2016 Kovo 08

Geopolitika

Šaltasis Arkties karas tirpdo ledus

veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...