2016 Gegužės 18

Recenzija

Šokis yra labai įdomus dalykas

Veidas.lt

Ievos Misevičiūtės performansas „Jautienos valdovas“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr

XX Naujasis Baltijos šokis

Prieš dvidešimt metų man buvo septyneri, lankiau klasikinio ir modernaus šokio kolektyvą „Polėkis“, o per televizorių labiausiai mėgau žiūrėti dailųjį čiuožimą. Prieš vienuolika metų dalyvavau Šokio spaustuvėje, kurios seminarams tuomet vadovavo Andrius Katinas, o dirbtuvių pabaigoje vyko pasirodymas kažkokioje raudonoje salėje su kolona per vidurį (žinau, žinau, – „spaustuvės raudonoji“)… Prieš devynerius metus, sulaukusi stojimų patekau į teatrologijos studijas. Po kelių studijų metų buvusios kolegės šokėjos jau klausė, ar nekeista, kai ant kūno atsiranda „lašinių“ (ne, ką jūs! Lengvai pripranti…), o tas pats Andrius Katinas buvo pamanęs, jog nesisveikinu su juo dėl to, kad „pasikėliau“, bet tikrai ne dėl to, kad bijojau, jog jis manęs neprisimins… Prieš šešerius metus dirbdama festivalyje mačiau tuos, kurie „dėl Grybauskaitės“ Loros Juodkaitės spektaklio nepamatė. Per pirmuosius „ne[w]kritikos” seminarus sėdėjau šalia Ingridos Gerbutavičiūtės ir Vitos Mozūraitės, kurios dažnai pasiilgstu. Atrodo visai neseniai festivalyje su choreografais pristatėme „Contemporary?“. Praeitais metais.. praeitais… LNDT Didžiojoje scenoje fotografavau labai simpatišką moterį, vardu Džemaina!

Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt

Per dvidešimtį metų kiekvienas sukaupė daug asmeninių istorijų, susijusių su Naujuoju Baltijos šokiu. Kartu su jomis ir pats renginys įgavo savo veidą, asmenybę, energiją. Šis laikas išjudino tą dažnai šokyje neišprususia vadinamą Lietuvos publiką, dalį jos užsiaugino, kaip ir padėjo bręsti mūsų choreografams, šokėjams. Šiandien į festivalį jau išdidžiai galima kviestis ne tik atlikėjus, bet ir kritikus, vadybininkus iš užsienio, rengti lietuvių scenos „Pitch Sessions“ ir t.t.

Manau, kad tai, kas šventiniame festivalyje buvo liūdniausia, tai pati atmosfera, kurioje viskas atrodė labai atidirbta, nuspėjama, žinoma ir net nurodyta.

Gaila, jog kartu su pasiekimais, branda, atėjo ir savotiško formalumo laikas. Ir nesupranti, ar čia tu, ar aplinka kalta. Kalbos, skaitomos iš lapelio (išskyrus pavardžių sąrašus), niekuomet nežavi nuoširdumu. Na bet tiek to. Išsikvėpusios atrodė ir diskusijos, kad ir kokios įdomios, ar ne, būtų buvusios, jos nepritraukė daugiau nei penkių žiūrovų, kurie tuo pačiu metu nebūtų buvę festivalio dalyviai ar organizatoriai.

Nejaugi nebuvo diskusijų vertų spektaklių? Gal taip, gal ne, tačiau, manau, kad tai, kas šventiniame festivalyje buvo liūdniausia, tai pati atmosfera, kurioje viskas atrodė labai atidirbta, nuspėjama, žinoma ir net nurodyta. Sunku kalbėti apie festivalį jam dar nepasibaigus, tad pridursiu, jog liko dar vienas nematytas vakaras, su, savaime suprantama, puikiu spektakliu, jau įvertintu visame pasaulyje, tad privalomuoju būdu turinčiu tau patikti.

Būtent toks jausmas aplankė po festivalio žvaigždės Louise Lecavalier spektaklio „So Blue“. Kadangi visiems jau buvo išaiškinta, kokia ji yra svarbi – nesikartosiu. 57-erių metų moteris scenoje šoko taip, kaip ne visi šiandien dar vis bestudijuojantys šokėjai gali ar kada galės. Žinoma, jog galime kalbėti apie techniką, plastiką ir ką tik norime, tačiau jos ginklas yra energija ir skvarba, galėjimas žvilgsniu, mintimi ir emocija perskrosti žiūrovą. Paveikūs yra net jos pilvo raumenys, Lecavalier bestovint ant galvos apnuoginami ir savo forma staiga galintys pavirsti didele plakančia širdimi.

Madonna, kuri populiariosios muzikos scenoje gyvuoja beprotiškai ilgą laiką ir ne tik iš naujo atranda muziką, bet ir pačią save, todėl vis dar susilaukia šlovės.

Vis dėlto visuotinis susižavėjimas mane kiek nustebino. Supratau, jog nemažai šokėjų ar šokio mėgėjų ją iš tiesų laiko diva, dalimi kažko, prie ko norėta prisiliesti visą gyvenimą. Tai skatina ir ji pati, kurdama spektaklį dedikuotą jos pačios kūnui ir jo kalbai. Ir niekam nerūpėjo, jog čia nebuvo dramaturgijos. Ir visko būna, ir visko reikia, tiesiog supratau, jog tai ne mano pasaulis, ne mano skonis. Juk kaip ir visi žmonės galiu matyti ir vertinti kokybę, tačiau prieš ją nekeliaklupsčiauti?

Ir iš karto kitą vakarą aš dar blaiviau supratau, kas įvyko. Pasižiūrėjus Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella spektaklį „Happy hour“, nesusilaukusį tiek susižavėjimo šūksnių, nors ir visai neprastą, – nušvito atsakymas. Tai, ko dažnai atsisakai, norėdamas pažinti viską, yra išankstinė atranka. Todėl kartais valandai neplanuotai užsidarius kažkieno kūrybos vakare gali pasidaryti ne visai įdomu. Ir aš suprantu, jog yra Madonna, kuri populiariosios muzikos scenoje gyvuoja beprotiškai ilgą laiką ir ne tik iš naujo atranda muziką, bet ir pačią save, todėl vis dar susilaukia šlovės. Tačiau man žymiai įdomesnis yra Iggy Pop´as. Tiek žinių.

Apie du Iggy´ius italus iš Belgijos daug pasakoti taip pat būtų sunku. Per daug nesu(si)reikšmindami, penkiasdešimtmetį perkopę vyrai pasakojo istorijas, persmelktas jų gyvenimiška patirtimi ar prisiminimais. Jei jau scenoje stebi žmogų su patirtimi, tuomet norisi, jog ji būtų ne tik profesinė, o ir reali, apčiuopiama, gyvenimiška, – jungianti jį ir žiūrovus bendram suokalbiui. Ir nors kai kurioms kaukes mėgstančioms kritikėms tai nepasirodė nuoširdu, man tai buvo žymiai artimiau ir šilčiau, nei tobulumas. O ypatingai tai, jog šie kūrėjai gali pasiimti alaus ir atvirai sau ir kitiems pasakyti, jog tikriausiai atėjo metas jaunajai kartai.

Agnijos Šeiko (dešinėje) ir Ingridos Gerbutavičiūtės spektaklis „Dior in Moscow“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Kalbant apie jaunąją kartą – ypatingai maloniai nustebino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai, pristatę savo improvizaciją – performansą (nors visgi, sakyčiau, spektaklį) „8“. Žaviausia buvo tai, jog jie neapsunkino ir nenuvertino jiems duotos užduoties. Jau buvome pripratę kasmet stebėti tarpusavyje nesusijusių trumpų improvizacijų kratinį vien tam, kad išvystume jauniausius šiuolaikinio šokio veidus. Šį kartą patys mokiniai, tik retkarčiais patariami (kaip pasakojo Lina Puodžiukaitė) mokytojų, subrandino ir įgyvendino savo idėją.

Nusistatę savo pasirodymo datą, šokėjai keliavo per skirtingus metus, nagrinėdami pasaulio įvykius. Visa tai buvo susieta su Kinų mitologijos legenda apie Penglajaus kalnuose gyvenančius Aštuonis nemirtinguosius. Taip jie iš 2016 ir keliavo į vis kitų metų gegužės 8-ąją, rūbus, muziką, nuotaikas, o gal net kitus save kitame laike. Na ir kas, jog ne viskas įtikino, na ir kas, jog nebuvo idealu, – taip ir neprivalėjo būti. Jaunieji nepersistengė būti pernelyg suaugusiais, bet ir nenuleido sau kartelės, o tai byloja apie labai vertingą savybę – sąmoningumą.

Tačiau buvo ir tokių atvejų, kuomet spektaklyje (o iš tiesų dabar labiau performanse) sąmoningumo buvo pernelyg daug. Ievos Misevičiūtės „Jautienos valdovas“ iš tiesų užduso, jei ne pašvinko perpildytoje Kišeninėje salėje. Viso spektaklio metu norėjosi vyksmą perkelti į platesnę, didesnę, erdvesnę patalpą. Ir ne dėl to, jog žiūrovams trūko vietos. Dažniau meno centruose ir galerijose pasirodanti Ieva ir jos kūrinys, tokioje erdvėje visiškai užspeitė publiką. Čia atsirado daug perdėtos svarbos, susireikšminimo ir pozicijos.

Pasirodė, jog neištarta, nebyli galimybė šiam pasirodymui niekada nesibaigti, būtų žymiai paveikesnė. Savotišku absurdo, fizinės raiškos stand-up vakaru virstantis spektaklis, kurio finalas mus vėl grąžina prie ritualo, įstringa tarp intelektualiosios ir fizinės dalių, taip ir nesusijungdamas į paveikią visumą. Galbūt dėl to gana natūraliai imi ieškoti kitokių kelių žvelgti į šį kūrinį.

Sąlytis su žiūrovu, kurio visiškai atsisakė su festivaliu besidubliavusi Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda arba Kakta žemiau širdies“ ir jos pagrindine dalimi tapęs choreografija paremtas ritualinis judėjimas po ŠMC bei Ievos Misevičiūtės nuolatinis buvimas su užspaustu žiūrovu tapo įdomia, lyg du sulipę kadrai persišvietusia, patirtimi. Abu šie potyriai kalbėjo (o Misevičūtės buvo ir gyvai išsakyta diskusijoje) apie tai, kaip tarpusavyje jungtis turėtų skirtingos meno šakos, neieškodamos atskirų įvardinimų tam, jog jas būtų galima priimti.

Pavyzdžiui šiuolaikinis šokis ir striptizas. Palyginimas, žinoma, kvailas, tačiau nežinia, kur dar galima būtų įterpti spektaklį, kurio buvimas festivalyje ne tiek nustebino, nuvylė, kiek tiesiog sukėlė labai daug klausimų, nukreiptų į programos rengėjus. Labai vidutiniškas, o šiandien jau ir pasenęs ispano Pere Fauros „Striptizas“ labiausiai pradžiugino kelis salės keistuolius, labai norėjusius, jog į juos kas nors atkreiptų dėmesį. Na, tikriausiai visi gauname tai, ko nusipelnėme. Norintiems daugiau sužinoti apie šį spektaklį, galiu tik pasiūlyti kolegės tekstą, kurį tuoj pat pamatysite nuorodoje. Jame taip pat galėsite rasti komentarus apie spektaklius, kurie nebus paminėti mano tekste.

Tačiau nepameskime ritmo, juk atrodo, kad iki čia tekstas ėjosi gana sklandžiai, ar ne? „Ritmas yra šokėjas“ – jauno estų choreografo Henri Hütt spektaklis liko vienas įsimintiniausių iš mažojo formato darbų šiame festivalyje. Pagrįstas palyginti trumpa šokio ir gyvenimo patirtimi, minimalistinio šokio kūrinys kalbėjo(si) apie išeities tašką – ritmą. Širdies, judesio, kalbos, patirties, gyvenimo… Ritmą, kuris mus skatina judėti, bet tuo pačiu gali tapti vangumo ir monotonijos priežastimi. Nors formaliai spektaklyje yra visi dėmenys: kostiumas, rekvizitas, muzika, garso, video, šviesos ir kita technika, galutinis rezultatas yra ne tik švarus, bet iš pirmo žvilgsnio pernelyg grynas. Ir visgi jis nelieka tuščias. Konceptualus, tačiau jaunatviškas ir atviras darbas, – toks, kokių šiandien sutikti pavyksta nedažnai.

Konceptualus, moteriškai aštrus iš pradžių pasirodė Agnijos Šeiko ir Ingridos Gerbutavičiūtės spektaklis „Dior in Moscow“. Visgi jis paliko keistą įspūdį. Nežinau kodėl, bet man visuomet sunku tapatintis su moterų problemas sociume nagrinėjančiais kūriniais. Norėtųsi sakyti, jog tai – kartų skirtumai, tačiau būtent tai neigia duetas, teigdamas, jog iki šiol moterys Rytų Europoje yra pasimetusios tarp skirtingų kultūrų, režimų, o gal net ir tikėjimų sukurtų įvaizdžių.

Neneigdama problemos, kurią dažnai matau aplink, vis susimąstau, ar bėda yra ta, jog moterys pasimetė tarp įvaizdžių, ar tai, jog apskritai juos priėmė kaip faktą ar, pasak kūrėjų, modelį. Ir nors atrodo, kad tokia minties eiga yra tapati spektakliui, jam įpusėjus dėmesys kiek prislopo. Pirminis, šiurkštus priėmimas, puikus Agnijos personažas (ar būsena?), Ingridos šaltumas, peraugantys į diskusiją, pokalbius ir plečiamus kontekstus įdomių Albenos Baevos videoprojekcijų fone… Kažkur visa tai aš pamečiau. Kažkokiu momentu scenoje vėl atsirado per daug moteriškų isterijų, kurias vėliau užglaistė ir nuramino bendras šokis. Žinau tik tiek, jog bus įdomu dar kartą pamatyti šį spektaklį.

Ir šiam kartui, pabaigai (juk dar bus ir antroji straipsnio dalis), – prancūzai su spektakliu „Gerro, Minos ir Jis“. Komikas Dylan Moran yra sakęs, jog prancūzai pusnuogiai gali būti tik nuo juosmens žemyn, taip pabrėždami savo nuogumą. Po „Propagande C“ trupės pasirodymo sunku jam prieštarauti. Trys vyrukai vilkintys tik ilgais marškiniais, pretenduojančiais, bet taip ir netampančiais suknelėmis, beveik valandą žaidžia uždaryti neįvardintoje erdvėje. Lyg įmesti į kalėjimą, jie iš naujo atranda bendravimą ir džiūgauja visais įmanomais vyriško komunikavimo malonumais, kas iš esmės yra labai panašu į vaikų žaidimus.

Nes tokie yra vyrai. Kol moterys vaduojasi iš sociumo joms primestų kompleksų, jie toliau žaidžia karą, aiškinasi, kuris yra stipresnis, renkasi geriausią draugą, išbando fizines savo kūno ribas ir tampa juokingais monstrais, panašiais į „Holy motors“ Monsieur Merde personažą. Ne veltui susitikime po spektaklio jie juokavo (o gal ir ne), jog spektaklis gimė jiems bežengiant į trisdešimtmetį. Subtilus humoras, akį traukianti choreografija, laipsniškai užlipdoma ir vėl ištuštėjanti erdvė neleido nuobodžiauti iki pat nusilenkimų.

Šokis yra labai įdomus dalykas. Jis nebūtinai yra įdomus tuomet, kai yra profesionalus, o jau greičiau tuomet, kai juo norima ne tik pasipuikuoti, bet ir kalbėtis. Bet dar ne laikas apie tai…

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 18 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...