2016 Balandžio 21

Fotografija

Raudonos tulpės arba fotografija – kaip provokacija

Veidas.lt

kamane.lt/Andrew Mikšys nuotr.

Žmonės nuolat keliauja, iš rankų nepaleidžia fotoaparato, medžioja kadrus ir džiaugiasi dabartimi, nes po kelių sekundžių ji gali būti nebe tokia, kokia tik ką buvo. Kartais dėl vieno kadro fotografas gali imtis drastiškiausių priemonių, nuvykti į atokiausius pasaulio kampelius, dieną ir naktį laukti, kol bus tinkamos sąlygos užfiksuoti ypatingą akimirką. Apskritai šiuolaikinis fotografijos menas pretenduoja ne vien tik išsaugoti dabarties momentą, bet gali būti orientuotas ir į kitos kultūros ar šalies pažinimą, kuriam žiūrovas yra pasirengęs.

Astijus Krauleidis-Vermontas, kamane.lt

Fotomenininkas Andrew Mikšys Kauno fotografijos galerijoje mus supažindina su Baltarusija ir pristato, kaip ją mato pro fotoaparato objektyvą. Naujausiame cikle „Tulips“ autorius susikoncentruoja į žmogų ir jo gyvenamą aplinką. O tulpių įvaizdis, kuris istoriškai mums pažįstamas, per spalvą palieka pėdsaką ne tik fotografijose, bet ir žmonių sąmonėse (raudonos tulpės siejamos su komunizmu, anksčiau jos buvo įteikiamos veteranams kaip padėka už jų tarnybą).

Smalsus provokatorius

Fotomenininkas A.Mikšys – tai Amerikos lietuvis, kuris yra susikoncentravęs į socialinę fotografiją ir ją parodose pristato žiūrovams. Menininkas išsiskiria tuo, kad pasirenka akcentuoti mažumas, t.y. žmones, kurių gyvenimas nėra išskirtinis. Būtent nesuvaidintos žmonių emocijos ir nuoširdumas gali gluminti žiūrovą, taip pat provokuoti.

kamane.lt/Andrew Mikšys nuotr.

A.Mikšio fotografijų herojai (taip menininkas vadina žmones, kurie atsiduria priešais jo fotoaparato objektyvą) yra patys įvairiausi. Menininkas reflektuotuoja žmonių, esančių visuomenės nuošalyje, emocijas bei psichologiją, ir tokios sąvokos kaip „nuoširdumas“, „vienatvė“ ar „džiaugsmas“ tampa jo kūrybos pagrindu. Romų tautybės žmonės, jų kasdienė veikla parodoma fotografijų cikle „Baxt“, vienišumas išryškinamas cikle „Plastic Flowers“, kuriame nufotografuoti keleiviai troleibusuose, cikle „Bingo“ dominuoja žaisminga populiaraus amerikiečių žaidimo „Bingo“ nuotaika, o fotografijų cikle „Disko“ vaizduojama kitokia Lietuvos realybė. Joje dominuoja ne miesto pompastika, bet tai, kaip kaimo žmonės suvokia pramogą. Šis ciklas sulaukė „Daily Mail“ ir „Dazed & Confused“ dėmesio.

Naujausiame darbų cikle „Tulips“, pagal kurį pavadinta ir paroda, fotomenininkas A.Mikšys pristato Baltarusiją ir jos kerteles, kurias ne kiekvienas esame matę. Autorius provokuoja žiūrovą, nes akcentuoja ne tai, ką puikiai žinome (likę komunizmo ženklai, Pergalės dienos, Spalio revoliucijos dienos, Gegužės pirmosios šventės), bet atvirkščiai – tai, apie ką žinome mažai (siekį išsaugoti praeitį, ją atkurti dabartyje).

Būtent nesuvaidintos žmonių emocijos ir nuoširdumas gali gluminti žiūrovą, taip pat provokuoti.

„Daug matęs keliautojas Andrew Miksys šmaikščia akim fiksuoja šią Sovietų ikonografijos iškaseną; iliuzijų kupinoje šalyje jis ieško intymumo ir atminties ženklų. Baltarusijoje sovietinės šventės ir represijos nėra praeities dalykas. Taigi fotografuoti Baltarusiją yra rizikinga užduotis, nes riba tarp to, kas leidžiama ir to, kas ne – labai plona. Kad galėtum atvaizduoti šios šalies peizažą, turi puikiai valdyti įtikinėjimo meną bei gebėti oficialumo rėmuose atskleisti asmeniškus dalykus. Žinodamas tai Miksys dėlioja savo baltarusišką maršrutą it kokį konceptualų manevrą: seka Sovietų Sąjungos istorijos masinių švenčių formulėmis, slapta tikėdamasis aptikti ateities prisiminimų. Ieškodamas vidurio jis žongliruoja maršrutu ir taikydamas ideologines formules bando surasti žmogišką kraštovaizdį“, – teigia Laimonas Briedis[1].

Todėl parodą „Tulips“ žiūrovas suvoks kaip ryškią kelionę po Baltarusiją ir ši kelionė nebūtinai turi būti pažintinė.

Fotografuojamas žmogus – tikras

Fotomenininkas A.Mikšys pasirenka įvairaus tipo žmones, kurie sutinka atsidurti prieš fotoaparato objektyvą (karininkas, mergina troleibuse, apsinuoginusi mergina namų aplinkoje, skautė ir pan.). Autoriui labai svarbu gerai susipažinti su fotografijų objektais: jis gali metų metus gyventi svetimoje aplinkoje, kad kuo geriau ją perprastų.

Nė viena nuotrauka neturi pavadinimo, todėl fotomenininkas žiūrovui leidžia pačiam nuspręsti, atpažinti, kas joje vaizduojama ir kokia idėja autoriui svarbi.

Baltarusijoje A.Mikšys praleido penkerius metus, turėdamas aiškų tikslą – įamžinti kitos šalies gyvenimą. Autorius atsitiktinai pasirenka savo fotografijų herojus, kuriais gali būti kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus; net ir ekspozicijų salėje esantis žiūrovas menininkui yra įdomus. Svarbu, kad fotografijos – nesuvaidintos, jose žmonės nuoširdžiai parodo, kokie yra (susimastę ir rimti), kas jiems aktualu (miesto ir šeimos šventės). Nė viena nuotrauka neturi pavadinimo, todėl fotomenininkas žiūrovui leidžia pačiam nuspręsti, atpažinti, kas joje vaizduojama ir kokia idėja autoriui svarbi.

Paroda „Tulips“ kuria nuoseklų pasakojimą, kuriame dominuoja dviprasmiška nuotaika, t.y. vaizdai varijuoja nuo subtilių erotinių iki orientuotų į politiką, kuri Baltarusijoje yra priešinga demokratijai. Fotografijoje užfiksuotas žmogus jaučia, kad yra veikiamas politikos ir visuomenės, bet fotomenininkas A.Mikšys išlaisvina kiekvieną herojų, leidžia jam saugiai jaustis prieš fotoobjektyvą.

kamane.lt/Andrew Mikšys nuotr.

Apsinuoginusi tamsiaplaukė mergina, grakščiai pozuojanti, rodos, laužanti nusistovėjusias taisykles, nes žiūrovo žvilgsnis krypsta į šalia kabančią fotografiją – Stalino paminklą, skendintį raudonos spalvos gėlėse. Abu herojai, atsidūrę menininko akiratyje, svarbūs, kontrastuojantys vienas kitam. Menininkas akcentuoja raudoną spalvą, jos atspalvius kiekvienoje fotografijoje. Šiuo atveju raudonos yra Stalino paminklo gėlės. Spalva tampa motyvu, pabrėžiančiu parodos idėją – kiekvieną fotografiją traktuoti ne tik kaip Baltarusijos pažinimą, bet ir siekį gyventojams parodyti, kokia jų dabartis.

Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga.

Žinoma, A.Mikšiui svarbu užfiksuoti ne tik intymumą, bet ir žmogaus kasdienį gyvenimą, rutiną. Turėtume suvokti, kad baltarusiams žodis „rutina“ kelia teigiamas asociacijas, o tai, kas mums atrodo neįprasta, šios tautybės žmonėms – įprasta. „Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga. Minsko spalvos ir architektūra visiškai kitokia nei Vilniuje. Aišku, politinė situacija Baltarusijoje irgi ne tokia, kaip Lietuvoje, tad atsiranda kitoks kontekstas.“[2]

Taip pat žiūrovą intriguoja kontrastų tarp Lietuvos ir Baltarusijos gausa. Rodos, žmonės panašūs, bet jie gyvena kitoje aplinkoje.

Ryškus Minskas per fotoobjektyvą

Be abejo, kelionė po Baltarusiją prasideda nuo pirmo sutikto žmogaus, bet taip pat aktualu, kokioje aplinkoje jis gyvena. Fotomenininkas meistriškai sugeba išlikti nuošalyje ir užfiksuoti intriguojančius kadrus, kurie gali būti uždrausti Baltarusijoje. Autorius pripažįsta, kad jo tikslas buvo užfiksuoti Pergalės dieną, tiksliau – Sovietų pergalės prieš fašizmą ir nacistinę Vokietiją šventę. A.Mikšys įamžina įvairius šventės atributus, žinoma, ir patį įvykių sūkurį. Raudonų tulpių žydėjimas, SSRS vėliava ar akmuo pievoje akcentuoja kitokį Baltarusijos gyvenimą.

Ekspozicija – tai savotiška kelionė po praeitį, kuri dabartyje suvokiama kitaip: gana ironiškai, subtiliai, bet, svarbiausia, nesuvaidintai, kad pozuojantis herojus jaustųsi saugiai.

Parodoma hiperbolizuota, pompastiška Baltarusijos tikrovė, šalia kurios ryškių spalvų žmogus jaučiasi vienišas. Toks vienišas kaip raudonas-žalias akmuo pievelėje, įamžintas vienoje iš fotografijų. Užfiksuojama kita aplinka, kuri fotografijų herojui leidžia jaustis saugiai ir laisvai. Kuriama nuotaika, kuri rodo šventės reikšmę žmogui ir kartu atotrūkį nuo kitų žmonių, kai galima užversti galvą į dangų ir analizuoti dūmų ženklus, bet visa tai nukreipta į politiką. Ir vis mažiau lieka nuoširdumo, bendruomeniškumo.

Taigi, parodos lankytojai gali išsamiai ir nuosekliai susipažinti su ciklo „Tulips“ darbais, parodančiais įvairų Minsko, Baltarusijos veidą. Ekspozicija – tai savotiška kelionė po praeitį, kuri dabartyje suvokiama kitaip: gana ironiškai, subtiliai, bet, svarbiausia, nesuvaidintai, kad pozuojantis herojus jaustųsi saugiai. Fotomenininko A.Mikšio tikslas – tai, kas mums nepažįstama, paversti fotografijos meno provokacija.

Andrew Mikšio paroda „Tulips“ Kauno fotografijos galerijoje veiks iki balandžio 24 d.

________________

[1] Laimonas Briedis, Įžanginis žodis. Fotografijų knyga „Tulips“. Leidykla „Arök“: 2016.

[2] Indrės Audenytės interviu Fotografas Andrew Mikšys: „Mane traukia vietos ir žmonės, kiek nutolę nuo masinės kultūros“. Prieiga internete: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/fotografas-andrew-miksys-mane-traukia-vietos-ir-zmones-kiek-nutole-nuo-masines-kulturos-599-442111.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 19 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...