2016 Kovo 20

Veido archyvas

Kas tūno už debesų?

veidas.lt

Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

 

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...