2016 Kovo 14

Sėkmės kariai

Privati kariuomenė iš Lietuvos

veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Ramus biuras netoli Krašto apsaugos ministerijos. Jei ne įvairiomis kalbomis leidžiamų karinių žurnalų krūvelė, gulinti laukiamajame, ir karius vaizduojantys plakatai ant sienų, niekas neišduotų, kad čia – privačios kariuomenės, dirbančios Afrikoje ir Indijos vandenyno regione, o ne įmonės, prekiaujančios kava ir šokoladukais, biuras.

„Andrejus, ukrainietis, kuris baigė tarnybą Prancūzijos svetimšalių legione ir dabar gyvena Paryžiuje. Mums jis padeda Afrikoje“, – dėdamas ant stalo mobiliojo ryšio telefoną, kurio ką tik kalbėjosi, paaiškina bendrovės „Rae LT“ direktorius Robertas Jurgelaitis.

Pagrindinė įmonės veiklos sritis – siųsti žmones su ginklu rankoje saugoti laivų, plaukiojančių prie tokių valstybių, kaip Somalis, kur iki šiol siaučia piratai. Vieni mūsiškiai šalia Afrikos krantų neįsitvirtintų, todėl bendradarbiauja su didžiausiomis pasaulinėmis saugos tarnybomis.

Lietuviai, važiuojantys į visomis prasmėmis karštus kraštus, – laisvai samdomi paukščiai. Kai „Rae LT“ gauna užsakymą, surenka žmones, paprastai atsargos kariškius ar policininkus, ir siunčia į tolimus kraštus. Šiandien už­sienyje, daugiausia Afrikoje ir Indijos vandenyno regione, dirba nuo 70 iki 100 mūsiškių. Estų, kurie į šį verslą atėjo keleriais metais anksčiau nei mūsiškiai, Juodajame žemyne gali būti iki 200.

Gyvenimas atsargoje

Paties R.Jurgelaičio kelias į šią rinką panašus kaip daugumos kariškių, kurie tapo saugos tarnybų ar privačių kariuomenių darbuotojais. Atsargos karininkas, dalyvavęs taikos misijose buvusioje Jugoslavijoje ir Afganistane, išėjęs į atsargą 2011 m. kartu su kolegomis įkūrė tarptautinį verslą. Pasinaudojo tarptautinėse misijose įgyta patirtimi ir ryšiais, nes ši rinka gana uždara.

Nors ginkluoti lietuviai, latviai, estai ir ukrainiečiai dirba netoli Somalio plaukiojančiuose prekybiniuose laivuose, apie dalyvavimą karo veiksmuose nėra net kalbos. Pagal tarptautines normas, kariauti tokių tarnybų darbuotojams būtų nusikaltimas. Misijų tikslas – būtent išvengti konflikto. Piratai, žinodami apie ginkluotą palydą, paprastai nepuola.

„Rae LT“ pagrindinė veikla – siųsti žmones į Indijos vandenyne plaukiojančius laivus, kad jie ir įgulos būtų saugomi nuo išpirkos reikalaujančių plėšikų. Jei nėra ginkluotos apsaugos, kai kuriuose regionuose laivai paprasčiausiai nedraudžiami, todėl krovinius gabenančios bendrovės priverstos ieškoti profesionalų apsaugininkų.

„Užsienio saugos kompanijos pamėgo lietuvius, kurie tampa saugos komandos lyderiais. Mūsiškių pavaldiniai iš „pigesnių“, tokių kaip Ukraina, valstybių“, – aiškina R.Jurgelaitis.

Taip elgiamasi dėl paprastos priežasties – piratavimas mažėja, norinčiųjų dirbti šioje rinkoje daugėja, todėl paslaugų kainos, o drauge ir atlyginimai, mažėja. Didžiosios privačios kariuomenės mėgino formuoti komandas iš senųjų europiečių, kurie buvo komandos vadovai, ir indų bei Šri Lankos gyventojų. Tačiau mentaliteto skirtumas buvo per didelis, kartu dirbti sudėtinga.

Parduoda patirtį

R.Jurgelaitis su kolegomis parduoda per 20 tarnybos metų įgytą kvalifikaciją. Lietuvoje ir daugumoje aplinkinių valstybių į atsargą išeina tvirti keturiasdešimtmečiai, kuriems rasti savo vietą civiliniame gyvenime kartais sudėtinga. Anksčiau tokia struktūra, kaip „Rae LT“, mūsų valstybėje negalėjo susikurti, nes tik prieš keletą metų į atsargą pradėjo masiškai eiti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjai. Iki tol paprasčiausiai nebuvo iš kur surinkti profesionalios komandos.

„Mums ne visada reikalingi kariškiai. Pavyzdžiui, į Malį išsiuntėme civilį aukštos kvalifikacijos paramediką. Tačiau 99 proc. klientų prašo atsargos kariškių ar policininkų“, – sako R.Jurgelaitis.

Nepaisant karinės patirties, saugoti laivo gali važiuoti tik žmonės, kurie baigia specialius papildomus kursus ir gauna sertifikatą. Buvusiam pėstininkui ar patruliui reikia prisitaikyti prie jūrinės specifikos.

Artimiausi tokie kursai rengiami Estijoje, kur panašios saugos tarnybos veikia nuo 2008 m. Lietuvoje kol kas nė viena valstybinė institucija nenori prisiimti atsakomybės ir išduoti leidimų, nes privalomas egzaminas – praktinis šaudymas. Reikalingi ne tik karininkai, kurių kvalifikacija kur kas aukštesnė nei paprasto apsaugininko, – laivuose pakanka darbo ir eiliniams kariams.

Tyko įvairūs pavojai

Karinė patirtis ir ryšiai šiame versle būtini. Tai gana uždara sritis, kurioje daug pavojų, rizikos, todėl žmonės, neturintys profesionalų rekomendacijos, nelaukiami. Netgi menka klaida gali baigtis rimtais nemalonumais.

„Prieš metus viena saugos kompanija, kurioje buvo trys estai, be leidimo kateriu įplaukė į Indijos teritorinius vandenis. Jie norėjo prisipilti nelegalių degalų. Ginkluoti apsaugininkai buvo suimti. Teismas dar nesibaigė, dalis komandos iki šiol laikoma kalėjime“, – apie galimą riziką aiškina R.Jurgelaitis.

Kitas pavyzdys: italų komanda įplaukė į uostą Indijoje, ir muitininkai rado penkiais šoviniais daugiau, nei buvo deklaruota dokumentuose. Italai apkaltinti tuo, kad rengė valstybinį perversmą.

„Rae LT“, kai reikia komandą aprūpinti reikalinga įranga, ginklus dažnai nuomojasi iš tame regione veikiančių bendrovių. Taip tiesiog paprasčiau, nes amunicijos ir ginkluotės nereikia gabenti per keletą valstybių ir rengti galybės dokumentų.

Darbas – nesudėtingas

Kalbėdami apie darbą laivuose, specialistai sako, kad tai santykinai paprasta operacija. Žmogus nuskrenda į šalį, iš kurios uosto plauks laivas, gauna ginklą, suformuojama komanda. Paprastai plaukiama nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Pasak R.Jur­gelaičio, saugomi netgi tokie laivai, kaip žemsiurbės: „Piratų taikinys – ne tik krovinys, bet ir žmonės. Jei tai ekipažas iš turtingų valstybių, kurios savo piliečių nepalieka likimo valiai, tai banditams patrauklu.“

Papildoma apsauga būtina ne tik jūroje. Pavyzdžiui, europiečių grobimas dabar išpopuliarėjo ir Nigerijoje. Vietinės plėšikų gaujos čiumpa pirmą pasitaikiusį baltaodį ir prašo už jį 2–3 tūkst. eurų išpirkos. Tai gana maža suma,  pagrobto žmogaus tautiečiai ją gali surinkti per kelias valandas. Pagrobtajam tai būna vienos nakties nuotykis ir pamoka, kad pasaulyje grėsmių kur kas daugiau, nei galima laukti. Jei pinigai nesumokami, įkaitas gali ir žūti. Todėl verslininkų, keliaujančių į neramias šalis, apsauga – papildomas tokių bendrovių kaip „Rae LT“ pajamų šaltinis.

„Mes ne tik saugome laivus. Gana populiari paslauga – vadinamasis grėsmių vertinimas. Neseniai tokį projektą vykdėme Zimbabvėje“, – prisimena R.Jurgelaitis.

Tolimoje valstybėje britai, olandai ir prancūzai valdė telekomunikacijų bendrovę ir susidūrė su sunkumais. Vietinė valdžia, į užsienio investuotojus žiūrinti ne visada draugiškai, europiečius pradėjo spausti, kad jie bendrovę pigiai perleistų konkrečiai įmonei. Be to, savininkai bendrovę planavo ir taip parduoti, veikla buvo optimizuojama, mažinamos sąnaudos.

„Kai vietoj 30 vietinių kaimo vyrų, kurie saugojo telekomunikacijų bokštą, pastatoma signalizacijos sistema, šie žmonės pyksta, nes Afrikoje nedarbo lygis milžiniškas. Prasideda grasinimai ir kenkimas“, – pasakoja „Rae LT“ vadovas.

Dėl to teko organizuoti ne tik objektų, bet ir įmonės vadovų apsaugą, nes spaudimo sulaukta ne tik iš vietinių, bet ir iš vyriausybės. Lietuvių darbu užsakovai buvo patenkinti. Įmonę jiems pavyko sėkmingai parduoti ir pasitraukti iš šalies.

Kartu su svetimšalių legionu

R.Jurgelaitis sako, kad praradę Rusijos rinką vis daugiau lietuvių verslininkų eina į Afrikos rinką, nes ten mato perspektyvą ir ateitį. Nors daugelis šalių gana skurdžios, ten vis tiek yra itin turtingų žmonių sluoksnis. Be to, maržos dėl patiriamos rizikos ten kur kas didesnės nei Europoje.

„Mūsų darbas – įmonėms, kurios nori ten eiti, surinkti reikalingą informaciją, užtikrinti saugumą. Jei Juodajame žemyne sėkmingai dirba prancūzai, britai, amerikiečiai, galime ir mes“, – aiškina saugos tarnybos vadovas.

R.Jurgelaitis paaiškina ir iš kur tokie platūs ryšiai: bendradarbiaujama su ukrainiečiais ir lietuviais, kurie tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione. Šiame dalinyje užsimezga ilgalaikiai ryšiai. Tuo labiau kad Prancūzijos pozicijos Afrikoje tradiciškai visada buvo stiprios. Be to, dalis karių, su kuriais dalyvauta įvairiose tarptautinėse taikos palaikymo misijose, taip pat nuėjo į privačias saugos tarnybas.

„Legione tarnauja žmonės iš 170 pasaulio valstybių, tačiau branduolys yra iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Ten be sunkumų gali susikalbėti rusiškai.“ Pastaruoju metu ten padaugėjo ukrainiečių“, – sako R.Jurgelaitis, pajuokaudamas, kad kinai, patekę į šį dalinį, pirmiausia išmoksta rusiškai, tik po to prancūziškai.

„Rae LT“ duomenų bazėse yra lietuvių, tarnavusių tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek legione.

„Šiandien, jei reikia bet kokios informacijos Afrikoje, pavyzdžiui, tiesiog pažiūrėti, ar viešbutis, kurį užsakai, yra saugiame miesto rajone, kreipiamės į buvusius legionierius. Jie gyvena ir dirba visame žemyne“, – aiškina R.Jurgelaitis ir pripažįsta, kad be vietinio bendradarbio dirbti Afrikoje neįmanoma.

Pagrindiniai klientai – ne lietuviai, o užsienio bendrovės, dirbančios Afrikoje. „Kiek mums pavyks išplėsti veiklą, kol kas sunku prognozuoti“, – sako R.Jurgelaitis.

Pavyzdžiui, lietuviai kartu su partneriais iš Maltos Džibutyje mėgino įkurti didelę bazę, kuri aptarnautų kitas privačias saugos tarnybas, dirbančias Indijos regione. Tačiau įvyko perversmas, ir plėtrą bei dešimtis tūkstančių JAV dolerių, kurie buvo sumokėti už licencijas, veiklai įsigytus nekilnojamojo turto objektus teko pamiršti.

Dirba ir Europoje

„Rae LT“ turi nuolatinių darbuotojų Kenijoje, Džibutyje. Pastarojoje valstybėje lietuviai kartu su partneriais maltiečiais kom­plektuoja laivuose plaukiančioms apsaugos komandoms reikalingą ginkluotę ir įrangą.

„Dirbame ne tik Afrikoje. Pavyzdžiui, Latvijoje sustabdėme naftos produktus vagiančią gaują. Nuostoliai siekdavo milijoną eurų per metus“, – pasakoja R.Jurgelaitis.

Pasak jo, tai būta palyginti paprasto darbo. Naftos bazės direktorius buvo kone vienintelis žmogus visoje organizacijoje, kuris nevogė iš įmonės. Lietuvių darbas buvo surinkti duomenis, užfiksuoti nusikaltimą ir medžiagą perduoti policijai. Į vagystes buvo įtrauktas visas be išimties įmonės kolektyvas. Kai direktorius išvažiuodavo, apsauga paleisdavo šunis, kad šie įspėtų, jei vadovas grįš, ir eidavo iš cisternų leisti dyzelino.

„Tai buvo aukščiausias lygis, nes kaip nusikalstama grupė dirbo visas kolektyvas. Formaliai dokumentuose vagystės nefiksuotos, todėl direktorius net negalėjo skųstis policijai. Buvo pavagiamas toks kiekis, kiek pagal reglamentą degalų gali išgaruoti“, – subtilumus aiškina R.Jurgelaitis.

Kai lietuviai per mėnesį surinko informaciją, policija vagis pagavo nusikaltimo vietoje.

„Vagysčių, grasinimų, piktnaudžiavimo užtenka ir ramiose šalyse – nereikia važiuoti į Afriką“, – verslo perspektyvą mato „Rae LT“ vadovas.

.

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...