2016 Sausio 06

Prognozės

Spėlionės apie karą dezinformacijos sraute

veidas.lt

Scanpix

„Jeigu pavėlavote išvykti automobiliu – eikite pėsčiomis“, – vienas iš daugelio mūsų karinės žinybos patarimų, kaip elgtis ginkluoto konflikto atveju. Tačiau piliečiams svarbu ne vien žinoti, ką pataria šalies valdžia, bet ir numatyti, kada vis dėlto prireiks instrukcijų, kurių pastaruoju metu pagausėjo. Labiausiai tikėtinas priešininkas – Rusija. Tačiau kada ji užpuls, jeigu iš viso užpuls, Lietuvą ar jos NATO sąjungininkes?

Arūnas BRAZAUSKAS

Krašto apsaugos ministerija (KAM) gruodžio pabaigoje pristatė pakartotinai išleistą patarimų rinkinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą eks­tremaliosioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“. Prieveiksmis „linksmai“ atsirado dėl piešinėlių, kurie penkių asmenų šeimos (įskaitant kačių padermės gyvūną) rūpesčius kare vaizduoja kaip nuotykingą iškylą. Kadangi nuolatinė civilių parengtis karui – pavyzdžiui, Izraelio, o ne Lietuvos visuomenės bruožas, galimos agresijos data mums tampa itin svarbi.

Rusijoje eskaluojamos kalbos apie karą

2015 m. gruodžio 18 d., kai KAM pristatė savo civilinės saugos komiksą, Rusijos leidinio „Nezavisimaja gazeta“ karybos skiltyje pasirodė gana keistas tekstas „Jeigu kils karas“.

KAM knygelėje duodami konkretūs patarimai civiliams, o minėtame rusiškame straipsnyje pažerta abs­trakčių patarimų Rusijos karinei vadovybei, kaip kariauti su NATO šalimis. Patariama naudotis silpnąja JAV vieta – įpročiu kariauti spaudant mygtukus, Vokietijos kariuomenę galima įveikti išmaniai suplanuotomis operacijomis, Didžioji Britanija pakertama iš vidaus – skatinant islamistų ekstremizmą, prieš prancūzus reikia sutelkti pranašesnes aviacijos pajėgas, Italijos kariuomenė sumušama intensyvia artilerijos ir raketų ugnimi.

Karybos ekspertai iškart įvertino šį tekstą kaip kliedesius – apie tai tą pačią dieną kalbėta radijo „Svoboda“ laidoje rusų kalba. Tačiau panašių kliedesių platintojai to ir siekia – kad apie juos būtų kalbama kuo plačiau.

Bent jau Rusijos visuomenė sistemingai pratinama prie minties apie karą. 2015 m. gruodį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad prieš islamistus Sirijoje jis kol kas neketina panaudoti branduolinio ginklo (įvardis „jis“ šiuo atveju tikslus, nes Rusijoje dėl svarbiausių politinių ir karinių dalykų sprendžia vienas žmogus). Netrukus jis viešai prasitarė, kad į konfliktą Sirijoje įsivėlusi Rusija gali panaudoti ir papildomas priemones. Kokias? Sausumos pajėgas? Vis dėlto branduolinį ginklą?

Sun Tzu priesakai

Prieš gerą tuziną metų, kai buvo išleistas Ričardo Gavelio romanas „Sun Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“, pavadinime paminėtas karvedys, tariamai gimęs VI a. prieš Kristų, dar nebuvo tapęs Lietuvos masinės kultūros vardu.

Sun Tzu, kurio traktatas vis dar privalomas daugelyje karo mokyklų, rašė: „Aukščiausias karo menas – sužlugdyti priešininko karo planus, toliau eina jo sąjungų išardymas, trečioje vietoje – sumušti jo kariuomenę, blogiausia – apgulti tvirtoves.“

Dabar apie šį karvedį turėtų žinotis kiekvienas nors kiek vadybos baruose praprusęs pilietis, nes Sun Tzu įžvalgas mielai skleidžia strategijos mokovai – juk verslas irgi karas, tiktai verslo taisyklės nenumato smurto. Tinklalapyje suntzu.lt parašyta:  „Sun Tzu koncepcijos pagrindą sudaro priešo valdymas, kuris suteikia nesunkios pergalės galimybę. Pagal senovės kinų karo meną pagrindiniu tikslu turėtų tapti kitų valstybių užkariavimas neįsiveliant į karinį konfliktą, t.y. ideali pergalė. To reikia siekti diplomatiniu spaudimu, priešo, verslo atveju – konkurentų – užmačių ir sąjungų, strateginių aljansų suardymu ir svarbiausia – jų strategijos sugriovimu.“

Pamokos, kurių nevalia pamiršti

Lengva pasakyti – „priešo valdymas“, „nesunkios pergalės galimybė“. Jeigu viskas būtų taip paprasta, istorijoje matytume vien lengvas pergales. Tam, kad būtų sugriauta priešo strategija, reikia ją perprasti.

Lietuviams derėtų nuolat analizuoti tragišką 1940 m. pamoką. Jeigu visi tie, dėl kurių dvejonių Lietuvos kariuomenė tada nepasipriešino okupantams, būtų perpratę stalininio režimo prigimtį ir nesikliovę naivia viltimi, kad šalis, nors ir tapusi SSRS satelite, išsaugos nepriklausomybę, – veikiausiai būtų pasiryžta priešintis.

Ryžtą būtų sustiprinusi aiškiaregė būsimos inkorporacijos, ūkio sugriovimo, deportacijų nuojauta. Masiškai pasipriešinta, kai užėjo antroji sovietinės okupacijos banga, tačiau partizaninis karas neturėjo tokių tarptautinių politinių pasekmių, kokių buvo galima tikėtis, jei 1940 m. Lietuvos valstybė būtų atsakiusi ginklu.

Galima guostis, kad ir didžiausios pasaulio galybės JAV vadovai neretai suglumdavo bandydami perprasti SSRS veiksmus. Atsakyti į vadovybės paklausimą ėmėsi Maskvoje dirbęs JAV diplomatas George’as Kennanas. Jo 1946 m. vasario 22 d. pranešimas įėjo į istoriją kaip 8 tūkst. žodžių „Ilgoji telegrama“ ir paklojo pamatą amerikiečių strategijai šaltajame kare. G.Kennanas teigė, kad sovietų vadovybė pripažįsta vien jėgą, ji netiki, jog su JAV galima nuolatos taikiai sugyventi, SSRS iš prigimties agresyvi ir linkusi į ekspansiją. Diplomato rekomendacijos: nereikia tikėtis iš Sovietų Sąjungos partnerystės, būtina priešintis bet kokioms SSRS pastangoms išplėsti savo įtakos sferą.

Ar G.Kennano diagnozė tinka V.Putino valdomai Rusijai?

Chuligano taktika

Nors JAV diplomatai vengia kalbų, kad grįžtame į šaltojo karo laikus, idėjų kalvėse (angl. „think tanks“) kuriamos strategijos, paremtos tų laikų principais. Toks yra „Heritage Foundation“ dokumentas „Visapusė JAV strategija Rusijos atžvilgiu“ („U.S. Comprehensive Strategy Toward Russia“, heritage.org).

Autoriai pripažįsta, kad ant molinių kojų stovinti Rusija – silpnėjanti galybė visais atžvilgiais, išskyrus teritoriją, kuri yra savotiškas pasaulio geopolitinis centras, šalies energetinius išteklius, branduolinį arsenalą, atnaujintą įprastinės ginkluotės dalį ir svarbiausią vadovybės bruožą – ryžtą pulti.

Tekste Rusija dažnai apibūdinama anglišku žodžiu „spoiler“ – gadintoja. Negalėdama būti stipriausia pasaulio galybe, Rusija tikisi išsiderėti mokestį už tai, kad negriauna JAV pastangų tvarkyti pasaulį. Gadintojos strateginis tikslas – užsitikrinti sau deramą vietą pasaulio politinėje sąrangoje, o taktika panašėja į chuliganiškus veiksmus. Strateginiai siekiai panašūs į nusikaltėlio norą susitarti su policija – esą jis tvarkysiąs tam tikrų teritorijų nusikaltėlius, neleisiąs jiems peržengti ribų, užtat jam bus leista iš jų imti duoklę. Susitarimą bandoma pasiekti tikintis mokesčio už tai, kad gadintojas liausis kenkti. Todėl jis nuolatos demonstruoja savo galias, bandydamas priversti priešininką derėtis, nors priešininkas ir turi jėgų persvarą.

2015-ųjų paskutiniai mėnesiai buvo paženklinti smurtu: Rusijos lėktuvo žūtis virš Sinajaus spalio 31 d., teroro aktas Paryžiuje lapkričio 14 d. Neliko nepastebėta, kad po lėktuvo katastrofos ilgai tylėjęs V.Putinas prabilo tik po įvykių Paryžiuje. Jis ir kiti aukšti Rusijos pareigūnai transliavo Vakarams žinią: susivienykime prieš teroristus kaip kažkada prieš Hitlerį ir pamirškime Ukrainą.

Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, lapkričio antroje pusėje nuvykęs į Manilą, svarstė apie Rusiją ir Vakarus: „Mes kaip ir anksčiau vieni priešinsimės terorui ir laimėsime toje kovoje. Tikriausiai ir Vakarai gali atlaikyti. Klausimas, kokia kaina. Bet mano gilus įsitikinimas – šioje kovoje mes privalome būti kartu.“

Susidarė įspūdis, jog Rusija bando įtikinti JAV ir sąjungininkes, kad gali garantuoti „stogą“ – nusikaltėlių (dažnai ir politikų) kalba tai reiškia apsaugą. Kitas klausimas, kiek tokios pretenzijos pagrįstos – net ir darant prielaidą, kad Rusija per savo agentūrą kažkiek kontroliuoja tam tikras islamistų pajėgas.

Rusija ir NATO – asimetriška priešprieša

Kad ir kaip vadintume dabartinę JAV (kartu ir NATO) konfrontaciją su Rusija – naujuoju šaltuoju karu ar ne, Baltijos šalys atsidūrė prie fronto.

Nors NATO deklaruoja pasirengimą ginti Baltijos šalis, joms svarbu nuspėti, kada gali būti užpultos ir paverstos derybų įkaite šaliai gadintojai Rusijai bandant šantažuoti Vakarus.

Dėl Baltijos šalių nuogąstaujama, kad V.Putinas čia pritaikys Ukrainoje naudotus hibridinio karo metodus. Rusų ir Rusiją palaikančių lietuvių, latvių, estų pilietinės akcijos gali būti derinamos su ginkluotų pajėgų skverbimusi. Manoma, kad tokių operacijų tikslas – suskaldyti NATO: paralyžiuoti Aljanso veiksmus sukuriant situaciją, kai sąjungininkai nepajėgs pasiekti konsensuso, kaip atsakyti į Rusijos agresiją. Hibridinis antpuolio pobūdis apsunkina reakciją: neaišku, ar tai kurios nors Baltijos šalies vidaus problema, ar kaimyninės šalies agresija.

„Minkštasuolių strategų“ mėgstamas karinės technikos skaičių lyginimas mažai naudingas. NATO armija gausesnė ir techniškai pranašesnė, tačiau Rusija gali sutelkti galingas pajėgas siauruose fronto baruose, kaip tai nutiko Rytų Ukrainoje. JAV įsipareigojimai globalūs – Jungtinės Valstijos palaiko pusiausvyrą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, remia Izraelį, garantuoja Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano saugumą. Gadintojos Rusijos taktika – griauti pusiausvyrą viename ar keliuose taškuose.

Pasak JAV leidinio „Military Times“ ekspertų, JAV ir Rusijos armijų gretinimas panašus į minkšto daikto lyginimą su šiltu. Stangrumas ir temperatūra – kokybiškai skirtingos savybės.

JAV ir Rusija siekia skirtingų tikslų. Rusija nebando prilygti JAV ir galynėtis su jomis, tarsi abi valstybės priklausytų tai pačiai svorio kategorijai. Pavyzdžiui, JAV karinis laivynas pranoksta Rusijos, ir ši neturi jokių vilčių kada nors pasivyti amerikiečių.

„Military Times“ vertinimu, Rusija šiuo metu turi tarsi dvi skirtingas armijas. Du trečdaliai maždaug 800-tūkstantinės kariuomenės – prastai apmokyti šauktiniai, užtat kokie 200 tūkst. – jau neblogai parengti daliniai, kuriuose nemažai tarnaujančiųjų pagal sutartis.

Rusijos karinės oro pajėgos techniškai atsilikusios, tačiau rusai vėlgi nesiekia simetrijos. Radarams iš dalies nematomų Rusijos karinių lėktuvų charakteristikos prastesnės nei amerikiečių „stealth’ų“ (angl „stealth“ – slaptas, nematomas), bet rusai plėtoja technologijas, leidžiančias tuos „stealth’us“ aptikti ir numušti.

Priešą pažinsi mūšyje

Bandantiems įvertinti JAV ir Rusijos galias derėtų nepamiršti, kad priešininko pajėgumai galiausiai pažįstami mūšyje. Viena iš karo meno taisyklių – neatskleisti savo galimybių. Nesvarbu, ar tai legenda, kad britai per Antrąjį pasaulinį karą leido vokiečiams subombarduoti Koventrį, nes oro antpuolio prevencija būtų atskleidusi, jog britai „nulaužė“ vokiečių radijo šifrą ir gali perskaityti pranešimus.

Ši populiari versija primena, kad nė viena pusė, jei tik vadai nėra kvaili, neatskleidžia savo išteklių, kol neprireikia jų panaudoti.

Ir „Heritage Foundation“, ir „Military Times“ ekspertai vertina rusus kaip nelygų sau priešininką, su kuriuo reikia skaitytis. Pabrėžiamos JAV pajėgų silpnosios pusės. Panašiai ir Rusijos kariniai ekspertai, vadinantys save nepriklausomais, nevengia menkinti savo šalies galimybių. Abiem atvejais siunčiamas signalas atitinkamai JAV ir Rusijos sprendėjams – galių nepakanka, ginkluokimės.

Pasak vieno iš JAV instruktorių, apmokančių Ukrainos armiją, amerikiečiai turi mažo intensyvumo konf­liktų patirties, kur prieš juos kariauja partizanai, o Ukrainoje jie susidūrė su beveik lygiu sau priešininku. Instruktoriai iš JAV kruopščiai renka duomenis apie rusišką karybą: artilerijos ugnies koregavimą, radioelektroninės žvalgybos ir jos slopinimo priemones.

Nuo 2014 m. kovo, kai Rusija aneksavo Krymą, iki maždaug 2015 m. spalio JAV išleido Ukrainos pajėgų mokymams ir jų aprūpinimui nemirtinais ginklais (pavyzdžiui, radijo žvalgybos priemonėmis) apie 244 mln. dolerių. Maždaug tiek kainuoja trys savaitės JAV karo veiksmų (daugiausia ore) Irake ir Sirijoje.

Amerikiečius neva nustebino tempai, kuriuos parodė rusai, kai 2015-ųjų antroje pusėje sukūrė placdarmą Sirijoje: nuskraidino dešimtis lėktuvų, sraigtasparnių, aptarnaujantį personalą, apsaugos dalinius, priešlėktuvinius įrenginius.

Avantiūristas ar blaivus strategas?

Ginkluotąsias pajėgas modernizuoja visos šalys, pretenduojančios į kokią nors lyderystę, tad ir Rusijos ginklavimosi programos pačios savaime nereiškė agresyvių kėslų. Karas tėra politikos tęsinys kitomis priemonėmis – karines užduotis formuluoja politinė šalies vadovybė.

V.Putino veiksmai užgrobiant dalį Ukrainos, paskui įsiveliant į daugialypį konfliktą Sirijoje, kur rusai parėmė diktatoriaus Basharo al Assado pajėgas, neretai apibūdinami kaip iracionalūs. Rusijos prezidentas laikomas nenuspėjamu avantiūristu, kurio užsienio politikos tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų ir taip pratęsti savo režimo gyvavimą.

Kitas požiūris: Rusijos politika 2014–2015 m. yra ilgalaikės strategijos išdava. Pačioje Rusijoje neoficialiai buvo skleidžiama informacija, kad šalis rengiasi grumtynėms dėl išteklių, į kurias apie 2020 m. įsivels NATO valstybės, Japonija, Kinija.

Viena Rusijos perginklavimo prielaidų – veiksnus karinis-pramoninis kompleksas, kurio nemenka dalis po Sovietų Sąjungos subyrėjimo liko Ukrainoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje gamintos sovietų tarpžemyninės raketos. Tos šalies prezidentas Leonidas Kučma (1994–2005 m.) kadaise buvo sovietinės raketų gamyklos Dniepropetrovske vadovas.

Kai Ukrainos prezidentu 2010 m. buvo išrinktas Viktoras Janukovyčius, Rusija ketino pasinaudoti juo kaip Trojos arkliu ir prastumti konstitucinę reformą, kuri suteiktų daugiau teisių regionams. Kartu tikėtasi, kad Ukraina daugiau skolinsis iš Rusijos. Konstitucinė reforma turėjo kloti pamatus dalies regionų „atkabinimui“ nuo Kijevo ir susiejimui su Maskva – ar autonomijų pavidalu, ar netgi visiškai atsiskiriant. O Ukrainos karinių įmonių akcijas Rusija ketino perimti dėl tos šalies skolų. Tokią strateginę schemą sugriovė 2013 m. pabaigoje prasidėjęs Maidanas, ir Rusija ryžosi agresijai, dabar pramintai hibridiniu karu.

Užspeistos valstybės pasirinkimas

Jau prasidėjus Krymo krizei kai kas lygino Rusijos veiksmus su Japonijos antpuoliu prieš JAV 1941 m. gruodžio 7-ąją. Kadangi 1941 m. pavasarį JAV ir Didžioji Britanija įvedė embargą naftos tiekimui į Japoniją, ši galiausiai užpuolė amerikiečių laivyno bazę Perl Harbore, degalų atsargų japonams būtų užtekę 8 mėnesius.

Pasibaigus degalams japonams būtų tekę nutraukti karą Kinijoje, į kurį jie buvo įsivėlę nuo 1937 m. Tai būtų reiškę visos ankstesnės Japonijos politikos žlugimą. O plėsti valdas žemyne japonus vertė žaliavų poreikis ir gyventojų perteklius pačioje Japonijoje. JAV ir Japonijos ekonomikos santykis buvo maždaug 20:1, ir japonai  nesitikėjo laimėti prieš JAV. Jų tikslas buvo prasimušti prie žaliavų šaltinių – visų pirma naftos. Ir galiausiai išsiderėti sau palankias paliaubas arba taiką.

Japonijos veiksmai buvo labai rizikingi, tačiau japonų politikai ir kariškiai nebuvo iracionalūs. Jie suvokė, kad sėkmės tikimybė maža, tačiau kitos išeities nebuvo. Alternatyva – ilgamečio politikos kurso keitimas, kitaip tariant, kapituliacija. Kitas klausimas, ar JAV pagal Sun Tzu priesakus nebuvo pavertusios Japonijos iš išorės valdoma valstybe – užspeistiems į kampą japonams liko viena lengvai nuspėjama išeitis.

V.Putino režimo veiksmai – racionalus JAV šantažas, tikintis, kad Amerika kažkuriuo konfrontacijos momentu nuspręs, jog labiau apsimoka derėtis, ir tam tikromis sąlygomis sutiks su Krymo okupacija, ilgainiui panaikins Rusijai taikomas ekonomines sankcijas. Paskui JAV seks ir ES, kurios kai kurios narės nelinkusios pyktis su Rusija.

Kita vertus, galima spėlioti, kiek JAV prezidento Baracko Obamos regimai neryžtinga  politika Rusijos atžvilgiu tėra priešininko valdymas pagal Sun Tzu priesakus. Kadenciją baigiantis B.Obama, kuriam rūpi jo Demokratų partijos kandidato pergalė JAV prezidento rinkimuose 2016-aisiais, gali būti pasilikęs efektingo užsienio politikos žingsnio galimybę.

2015 m. lapkričio 24-osios incidentas, kai Turkija numušė Rusijos lėktuvą, bombardavusį Turkijos remiamų Sirijos turkų (dar vadinamų Sirijos turkmėnais) pozicijas, parodė, nuo ko gali prasidėti rimtas konfliktas, į kurį įsiveltų branduolinį ginklą turinčios valstybės.

Branduoliniai žaisliukai

Oficiali Rusijos propaganda 2014–2015 m. veikia taip, tarsi šalis būtų prie branduolinio karo slenksčio arba jis jau vyktų. V.Putinas yra viešai pareiškęs, kad  gindamas aneksuotą Krymą būtų nedvejojęs įsakyti branduolinėms pajėgoms būti visiškos parengties, – kitaip tariant, esant reikalui būtų panaudojęs branduolinį ginklą.

Tiesa, Rusijos viešojoje erdvėje esama tokių, kurie tikina, kad Rusijos vadinamosios kosminės pajėgos yra beviltiškai atsilikusios, tad ir jų parengtis nieko nepakeistų. Esą 2015 m. gruodį nepavyko paleisti palydovo, kuris turėjęs signalizuoti apie tarpžemyninių balistinių raketų startą iš JAV aikštelių.

Taigi Rusijos galimybės susekti jos kryptimi paleistas raketas yra mažos. O ir ištekliai, leidžiantys Rusijai bauginti pasaulį branduoliniu karu, menki. Iš šachtų paleidžiamos raketos apleistos, neprižiūrėtos ir nepatikimos. Vienintelis veiksnus ginklas – Europos taikinius siekiančios taktinės raketos, paleidžiamos iš mobiliųjų įrenginių. Bet ir jos gali neprasimušti pro NATO prieš­lėktuvinės ir priešraketinės gynybos užkardas.

Bandant konflikto šalių pajėgumus pagal žinias­klaidos pranešimus nereikėtų pamiršti, kad savo pajėgumų menkinimas – įprasta dezinformacijos priemonė, minima ir Sun Tzu traktate. Kad ir koks išpūstas būtų Rusijos branduolinis potencialas, nė viena NATO šalis nenorėtų, kad į ją pataikytų nenumušta rusų raketa. Ypač tokios šalys, kaip Lietuva, Latvija ar Estija.

Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis kadaise yra svarstęs apie tokį scenarijų: rusų gyvenamose teritorijose Estijoje kilus neramumams ar, pavyzdžiui, surengus tenai referendumą dėl Narvos apylinkių prisijungimo prie Rusijos, ši paremia rusus savo kariuomene. Estija tokią hibridinę ataką traktuoja kaip agresiją ir kreipiasi į NATO pagalbos.

Rusija atsakanti taškiniais taktinio branduolinio ginklo smūgiais. A.Piontkovskio vaizduotėje taikiniais tapo Varšuva ir Vilnius. Tolesnis scenarijus: NATO neatsakytų branduoliniu smūgiu, nes tai reikštų žmoniją naikinantį branduolinį karą, bet suskiltų – to ir siekia V.Putinas. Reikalus tektų tvarkyti JAV su negausiais sąjungininkais, bet vargu ar Amerika iškart atsakytų ginklu.

Rusijos pajėgos 2015 m. rudenį atsidūrė Sirijoje. Tos šalies dykumos – vieta, kur Rusija labiau tarptautinio šantažo, o ne kariniams tikslams gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Tokio ginklo esama regione: Izraelis – nevieša branduolinė valstybė, akylai sekanti, kad kaimynės nepasigamintų atominės bombos.

Daug kalbėta apie galimą Izraelio antpuolį prieš Irano branduolines jėgaines. O štai Sirijos įrenginius, kurie neva galėjo būti panaudoti branduoliniam ginklui gaminti, Izraelis subombardavo 2007 m. rugsėjį.

2012 m. gruodį per spaudos konferenciją Stambule turkų žurnalistas V.Putino paklausė, ar Sirija nepanaudosianti prieš Turkiją branduolinio ginklo. V.Putinas klausimą nuleido juokais – pasiteiravo, ar teisingai išversta, ir pareiškė, kad Sirija nėra branduolinė valstybė. 2015 m. gruodį V.Putinas viešai pareiškė, kad Rusija kol kas neketinanti panaudoti branduolinio ginklo prieš teroristus.

Branduolinio smūgio temos viešinimas – informacinio karo priemonė. Kita vertus, jeigu Rusija, nepaisydama savo pačios karinės doktrinos, panaudos branduolinį ginklą Sirijoje – karo su NATO dėl to tikimybė tikrai mažesnė nei konvencinio ar branduolinio antpuolio prieš Baltijos šalis atveju.

Kodėl tad nesusprogdinus dykumoje mažo galingumo užtaiso? Tai pakurstys V.Putino rėmėjų euforiją Rusijoje, išgąsdins europiečius, gal paskatins daugiau sirų bėgti į ES. Kita vertus, toks scenarijus duoda galimybę griežtam JAV atsakui, kurio taip reikia Demokratų partijai prieš 2016-ųjų rinkimus, pavyzdžiui, įvedant Rusijai dar žiauresnes sankcijas arba netgi blokuojant Rusijos pajėgas Sirijoje.

2015 m. pabaigoje JAV ir Rusija panėšėjo į du automobilius, kurių vairuotojai lekia vienas į kitą kaktomuša, bandydami priešininko nervus – kuris pirmas pasuks į šoną.

Kalbant tiksliau, situacija buvo tokia: sunkiasvoris JAV vilkikas manevravo, vengdamas susidūrimo su gerokai lengvesne transporto priemone, kurios nereikėtų nuvertinti ir vaizduoti kaip V.Putino kažkada turėtos mažo litražo mašinos „Zaporožec“. O rusiškas automobilis, kuriam susidūrimas su vilkiku būtų mirtinas, savo manevrais bandė nustumti tą nuo kelio.

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...