2013 Spalio 22

Lietuvos politiką diktuoja du antipodai

veidas.lt


Įtakingiausiais Lietuvoje galima tapti būnant ir Plienine magnolija, kaip vadinta prezidentė D.Grybauskaitė, ir besiblaškančiu neryžtingu premjeru, kaip apibūdinamas A.Butkevičius.

Nuo pat pareiškimo “noriu ir galiu” daugiau nei prieš ketverius metus tuometė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, netrukus išrinkta Lietuvos prezidente, šovė į pasitikėjimo viršūnes, kai kuriose apklausose per mėnesį kartais pagausindama gerbėjų būrį net arti 20 proc. Ji buvo niekam nė iš tolo neprilygstama, kol premjeru netapo Algirdas Butkevičius. Jis ne tik pasivijo, bet net buvo trumpam aplenkęs prezidentę, nors, kaip primena sociologas dr. Vladas Gaidys, ketverius metus būdamas opozicijoje, kai galėjo išsijuosęs kritikuoti valdžią, neatrodė ryškus politikas ir jo reitingai nebuvo įspūdingi.
Dabar jau beveik metai, kai įvairiose apklausose juodu varžosi tik tarpusavyje, lyg visi kiti politikai žaistų žemesnėje politinėje lygoje. Nors meilė politikui ir jo įtakingumas – ne tas pat, šiemet D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius dalijasi ir įtakingiausių politinių lyderių pozicijas “Veido” apklausoje, nuo artimiausio konkurento – opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus atsiplėšdami trigubai didesniu balų skaičiumi.
Mylimi ir įtakingi. Kokie jų darbai ir asmenybės bruožai juos padarė Lietuvos politikos diktuotojais?

Politinio veikimo forma – visiški priešingybės

Prezidentė – tikras galios simbolis, ne kartą sulaukusi kaltinimų dėl autoritarizmo. Ji kalba kategoriškai, efektui sustiprinti dar pamojuoja iškeltu pirštu, daro reikšmingas pauzes, vis pabrėždama “aš”. Jos sprendimai – taip pat kategoriški, nors ne tiek, kiek retorika, bet neretai be papildomų argumentų ar komentarų. Jei ji nusprendžia, kas juoda, o kas balta, jos nuomonės pakeisti beveik neįmanoma. Ir net gana akivaizdžiai suklydusi ji to nepripažins. Kaip pastebėjo ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas politologas dr. Vincentas Vobolevičius, prezidentė, nors ir turėdama mažiau politinių galių nei parlamentinė dauguma, demonstruoja principingumą ir pasiryžimą nenusileisti valdančiajai daugumai, net jei tokia pozicija turi blefo požymių.
“Nenoriu lyginti D.Grybauskaitės su Vladimiru Putinu, bet griežto valdymo stiliaus tendencijų yra tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, o tas stilius imponuoja ir Rusijoje, ir pas mus”, – lygina Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis dr. Ainius Lašas.
Plieninė magnolija, kaip ją yra pavadinę dar jai būnant eurokomisare, atsakinga už finansus, imponuoja ir pasauliui: šiemet ji įvertinta politikos “Oskaru” vadinamu Karolio Didžiojo apdovanojimu, kurį anksčiau yra pelnę tokie pasaulio autoritetai, kaip Angela Merkel, Billas Clintonas, Jonas Paulius II, Tony Blairas ar Winstonas Churchillis, jai suteiktas ir JAV Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas.
Premjeras A.Butkevičius – visiška priešingybė: vis keičiantis nuomonę, besiblaškantis, dažnai kalbantis painiai, o paskui kaltinantis jį ne taip supratus. “A.Butkevičiaus valdymo stilius, diplomatiškai sakant, integruojantis kitų nuomones, bet tai apsunkina sprendimų priėmimą. Kartais jis atrodo nesugebantis apsispręsti, valdomas kažkokių partinių ar koalicinių intrigų”, – vertina politologas A.Lašas.
Net A.Butkevičiaus partijos bičiuliams jo pozicija ne visuomet svarbi – tai tik viena iš nuomonių, kaip kad drėbtelėjo Julius Sabatauskas prieš balsavimą dėl generalinio prokuroro. Socialdemokratai neslepia, kad Juozo Oleko ar Juozo Bernatonio nuomonė neretai būna svaresnė nei premjero.
Dar menkiau su premjeru skaitosi koalicijos broliai: A.Butkevičius atrodo apgailėtinai, kai jam tenka prisipažinti, kad “darbiečiai” jam už akių svarsto, gal pakeisti kokį savo ministrą, o Lenkų rinkimų akcija kaip neišvengiamai priimsimus paskelbia su premjeru nederintus planus dėl dvikalbių vietovardžių ir nelietuviškų pavardžių rašybos.
Lietuvos premjeras – nedidelis autoritetas ir už Lietuvos ribų: jis bejėgiškai teisinosi, kad niekas nekelia ragelio, kai jis bando prisiskambinti bent jau Rusijos premjero patarėjams, norėdamas pasiaiškinti dėl pieno karo. Bet štai jo patarėjui Antanui Vinkui Maskvoje reikiamos durys atsidarė.
Vis dėlto, nors viešumoje atrodo kitaip, Verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko nuomone, A.Butkevičiaus taip lengvai nepastumdysi: kai reikia, užsispiria ir daro savo. „Man apskritai priimtinesnis modelis, kai yra stipri komanda, o ne visi žiūri į lyderio burną”, – tikina D.Arlauskas.
Šiuo požiūriu A. Butkevičius su D.Grybauskaite ir vėl priešingybės. Ji niekieno neveikiama. Nepriklausanti jokiai partijai, ji anksčiau sugebėjo dirbti ir kairiųjų, ir dešiniųjų Vyriausybėse ir nepildyti jokių partinių užsakymų. Socialdemokratų deleguota į eurokomisarus, grįžusi į Lietuvą net nesusitikdavo su tuomečiu premjeru Gediminu Kirkilu, viešai pareikšdama, kad nemato reikalo. Ir į Prezidentūrą ji atėjo praktiškai be jokios komandos, maža to, pareiškusi, kad pati priiminės sprendimus, o patarėjai jai reikalingi tik informacijai surinkti. Tad juos (kaip ir savo skiriamus valstybės institucijų vadovus) rinkosi pagal principą – svarbu, kad asmuo nebūtų susijęs su kuria nors politine jėga.
Tad politikoje, kaip ir asmeniniame gyvenime, D.Grybauskaitė – vienišė. Viena vertus, tai jos stiprybė: ji netarnavo nei kuriai partijai, nei interesų grupėms, todėl visą kadenciją išlaiko unikaliai didelį piliečių pasitikėjimą. Antra vertus, nesiskaitymas su kitų nuomone, net nenoras į ją įsiklausyti, kartais jai galėjo trukdyti priimti geriausius sprendimus.
Bet kuriuo atveju žmonės ją myli. Kaip, beje, ir jos priešingybę A.Butkevičių.

Didžiausias A.Butkevičiaus nuopelnas – delsimas?
Kad Lietuvos žmonėms nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, patyrė ne vienas politikas. Bet tokią žaibišką metamorfozę nuo abejingumo iki pirmos reitingų pozicijos išgyveno tik D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius. Na, D.Grybauskaitė imponavo savo prestižinį ir sotų gyvenimą Briuselyje iškeitusi į prezidento rinkimų karštinę. Bet nuo ko įsižiebė tokia meilė A.Butkevičiui, viešojoje erdvėje premjeravimo pradžioje sulaukdavusiam daugiau kritikos ir pajuokos, nei pripažinimo?
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius sociologas V.Gaidys įžvelgia porą priežasčių, kodėl niekuo neišsiskiriantis opocijos atstovas, tapęs premjeru, iš karto išsiveržė į sociologinių apklausų lyderius. Pirma, po rinkimų jis parodė ryžtą suvienyti kelias politines jėgas, be to, tapo matomesnis. Bet antroji priežastis – nuo jo niekuo nepriklausanti: jo, kaip ir valdančiųjų socialdemokratų, reitingas savaime šoktelėjo dėl gerėjančios ekonominės padėties. “Tiesiog A.Butkevičiui pasisekė patekti į premjero postą palankiu metu, kaip kad A.Kubiliui – nepalankiu”, – mano V.Gaidys.
V.Vobolevičius įžvelgia dar vieną prie premjero populiarumo prisidedančią jo savybę – šis politikas labiau nei prezidentė vertina politinį išlikimą: „Be šios savybės jis nesugebėtų vadovauti tokiai kaleidoskopinei koalicijai. Kaip žinome, ne tik tarp koalicijos partnerių, bet ir kai kurių partijų viduje egzistuoja daug pažiūrų, nuomonių ir strategijų skirtumų. Stipria vizija pasižyminčiam premjerui vadovauti tokiai koalicijai būtų beveik neįmanoma. Jai vadovauti gali tik premjeras moderatorius, kuris ne tiek formuoja Vyriausybės viziją, kiek moderuoja pokalbius tarp koalicijos partnerių. Dažnai toks premjeras patenka į nepatogią padėtį, kai viešai išsiskiria jo ir parlamentinės daugumos nuomonės. Nors daugeliui politikos apžvalgininkų toks premjero ~modus operandi~ sukelia juoką, tam tikrai daliai rinkėjų jis yra priimtinesnis nei ankstesnio premjero ryžtingų, bet skausmingų reformų maratonas.”
D.Arlauskas prie A.Butkevičiaus populiarėjimo priežasčių priduria gebėjimą išklausyti įvairias žmonių grupes: „Verslo žmonėms prieinami buvo ir jo pirmtakai, net A.Kubilius, viešumoje atrodęs arogantiškas, taip pat buvo atviras verslo atstovų pasiūlymams. Bet A.Butkevičius šiuo aspektu pranoksta visus savo pirmtakus.”
Verslininkams patinka, kad A.Butkevičius nedaro skubotų sprendimų. „Premjerą kaltina, kad daug proceso, daug darbo grupių. Bet kai kada, pavyzdžiui, dėl mokesčių, negalima daryti staigių sprendimų, juolab net pačioje valdančiojoje daugumoje nuomonės išsiskiria, nes, priešingai nei praėjusios kadencijos, šioji susiformavo iš skirtingas programas turinčių partijų, tad jas subalansuoti sudėtinga. Gerai, kad neskubėta ir dėl atominės elektrinės projekto: suprasdami, kad ji reikalinga, vis dėlto galėjome pridaryti daug klaidų ir turėti labai brangų žaisliuką. Dabar pasirinktas išminties kelias”, – mano D.Arlauskas.
„Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas iš dalies pritaria verslo atstovo nuomonei: „Premjeras, Vyriausybė sugebėjo nuraminti tiek vartotojus, tiek verslininkus ir šiek tiek išvaduoti Lietuvą iš diržų veržimosi mąstysenos. Prieš tai buvusi Vyriausybė dėl vienų ar kitų priežasčių, be abejo, ir objektyvių – krizės, ėmėsi skubios naktinės mokesčių reformos, pakėlė mokesčių tarifus. Žinoma, tenka priimti būtinų, nors ir skausmingų sprendimų, bet paskui reikia kalbėti apie viltį, geresnę ateitį, apie stabilumą ir tai, ką Vyriausybė padarys, kad tas stabilumas ateitų, o ne sakyti, kad jei padėtis pablogės, vėl pakelsim mokesčius.”
Ž.Mauricas primena: ekonomika yra socialinis mokslas, ją lemia žmonių mąstymas. Čia labai tinka Konfucijaus išmintis: tinkamos mintys išsivysto į tinkamas kalbas, tinkamos kalbos – į tinkamus darbus, o tinkami darbai – į tinkamus rezultatus. „Taip yra ir finansų rinkose: nuo to prasideda sprendimai investuoti ar neinvestuoti, priimti naujų darbuotojų ar nepriimti. Konservatorių Vyriausybė koncentravosi tik į ateitį, o dabartinė, atvirkščiai, – tik į dabartį. O reikia balanso”, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Valdžios pasikeitimas, ekonomisto vertinimu, suteikė visuomenės gyvenimui, taip pat ekonomikai daugiau ramybės, stabilumo. Nebuvo priimama skubotų sprendimų, buvo sukurta daugybė darbo grupių, bandoma palaikyti dialogą su vienomis ar kitomis interesų ir visuomenės grupėmis. Dėl to susidarė įspūdis, kad labai radikalių pokyčių artimiausiu metu nebus nei mokestinėje, nei teisinėje aplinkoje, tai suteikė ekonomikai stabilumo, o minimalaus atlyginimo padidinimas buvo simbolinis gestas, jog verta neprarasti gyvenimo pagerėjimo vilties. Kad šiuo požiūriu darbas padarytas neblogai, rodo ir rezultatai: Lietuvos vartotojų pasitikėjimo indeksas šiuo metu aukščiausias Baltijos šalyse, lenkiame kaimynus ir pagal mažmeninės prekybos plėtrą.
Tad nenuostabu, kad už tokį valdymo būdą, ypač po A.Kubiliaus nuolatinio gąsdinimo vos ne pasaulio pabaiga, A.Butkevičių ne tik myli žmonės, bet ir pakankamai palankiai vertina verslas.

Premjeras atidėlioti sprendimų nebegali
Vis dėlto, Ž.Maurico manymu, tai viena medalio pusė: kas gerai trumpuoju laikotarpiu, nebūtinai gerai ilguoju. Kitaip tariant, jau metas imtis ilgalaikių sprendimų, be kurių mūsų ekonomikos ateitis tikrai būtų labai miglota. Ekonomistas vardija neatidėliotinus sprendimus: visų pirma būtina pensijų sistemos reforma – juk jau dabar susiduriame su problemomis, tad ką darysime po dešimties metų, kai demografinė padėtis dar suprastės.
Antra, keistina mokesčių sistema, kuri akivaizdžiai netinka mūsų valstybei. Tai labai keistas derinys: kažkas paimta iš skandinavų, kažkas – iš prancūzų, kažkas – iš JAV, tačiau tarp kitų ES valstybių surenkame mažiausiai mokesčių, palyginti su BVP. Buvo užmojų, dirbo darbo grupė, bet sprendimų nedaug. Bandymas politinių sprendimų naštą perkelti ant darbo grupių pečių patyrė fiasko.
Kitoje ypač svarbioje srityje – energetikos – trūksta strateginės drausmės: strategijų lyg ir yra, bet jų nesilaikoma, lyg ir žadama kurti naujas. “Panašu į laiko vilkinimą, o laikas yra brangus kaip niekada. Kuo ilgiau vilkinsime, tuo ilguoju laikotarpiu Lietuvai, jos ekonomikai bus prasčiau. Rezultatų, kurie lemtų ilgalaikį Lietuvos progresą, kol kas nėra”, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Nepriimtų sprendimų sąrašą galima tęsti: nėra nei žadėtos sveikatos apsaugos revoliucijos, pokyčiai švietimo srityje apsiribojo skandalingu lietuvių kalbos egzamino supaprastinimu ne lietuvių kalba dėstomose mokyklose, kurį teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje įteisintam lygybės principui. Nors Vyriausybė dievažijosi netęsianti atominės elektrinės projekto, lig šiol taip ir nepasakė nei taip, nei ne, bet prakalbo apie naują referendumą. Ačiū premjero neryžtingumui ir nepastovumui, užmarštyje liko ir dalies rinkėjų ausiai mielas pažadas įvesti progresinius mokesčius.
Ž.Mauricas pripažįsta: baigiasi tik pirmi kadencijos metai, gal jų prioritetas buvo nuraminti Lietuvos gyventojus. Bet antri kadencijos metai turi būti lemiami, imantis labai skausmingų, bet būtinų sprendimų. „Dabar nuotaikos geresnės, nedarbas sumažėjo, infliacija maža – pats laikas rūpintis ekonomikos ateitimi, priimti sprendimus, kad gerėjanti ekonomika būtų tvari. Turime problemų ir, jei jų turėsime stabiliai, jos ekonomiką temps į dugną”, – pabrėžia ekonomistas.

D.Grybauskaitė dėl principų aukojo reitingus
O ką keisdama Lietuvą į gera padarė A.Butkevičiaus konkurentė reitingų viršūnėse D.Grybauskaitė per ketverius su trupučiu savo kadencijos metų?
„D.Grybauskaitė labai orientuojasi į vidaus politiką, o štai užsienio politikoje reiškiasi gana vangiai, gal tik ES politikoje stipresnė. Nors turi stiprios politikės įvaizdį, jos vaidmuo ne visuomet būna aiškus, dažnai sunku suprasti poelgio logiką, sprendimai priimami lyg nusišalinant. Pavyzdžiui, D.Grybauskaitės elgesys po JAV priešraketinės gynybos planų pakoregavimo atrodė šiek tiek keistai, kai ji atmetė JAV prezidento Baracko Obamos kvietimą susitikti. Kitas pavyzdys – dabar vykstantys pieno karai su Rusija, kai D.Grybauskaitė pareiškė, kad ji bendraus su Vakarais, o su Rusija aiškintis – Vyriausybės darbas. Premjeras pirštu rodo į prezidentę, ir ne visai be pagrindo, nes vis dėlto ji yra užsienio politikos vadovė Lietuvoje ir turi daug galimybių inicijuoti šiuos procesus. Šiuo atveju prezidentė galėtų elgtis efektyviau”, – pabrėžia politologas A.Lašas.
Jo vertinimu, D.Grybauskaitės užsienio politikos laimėjimai gana kuklūs. Dvišaliai santykiai su Lenkija apleisti. Potencialius Rytų partnerystės programos laimėjimus prezidentei galima priskirti tik iš dalies. Iš esmės tai prezidento Valdo Adamkaus kūdikis, kuriuo vėliau rūpinosi konservatoriai.
O vidaus politikos srityje D.Grybauskaitė uždavė toną vos išrinkta į postą: jau prezidento rinkimų naktį aptarė reikalus su ministru pirmininku ir paskyrė “namų darbų” konkretiems ministrams, nukirsdama, kad kaip greitai buvo daromos klaidos, taip pat greitai jos turi būti ir taisomos – tiek dėl mokesčių įstatymų, tiek dėl “Leo LT”, o jei kas nespėja atlikti darbų dieną, esą tegu dirba ir naktį.
Į kaltinimus nežinant prezidento kompetencijos ribų D.Grybauskaitė atšovė, kad naudosis ne tik įstatymais suteiktomis teisėmis, bet ir savo autoritetu, per 68 proc. už ją balsavusių rinkėjų užnugariu.
Prezidentei pavyko apvalyti teisėtvarkos sistemą, pradėti kovą su korupcija, be to, imta ardyti monopolininkų klanus, išdrįsta pasipriešinti energetikų ir farmacininkų savivalei nustatinėjant kainas.
Deja, kadencijai artėjant prie pabaigos vieni pirmųjų D.Grybauskaitės reikalavimų – parengti sisteminę “Sodros”, “atvelti” suveltą mokesčių sistemą – lig šiol neįvykdyti.
Kartais prezidentė daug parako iššvaistydavo keistoms politinėms batalijoms, kurios ne visuomet baigdavosi jos pergale. Jai pavyko išmesti iš posto užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, nors matant, kaip jis kyla tarptautinės karjeros laiptais ES, kažin ar tai galima laikyti didele jos pergale. Dar didesnis fiasko ištiko dėl FNTT vadovų, bet net teismo verdiktai, kurie buvo priešingi D.Grybauskaitės nuomonei, nepakeitė ankstesnio jos nusistatymo.
Vis dėlto politologas V.Vobolevičius ragina atkreipti dėmesį į dar vieną prezidentės veiklos principą: kritika vienai valdančiosios koalicijos partijų iš karto po to, kai ją per rinkimus parėmė nemažas skaičius rinkėjų, rodo, kad valstybės vadovė linkusi ignoruoti tam tikras politines tikimybes, į kurias politikai paprastai atkreipia dėmesį.
„Tikimybė, kad Vyriausybę formuojančios partijos atsižvelgtų į prezidentės rekomendacijas, buvo labai menka, tačiau tikimybė, kad kritika Darbo partijos ir premjero atžvilgiu sumažins valstybės vadovės populiarumą – gana didelė. Tad galima teigti, kad jos elgesį lėmė stiprus principinis troškimas, jog naujojoje koalicijoje nebūtų tuomet teisiamos Darbo partijos. Toks troškimas – sunkiai paaiškinamas politinių reitingų vaikymusi: vadinasi, prezidentė yra principo žmogus, dėl santykinai nedidelės savo vertybių įgyvendinimo tikimybės pasiryžusi rizikuoti politiniu populiarumu”, – pastebi V.Vobolevičius.
Tačiau ekspertai pabrėžia problemą, kad D.Grybauskaitė neturėjo konkrečios rinkimų programos. Ji pati vis kartodavo nieko ypatinga nežadėjusi – tik daryti tai, ką tuo metu manysianti esant reikalinga šaliai. O kai nėra pamatuojamų darbų programos, kaip pasibaigus kadencijai įvertinsime, ar D.Grybauskaitė valdė gerai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Pikasas Pikasas rašo:

    Komentuoti kiekvieną V.Uspaskich chamiškumo proveržį reikia daug laiko, nes jie pilasi, kaip iš gausybės rago. Pasižvalgykime kitur.

    „Alfa.lt taikiklyje“: kas garsiojoje VSD slaptos pažymos paviešinimo istorijoje sutiks likti Daukanto rūmų iešmininku?”

    KOMENTARAS INFORMACIJAI

    Praktiškai didžioji šio internetinio leidinio politinių apžvalgų dalis yra skirta tokio klausimo suformulavimui: “Kas garsiojoje VSD slaptos pažymos paviešinimo istorijoje sutiks likti Daukanto rūmų iešmininku?” Nereikėtų apsirikti manant, kad tai klausimas. Tai beveik neužslėptas teiginys, kuris papildomas paaiškinimu: “Dabar prezidento institucija kartu su generaliniu prokuroru Dariumi Valiu daro viską, kad byla būtų užgniaužta”. Sunku vertinti tokius teiginius, nežinant tokios informacijos šaltinio ir jo patikimumo. Bent jau oficialiai tokių išvadų žiniasklaidoje neteko pastebėti.

    Nuo pat šio skandalo pradžios aiškiai galima buvo pastebėti, kad siekiama sušvelninti slaptos pažymos įspūdį ir tuo tikslu akcentuoti ne jos turinį, o patekimo į viešumą aplinkybes. Žinoma, kad svarbu visuomenei žinoti kas ir kaip elgiasi su slaptais dokumentais ir suvokti kokia svarbi visuomenei informacija gali būti nuslėpta nuo valdžios struktūrų, kurioms netgi privalu žinoti apie galimas grėsmes valstybės laisvei, stabilumui ir demokratijai.

    Drįstu teigti, kad būtent aukščiau paminėta kryptimi dirba beveik visa dabartinė Lietuvos žiniasklaida su retomis atskirų autorių viešinamomis išimtimis. Tai labai primena angažuotą užsakomąjį pobūdį ir jau dabar verta aiškintis, kiek tokia kampanijos pradžia kainuoja jos užsakovams ir kiek už ją gauna atlygį režisieriai ir išpildytojai. Tampa akivaizdu, kad visa tai vienokiu ar kitokiu būdu tiesiogiai siejasi su jau prasidėjusia LR Prezidento rinkimų kampanija. Jei jau pačioje jos pradžioje ryškėja tokie kuriami ir pučiami skandalai, tai ko galime sulaukti prieš pat minėtus rinkimus? Kaip rodo praktika, panaudotas, galimai neskaidrias lėšas būna per vėlu skaičiuoti po rinkimų. O jei ir pabandoma tą daryti, tai … politinė organizacija pranyksta ir vėl … tuoj pat atgimsta su visomis teisėmis ir be jokios atsakomybės. Vaizdžiausias pavyzdys būtų Darbo partijos teisinės metamorfozės. Tokios keistos spekuliacijos dabar gali būti sustabdytos gal tik Apeliacinio teismo sprendimu. Gal tada ir panašių skandalų kiekis sumažėtų, nes vienam konkrečiam politiniam subjektui būtų parodyta teisinė vieta. Negali politiniai dariniai ir jų vadovai savo finansinėmis machinacijos kenkti valstybei nei finansine, nei, tuo labiau, politine prasme.

    Ar reikia stebėtis, kad valdančioje koalicijoje esanti Darbo partija gauna visokeriopą palaikymą iš koalicijos partnerių? Stebėtis tenka tik tuo, kad tai daroma neatsižvelgiant į teisines ir moralines peripetijas. Valstybės ir jos visuomenės daugumos interesai visada turi turėti prioritetus prieš įvairių politinių darinių, grupių ar netgi klanų interesus. Kito kelio Lietuva negali rinktis, jei nori tapti pažangia demokratine ir teisine valstybe.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...