2010 Gegužės 02

Ką verta pamatyti

Trys su puse dienos Airijoje

veidas.lt

"Veido" archyvas

Airija sužavi senovinėmis pilimis atokesnėse vietovėse ir keltiškais kryžiais šalia vienuolynų griuvėsių

Daugelis lietuvių į Airiją emigravo gyventi ir dirbti. Tačiau ir turistams į šią salą verta vykti. Juolab kad nuskristi ten galima nebrangiai.

Airija – ypatingas kąsnis įspūdžių ištroškusiam keliautojui. Čia net išrankiausius turistus užburia mitais apipintos jūrų pakrantės, vaiduokliški vienuolynų griuvėsiai, menantys pirmuosius krikščionybės skleidėjus, taip pat kryžiai, kuriuose dar gyvos keltų tradicijos, bei keisti pastatai, išnyrantys iš priešistorinių laikų.

Visus šiuos įspūdžius nuo mūsų skyrė tik trijų valandų skrydis iš Kauno į Šenono oro uostą. Šaliai apžiūrėti turėjome tik tris su puse dienos, tai yra vieną ilgąjį savaitgalį.

Norėdami kuo daugiau pamatyti rinkomės kelionę automobiliu, kurio nuoma keturioms dienoms kainavo apie 120 eurų. Jau pirmosiomis minutėmis, tik įsėdus į automobilį, teko skubiai apsiprasti, kad vairas – kitoje automobilio pusėje ir eismas vyksta kita puse. Keliai labai siauri ir vingiuoti, tačiau danga – puikios kokybės. O greitis leidžiamas gerokai didesnis, nei būtų galima įsivaizduoti, dažnai net 100 km per valandą. Per pusketvirtos dienos Airijoje nuvažiavome apie 800 km.

Viešbučių iš anksto neužsisakinėjome, nes nežinojome, kur vakarais būsime ir kur mums norėsis apsistoti. Beje, dėl nakvynės jokių keblumų nekilo: kai jau visai pavargdavome, belsdavomės į pirmo pasitaikiusio viešbučio duris ir mus maloniai priimdavo. Tiesa, Airijoje viešbučiai brangoki, viena nakvynė dviem žmonėms vidutiniškai kainavo apie 80 eurų.

Maistas Airijoje puikus – pakrantės kavinėse ir restoranuose gali paskanauti puikiai paruoštų įvairių rūšių žuvų patiekalų. Ypač skani tiršta airiška žuvienė – chowder. Sušalus ir pavargus ji atgaivina ir labai dera prie airių pasididžiavimo – “Guinness” alaus. O Centrinėje Airijos dalyje verta paragauti gardžių avienos kepsnių.

Lietuviškiems skrandžiams idealiai tiko ir airiški pusryčiai – dešrelės, kiaušinienė, pudingai (tamsus ir šviesus), grybai, pupelės ir skrebutis. Sukirtus tokius pusryčius, iki pat vakaro galima mėgautis nuostabia gamta ir didingų pastatų griuvėsiais.

Pirmoji diena – etnografijos parkas ir įspūdinga pakrantė

"Veido" archyvas

Lankytinų vietų Airijoje daug, tačiau pirmąją dieną norisi griebti tai, kas arčiausia. Taigi pasukome į Banračio pilį ir šalia esantį etnografijos parką – airiškąsias Rumšiškes. Parke surinkti įvairių amžių ir socialinių sluoksnių žmonių namai, tad gali pasigrožėti įspūdingais dvarais, kuklesniais valstiečių būstais ir net apžiūrėti visiškai skurdžias lūšnas. Sužavi geltonai ir mėlynai nutinkuoti nameliai, šalia kurių žydi ryškiaspalviai narcizai.

Vaikų džiaugsmui, čia pilna besiganančių karvių, arklių, avių, ožių, o paršeliai gyvena tikrame Nufnufo namelyje. Na, o vyresnių vaikų dėmesį patraukia viduramžiška Banračio pilis su puikiai apstatytomis menėmis. Tačiau turint mažai laiko į etnografijos parką galima ir neužsukti, nes yra tikrai įdomesnių vietų.

Važiuojant pakrantės link, prie legendomis apipintų Mohero uolų, nustebino viena keistenybė – laukai akmeninėmis tvoromis griežtai padalyti į didesnius ar mažesnius plotus. Pasirodo, taip airiai nuo seno žymėdavo savo sklypų ribas. Akį džiugino ir išnyrantys apgriuvę gynybiniai bokštai, bažnyčios bei jaukios šiuolaikinės sodybos.

Na, o pakrantė pasitiko stipriu žvarbiu vėju, kuris vijo bangas į didžiules jūroje styrančias uolas ir kranto skardį. Toks vaizdas ilgam užhipnotizavo ir nesinorėjo net pajudėti. Ši gausiai keliautojų lankoma pakrantė puikiai sutvarkyta – visur takeliai, tvoros, kad užsižiopsojęs turistas ar neklusnus vaikas nenukristų į jūrą. Visiškai sužvarbus nuo vėjo galima pasislėpti kalno uoloje įrengtose kavinėse ar suvenyrų parduotuvėse.

Dar truputį pavažiavus pasitinka ne ką mažiau įspūdingas reginys – Burenas. Išvertus iš airių kalbos – akmenuota žemė. Pasijunti tarsi patekęs į kitą planetą. Suskeldėjusi akmenuota žemė ir įsiutusios bangos, šokančios į penkių šešių metrų aukštį. Nepakartojamas stichijų šėlsmas! Sustojome ilgam, nes panorome įamžinti dūžtančią bangą. Tačiau pernelyg arti jūros nesiartinome, nes pamatėme, kaip vieną romantikos ištroškusią porelę vandens purslai permerkė kiaurai.

Antroji diena – vienuolynų griuvėsiai

Airija stebino gausybe vienuolynų griuvėsių. Ir ne bet kokių. Vien nuo vaizdo kvapą užgniauždavo – tamsus horizontas, apsunkę artėjantys lietaus debesys, niūriai stypsantys kryžiai ir į dangų šaunančios papilkėjusios gotikinės bažnyčios sienos su puikiai išsilaikiusiomis langų arkomis. Dažnai šalia griuvėsių budriai stūkso aukštas, siauras, smailus bokštas – jame vienuoliai slėpdavosi nuo užpuolikų. Toks pakankamai dažnas griuvėsių vaizdas – XVI a. reformų pasekmė. Mat buvo pradėti uždarinėti vienuolynai – esą pernelyg daug jie turto sukaupė.

Šiais laikais daugumą tokių vietų galima aplankyti nemokamai, pavyzdžiui, netoli Banračio pilies yra Quin vienuolyno liekanos, netoli Bureno parko – Kilmacduagh vienuolynas ir dar daugybė kitų. Tiesiog atvažiuoji, pastatai automobilį, perlipi laipteliais per akmeninę tvorą ir mėgaujiesi vaizdais, kiek tik nori.

Kitas viduramžių vienuolynas, kurį Airijoje verta aplankyti, yra Clonmacnoise. Jis įkurtas VI amžiuje, ant kalvos prie Šenono upės. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia kryžiavosi viduramžių keliai, jungę visas Airijos dalis. Tai viena svarbiausių Airijos vietų – čia palaidoti senieji karaliai, iš čia vyko krikščionybės sklaida.

Clonmacnoise galima pasigėrėti daugybe keltiškų kryžių, keliais puikiais išsilaikiusiais bokštais, mažomis koplytėlėmis. Išlikęs ir IX a. akmeninis keltiškasis kryžius.

Trečioji diena – Bru na Boinas ir Belfastas

Bru na Boinas (kitaip vadinamas Niugreidžu) – vienas įstabesnių priešistorinių pastatų Vakarų Europoje. Manoma, kad tai koridorinis kapas. Jis stūkso ant nedidelio skardžio prie Boino upės. Netoliese yra dar kelios dešimtys mažesnių kapų. Pilkapis 9 metrų aukščio, 76 metrų pločio, sukrautas iš beveik 200 tūkst. greipfruto dydžio upės akmenų, užpiltų storu durpių sluoksniu. Įėjimą puošia gulsčias akmuo, papuoštas spiraliniu ornamentu. Kapo viduje irgi likę keli puošybos ar sakraliniai elementai – spiralės, rombai. Kažkada pastatą supo stačių akmenų ratas, tačiau dabar išlikęs tik nedidelis fragmentas. Tačiau kam šis statinys buvo skirtas, kas buvo jo statytojai – archeologai į šį klausimą ir šiandien atsakyti negali.

Šis priešistorinis pastatas unikalus dar viena savybe – trumpiausią metų dieną pirmasis kylančios saulės spindulys prasiskverbia į vidų ir apšviečia visą 18 metrų ilgio koridorių bei gilumoje esantį laidojimo kambarį.

Vieniems turistams slampinėti po šias apylinkes neleidžiama. Nusipirkus bilietą reikia laukti autobusiuko, kuris nuveža prie pastato, o ten pasitinka gidas. Beje, lankytojams siūloma dalyvauti loterijoje – tereikia užpildyti anketą ir įmesti į urną. Burtais bus išaiškinti keli laimingieji, kurie trumpiausią metų dieną galės pasidžiaugti pirmuoju saulės spinduliu priešistoriniame kape.

O paviešėjus priešistorinėje epochoje mūsų laukė tolimiausias kelionės punktas – Belfastas. Deja, jis vis dar priklauso Didžiajai Britanijai, čia nuolat vyksta protestantų ir katalikų susidūrimai. Niūrus miestas. Galbūt toks jis mums atrodė, nes atvažiavome vakarėjant. Centre pirmi namų aukštai, kuriuose paprastai būna įsikūrusios parduotuvės su spalvingomis vitrinomis, jau buvo užbarikaduoti šarvuotomis žaliuzėmis. Kai kurios iš jų – apdegusios. Ant daugelio namų nupiešti susirėmimuose žuvusių žmonių portretai. Viduryje miesto esanti tvora, skirianti katalikišką miesto dalį nuo protestantiškos, išmarginta grafitais. Būtent šią tvorą ir nori pamatyti daugelis turistų, tačiau ją fotografuodami budriai žvalgosi per petį.

"Veido" archyvas

Nepaisant to, vakarinis gyvenimas verda: vaikštinėja šeimos su mažais vaikais, restoranuose sėdi žmonės, ryškiai apšviesti svarbiausi pastatai – puošni rotušė, neoromaninė katedra ir operos rūmai. Truputį pasivaikščioję neramiai patraukėme prie tamsioje gatvelėje palikto automobilio, mat kelionės vadove “Rough Guide” užsiminta, kad nerekomenduojama palikti automobilių su airiškais numeriais – juos gali padegti, išdaužyti langus ar kitaip nuniokoti. Kitą dieną mūsų laukė kelionė į Šenoną, o iš ten į Lietuvą.

Trys su puse dienos Airijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, mažoka, pernelyg čia daug priešistorinių griuvėsių, vienuolynų, miestelių, rūmų, pilių, parkų, įspūdingų pakrančių. Turint daugiau laiko tikrai verta pakeliauti ir po salas – iš ten atsiveria patys įspūdingiausi pakrančių vaizdai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...