2015 Balandžio 05

Neramumų, laukinės gamtos ir moteriškumo keliais

veidas.lt

Shutterstock

 

Kelionės. Neretas žmogus išsiruošęs į kelionę dažnai viliasi pamatyti kažką naujo, įdomaus ir netikėto, galų gale pamiršti kasdienybę ir grįžti po atostogų kupinas netikėčiausių įspūdžių.

 

Kiekvienas keliautojas, išmaišęs daugiau ar mažiau pasaulio, yra atradęs savo kelionių koncepciją ir filosofiją, kuri kitiems gali atrodyti keistoka ar net sunkiai suvokiama. Juk vieni pasaulį apkeliauja autostopu, kiti – pėstute, treti neišlenda iš viešbučių rezervatų, dar kiti daugiausiai laiko praleidžia restoranuose ar vietinėse užeigose, per maistą ar gėrimus bandydami suvokti naujos šalies skonį bei kvapą. „Nesvarbu, kaip pažinsi pasaulį, – svarbu, kad atrastum sau tinkamiausią būdą pajusti ir suprasti naują šalį“, – sako mūsų pašnekovai.

O kaip geriausia susipažinti su nauja šalimi? Pasak keliautojos Vilmos Venckutonytės-Vaičiūnienės, jokia kelionių knyga, joks gidas nepapasakos tiek, kiek atskleis pokalbiai su vietos gyventojais, viešnagė jų namuose bei apsilankymas jų mėgstamose vietose. „Taigi pirmoji mano taisyklė keliaujant yra tokia: pirmiausia susidraugauk su vietiniais žmonėmis“, – siūlo Vilma ir išvardija dar keturis paprastus ir kiekvienam tinkamus būdus, kaip užmegzti ryšius su žmonėms kitose šalyse.

Pasak keliautojos, susiruošus keliauti į naują šalį verta pramokti jos kalbos arba išmokti bent kelis sakinius ar pagrindines frazes: „Kaip sekasi?“, „Kuo jūs vardu?“, „Kas čia?“, „Aš nekalbu jūsų kalba“, taip pat pasisveikinti, atsisveikinti ir padėkoti. Ir, aišku, kalbant nepamiršti šypsotis.

„Tai raktas į vietos gyventojų širdį. Pavyzdžiui, viešėdama Kinijoje aš sugebėjau mandarinų kalba įsiminti tik kaip pasisveikinti ir padėkoti, bet sutiktiems žmonėms šypsojausi. Be to, man kažkaip visiškai natūraliai norėjosi atkartoti jų kūno kalbą bei mimiką. Tai padėjo užmegzti daug įdomių pokalbių. Kinai kvietė mane į svečius pietų, pasakojo savo giminės istorijas, rodė savo amatus. Viešajame autobuse apsikeisdavome keliomis mandagumo frazėmis, ir štai vienas ištraukęs padovanojo du riešutus, kuriais kinai masažuoja delnus, kitas – žemėlapį, ir tai dar ne visi nutikimai“, – šypteli pasakodama Vilma.

Pasak moters, keliaujant visada verta vadovautis lietuviška patarle: kaip šauksi, taip atsilieps. Visose pasaulio šalyse žmonėms patinka, kad atvykėliai juos gerbia, jiems šypsosi, maloniai bendrauja, nuoširdžiai domisi jų gyvenimu, papročiais ir istorija, išklauso jų pasakojimų. Tai universalios taisyklės, galiojančios kiekvienoje, net ir egzotiškiausioje pasaulio šalyje.

Gebėjimas bendrauti ir išklausyti Vilmai ne kartą padėjo išsisukti iš nemalonių situacijų, tarkime, keliaujant autostopu įsėdus į išgėrusio vairuotojo automobilį, pasistačius palapinę privačioje žemėje ir atėjus nepatenkintam savininkui ar atidūrus neramiuose „karštuosiuose“ taškuose. Mat mūsų pašnekovė ne kartą lankėsi Balkanų šalyse neramiuoju jų istorijos laikotarpiu.

„Norvegijoje lankiau kursus apie taikų konfliktų sprendimą, ten susipažinau su jaunuoliais iš Balkanų šalių, pramokau serbų kalbos. Į Balkanų šalis keliavau tris kartus, kaskart ten praleisdavau po dvi tris savaites. Norėjau aplankyti savo draugus ir geriau suprasti jų gyvenimo istorijas: kodėl Rozeta iš Belgrado pirmąkart galėjo išvykti į užsienį tik 25-erių metų, kodėl Dejanas iš Kosovo išėjo į darbą ir nebeturėjo kur grįžti, nes dieną albanai sudegino jo namus serbų anklave. Viliojo ir kitos panašios vietinio jaunimo istorijos“, – prisimena Vilma ir priduria, kad būtent kalbos mokėjimas padėjo išsigelbėti iš ne visai smagių situacijų.

Štai keliautoja važiavo autobusu iš Belgrado į Kosovą, ir paskutiniame miestelyje Serbijos pusėje autobuso vairuotojas sako: „Viskas. Toliau nebevešiu.“ Gerai, kad Vilma jau galėjo susišnekėti serbiškai. Tad pasikalbėjusi su vairuotoju išsiaiškino, kad prieš dvi savaites Kosove įvyko serbų ir albanų susirėmimas, ir po to įvykio ji buvo pirmoji keleivė, pareiškusi norą važiuoti į Kosovą.

„Įtikinau vairuotoją, kad manęs ten laukia draugai, ir jis sutiko nuvežti. Pakeliui išvien stovėjo namai vaiduokliai, apsprogdinti, be langų, jokios šviesos ir gyvos būtybės krepštelėjimo, pro šalį nepravažiavo nė vienas automobilis. Pirmas dalykas, kurį pamačiau išlipusi iš autobuso Kosovo Mitrovicoje, buvo vidury gatvės stovintis tankas su dviem išlindusiomis UN karių galvomis“, – prisimena moteris.

Taigi Vilma iš Serbijos atvyko į Kosovą, o iš ten su draugais iškeliavo pasižvalgyti po Juodkalniją, paskui po Makedoniją, atsipūtė prie gražiojo Ochrido ežero. Kai atėjo laikas išvykti, Kosovo ir Serbijos pasienyje lietuvei įvažiuoti į Serbiją nebebuvo leista. Pasirodo, serbams pasieniečiams netiko tai, kad pirmą kartą mergina į Kosovą įvažiavo iš Serbijos pusės, o po kelionių po kaimynines šalis – jau iš Makedonijos pusės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...