2011 Kovo 04

Konfliktai

Per pasaulį ritasi didžiausia istorijoje revoliucijų banga

veidas.lt

Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vienas po kito verčiami diktatoriai, po kurių į valdžią kėsinasi ne vien demokratijos šalininkai, bet ir radikalūs islamistai.

Tai, kas šiuo metu vyksta Libijoje, jau vadinama nusikaltimu žmoniškumui, o Prancūzijos žmogaus teisių ambasadorius Francois Zimeray skelbia, kad žuvusiųjų Libijoje gali būti per du tūkstančius, – tiek gyvybių pareikalavo diktatoriaus Muammaro Gaddafi smogikai, šaunamaisiais ginklais ir naikintuvais atakuojantys protestuojančius Libijos gyventojus. Nuo vasario 15 dienos Libijoje vykstančių protesto akcijų dalyvius, reikalaujančius, kad atsistatydintų 41 metus vadovaujantis M.Gaddafi, valdžia paprasčiausiai žudo. O dabar jau kalbama ir apie galimą pilietinį karą.

Tai pirmas toks iššūkis M.Gaddafi’o valdymui, trunkančiam nuo 1969 m. ir pagal trukmę nusileidžiančiam tik Kubos, Šiaurės Korėjos ir Gabono režimams. Tačiau gali būti ir paskutinis: “Broliškojo lyderio ir revoliucijos vado” titulą turinčiam pulkininkui M.Gaddafi’ui netrukus gali tekti pasekti savo kolegų Hosni Mubarako ir Ben Ali pėdomis.

Revoliucijų banga

Panašūs revoliuciniai procesai prasidėjo didelėje arabų pasaulio dalyje. O štai organizacija “Freedom House” svarsto, kad ši banga gali nuvilnyti per visą pasaulį. Tarkim, prognozuojama, kad po Libijos diktatoriaus nuvertimo eilė ateis ir Kim Jong Ilo dinastijai Šiaurės Korėjoje, ir brolių Castro režimui Kuboje, ir Robertui Mugabe’i Zimbabvėje, o galbūt arabų šalyse vykstantys procesai taps net ir paskutiniojo Europos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdymo pabaigos pradžia.

Vakarų žiniasklaida vos spėja informuoti, kur ir kokia kaina nuverstas dar vienas arabų diktatorius.

Iš tiesų tai, kas šiemet, šiais mėnesiais, savaitėmis ir dienomis, vyksta arabų pasaulyje, primena domino efektą, nuvilnijusį per Europą 1989-aisiais. Ir tuomet, ir dabar, tik skirtinguose žemynuose, su vis didėjančiu pagreičiu griuvo įsisenėję režimai. Tuomet naujais buvo keičiami socialistiniai, dabar – autoritariniai lyderiai, kuriems nuversti reikia vis mažiau laiko, bet ir vis daugiau aukų.

Tarkim, anuomet sakyta, kad procesai Lenkijoje truko dešimt metų, Vengrijoje – dešimt mėnesių, Rytų Vokietijoje – dešimt savaičių, Čekoslovakijoje – dešimt dienų, o Rumunijoje – dešimt valandų. Dabar labai panašiai viskas vyksta ir arabų šalyse. Tai, kas Tunise buvo pasiekta per kelis mėnesius, Egipte – per mėnesį, Libijoje įvyks per kelias savaites. Tarsi domino kauliukai revoliucijos vienose arabų šalyse persimeta į kitas – su vis didesniu pagreičiu ir vis didesne jėga.

Šios revoliucijos arabų kraštuose iš tiesų sukrėtė pasaulį. Prieš įgrisusius diktatorius žmonės sukilo Tunise, Egipte, Libijoje, Maroke, Alžyre, Sudane, Jemene, Jordanijoje, Bahreine, Džibutyje ir Kuveite. Apie pirmuosius neramumus jau girdime Sirijoje ir Irane. Kalbama, kad tas pats gali kartotis ir Saudo Arabijoje.

Iš esmės tokios revoliucijų ar bandymų jas surengti bangos arabų pasaulyje dar niekada nebuvo.

Kuo visi šie kruvini perversmai baigsis? Demokratija? Naujų autokratinių lyderių atėjimu? Ar masiniu tautų genocidu?

Vakarai bijo islamistinių diktatūrų

Pirmoji Vakarų pasaulio reakcija į arabų revoliucijas buvo tyla. Tik kai kraujas pradėjo lietis upėmis, o Jungtinės Tautos ir žmogaus teisių organizacijos ėmė skambinti pavojaus varpais, JAV ir Europa pagaliau pralemeno, kad vykstantys procesai – pavojingi ir tragiški.

Klausimas, kodėl gi jie nedžiūgauja, jei arabų pasaulyje žmonės savo krauju siekia demokratijos, principinės Vakarų vertybės, ir mėgina nuversti diktatorius, – kitaip tariant, mėgina žengti Vakarų pasaulio pėdomis?

Pati svarbiausia priežastis, matyt, ta, kad Vakarų šalys labiau bijo ne dabartinių diktatorių, su kuriais santykiai per kelis dešimtmečius buvo gerokai apgludinti, bet to, kad po jų į valdžią gali ateiti dar blogesni – islamistai radikalai.

O juk istorinė patirtis rodo, kad dažniausiai po revoliucijų valdžios vairą kaip tik ir perima radikalai. Tad Vakarams būdinga nuostata, jog tik diktatoriai garantuoja, kad “Al Qaedos” įtaka nesustiprėtų Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje.

Tam yra realaus pagrindo. Vos nuvertus Egipto lyderį H.Mubaraką, iš pogrindžio išlindo prieštaringai vertinama Musulmonų brolija, o sukilimą Libijoje oficialiai pasveikino ir jai pagalbą pažadėjo “Al Qaeda”.

“Al Qaedos” įtaka sparčiai didėja ir kitose revoliuciškai nusiteikusiose šalyse – Jemene, Irane, Kuveite. Gyventojai čia linkę palaikyti radikalus, kurie žada pagalbą verčiant diktatorius, tad Vakarai iš tiesų pagrįstai baiminasi, kad radikalios nuotaikos arabų šalyse po šių perversmų sustiprės.

Ar aptariamuose regionuose galima demokratija? Analitikai sutaria, kad vargiai. Visų pirma visuomenėje nėra įsikiepytų demokratinių vertybių, o Vakarų autoritetas per silpnas, kad dabar, po revoliucijų, natūraliai ir ramiai būtų priimtos vakarietiškos vertybės. Galbūt, kaip mano “Financial Times” analitikai, yra galimybė, kad arabų pasaulyje susiformuos koks nors tarpinis tarp diktatūros ir demokratijos režimas: ateis nors ir geležinės rankos, bet daugmaž demokratiškai renkami lyderiai.

Kieno rankose atsidurs nafta

Labai svarbu, kad Vakarams nerimą kelia tai, kieno rankose atsidurs juodasis auksas – nafta, kurios esama iš esmės visose diktatorius šiuo metu verčiančiose valstybėse.

Juk diktatoriai buvo garantas, kad Vakarai turės nuolatinį naftos tiekimą, tad nieko keista, kad net Europos šalys be jokių skrupulų buvo sudariusios ne vieną sutartį su dabar kraugeriu vadinamu Libijos diktatoriumi M.Gaddafi, kuris su savo svita visai neseniai kaip garbingas svečias buvo priimamas Vakarų Europos sostinėse.

Politologas Marius Ėmužis primena ir tai, jog korupcija ir nešvariais sandoriais kvepia tai, kad Prancūzijos premjeras Francois Fillonas Egipte neseniai pramogavo už dabar jau nuversto H.Mubarako pinigus, o ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie palaikė draugiškus verslo santykius su taip pat nuverstu Tuniso diktatoriumi Zine’u al Abidine’u Ben Ali.

Svarbiausias – Izraelio klausimas

Kitas revoliucijų arabų šalyse padarinys – visiškai sugriauta ir taip nestabili padėtis Artimuosiuose Rytuose. Nors pernai dar tikėtasi 2011-aisiais sutaikyti Izraelį su palestiniečiais ir visu arabų pasauliu, dabar tai atrodo visiškai nebeįmanoma. Vienas iš nedaugelio Izraelio sąjungininkų H.Mubarakas – nuverstas, kiti taikos derybų tarpininkai ir šalių valdovai, esant tokiai jautriai situacijai, su daugelio paprastų arabų nekenčiamu Izraeliu net nedrįsta kalbėtis. Taigi, kaip skelbia “The Washington Post”, pusę amžiaus trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas ir vėl pasmerktas kraujuoti negyjančia žaizda.

Europą užplūs pabėgėliai

Vis dėlto visi čia išvardyti galimi revoliucijų padariniai – tik spėlionės. Tačiau yra vienas faktas, kurio paneigti jau dabar nebeįmanoma, – tai iš arabų šalių į Vakarus masiškai plūstantys pabėgėliai.

Ir nors žmonės tūkstančiais į Vakarų Europą, ypač Italiją, plūsta siekdami išgelbėti savo gyvybę, kita vertus, Europai tai tampa sunkiai išsprendžiama problema. Teigiama, kad Italijoje perpildytos visos pabėgėlių stovyklos, ir atvykstančių Libijos gyventojų net nebėra kur priimti. Laivais jie gabenami į Italijos salas – Siciliją, Sardiniją, kur įkurtos laikinos pabėgėlių stovyklos.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Graikija. Nors šioje šalyje irgi nėra ramu,vis dėlto pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų čia ieško ramesnio prieglobsčio.

Pabėgėlių antplūdis juntamas ir Prancūzijoje, Vokietijoje, o dalis jų pasuko dargiliau į Europą. Jungtinių Tautų skaičiavimais, šiemet į Europą prašytis politinio prieglobsčio atvyks mažiausiai milijonas pabėgėlių – dešimt kartų daugiau nei įprastai. Štai Italija šiemet vien iš Libijos turėtų sulaukti per 300 tūkst. nelegalių imigrantų.

“Žinome, ko tikėtis, kai žlugs Libijos nacionalinė sistema, – nenormalios 200–300 tūkst. imigrantų bangos.Ji būtų dešimt kartų didesnė už albanų pabėgėlių fenomeną, kurį stebėjome praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Tokie yra kukliausi vertinimai. Tai biblinis išėjimas”, – apibendrina Romos diplomatijos vadovas Franco Frattini.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...