Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras tvirtina, kad Lietuvos sveikatos sistema ir ją turinti skaidrinti sveikatos politika iki šiol yra ištiktos gilios vadybinės ir moralinės krizės, esminių sprendimų paralyžiaus bei korupcijos visais sistemos lygiais.

Tokį reiškinį, kai milijardinės investicijos bei brangios medicinos technologijos patenka į neskaidrią interesų grupių užvaldytą sistemą, galima sulyginti su juodosios skylės fenomenu, o tokį vadybos būdą tenka apibūdinti kaip neotechnofeodalizmą. Visi sistemos dalyviai – nuo eilinio paciento ir mediko iki ministro jau seniai yra šios ydingos sistemos įkaitai.
Beje, D.Pūras ne tik kritikuoja, ne tik konstatuoja svarbiausius krizės požymius, bet ir pateikia septynis pasiūlymus premjerui, ką ir kaip reikėtų keisti, arba ką jis pats darytų Lietuvos sveikatos sistemoje, jei būtų premjeras.

Sveikatos sistemos krizės požymiai
1. Sutrikusi galių sklaida. Politikai ir valdininkai yra atidavę svarbiausių sprendimų iniciatyvą ir realią sistemos priežiūrą (netgi veto teisę!) sveikatos sistemos administratoriams (įstaigų vadovams), akademinės biomedicinos elitui bei gausius finansinius srautus kontroliuojantiems tarpininkams. Tiek Seimas, užuot vykdęs reiklią parlamentinę kontrolę, tiek Vyriausybė, o juo labiau Sveikatos apsaugos ministerija, yra tapę stipriai priklausomi nuo interesų grupių. Šių grupių interesai dažnai nesutampa su viešuoju interesu siekti geros visuomenės sveikatos paprastais būdais, gerokai pigesniais už vaistus ir kitas brangias medicinos technologijas.
2. Pataikaujant elitinės specializuotos medicinos lobistams, Pelenės vaidmenyje atsidūręs prioritetinis visuomenės sveikatos, prevencinės ir socialinės medicinos bei slaugos sektorius vegetuoja. Modernių prevencinių iniciatyvų, į visuomenę integruojat pažeidžiamas gyventojų grupes, neskatina nei Seimas, nei atskiros ministerijos ar Vyriausybė. Pastaruoju metu Lietuvos valdžia vis labiau pataikavo toms jėgoms, kurios priešinasi atviros visuomenės idėjoms, rūšiuoja šeimas ir piliečius į gerus ir blogus bei skatina neapykantą pažeidžiamoms grupėms.
Modernūs visuomenės sveikatos stiprinimo, savižudybių, girtavimo ir smurto prevencijos, socialinės medicinos principai beviltiškai pralaimi kovą primityviam supratimui, kad sveikatos priežiūra – tai atskirų kūno dalių remontas kompensuojamaisiais vaistais ar kitais brangiais „stebuklingais“ metodais.
3. Pacientai neturi paskatų elgtis pagal sveikatos įstatymų nustatytą tvarką. Šią tvarką pažeidinėja, kas tik turi galimybę. Vieni gauna pagreitintas ir pagerintas paslaugas pažinčių būdu, kiti – pakišomis medikams. Bendrosios praktikos gydytojo institucija, turėjusi sustabdyti nesunkių negalavimų srautus į specializuotą lygį, ne tiek stiprinama, kiek kompromituojama. Brangios medicinos technologijos naudojamos ne pagal paskirtį, jų reikalaujama vis daugiau. Solidarumo principas, įtvirtintas sveikatos sistemos įstatymuose, neveikia, nes geresnes paslaugas dažnai gauna ne tiek sunkesni, kiek „svarbesni“ pacientai ar jų artimieji.
4. Neskaidri sistema sukelia ir stiprina medikų demoralizaciją. Vieni sugeba įsitvirtinti prestižinėse darbo vietose ir daug užsidirbti (nebūtinai legaliai). Ši nedidelė medikų dalis, „nugriebianti grietinėlę“, yra patenkinta, o būtent jie paprastai teikia paslaugas dar ir politikams, todėl turi realią įtaką politikų sprendimams. Kiti medikai, kurių dauguma ir kurių kvalifikacija ne blogesnė, neturėdami karjeros galimybių Lietuvoje, yra nusivylę. Todėl nemažai jų emigruoja ar svarsto tokią galimybę.
5. Nesant paskatų laikytis skaidrumo, modernios etikos ir sveikatos ekonomikos principų, tarp pacientų ir medikų klesti demoralizacija ir abipusiai susitarimai apeiti nustatytą tvarką. Vien ko vertas reiškinys, kai į bėdą patekę veikėjai nesunkiai gauna medikų pažymas apie tariamas savo ligas. Korupcija stipriai palietusi tiek viešuosius pirkimus, tiek santykius tarp medikų ir farmacijos firmų, tiek santykius tarp medikų ir pacientų.
6. Nesukūrus realios draudiminės medicinos, valdžia, atstovaudama valdiškų įstaigų steigėjams, proteguoja „savas“ įstaigas, taip skatindama jų vadovus neskaidriai naudoti didžiulius išteklius, ir kartu blokuoja privačios medicinos plėtrą. Privati iniciatyva neturi galimybių sveikai plėtotis, nes šiurkščiai pažeidžiami konkurencijos principai.
7. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, iki šiol neturinčių nepriklausomos technologijų vertinimo sistemos. Tebeklesti paprotys nesavikritiškai analizuoti sveikatos sistemos veiklą, vengiant nepriklausomų vertintojų. Tos pačios įtakos grupės ir planuoja resursus, ir juos įsisavina, ir dar įvertina, kad įsisavinta teisingai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iki dar vieno talentingo Lietuvos aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Karo dievas“ premjeros liko vos savaitė. Šis spektaklis bus jau antrasis jo kūdikis pastatytas pagal jaunosios kartos prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę. Pirmasis, pasakojantis apie trijų draugų draugystę, buvo „Menas“.

„Karo dievo“ komandai, aktoriams Giedriui Savickui, Dariui Gumauskui, Aurelijai Tamulytei, Viktorijai Kuodytei, intensyviai plušant ir gludinant vaidmenis, spektaklio režisierius D. Kazlauskas rado keletą laisvų minučių ir pasidalino mintimis ne tik apie pjesę, bet ir apie mūsų visuomenę, mūsų žmogų.

Ar yra lengviau kurti antrą spektaklį pagal tos pačios autorės pjesę?

Nėra nei lengviau, nei sudėtingiau. Kiekviena pjesė yra unikali. Nesvarbu ar ji to paties autoriaus, ar kito. Tu vis tiek į ją žiūri kaip į atskirą molį, iš kurio tu lipdai spektaklį. Tas pats yra ir su kiekvienu spektakliu ar vaidmeniu. Kiekvienas jų yra unikalus tuo, kad jis yra būtent tuo tavo gyvenimo tarpsniu ir būtent prie tų konkrečių aplinkybių. Jos tampa unikalios, taigi ir sprendimas tampa unikalus. Unikalus ta prasme, kad jis yra vienas ir paskutinis. Yra labai reta žmonių, kurie perstato tą patį spektaklį.

Ką jūs, kaip Dainius Kazlauskas, atradote Y. Rezos pjesėje „Skerdynių dievas“ (originalus pjesės pavadinimas)?

Tai yra nebaigtinis reikalas. Mūsų gyvenimas nėra išbaigtas. Negali teigti, kad tu kažką supratai ar nesupratai. Gyvenimas yra procesas, kurio gale mes mirštam. Ir tada, kada tu jau turėtum suprasti, tu nieko nesupranti, nes tu jau mirei. Tuo viskas ir baigiasi. Bet kokia perskaityta pjesė, bet koks įsigytas daiktas, patirtas nuotykis, įvykis nėra nei svarbesnis, nei nesvarbesnis nei bet kuris kitas. Kiekviena smulkmena mums turi kažkokį poveikį, bet koks jis, aš negaliu dabar pasakyti. Matyt, ilgainiui gyvenime tas poveikis pasirodys. Mes nesuprantame, kaip mūsų pasąmonėje kažkas keičiasi. Mes negalime to įvardinti, nors kažkas vyksta. Dėl to atsiranda nuojauta, intuicija ir panašūs dalykai.

Jūsų režisuojamame naujame spektaklyje vyksta žmonių santykių kova, žmonių asmenybių kova, kodėl žmonės kovoja?

Visi karai yra idėjiniai. Mes tą idėją galime visaip pavadinti – ideologija, požiūriu, tikslais. Pastarieji visada yra labai asmeniški ir jais visada siekiama naudos. Čia visuomet yra ir bus problema. Dėl to išlikti neutraliu yra labai sudėtinga, net nežinau ar išvis yra tokių žmonių. Kiekvieną dieną susiduria skirtingi mūsų požiūriai ir tikslai. Vadinasi, vyksta amžinas karas. Mes galime apsimetinėti, galime užsidėti kaukes, bet esmės tai nekeičia.

Pavyzdžiui, Angelina Jolie, kuri rūpinasi ir augina trečiųjų šalių vaikus. Mes visi suprantame kiek, ko ir dėl ko yra daroma. Bet visi supranta tylomis. O priimk sąlygą, kad ji iš tikro viską daro tik iš gerų paskatų. Pamatysi, jog labai sunkiai tą priimsi. Kodėl? Todėl, kad vis tiek nesuprantame, kad nauda yra visa ko variklis, susijęs su išgyvenimo instinktu. Anksčiau būdavo paprasta – nušauni ir pasiimi, o dabar mes turime teismus ir kitas tarnybas, dėl to atsiranda kiti būdai naudai gauti.

Turbūt tie žmonės, kurie slepia savo vidų, tikrąjį veidą po kaukėmis, nesijaučia lamingi, taigi, koks žmogus yra laimingas ir kaip tokiu būti?

Tas žmogus yra laimingas, kuris niekam nieko neskolingas. O kas tai yra skola? Čia galvoje turiu ne pinigus. Neskolingas žmogus yra laisvas, jis yra laisvas rinktis. Anot religijos, laisvas pasirinkimas yra Dievo dovana. Tačiau būti išties laisvam nėra lengva, bet to siekti aš visiems linkiu. Ir sau linkiu.

Kai esi laisvas, viskas darosi paprasčiau – nereikia spręsti už kitą, nereikia kentėti už kitą. Kiekvienas pats pasirenka savo kelią, o mano pareiga, kuomet statau spektaklį ar kuriu vaidmenį, nėra išmokyti ar išgydyti. Savo baobabus reikia rautis pačiam ir tas, kuris raunasi baobabus, traukia kitus tokius, kurie raunasi baobabus. Bendrauti su bendraminčiais yra lengviau, negu su tais, kurie yra apsileidę. Čia yra kiekvieno žmogaus atsakomybė už savo, bet ne už kito gyvenimą. Vadinasi, ir ne mano atsakomybė yra žiūrovų gyvenimus taisyti arba tvarkyti. Aš tiesiog noriu suteikti galimybę žiūrovui pačiam prisiimti atsakomybę. Tai yra priežastis, kodėl „Karo dieve“ aš nusprendžiau nieko neteigti. Išvadas pasidaryti paliksiu pačiam žiūrovui.

„Idioteatro“ kartu su teatrų gidu teatrai.lt statomo spektaklio „Karo dievas“ premjera jau vasario 16 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje įsikūrusioje MINI teatro ir koncertų salėje (įėjimas pro BMW klubą). Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.