidiškių dvaras taip pakeis jo gyvenimą. Dvaras, jo istorija teisininką visiškai užbūrė ir privertė domėtis dalykais, kurie iki šiol buvo svetimi: pradedant architektūros vingrybėmis ir baigiant meno kūrinių kolekcionavimu. „Atradau meno ir antikvaro pasaulį ir net pradedu galvoti, kad kolekcionavimas galbūt yra tikrasis mano pašaukimas, – prisipažįsta pokalbininkas. – Kartą dalyvavau garsiame aukcione Vienoje ir ten turėjau progos pasikalbėti su viena kilminga italų ponia. Papasakojau jai, kad dauguma mūsų, lietuvių, užaugo blokiniuose namuose sovietmečiu ir beveik nematė gerų baldų, meno kūrinių – mes tiesiog neturime istorinės atminties. O iš kur man toks polinkis, kodėl man tie senieji daiktai tokie artimi, – pats nežinau. Pasijuokėme, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau labai kilmingos šeimos tarnas…“
Lietuvoje yra išlikę ir saugoma per penkis šimtus dvarų sodybų, kurių šeimininkai yra visiškai teisūs tvirtindami, kad dvaras – tai gyvenimo būdas. Ir tai rodo ne tik K.Mozerio pavyzdys.
Štai ekonomistė Šiaulių bendrovės „Linos namai“ vadovė Lina Dunauskaitė dabar dalyvauja net medžio restauravimo seminaruose – gavus maždaug septynių milijonų litų europinę paramą šiuo metu kaip tik pradedama moters įsigyto dvaro Plinkšiuose, Mažeikių rajone, restauracija, tad įgytos žinios, pasak jos, tikrai pravers. Vadinamojo lelijų dvaro vėlyvojo klasicizmo rūmai, kuriuos pastatė grafas Konstantinas Pliateris, mažoji ir didžioji oficinos turėtų būti baigtos restauruoti 2013-aisiais.
Didžiąją dalį laisvo laiko 33-ejų L.Dunauskaitė dabar leidžia dvare, vaikščiodama po rūmus, tyrinėdama kiekvieną jų kampelį ir turimą istorinę medžiagą, bendraudama su statybininkais. Mintyse ji jau dėlioja būsimą dvaro, kurį tikisi atkurti išsaugant kuo daugiau autentikos, paveikslą, ir netgi pasvajoja, kaip įsikurs čia su trimis savo šunimis. L.Dunauskaitė nė kiek neabejoja, kad dvare, visai kaip senais laikais, bus plėtojama ne tik kultūrinė, bet ir ūkinė veikla – tik kadangi žemės nedaug, teks apsiriboti daržovių ir galbūt vaistažolių auginimu, ilgainiui turėtų atsirasti ir žirgynas, atgaivintas sodas. Ir nors verslininkė su tuo šiandien turi ne itin daug bendro, yra pasiryžusi visko išmokti.
Tuo tarpu kauniečiai broliai Naglis ir Nerijus Narauskai, įsigiję istoriniuose šaltiniuose jau nuo XVI a. minimą didžiulį Aštriosios Kirsnos dvarą Lazdijų rajone, į dvarą įnešė gyvybės įkūrę čia pienininkystės ūkį. Dabar dvaro teritorijoje auginama penki šimtai karvių, kurios kasdien duoda apie dvylika tonų pieno. „Tai padeda padengti dvaro eksploatacines išlaidas – šios veiklos ėmėmės, nes nenorėjome, kad dvaras būtų tik pinigų „siurblys“, ir tai pasiteisino“, – sako dvarininku netikėtai tapęs laikinosios sostinės verslininkas Naglis Narauskas. Jis kartu su broliu seną dvarą nutarė įsigyti, nes šiose vietovėse du šimtus metų gyveno jų giminės, vaikystėje broliai čia leido vasaras.

Per šimtmetį sunyko 2,5 tūkst. dvarų

Iš tiesų šių dienų lietuvių dvarininkus sieja daug bendrų dalykų: įsigiję seną dvarą jie nuodugniai studijuoja istoriją, semiasi architektūros, statybos žinių, bet kokia kaina ieško lėšų restauracijai (investuoja paskutines santaupas, skolinasi, netgi parduoda kitą turimą nekilnojamąjį turtą ar verslus), patys dirba visus galimus darbus ir gerai supranta, kad tai, ko gero, yra investicija, kuri galbūt atsipirks tik kažkelintai tavo palikuonių kartai. Nes iš komercinės veiklos (įkuriant dvare viešbutį, restoranus, teikiant kitas turizmo paslaugas) geriausiu atveju pavyksta padengti tik einamąsias dvaro išlaikymo išlaidas, o kad būtų padaryti visi didžiulius pinigus kainuojantys atkūrimo darbai, gali pasikeisti net ne viena, o kelios kartos.
Todėl Bikuškio dvaro savininkė Dalia Gruodienė ir sako, kad būti dvarininku – tai reiškia vykdyti ypatingą misiją. „Tai labai sunkus darbas, be to, dvaras įpareigoja užsiimti savišvieta, domėtis ir beveik kiekvieną savininką priverčia jį įsimylėti“, – teigė D.Gruodienė, su vyru valdanti menininkų plenerais garsėjantį dvarą Utenos rajone.
Taigi tie lietuviai, kurie ekonomikos pakilimo metais pirko dvarus tik dėl mados – ypač tai buvo populiaru tarp turtingų verslininkų, greitai nusivylė. Jų dvarai dažniausiai ir stovi apleisti.
„Tačiau vien tik restauravęs seną dvarą gali drąsiai sakyti, kad palikai pėdsaką šiame gyvenime“, – priduria D.Gruodienė. Tad ir šiandien, nors laikai keitėsi, dvarų savininkai tebeturi ypatingą statusą – dvaras jo šeimininkui suteikia ne tik atsakomybę rūpintis istoriniu paveldu, bet ir tam tikro reikšmingumo, pakylėja į aukštesnį visuomenės sluoksnį.
Tiesa, tai galima pasakyti anaitptol ne apie visus dvarų savininkus. Deja, didžioji dauguma jų – tarp jų ir garsieji verslininkai bei politikai, tokie kaip Laimutis Pinkevičius, Viktoras Uspaskichas ir kiti – dvarais nesirūpina, todėl šie sparčiai nyksta. Kultūros paveldo departamento duomenys liudija, kad padėtis iš tiesų apverktina: per paskutinius šimtą metų Lietuvoje sunyko apie pustrečio tūkstančio dvarų. Deja, siūlymai keisti teisės aktus, numatant galimybę neprižiūrimus dvarus iš netikusių šeimininkų konfiskuoti, įstrigo biurokratų stalčiuose.
Nepaisant to, atsiranda ir gerųjų pavyzdžių, o vis daugiau lietuvių ne tik nebeleidžia seniesiems dvarams nunykti, bet ir paverčia juos savo naujausiais namais.
„Kai įsigiję dvarą pradėjome į jį važinėti, žvalgytis po rūmų sales, atrodė nesuvokiama, kaip čia būtų galima gyventi, kaip tokias erdves tvarkyti, prižiūrėti. Bet kuo daugiau praleidžiu laiko, tuo labiau tos erdvės traukiasi ir, tiesą sakant, kartais jau pagaunu save galvojant, kad netgi ne viską gali pavykti sutalpinti. Dvaras man jau tapo namais“, – prisipažįsta lelijų dvaro valdytoja L.Dunauskaitė.
Siesikų dvarą Ukmergės rajone, kurio rūmai labiau primena pilį, tikraisiais namais jau vadina ir vilnietis statybų įmonės savininkas ekonomistas Audrys Matulaitis. Jis iš daugiabučio namo Vilniuje prieš trejus metus be jokios graužaties „pabėgo“ į renesansinio stiliaus dvarą prie pat vaizdingo Siesikų ežero, nors kol kas įsikūrė ne pilaitėje, kaip pats vadina pagrindinius dvaro rūmus (jie dar nebaigti restauruoti – prie pabaigos artėja darbai tik pirmame aukšte), o buvusios spirito varyklos pastate. A.Matulaičio neišgąsdino ir sena legenda, bylojanti apie neva viename rūmų bokštų užmūrytą moterį: juokiasi su kolegomis statybininkais nuodugniai viską ištyrinėjęs ir priėjęs prie išvados, kad tai tėra pasaka. Tuo labiau jog ir miegasi dvare ramiai, o vaiduoklių sutikti dar neteko.
Buvusį miestietį A.Matulaitį pakerėjo senojo dvaro ramybė ir gamtos grožis, kad čia puikiai atsiskleidžia visi keturi metų laikai. Tačiau A.Matulaitis dvare ne tik mėgaujasi gamtos grožiu, bet ir daug dirba, siekdamas prikelti jį naujam gyvenimui. Dvaro šeimininkas yra pasiryžęs čia sustabdyti laiką: sieks, kad rūmų interjeras būtų kuo panašesnis į tą, kuris buvo tokiuose rūmuose prieš penkis šimtus metų.
Įsikurti savo dvare kaip namie – daugelio naujųjų lietuvių dvarininkų svajonė. O naujukurių senuosiuose dvaruose pamažu daugėja.

Pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino prospekte pavyko suskaičiuoti vos tris dar neišnuomotas komercines patalpas, o naujų parduotuvių vos per mėnesį atsirado penketas. Basanavičiaus gatvėje tuščių patalpų nebematyti, o naujų prekybos ir paslaugų vietų – net septynios.

Be to, naujovių atsiranda ir didžiuosiuose prekybos tinkluose. Tarkime, Akropolyje Vilniuje veiklą pradėjo nauja laikrodžių ir aksesuarų parduotuvė EX WHO?, Akropolyje Klaipėdoje duris atvėrė naujas vaikų pramogų centras “Svajonių miestas” ir nauja drabužių parduotuvė “Denim dream”. Naujovių esama prekybos centruose “Panorama” ir “Ozas”, kur duris atvėrė keletas žinomų prabangių prekių ženklų drabužių parduotuvių.

Su keliais prekybos ir pramogų centrais dirbanti viešųjų ryšių specialistė Inga Vaitkevičienė sako, kad naujas parduotuves šiuo metu dažniausiai atidaro filialus vienas po kito Lietuvoje ėmę steigti žinomi prekybininkai.

“Sunkmečiu vyravusi tendencija uždaryti prekybos vietas kardinaliai pasikeitė – prekybininkai pajuto gerėjančias pirkėjų nuotaikas ir vėl didina filialų skaičių, juolab kad prekybinių patalpų nuomos kainos kol kas tebėra nedidelės, palyginti su ekonominio pakilimo laikotarpiu”, – aiškina specialistė.

Nors ekonominiai rodikliai rodo, kad gyvenimas šalyje gerėja, kasdien dažnėjantys varžytinių plaktukų dūžiai skelbia: turtą praranda vis daugiau žmonių.

“Vilniaus diena” rašo, kad per praėjusius metus Lietuvoje itin padaugėjo būsto paskolas paėmusių, su kredito grąžinimo problemomis susidūrusių ir per varžytines būstą praradusių žmonių skaičius.

Antstolių teigimu, už skolas parduodamų nekilnojamojo turto (NT) objektų gerokai padaugėjo, pirkėjų domėjimasis jais taip pat išsaugo, todėl įvykdytų varžytinių skaičius ir šiemet išlaiko augimo tendencijas.

Siekdami atgauti skolas bankai vis dažniau kreipiasi į Centrinę hipotekos įstaigą ir prašo leisti parduoti įkeistą NT. Vien pernai hipotekos teisėjas priėmė trečdaliu daugiau tokių nutarčių nei 2009-aisiais ir 7 kartus daugiau nei prieškriziniais 2008-aisiais. Iš viso pernai šalyje veikiantys komerciniai bankai per varžytines pardavė 483 butus ir 1337 žemės sklypus, kuriuos su paskolomis buvo įsigiję per tūkstantį fizinių ir juridinių asmenų.

Daugiausia šių objektų hipotekos teisėjas leido parduoti to prašančiam bankui “DnB Nord” – 2010 metais šis bankas iš varžytinių pardavė 151 butą ir 475 žemės sklypus.

Antrasis bankas, aktyviai savo klientų turtą parduodantis per varžytines, – SEB bankas. Pernai hipotekos teisėjas leido jam parduoti 52 butus ir 326 žemės sklypus. Trečioje vietoje – “Swedbank”, pardavęs 64 butus ir 145 žemės sklypus. 66 butus iš varžytinių taip pat pardavė šiuo metų aktyvią būsto kreditavimo politiką vykdantis bankas “Nordea”, 46 – bankas “Danske”.

Kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, gyventojų pradelstos skolos bankams ir kredito unijoms šių metų sausį siekė 1,5 mlrd. litų ir kas mėnesį vidutiniškai padidėja 70 mln. litų.