2015 Kovo 14

Romualdas Rakauskas

„Fotografija, kaip ir gyvenimas, – dėsningas atsitiktinumas“

veidas.lt

Žvilgsnis pro objektyvą. „Man pačiam taip ir neteko iššauti iš kariško šautuvo: gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku?“ – svarsto fotomenininkas Romualdas Rakauskas, daugiau nei penkis dešimtmečius savo darbuose atskleidžiantis tik šviesiąją Lietuvos gyvenimo pusę.

„Veido“ paklaustas, ar dėl to neprasikalto didžiajai savo gyvenimo meilei žurnalistikai ir jos siekiui – vaizduoti nepagražintą visuomenės realybę, vienas jautriausių ir jausmingiausių šalies fotografų kategoriškai nukerta, kad ne visuomet verta nuotraukose rodyti tai, kas vyksta realybėje.

VEIDAS: Kaip jums pavyko išsaugoti šviesų žvilgsnį į aplinką? Juk sovietiniai metai jūsų atmintyje paliko ne vien šviesių prisiminimų: dešimtmetį trukusi tėvo tremtis Sibire, sunkus gyvenimas su mama, cenzūra…

R.R.: Kiekvienas renkasi, koks jo santykis su realybe. Aš aštresnių kampų vengiau, kartais už tai ir pats save kritikuodavau, tačiau tokia mano prigimtis – rodyti realybę gražesnę, nei ji iš tiesų yra. Gal tai lemia ir dvasinė žmogaus struktūra? Man gyvenime sekėsi, mėgdavau sakyti, kad likimas kilimą kloja: ėjau lengvai ir geranoriškai, nebuvau toks kaip mano kolegos dramatikai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas.

Jie iš manęs šaipydavosi sakydami: Romai, baik su tomis saldybėmis. O man kitaip neišeidavo. Iki pat šiol manau, kad tai, ką sukūriau būdamas 33-ejų – fotoalbumą „Žydėjimas“, yra vieni dvasiškai stipriausių mano darbų. Fotografuodamas savo ciklus „Žydėjimas“, „Įkvėpimo žemė“, „Švelnumas“, galima sakyti, išvažinėjau visą Lietuvą ir mačiau tikrąją situaciją – netektis, miškuose žuvusiųjų, iš Sibiro negrįžusiųjų artimuosius… Žmonės išpasakodavo man savo gyvenimo istorijas, tragiškus likimus, kurie susipynė ir su mano paties patirtimi (tėvukas buvo ištremtas į Sibirą, o mes su mama buvome priversti slapstytis). Tačiau matyti ir suvokti realybę yra viena, o rodyti ją kitiems – visai kas kita.

VEIDAS: Sukrėsti pasaulį grožiu nepalyginti sudėtingiau, nei drabstytis purvu. Vis dėlto jūs apsisprendėte eiti pirmuoju keliu.

R.R.: Nors laikmetis ir pasikeitė, žmogui reikia tų pačių dalykų – meilės ir šilumos. Mūsų gyvenimas pilnas rūpesčių, nepriteklių, neužtikrintumo, todėl būtinas menas, kuris bent kiek pakylėtų nuo kasdienybės. Galbūt fotografijoje tai nėra taip stipriai išreikšta kaip bažnytinėje tapyboje ar skulptūroje, bet esu tikras dėl vieno: jausmingumas kūryboje praverčia. Žinoma, emocionaliam žmogui gyvenime sunkiau, jis mažiau atsparus gyvenimo smūgiams. Kita vertus, kai ateina senatvė, ir dar kapitalizmas spiria į užpakalį, supranti, kad įtampų nepalyginti daugiau nei jaunystės metais. Ji yra šviesiausia ir gražiausia, ką žmogus savo gyvenime turi. Neneigsiu, kad parodyti grožį šiandien daug sunkiau nei drastiškus dalykus. Tam reikia itin subtilaus žvilgsnio. Sukrėsti pasaulį grožiu vis sunkiau, nes žmogus atbukęs nuo negatyvumo.

VEIDAS: Psichologų tvirtinimu, saugumas ir užtikrintumas – individo laimei būtina sąlyga. Tačiau šiandien to vis mažiau.

R.R.: Anksčiau žmogus jautėsi išties nepalyginti saugesnis. Socializmas buvo humaniškesnis, o laukinis kapitalizmas – kova, kurioje silpnesnis pralaimi. Galima sakyti, kad pakitusi santvarka keičia ir visuomenės veidą. Nedarbas, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, emigracija, savižudybės varo žmogų į kampą, nebežinoma, kaip prieš tai atsilaikyti. Žinoma, sovietmetis iš daugelio mūsų reikalavo gyventi dviveidišką gyvenimą, net ir fotografai dalį darbų darydavo spaudai, o dalį – sau. Taigi įvertinti tai, kas vyksta šiandien, labai sunku, o norint tai padaryti reikia žvilgtelėti iš tam tikros laiko perspektyvos.

VEIDAS: Būtent iš laiko perspektyvos ir mėginate pažvelgti į šiuo metu dar rengiamą spaudai fotoalbumą „Triveidė knyga“?

R.R.: Jei Rašytojų sąjunga šiam albumui parengti gaus pinigų, tai ir bus paskutinis mano albumas. Šiandien dar nepublikuoto albumo fragmentai pristatomi kiekviename „Nemuno“ numeryje. „Triveidėje knygoje“ (trys žvilgsniai į tą patį žmogų) vaizduoju menininkus ir visuomenės veikėjus, kurių bus 120, skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Visus juos buvau fotografavęs anksčiau, taigi teliko perfotografuoti ir sudėti šalia.

VEIDAS: Su dvisavaitiniu kultūros ir meno leidiniu „Nemunas“ bendradarbiaujate nuo studijų metų?

R.R.: Žinote, kaip sakoma, dienraštis menininką gali ir pražudyti – sugraužti ir suryti. Tačiau man sekėsi: savo fotografijos darbus pradėjau nuo „Literatūros ir meno“, dar studijuodamas žurnalistiką dirbau ten etatiniu darbuotoju, o vėliau atsirado ir  „Nemunas“. Mane ugdė tai, kad abiejuose leidiniuose buvo meniškumo reikalavimas. Ilgainiui ir pats sulaukdavau kvietimų skaityti paskaitas apie fotografiją, bet, žinote, jei žmogui iš vidaus neduota jos pajausti – nieko nebus.

VEIDAS: Nejau per visus tuos metus taip ir neįgijote mokinio, kurį šiandien būtų galima vadinti Rakausko fotografijos mokyklos tęsėju?

R.R.: Po teisybei, apie jokius mokinius negalvoju. Pasižiūrėjęs į tai, ką šiandien daro jaunimas, tokios jausenos, kad tai būtų mano žmogus, dar nepatyriau, ir tuo džiaugiuosi. Nenoriu pamatyti į save panašaus.

VEIDAS: Išsiskirti savo fotografijomis šiandien – nepalyginti sudėtingiau nei prieš 50 metų, fotografuojančiųjų konkurencija milžiniška. Kaip jūs vertinate laikmečio teikiamas galimybes?

R.R.: Išties išgarsėti savo darbais šiandien daug sunkiau nei anuomet. Mums įsikibti į fotografiją buvo kur kas lengviau – nebuvo tokios konkurencijos. Sovietiniais metais lietuviškos fotografijos mokykla turėjo savo vardą. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad tai buvo gana naujas dalykas. Visiems buvo pakyrėjęs socialistinis realizmas, o mes fotografavome tikrus veidus, gyvenimiškas situacijas, ir žmonėms tai patiko. Taigi tuo metu, kai mes ėmėmės fotografijos, ji neturėjo nieko bendra su menu. Bet dabar, peržiūrėdamas savo archyvus, matau, kad laikas nuauksina būtent tuos dokumentinius kadrus, ir jie sušvinta visiškai naujomis spalvomis. Gali nutikti ir taip, kad netolimoje ateityje mano žurnalistiniai darbai, kuriuos dariau tik iš reikalo, bus vertingesni ir įdomesni už visus žydėjimus, kuriems skyriau gerokai daugiau laiko ir energijos.

VEIDAS: O kaip vertinate šiandieninės fotografijos erą?

R.R.: Labai negražiai pasakysiu, bet šiandien fotografija – visiška tragedija: visi „mobiliakais“ nuotraukas kepa, o autorinės fotografijos rėmai tarsi išsitrina… Kiekvienas laikmetis mene pasižymėjo autorinėmis individualybėmis, tarkime, niekas nepainiodavo Rakausko su Antanu Sutkumi ar Aleksandru Macijausku. O dabar viskas niveliuojasi. Labai sudėtinga išsiskirti, tačiau jei asmenybė susiformavusi, ji visada suras savitą požiūrio kampą. Kaip tokį pavyzdį galiu paminėti kaunietį Vytautą Pletkų.

VEIDAS: Fotografai neslepia, kad gerai nuotraukai šiandien apstu kliūčių: visų pirma paties žmogaus sutikimas jį fotografuoti (teisė į atvaizdą). Ar jūs to paisydavote?

R.R.: Anksčiau taip pat tarsi turėdavo galioti tie patys dalykai, bet mes jų nesilaikydavome. Važiuodamas fotografuoti į atlaidus pasiimdavau didžiulį teleobjektyvą. Taigi gana dažnai žmogus tiesiog neįtardavo, kad yra fotografuojamas. Nors matydavo, kad aš su savo aparatais sukinėjuosi, bet nekreipdavo į mane dėmesio. Kartais man atrodo, kad visuomenė įpratusi prie fotografavimo: šiandien tuo nieko nebenustebinsi.

VEIDAS: A.Sutkus pastarojoje savo parodoje prasitarė, kad nebeima fotoaparato į rankas: jo herojai mirė, sveikata nebe ta. O jūs vis dar fotografuojate?

R.R.: Pasižvalgyti vis išeinu, bet fotoaparato nesinešu: matote, esu unikalus atvejis – vis dar nespalvota juosta fotografuoju. Neseniai Kaune bankrutavo netoli namų buvęs fotojuostelių ryškinimo centras, bet išeitį rado mano dukra Eglė. Sakė, kai tik pasveiksiu nuo gripo, perleis man savo išmanųjį, tada susikaupęs dar kartą apie tai pagalvosiu. Kita vertus, esu sau jau ne kartą sakęs, kad viską, ką tik galėjau, jau nufotografavau. Taigi, jei pavyks užbaigti „Triveidę knygą“, daugiau nieko nebesiimsiu. Geriau už savo „Žydėjimą“ vis tiek nieko nepadarysiu. Tai gal gana? Kiek gi galima?

Žinoma, niekas nežino, kiek mums skirta šioje žemėje būti. Tačiau aš, priešingai nei Antanas, tvirtinantis, kad išmirė visi jo herojai, ir šiandien eidamas Laisvės alėja savo kadrą matau, bet tada atsiveja mintis: o kas iš to? Vis tiek prieš 30 metų užfiksuotas geresnis. Šiandien mane stabdo objektyvus žinojimas, kad nebepadarysiu geriau.

VEIDAS: Nejau tai stipriau nei pagauto kadro džiaugsmas?

R.R.: Išties fotografui pati didžiausia laimė žinoti, kad pagavo gerą kadrą. Ne mažesnis džiaugsmas sulaukti įvertinimo, tačiau reikia mokėti to nesureikšminti. Gavai – gerai, įvertino – pasidžiaugei ir toliau nuėjai. Jei sustosi tokią akimirką – viskas, tavęs nebėra.

VEIDAS: Savo 70-mečiui išleidote albumą „Variaus apžavai“. Jame daug spalvų, o ypač aukso ir vario atspalvių. Šios fotografijos – tarsi laimingo gyvenimo įprasminimas?

R.R.: „Variaus apžavai“ – paskutinė spalvota mano giesmė. Albume itin gerai išryškėja pirmykštis peizažas: varinio upelio vandens išplauti skardžiai, medžiai šlaituose išvirtę, akmenys apsamanoję. Prieš pasirodant fotoalbumui daug metų fotografavau šį upelį: keliavau jo pakrante 17 km nuo pat ištakų iki įtekėjimo į Šventają. Žmonių nesutikau: upelis teka žemai, o jie visi įsikūrę ant kalnų. Tai – savotiška duoklė Niūronims. Vietai, kurioje Rakauskas jaučiasi laimingas. Varius ir aplink esanti gamta įkvepia jį ir tos laimės pripildo: nulekiu pagrybauti, pauogauti. Man tai geriausia atgaiva. Gal miesčioniukui kaime prastai – neramu, kad nėra žmonių, o man priešingai. Žmonių perkrova, skubėjimas ir erzelis nereikalingas. Gal  todėl sodyboje prie Variaus aš toks laimingas.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad duoną užsidirbdavote iš žurnalistinės fotografijos, o visą likusį laiką trankydavotės po Lietuvą ir fotografuodavote tai, ką norite…

R.R.: Žurnalistikoje tuomet buvo geri pinigai: honoraro už „Vilniaus šiokiadienius“ pakako automobiliui nusipirkti. Atlyginimu tikrai nesiskundžiau, o jei dar šalia viso to kokią knygelę išleisdavau… Finansiškai gerai laikiausi. Fotografija mane gelbėjo, nes jokių kitokių sugebėjimų neturėjau, bet pragyvenome: ir dukros augo, ir žmona nedirbti galėjo.

VEIDAS: Jūsų žmona Dalia, kaip ir fotografija, į jūsų gyvenimą atėjo labai atsitiktinai?

R.R.: Su žmona suvedė visiškas atsitiktinumas. Įsivaizduokite, Klaipėdoje vyko Sutkaus vestuvės. Su kompanija važiavome į Palangą nusimaudyti, kai Sutkus pasiūlė užsukti į paštą. Jam reikėjo telegramą išsiųsti. Atrodytų, galėjau automobilyje palaukti, bet ne, užėjau į paštą ir pamačiau juodaplaukę merginą. Taip į Palangą ir nebeišvažiavau. Visą dieną su ja po Klaipėdą pravaikščiojome, išsiaiškinome, kad ji iš Anykščių (R.Rakauskas taip pat pusiau anykštėnas – K.K-Š.), taip ir nebeišsiskyrėme. Lemtis suvedė visam gyvenimui. Vadinu tai dėsningu atsitiktinumu.

Fotografijoje, kaip ir gyvenime, tai ypač svarbu. Tik iš šalies atrodo, kad nuspaudei mygtuką, ir viskas. Iš tiesų tai ne: tuo metu vykstanti situacija, joje dalyvaujantys žmonės – viskas yra dėsninga. Tiek metų pragyvenęs apie lemtį tik ypatingai pagarbiai atsiliepiu. Kažkas kažkur už mus daug ką surikiuoja, taigi svarbu nesujaukti tų visų reikalų.

VEIDAS: Sunku su jumis nesutikti klausantis istorijų, kai aktams tinkamų modelių ieškodavo žmona. Ji, matyt, išties ypatinga moteris.

R.R.: Man dėl jos labai pasisekė. Tuo metu, kai kitų fotografų žmonos keldavo nesibaigiančias pavydo scenas, manoji dairydavosi mano kadrams tinkamų panelių. Tais laikais surasti aktui galintį pozuoti modelį prilygo tragedijai, bet žmona sutarė su mūsų name gyvenusia panele. Kaip šiandien prisimenu tą išvyką: į sodą pozuoti su Saule tąkart vyko jos mama, mat labai bijojo, kad ko netinkamo jos dukrai nepadaryčiau. Taigi taip su didelėmis baimėmis ir nepasitikėjimu nufotografavome ją nuogą žydinčio sodo fone. Pavasariniai žiedai velniškai gerai tiko nuogam kūnui.

VEIDAS: Fotografai dažnai įtarinėjami romanais su savo modeliais. Ar jums pavyko to išvengti?

R.R.: Dar vesdamas pamokėles pradedantiesiems fotografams sakydavau: jeigu norite panelę išrengti tam, kad su ja pasimylėtumėte, tada iš jūsų menų nieko nebus. Visai kas kita, jei turite intenciją padaryti kažką gražaus. Nereikia painioti fotografijos su asmeniškumais, tai nedera – bent jau toks buvo mano stilius.

Mano kūryboje mergelių fotografavimas – gana nereikšmingas epizodas. Net į monografiją nenorėjau tų „Pavasario mergaičių“ įtraukti, bet aplinkiniai įtikino, kad visi mane per jas žino. Tačiau kiek kartų „Nemuną“ tuometinė valdžia skalpavo už aktų spausdinimą (jis buvo Lietuvoje pirmasis to ėmęsis žurnalas). Kodėl socialistinis realizmas šio žanro nevertino – ir šiandien sunku atsakyti.

VEIDAS: Dažnas jūsų fotoalbumas prabyla juoda ir balta kalba. Ją rinkotės dėl įtaigumo?

R.R.: Kai kuriose nuotraukose, ypač kur yra žmogus, spalvos būtų tik nereikalinga informacija, triukšmas, užgožiantis reikiamą emociją. Kai tik nuimama spalva, atsiranda kažkoks meninis netikėtumas, kuriantis gelmę. Spalva dažnai žudo psichologizmą. Laimė, kad mano „Žydėjimas“ nespalvotas. Tai suteikia fotografijai dramatizmo, gimsta trumpalaikiškumas, labiau išryškėja filosofinė tikėjimo, žydėjimo, žmogaus gyvenimo potekstė.

Pats žydėjimas – gana pavojinga tema, jis pats savaime labai gražus, o jei dar pridėsi spalvos, gali išeiti atvirukas, kurio gyvenimas, žinia, labai trumpas. Mano atveju pasiteisino dar ir tai, kad žydėjimo tematika atitiko vidinę jauseną (tuo metu pačiam buvo 33-eji – pats žydėjimas), fotografuodamas pats žydėjau, taigi viskas susiliejo į darnią visumą.

VEIDAS: Ko siekėte savo fotografijomis?

R.R.: Svarbiausia man fotografijoje buvo santykis su kitu žmogumi. Jei į kadrą patekdavo žmogaus emocijos, nuotrauka tarsi sušildavo. Taigi fotografuodamas mėginau pagauti kuo tikresnę bendravimo akimirką, aukščiausią atvirumo mirksnį. O jei tai pavykdavo, būdavau ramus: nuotrauka išliks.

VEIDAS: Savo kūryboje bene daugiausiai dėmesio skiriate vaikystei ir senatvei. Kuo jums svarbūs šie gyvenimo tarpsniais?

R.R.: Kaip yra pastebėjęs filosofas Romualdas Ozolas, vaikų veiduose slypi ateitis (veidas turtingas kažko Būsimo), o senuose veiduose matyti visas nueitas gyvenimo kelias. Taigi susiraukšlėję veidai – praeities pasakotojai. Man šie amžiaus tarpsniai išraiškingiausi, o tarpinis variantas, jaunystė, gana slidus ir sunkiai atskleidžiamas.

VEIDAS: Tai, kad šiandien esate pripažintas ir įvertintas Nacionaline premija – vienas iš jūsų atsitiktinumų? Juk svajojote apie žurnalistiką, bet didžiąją gyvenimo dalį skyrėte fotografijai.

R.R.: Žurnalistika – pirmoji, didžioji ir amžinoji mano gyvenimo meilė. Dar nuo devintos klasės buvau įsitikinęs, kad ji – mano pašaukimas. Deja, ir didžioji tragedija. Tik atvažiavęs į Vilniaus universitetą sužinojau, kad norint įstoti reikia darbo patirties. Aš jos neturėjau, taigi bijodamas, kad rudenį paims į armiją, palikau dokumentus stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Tik trečiame kurse persivedžiau į žurnalistiką, bet net ir sulaukęs pensijos šio žingsnio nesigailiu. Kita vertus, džiaugiuosi: šiandien galiu derinti žurnalistiką ir fotografiją.

VEIDAS: Vadinasi, pašauktas į armiją nebuvote?

R.R.: Baigus universitetą man, kaip ir daugeliui to meto jaunuolių, ji grėsė, bet „Nemuno“ redaktorius Antanas Drilinga išgelbėjo. Apibūdinęs Rakauską kaip redakcijai reikalingą žmogų, išprašė iš armijos. Komisaras, dantimis grieždamas, buvo pasikvietęs mane, bet dirbti leido. Kai pagalvoju dabar, visas mano gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku? Žinoma, man iššauti iš karinio šautuvo, matyt, jau nebeteks.

VEIDAS: Ne taip seniai Lietuvoje apsispręsta grįžti prie šauktinių kariuomenės. Kaip manote, ar tai tinkamas sprendimas?

R.R.: O ką kita daryti? Žinau, kad šiandien, kaip ir mūsų laikais, daug kas pasvarsto, kaip nuo to išsisukti. Žinote, tik kalbėti apie patriotizmą lengva. Bet jei šalį ištiks kritinė situacija ir teks gintis, žmonių požiūris keistis. Kol kas dar žaidimo momentas, vieni svarsto, eis pašaukti ar neis, kiti mėgina pamatuoti grėsmes. Bet aišku viena: šiandienos Lietuvoje saugumo mažiau nei anksčiau.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...