Šį ketvirtadienį prasidės Vilniaus knygų mugė. Tai tikra šventė skaitantiems žmonėms. Bėda tik, kad tų skaitančiųjų Lietuvoje kasmet vis mažiau. Ir mažiau skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Kai kurie tėvai savo vaikams jau linkę mokėti po 5 ar 10 litų už perskaitytą knygą, tačiau šie vis tiek neskaito. Tėvai klausia mokytojų, ką daryti, kaip paskatinti ar priversti? O mokytoja į klausimą atsako klausimu: “O jūs patys, ar skaitote?” “Na, kokias dvi knygas per metus tikrai perskaitome”, – atskrieja atskydami. “Tada nesitikėkite, kad ir vaikai daugiau skaitys”, – daro išvadą mokytoja.

Šiaip jau lietuviai niekada nebuvo itin skaitanti tauta, jiems visada buvo toli iki vokiečių, belgų ar rusų, tačiau dabartinis neskaitymas jau darosi pavojingas. Na, ma jį bala, kad tautiečiai mažiau skaito laikraščių ar žurnalų, tačiau juk kasmet mažėja ir knygų skaitomumas (tą liudija vis menkesni – net septynis kartus, palyginti su 1991 m. – knygų tiražai), ką jau kalbėti apie poeziją, kuri bedomina gal tik šimtą kitą lietuvių.

“Mums visiškai pakanka perskaityti žinučių pavadinimus interneto portaluose”, – tokio tipiško paaiškinimo galima sulaukti tiek iš moksleivio, tiek iš rimto verslininko. Gana sukrėtė ir neseno tyrimo rezultatai, – jie aptariami šiame “Veido” numeryje. Pasirodo, net ir studentai nebeskaito arba skaito tik šį tą prieš egzaminus. Taip ir siaurėja akiratis, menkesnė tampa erudicija, atsiranda daugiau elementaraus išsilavinimo spragų.

Šia tema praėjusią savaitę diskutavome redakcijoje, ir vieno kolegos žodžiai ne tik atėmė žadą, bet ir privertė suklusti. “Mano sūnus mokykloje perskaitė gal tik 20 knygų, bet jis neleido laiko tuščiai – domėjosi kompiuteriais ir dabar yra itin stiprus programuotojas, – kalbėjo pašnekovas. – Jo alga siekia 7 tūkst. Lt, tai yra trigubai didesnė nei jo bendramokslių, kurie perskaitė galbūt po kelis tūkstančius knygų. Ir jis tikrai nėra tamsus. Taip, jis nežino, nei ką parašė J.Biliūnas, nei kas toks buvo J.Janonis, bet jis turi daug kitokios informacijos.”

Žinoma, dauguma besilankančiųjų knygų mugėje, knygynuose ar bibliotekose šiuo klausimu turi kitokią nuomonę. Jų vertybės visiškai kitokios, jie nesupranta, kaip galima neskaityti, ir dar labiau nesupranta, kai tą neskaitymą bandoma moksliškai pagrįsti.

Skaitančiuosius kamuoja visiškai kitokie rūpesčiai: kaip didelėje knygų jūroje išsirinkti tikrai vertingų knygų, kaip išvengti šlamšto. Juk šiandien kokios nors populiariosios psichologijos arba patiekalų taisymo patarimų knygos reklamuojamos šimtus kartų aktyviau nei klasika ar nauji literatūros perlai. Ir tai kelia nerimą. Neigiamai veikia ir tai, kad žvelgiant į perkamiausių knygų dešimtukus, didelių šedevrų ten labai nedaug. Tarkime, prieš 6–8 metus populiariausiųjų knygų dešimtukuose vertingos literatūros, o ne skaitalo, buvo tikrai daugiau nei dabar.

Taigi atrodytų, kad mūsų visuomenė tampa vis pažangesnė, bet kalbant apie skaitymą ir knygas, to nepasakysi. Judame atgal. Greitai žmones, kurie per gyvenimą perskaito po tris keturis tūkstančius knygų, teks įrašyti į Raudonąją knygą.