2015 Lapkričio 13

Laiko miestas

veidas.lt

A. Kunčiaus nuotr.

Nacionalinėje dailės galerijoje lapkritį karaliauja Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ – dienoraštis, pripildytas nesuvaidintų praeities akimirkų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nužvelgusi Algimanto Kunčiaus parodos architektūrą iš viršaus (o Nacionalinės dailės galerijos erdvės suteikia tokią unikalią galimybę), pavadinčiau ją Laiko miestu su aikštėmis ir skvereliais, jų link vinguriuojančiomis šoninėmis gatvelėmis bei aplinkiniu žiediniu bulvaru, kuriuo žingsniuojant keičiasi santvarkos, vietovės, stebuklingai prisikelia mirusieji (ir žmonės, ir pastatai), o šį virsmą abejingai stebi nemirtinga jūra ir tokie pat nemirtingi debesys.

Šiame improvizuotame Laiko mieste dabartinių penkiasdešimtmečių kartos bei jaunesni piliečiai gali pamatyti, kaip jų gimimo metu atrodė Vilnius: koks jaunimas žingsniavo Lenino (o gal vėl Gedimino) prospektu, kokie troleibusai juo dardėjo ir į kokias varganas parduotuvių vitrinas pro langus abejingai dėbsojo tų troleibusų keleiviai.

Įamžintų senamiesčio praeivių veiduose parodos lankytojai bando atpažinti jaunus savo tėvus arba patį save: gal dar mamos už rankos gatve tįsiamą, bet vis dėlto slapčia nuo jos smalsiai žvelgiantį į nepažįstamo dėdės geležinę akį, o gal už kampo jau lūkuriuojantį savo simpatijos, kuri, nors seniai surukusi, štai liauna ir gundanti ims ir išnirs pro senojo universiteto vartus.

Moterys ir konkurentai

Žurnalistai A.Kunčiaus klausinėja, kaip vėliau susiklostė tos ar anos fotografijos personažo likimas: ar, tarkim, ant daugybę metų jo fotografuojamo Palangos tilto nepataikydavo įamžinti vyrų su ne tomis moterimis? Fotomenininkas tik trauko pečiais: „Nežinau, brangieji, aiškinkitės patys. Aš dirbdamas į žmogaus privatų gyvenimą stengdavaus nelįsti, neužpulti: iš tolo pagavau patikusią akimirką, ir tiek. Nerūpi man, kieno tos moterys.“

Gal todėl žmonės jo kameros nesišalindavo. Ir tik kartą, jau prieš kupetą metų, „Sekmadienių“ ciklui fotografuodamas besirenkančius į mišias rietaviškius stebėjo aiškiai sunerimusius žvilgsnius ir slepiamus veidus. Nereikėjo klausti kodėl: už bažnyčios lankymą galėdavai sulaukti rimtų nemalonumų tiek darbe, tiek mokykloje. Kartais ir pats fotomenininkas netoliese aptikdavo „konkurentų“ pilkais kostiumais, spragsinčių kadrą po kadro su dideliais objektyvais tiesiog pro pravertus automobilio „Moskvič“ langelius.

Bet A.Kunčius sako nebuvęs iš tų, kurie mėgdavo įamžinti pamaldas bažnyčiose: jam labiau tikdavo šventadieniais po mišių miesteliuose vykdavę jomarkai ir kiti suėjimai, ten laisviau pasijutusių žmonių nuotaikos. Jos leido universaliau mąstyti apie žmogų, atpažinti veiduose visus vienijančias vertybes.

Kaukės ir paršeliai

Retrospektyvinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje Algimantas pavadino „Vaizdaraščiais“, taip tarsi prilygindamas ją dienoraščiui. Ir prisiminė savo draugą Romualdą Ozolą, kantriai kasdien žodžiais raičiusį aktualių įvykių atspindžius, vėliau nugulusius storose baltose knygose: „Čia tai buvo tikras žmogaus pasiaukojimas. Rašė, dirbo, per anksti save sudegino. Ne kartą įkalbinėjau Romą nusigręžti nuo politikos: kam jam, kultūros žmogui, to reikėjo? Tikrai būtų nugyvenęs ilgiau.“

Bet R.Ozolas yra rašęs: „Pasaulis yra čia, ir aš žinau, ką turiu daryti.“ Iš Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio, kuriame A.Kunčius su R.Ozolu kartu grojo (Romualdas – kanklėmis, o Algimantas – skrabalais), bendrų pasibuvimų, pasikalbėjimų išsirutuliojo ir naujo „Kultūros barų“ žurnalo idėja.

Pirmojo „Kultūros barų“ numerio, kuris pasirodė prieš pusę amžiaus – 1965-ųjų sausį, viršelyje buvo pavaizduota molinė Užgavėnių kaukė. Oficiozas „Tiesa“ tuomet klausė: „Kaukė yra, o veidas?“ Bet cenzoriai nesikabinėjo. O štai kai antrame numeryje pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino mintys apie varžomą kūrybos laisvę, o žurnalo viršelyje susimąsčiusi žemyn žvelgė žila Putino galva – baigėsi trumpa Emilijos Kulakauskienės, kaip žurnalo redaktorės, karjera. Ją poste pakeitė diplomatiškesnis ir apsukresnis valdžios koridoriuose rašytojas Aleksas Baltrūnas.

„Parėjęs „nuo kilimėlio“ partkomuose jis mums sakydavo: „Paršeliai jūs, nežinot, kaip ten yra“, – prisimena A.Kunčius.

Timpanai ir egzotika

Dirbdamas „Kultūros baruose“ fotografas susipažino su dirigentu Sauliumi Sondeckiu. Jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras septintajame dešimtmetyje kaip tik gavo kvietimą koncertuoti Kuboje ir norėjo, kad tokios egzotiškos gastrolės būtų profesionaliai įamžintos.

Bet S.Sondeckis suprato, kad prašydamas lydinčio žurnalisto oficialiai gaus „patikimą“, t.y. saugumiečių parinktą ir ataskaitas jam teiksiantį „kadrą“. Taigi pasinaudojęs tuo, kad A.Kunčius buvo šioks toks muzikantas, dirigentas įtraukė jį į orkestrantų sąrašą, prie jo pavardės prirašydamas muzikos instrumentą – timpanus.

„Maestro tikėjosi, kad prireikus gebėsiu tuos mažus būgnelius padaužyti. Iš tikrųjų to nė neprireikė. Kubą atsimenu iš ypatingų potyrių: eini, saulė plieskia tiesiai į viršugalvį, šešėlis trumpas po kojomis. Kai vakare prieš koncertą užgęsta šviesos, salėje boluoja besišypsančių kubiečių dantys. Sykį užsikabarojau į aukštą ispaniško stiliaus pilį ir fotografavau persisvėręs pro ankštą nišą, tai muzikantai iš apačios man šaukė: „Kunčiau, rupūže, lipk žemėn: nukrisi – orkestrą sukompromituosi, mūsų į užsienį daugiau nebeišleis!“ – pasakoja fotomenininkas.

Grįžęs į Vilnių Filharmonijoje jis surengė tos kelionės nuotraukų parodą. Vis dėlto dideliu kelionių mėgėju netapo ir vėliau toli nebevažinėjo: tik Suomijon, Švedijon, Vokietijon. „Kai nubundu ryte svečioj šaly – pradedu galvoti, kodėl aš čia esu ir kam to reikia, – prisipažįsta. – Jaučiuosi kaip gyvūnas, ištrauktas iš savo natūralios aplinkos, – nejaukiai. Pasižiūriu, ką jaunimas prifilmuoja keliaudamas, ir to užtenka. Tegu mano darbai po pasaulį važinėja, o man pačiam Vilnius mielesnis.“

Džiazas ir ideologija

Prisiminęs senus laikus, kai „Neringos“ restorane grodavo akordeonu, o kartais – ir klavišiniais, po oficialaus parodos atidarymo A.Kunčius sėdo prie sintezatoriaus padžiazuoti.

„Kažkada „Neringoje“ kartu su Rimvydu Racevičiumi, Jonu Cijūnėliu, Algirdu Budriu ir Liudu Šalteniu buvome įkūrę Džiazo gynimo komitetą. Nes kai kavinėje ėmė groti Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, vakarais joje pradėjo skambėti kitokia muzika, ne vien svingas ar bibopas. Administratoriai ir padavėjos pradėjo skųstis, kad tokioje kakofonijoje neįmanoma dirbti. O mes, kūrybinių sąjungų atstovai, savo ruoštu surašėme raštą, kad džiazo muzika ideologiškai nepavojinga“, – vynioja praeities faktų giją pašnekovas.

Nors dabarties jaunimas įsivaizduoja, kad gyvenimas „prie sovietų“ buvo ištisinė nesibaigianti kančia, fotomenininkas liudija, jog kultūrinis sostinės gyvenimas buvęs ganėtinai spalvingas. Nes kai susibėgdavo pasibūti panašiai mąstantys įvairių sričių žmonės – prasidėdavo nuoširdus, atviras bendravimas.

„Per Antano Miškinio jubiliejaus minėjimą Rašytojų sąjungoje esu akompanavęs fortepijonu aktorei Monikai Mironaitei, dainuojančiai romansą „Oči čiornyje“. Kas šiandien galėtų tuo patikėti?“ – klausia A.Kunčius.

Sistema ir menininkai

Jis stebisi, kad iki šiol nepavargome aiškintis, kas daugiau kolaboravo, o kas mažiau. Pamena, kaip šviesios atminties Rimtautas Gibavičius viename Dailininkų sąjungos susirinkime tokiems išrėžė: „Ačiū Dievui, kad buvo tokių kaip Konstantinas Bogdanas ir Gediminas Jokūbonis: man ir tau nereikėjo leninų daryti.“

Dabar, kai šalies kino teatruose sukasi tragiška dokumentinė meilės istorija „Meistras ir Tatjana“, fotomenininkas Vitas Luckus pradėtas vaizduoti kaip nepripažintas menininkas, kurį pražudė tuometė sistema. O ką apie tai mąsto buvę kolegos?

„Vitas buvo talentingas kūrėjas, ir kolegos jį vertino. Netgi buvo įtraukę į sąjungos meno tarybą: tai padėdavo vaduojant iš blaivyklų ir ligoninių. Oficialūs pripažinimai jam menkai terūpėjo: sunkiai dirbdamas, pagal užsakymus gamindamas vizualines reklamas anuomet veikusiems kooperatyvams jis iš mūsų, fotomenininkų, uždirbdavo bene daugiausiai“, – liudija A.Kunčius.

Su Vitu jam dažniausiai tekdavo kalbėtis apie fotografijos techniką. V.Luckus buvo puikus racionalizatorius, ano laiko sąlygomis gebėdavęs kurti ar pritaikyti fotografo darbui įvairias technines naujoves. Tik į Vito rengiamus audringus vakarėlius A.Kunčius nevaikščiodavo, nes prisipažįsta tiesiog nepajėgdavęs tiek išgerti.

„Kartą Vitas atėjo mano dirbtuvėn pažiūrėti, kaip aš susireguliavau ir taškiniam apšvietimui pritaikiau  didinimo aparatą. Rado mane plaunantį nuotraukas – kol kabinau jas džiauti, leidau su lupa apžiūrėti savo surinktas senas fotografijas. O turėjau jų nemažai. Vitas taip ir prasėdėjo gerą valandą vienoje vietoje tyliai pypkę rūkydamas“, – pamena A.Kunčius.

Kas žino, gal jau tuomet jo galvoje sukosi mintys apie panašios stilistikos darbų ciklą? Pluoštą senų fotografijų draugas iš jo pasiskolino. Ir po daugelio metų, jau po visų kruvinų tragedijų, iš JAV į Vilnių pirmąkart sugrįžusi V.Luckaus našlė Tatjana perdavė fotomenininkui tas fotografijas sudėtas į voką, ant kurio dar Vito ranka buvo užrašyta: „Perduoti Kunčiui“.

Atspaudai ir negatyvai

Lietuvos fotografija jau anuomet traukė užsieniečius itin plačia savo raiškų įvairove: čia galėdavai rinktis nuo meninio fotomontažo meistro Vitalijaus Butyrino iki ne mažiau subtilaus dokumentinio realisto Algirdo Šeškaus.

Vis dėlto A.Kunčius nedrįstų tos įvairovės vadinti Lietuvos fotografijos mokykla: „Jeigu ir buvo mokykla, tai ji labiau priminė Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Mes, lietuviai, būdavom be galo išradingi: tais laikais sugebėdavom padaryti sidabrinį atspaudą iš besidabrio negatyvo.“

Fotomenininkas ir šiandien teberyškina nuotraukas sovietmečio laikų gamybos chemikalais: hidrochinonu, natrio sulfitu, metoliu. Jų galiojimo laikas seniai pasibaigęs, bet, nepaisant to, darbui tinka: naudodamas senus ryškalus, rengiamai parodai A.Kunčius naujai atspausdino aštuonias dešimtis fotografijų. Anų laikų popieriaus irgi turi išsaugojęs: kartais ir jaunesniems kolegoms, mėgstantiems eksperimentus ant seno popieriaus, padovanoja.

Šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ stende su mediniais paplūdimius primenančiais takeliais ant smėlio buvo pristatytas fotomenininko tęstinis, iki šiol pildomas nuotraukų ciklas „Prie jūros“. A.Kunčius džiaugiasi, kad ciklo nuotraukas įsigijo Modernaus meno centras, o ne užsieniečiai: iš MMC nuotraukas eksponavimui galima pasiskolinti, o iš tolimų kolekcijų parsisiųsdinti būtų gerokai sudėtingiau.

„Tie atspaudai – vienetiniai, spausdinti unikaliu būdu, aš jų nedidinu ir nebedauginu. Kolekcininkai ir muziejai tokius atspaudus vertina netgi labiau už negatyvus. Kada geriausiai skamba muzikos kūrinys? Kai autorius gali pasirinkti ir akustinę erdvę, ir atlikėjus. Antai mano bičiulis Feliksas Bajoras negailestingai atšaukia savo kūrinių premjeras, jei mano, kad atlikėjai nesugebėjo jų tinkamai parengti. Taip ir su nuotraukų atspaudais: tik pats darydamas iki graviūrinio tikslumo gali sugaudyti visas užfiksuoto vaizdo vibracijas. Jose – pats įdomumas, nes skaitmeniniam spausdinimui vibracijos jau neberūpi“, – pabrėžia A.Kunčius.

Fotomenininkas teigia neprisirišantis prie konkrečios technikos: per savo gyvenimą išbandė daug ką, todėl kiekvienam sumanymui turi iš ko rinktis. Tik profanas gali klausinėti, koks fotoaparatas pats geriausias, nes tokio nebūna: viskas priklauso nuo to, ką ketini su juo veikti.

Muziejai ir stipendijos

Kai metė darbus redakcijose, pažįstami dar ilgai klausinėjo: „Pas ką išeini?“ – „Išeinu pas save“, – atsakydavo jiems fotografas. Save tikru fotomėgėju (nes išties mėgsta fotografuoti) vadinantis A.Kunčius į pasižvalgymus po miestą pastaruoju metu išsirengia nešinas senais dumpliniais aparačiukais, kuriuose – 8 arba 12 kadrų juosta. Vaikšto ir fotografuoja tarsi iš atverstos knygos, be jokios išankstinės idėjos. O kad tokią gyvenimo peršamą knygą gebėtum skaityti – turi būti atviras, turi būti laisvas.

Ties tūkstantmečių sandūra A.Kunčius penkerius metu vadovavo Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos skyriui. Kultūros ministerija tuo metu neskirdavo lėšų naujiems kūriniams įsigyti, tačiau rasdavo pinigų kūrėjų stipendijoms.

„Sugalvojau, kad būtų logiška, jei iš valstybės stipendijas gaunantys menininkai vieną kitą darbą valstybei ir padovanotų. Vieni kūrėjai, kaip Vytautas Balčytis ar Eugenijus Antanas Cukermanas, tokią idėją priėmė supratingai, o kiti kategoriškai užprotestavo, esą nevalia painioti menininkų rėmimo su jų kūrinių pirkimu. Nors jei tam pačiam, tik stipendijos negavusiam menininkui po parodos būtų pasiūlyta pirkti jo kūrinių už 24 tūkst. litų (tokia stipendijos suma per porą metų kūrėjui būdavo išmokama) – menininkas iš dėkingumo atsiklaupęs būtų“, – ironizuoja A.Kunčius.

Idėja ministerijos kolegijoje buvo atmesta, nes niekas nesugalvojo, ką imti mainais už stipendiją iš aktoriaus arba balerinos. O A.Kunčius paliko valdišką tarnybą, nes nusibodo vaidinti muziejininką.

Šiandien jo sukauptas archyvas pagal sutartį deponuotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuriame įsikurs A.Kunčiaus negatyvų fondas.  Tuo rūpinasi muziejininkė Onutė Butkutė. Kiekvienas fotojuostos kadras nuskenuojamas, peržiūrimas ir, talkinant autoriui, identifikuojamas. Tuomet tampa muziejaus nuosavybe, o fotomenininkui lieka autoriaus teisės.

„Tokia sutartis man – išsigelbėjimas, nes mano dirbtuvės rūsys Žvėryne – drėgnas, pelėsio grybeliais apėjęs ir archyvams visai netinkamas. Antra vertus, negatyvų už kampo nunešęs neparduosi: jų vertė atsiras tik laikui bėgant, kai jie bus paruošti peržiūroms muziejaus interneto svetainėje ir taps prieinami redakcijoms, leidykloms. Jums reikia Vinco Mykolaičio-Putino portreto? Prašom. Reikia baletmeisterių Vytauto Grivicko arba Broniaus Kelbausko? Prašom, jie čia. Viskas sukaupta vienoje vietoje“, – džiaugiasi A.Kunčius.

Jo manymu, panašiai derėtų pasielgti ir su Fotomenininkų sąjungos sukauptais kūrinių fondais – perduoti juos Šiauliuose rekonstruotam Fotografijos muziejui, turinčiam puikias sąlygas.

Dangus ir gėlynai

Mėgstamiausi Algimanto vakaro skaitiniai – Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ tomai. Neslepia juose atrandąs ir savo darbams praverčiančių įžvalgų.

Štai kartą, kalbantis su tuomet dar Amerikoje gyvenusiu Kaziu Almenu, poetas ironiškai minėjo tėvynėje staiga pradėto garbinti Bernardo Brazdžionio triumfališką kelionę per Lietuvą ir įsivaizdavo, kaip švelniai tai regėdamas šypsosi Maironis iš dangaus balkonų.

„Todėl Centrinio pašto baliustradą vaizduojantį nuotraukų ciklą pavadinau „Dangaus balkonais“. Tokiose baliustradose praeities architektai apgyvendindavo šventųjų skulptūras, bet Vilniuje jos stovi tuščios, išskyrus tris ant Katedros stogo rymančius šventuosius. Tad leidau sau pasvajoti, kad galbūt pats kada galėsiu lengvai pakilęs ten sutikti buvusius draugus: Stanislovą Kuzmą, Romualdą Ozolą, Valdą Ozarinską. Stovėsim ten visi ir žvelgsim iš aukštai į šurmuliuojantį prospektą“, – šypsosi fotomenininkas.

Šiaip jau tvirtina neužsiimantis vaizduojamų dalykų parodijavimu: jam pakanka alegorinio žaidimo. „Tarkim, prie Seimo prieš porą metų „sudorojo“ mano bičiulio skulptoriaus Gedimino Karaliaus projektuotą fontaną, kuris buvo inspiruotas Kryžių kalno įvaizdžio. Kadangi nesiryžo atgaivinti fontano, tai neatsiklausę autoriaus aplipdė piramidę Europos žemėlapiais ir paliko  kaip galios ženklą gėlyno viduryje. Dabar vasarą galima grožėtis, kaip Europa iš apačios vis labiau okupuojama augalų (aliuzija į migrantus?), o Lietuva toje Europoje žioji grėsmingai juodu kontūru, tarsi kokia dėmė. Seimo fone Lietuva man dažnai pajuoduoja. Taip ir žaidžiu, o kas nori – tegu savaip šifruoja“, – moja ranka A.Kunčius.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...