2010 Gegužės 07

Ekstremalus laisvalaikis

Per atostogas – kelionės į save ir nuo savęs

veidas.lt

"Veido" archyvas

Piligrimas J.V.Tūras: “Kelionės atveria žmogų svarbiems vidiniams pokyčiams ir asmeniniui tobulėjimui”

Yra žmonių, kurie atostogas supranta savaip. Ir atostogauja jie dažniausiai taip, kad paprasti žmonės tik pirštą prie smilkinio pasukioja. Tūkstančiai kilometrų dviračiais, ropštimasis į kalnus, nardymas gelmėse, blaškymasis po Sibiro platybes ar mėnesių mėnesiai vandenynuose. Ir tokių žmonių Lietuvoje tolydžio daugėja. Kas verčia juos ieškoti netradicinių, ekstremalių poilsio būdų ir netgi rizikuoti gyvybe?

Pėsčiasis Europoje – niekas

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras jau keturis mėnesius keliauja iš Vilniaus į Ispanijoje esantį Santjago de Kompostelą. Kodėl taip ilgai? Ogi todėl, kad piligrimas keliauja pėsčiomis – visus 4300 km jis ketina įveikti per 200 dienų ir šventąjį Jokūbo miestą pasiekti liepos 25-ąją, Jokūbo dieną. Beje, pats piligrimas tuomet švęs ir savo gimtadienį. Šiemet liepos 25-oji bus sekmadienį, taip atsitinka kas ketverius metus, todėl tokie metai skelbiami šventaisiais Jokūbo metais. Tikima, kad tokiais metais kiekvienam piligrimui atleidžiamos visos nuodėmės.

Per dieną J.V.Tūras nupėdina maždaug 30 km. Miega, kur papuola: kartais jį priglaudžia bažnyčios, kartais – žmonės. Kadangi Jokūbas iš Vilniaus išėjo kaip tikras piligrimas, be pinigų, – valgo tik tai, kuo būna vaišinamas. Dabar keliautojas jau pasiekęs Prancūzijos pietus.

Kelionės koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė mano, kad sunkiausia kelionės dalis, ko gero, praeity, nes keliautojas jau pasiekė teritoriją, kurioje esama piligrimams pritaikytos infrastruktūros: vieškeliai, prieglaudos, taip pat jų laukia vienuolynai ir bažnyčios. “Europa nepritaikyta pėščiomis judančiam žmogui. Jei esi be automobilio, esi niekas”, – atsidūsta Giedrė, prisiminusi, kad Jokūbui teko eiti ir palei greitkelius, ir spaudžiant 28 laipsnių šalčiui maudytis iš po automobilių ratų trykštančiose purvinose patižusio sniego voniose, ir šokti į dvimetrines pusnis dėl pavojingų sunkvežimių vairuotojų manevrų.

Ir nieko čia keista: XXI amžiaus žmogui sunku suprasti, kaip galima šitaip keliauti. Lenkijos interneto forumuose tiesiai buvo rėžiama: koks čia kvailys eina. Vakarietiškoje Vokietijos dalyje net vienuolynuose niekas nepatikėdavo, kad jis pėsčiomis atėjęs iš Lietuvos, o nakvynės buvo priimamas tik kai parodydavo savo piligrimo knygelę bei Vilniaus vyskupų rekomendacijas.

Tiesa, būta kelyje ir gerų žmonių, kurie mielai padėjo ir ne tik davė pastogę ar pavalgyti, bet ir leido išsimaudyti, susitvarkyti drabužius, persikelti į kompiuterį nufilmuotus vaizdus. Mat režisierius ketina ne tik pasiekti Santjagą, bet ir apie kelionę susukti filmą.

“Nuo senų laikų tokios kelionės atveria žmogų svarbiems vidiniams pokyčiams ir asmeniniam tobulėjimui, stiprina tikėjimą, viltį ir bendrystės su kitais pojūtį, – tikina J.V.Tūras. Pasak jo, Šv.Jokūbo kelias turėjo bene didžiausią reikšmę Europos istorijoje, įtvirtinant joje krikščioniškąjį identitetą. Nusilenkti prie šv. Jokūbo kapo 1578 m. keliavo ir žymusis didikas Jurgis Radvila, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos kardinolu.

Šventaisiais Jokūbo metais į Santjagą keliauja ir kitas lietuvis, pasivadinęs Pagoniu Piligrimu. Jis pasirinko lengvesnį kelią, kurį įveikia dauguma šiuolaikinių piligrimų, – 800 km nuo Prancūzijos sienos. Jis jau aplankė Burgą ir toliau žygiuoja Galicijos žemėmis.

Už kalnus geriau tik kalnai

Skaitau iš Himalajų atskriejusią žinutę: “Linkėjimai iš 1 stovyklos. Buvom išėję link 2 stovyklos. Kol kas stiprus vėjas ir šalta”. Tai lietuviai – Rūta Tolpežninkaitė ir Saulius Vilius. Kartu su keliais estais jie rengiasi įkopti bent į du kalnus, siekiančius 8 km: į Čo Oju ir Sisia Pangmą. Ne Everestas, bet…

Aistringų alpinistų Lietuvoje, ko gero, rastume apie pusę tūkstančio, dar tiek pat – jiems prijaučiančiųjų, kurie išsiruošia į nesunkius žygius, žinoma, alpinistų akimis. Na, o jei prie jų pridėtume dar ir tuos, kurie nusidangina iki bazinės stovyklos ir entuziastingai palaiko kopiančiuosius, išeitų nemaža bendraminčių bendruomenė.

Alpinistas Andrius Smirnovas šiemet jau buvo Aukštuosiuose Tatruose Slovakijoje ir Tailande. Pasirodo, ten yra aukštos stačios uolos ir dar galima laipioti uolomis virš vandens. Dabar Andrius ruošiasi kelionei į Prancūzijos Alpes. Ten kelias savaites asai alpinizmo paslapčių mokys tuos, kurie jau užsikrėtė alpinizmo bacila, bet įgūdžių dar neturi. Ir tai dar ne viskas – ieškodamas ypatingų pojūčių, Andrius ketina į kalnus kopti ir žiemą.

O Marius Pulkauninkas buria kompaniją liepą kopti į Komunizmo viršukalnę, dabar vadinamą Ismail Somuni, Pamyre. Jos aukštis – per 7 km. Marius jau yra įkopęs į keliasdešimt kalnų, aukščiausias iš jų irgi yra Pamyre. Tai Lenino viršūnė – 7134 m. Beje, Pamyre jis lankysis jau trečią kartą. “Ten labai gražu. Be to, kai norisi kopti į 7 km aukščio kalną, rinktis tenka tik tarp Pamyro ir Himalajų”, – sako alpinistas.

Politika veikia turizmą

Paradoksalu, tačiau praėjusį spalį Armėnijos ir Turkijos prezidentų pasirašyti ketinimų protokolai dėl diplomatinių santykių užmezgimo paskatino veikti ir lietuvius: imtas planuoti dviračių žygis aplink Araratą. Deja, politikai užtruko, bet keliautojai nenuliūdo, tik maršrutą pailgino. Taigi per 46 dienas jie dviračiais apsuks 3 tūkst. km žiedą aplink Araratą – per Gruziją, Armėniją, Iraną ir Turkiją. “Žygį dviračiais pradėsime Tbilisyje ir ten baigsime, tik iš kitos pusės, – paaiškina kelionės iniciatorius Sigitas Kučas. – Pasiekę Turkiją kopsime į kalną”. Keliautojas juokauja norįs pamatyti, kur archeologai surado Nojaus laivą.

"Veido" archyvas

Sigitas Kučas kviečia keliauti aplink Ararato kalną. Dviračiais žadama nuvažiuoti tris tūkstančius kilometrų.

Kelionę ponas Sigitas planuoja kartu su kolegomis iš Lenkijos, tačiau priimami visų tautų atstovai. Norą važiuoti jau pareiškė 76-erių metų vokietis Horstas Radmeris, jis, beje, su lietuviais keliauja jau keletą pastarųjų metų. Taip pat prisidės vienas armėnas. Pažįstama ir lietuviškoji kompanijos dalis – tai kelionių aplink pasaulį, į olimpinį Pekiną, žygio iš Kvedlinburgo į Vilnių dalyviai.

Kelionė organizuojama “BaltiCCycle” žygių principu. Tai reiškia, kad kiekvienas dalyvis gali prisidėti prie žygio bet kurioje maršruto dalyje – vienai dienai ar visam žygiui.

Dviračių entuziastas Andrius Stonys siūlo dar egzotiškesnę kelionę dviračiais, tiesa, gerokai brangesnę. Mat keliaujama bus po Kinijos pietuose esančią Hainano salą, kurioje išsaugota natūrali gamta: kalnai, džiunglės, karšti mineraliniai šaltiniai, kriokliai, kalnų upės ir ežerai, vaisių plantacijos ir svarbiausia – tikras žmonių gyvenimas. Planuojama įkopti ir į aukščiausią salos viršūnę, Penkių pirštų kalną. Tiesa, jis nėra labai aukštas – 1867 m, bet teks brautis per džiungles.

Na, o jei taip toli keliauti nedrąsu, tuomet liepą su Linu Vainiumi galima tęsti žygį dviračiais aplink Lietuvą. Šįkart jis mins pedalus aplink Žemaitiją: pradžia bus Šiauliuose, toliau – Joniškis, Žagarė, Naujoji Akmenė, Mažeikiai, Skuodas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai. Per dieną planuojama nuvažiuoti po 70–80 km. Kiekvienas turės važiuoti savarankiškai, kaip kam patogu, ir būti pats viskuo apsirūpinęs. Organizatorius duos tik žemėlapį, o nakvynė planuojama palapinėse bendrose stovyklose.

Vandens mėgėjai plauks ir nardys

"Veido" archyvas

Vandens sporto mėgėjai jau irgi kraunasi kuprines. Buriuotojai šiemet išsikėlė aukščiausią kartelę: jachta “Ambersail” ketina patekti į prestižiškiausias šių metų laivų lenktynes aplink Didžiąją Britaniją, kurios vyks rugpjūtį. “Tai didelio meistriškumo lenktynės, ir mums vien jau patekti į jas būtų neįsivaizduojama sėkmė”, – sako dalyvavimo lenktynėse iniciatorius Raimundas Daubaras.

Kaip ir kiekvienais metais, kelios grupės iš Lietuvos trauks į Kareliją – upėmis plauks plaustais, katamaranais ir baidarėmis. Šių metų naujiena – upė Voinica su galingais slenksčiais, žuvų gausa ir laukine apylinkių gamta. Šioje upėje aukščių skirtumas net 75 m, todėl joje net 25 slenksčiai, jų esama ir ketvirtos kategorijos. O tai labai baisu.
O jei nebaisu ar net nuobodu, tada galima plaukti kalnų upėmis Mongolijoje, Sajanuose ar Kamčatkoje.

Kamčatkoje buvusi verslininkė Rada Matulevičienė tikina, kad ten adrenalino tikrai netrūko – juk dieną plaukiama plaustais per slenksčius, o naktį budima prie laužo su šautuvu, belaukiant meškos. Tačiau ekstremaliausia verslininkės kelionė vis dėlto ne ši, o Galapagai, į kuriuos vyko nardyti. Pasirodo, šalia šių salų tokios stiprios srovės, kad vos iššokus iš valties reikia kuo skubiau nerti į 10 m gylį, antraip nuneš į vandenyną. “Ten gausybė įvairiausių gyvūnų – ryklių, vėžlių, įspūdingų žuvų. O ant kranto 30 laipsnių karštyje – pingvinai”, – pasakoja ponia Rada. Beje, nardyti su rykliais jai nebuvo naujiena, mat Belize rykliai beveik naminiai – juos galima glostyti, vartyti.

Na, o šiemet mūsų pašnekovė nardė Meksikoje, Kosumelio saloje. Ji garsi povandeniniais urvais, kuriuose absoliuti tamsa ir nė vieno gyvo padaro, užtat – pasakiško grožio stalaktitai ir stalagmitai. Balsvi, vietomis iškoriję, šaknimis į viršų styro druskomis apaugę medžiai. “Tarsi vulkanas po sprogimo. Jautiesi tarsi kosmose”, – prisimena Rada.
Vis dėlto, jei šiemet jūsų norus ir atostogų planus stipriai sujaukė finansų krizė ir jūs negalite prisidėti prie traukiančiųjų į svečias šalis, nenuliūskite – Lietuvoje taip pat galima patirti ekstremalių pojūčių. Štai kad ir gegužės 22 d. Kauno turistų klubas “Žygeivis” kviečia į iškylą pėsčiomis iš Ukmergės į Pageležius. 28 kilometrai naktį, po to nakvynė lauke. Susiraskite kokybiškesnius batus, ir pirmyn.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...