2016 Vasario 03

Kuo gyvena kaimynai

Kelionės be sienų – skandinavų tapatybės dalis

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...