2011 Vasario 12

Knygų mugė

Romano vadžias perima išeivijos moterys

veidas.lt

"Veido" archyvas

Apžvalgą, atiduodami pagarbą velionio atminimui, pradėkime daugelio “Veido” žurnalistų Mokytojo Skirmanto Valiulio esė knyga “Telemano užrašai” (“Baltos lankos”). Tik žurnalistai ir tegali suvokti, kokią begalinę žmogaus kantrybę ir atsidavimą liudija daugelį metų kas savaitę ar kas antrą redakcijai siunčiamas pabrėžtinai vienodo, rubrikos reikalaujamo ilgio TV kritiko rašytinis “dovis”. Ir kiek išradingumo reikia žmogui, kad tame standartiniame kurpalyje sugebėtų jaustis laisvas ir patirties nevaržomas, toms pačioms laidoms atrandantis naujų žodžių. Ne veltui sakoma, kad prastas laidos vedėjas, kuris visuomet su savo žiūrovais sveikinasi vienodai. S.Valiulis, dirbdamas spaudos ekranuose, įrodė, kad įmanoma sveikintis originaliai.

Be Londono romanai – nė iš vietos

Kone laukiamiausias artėjančios mugės lietuviškos prozos kūrinys – sparčiai į pripažintų rašytojų olimpą įkopusios Kristinos Sabaliauskaitės romano “Silva rerum” tęsinys. Pabrėždama, kad knygoje rutuliojama skaitytojams jau pažįstamos bajorų Norvaišų šeimos istorija, Londone gyvenanti autorė nekeitė pavadinimo – romanas vadinsis “Silva rerum II”. Persikelsime į 1707–1710 metus, kai Lietuvą vienu metu sekino karas, maras ir badas, o besaikė turtuolių prabanga tviskėjo šalia lavonų, kurių tūkstančius masinėse kapavietėse užkasdavo pasiaukojantys vienuoliai. Nors autentiškų to meto liudijimų istoriniuose šaltiniuose nėra gausu (metraštininkus irgi guldė maras), po kruopelę sukaupusi informaciją autorė stengėsi atkurti kuo tikroviškesnį aštuoniolikto amžiaus pradžios visuomenės paveikslą.

Dar viena “Baltų lankų” ir vėlgi Londono emigracijoje atrasta autorė – Gabija Grušaitė su debiutiniu romanu “Neišsipildymas”, pasakojančiu lesbietiškos meilės istoriją. Nors abi pagrindinės herojės – lietuvių menininkės, siužeto įvykiai klostosi Londone, Paryžiuje, Barselonoje, Niujorke – daug kur, išskyrus vos retkarčiais abejingai iš niūrios praeities gelmių teišnyrančią Lietuvą. Tai bohemiškosios, o ne eurus ir dolerius užkalinėjančios mūsų išeivijos atspindys.

Visai kitokį Londoną regi Aleksandros Fominos romano “Mes vakar buvom saloje” (“Kitos knygos”) herojė. Kunkuliuojančiame skvotų ir subkultūrų katile ji susiduria su žiauriomis sąlygomis ir beviltiškai sunkiu darbu – bukinančiu, griaunančiu ramybę, verčiančiu žmogų bejausmiu televizijos primestų standartų garbintoju. “Linkiu jums palaimingos tuštumos mažame namelyje su trim medeliais, radijo taško, palydovinės antenos, poros šunų, daug porų šlepečių, mažai knygų ir per mažai laisvo laiko. Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?” – klausia londoniečių lietuvė.

Išėjusiems menininkams atminti

Atkreipiame dėmesį ir į naujus lietuvių kultūrinei atminčiai svarbius leidinius. Štai “Tyto alba” pristato menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės sudarytą knygą apie dailininką Raimondą Sližį (1952–2008), kurį kolegos prisimena tiek bohemiškoje Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, tiek pačių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, tiek ir slankų medžioklėje ar jachtų žygyje per Atlantą. Aplink šį žmogų nuolat žarstyti sąmojai ir išminties perlai, bet nebuvo vietos veidmainystei ir banalumui.

Teatrologės Ramunės Macinkevičiūtės knyga “Patirčių realizmas” (“Kultūros barai”) prisimins režisierę Dalią Tamulevičiūtę (1940–2006). Knyga sudaryta iš jos mokinių ir kolegų liudijimų, kuriais remiantis atkuriama kūrėjos biografija. Taip pat publikuojami pokalbiai su režisiere ir jos spektaklių recenzijos. “Dalia Tamulevičiūtė visą gyvenimą turėjo būti stipresnė už save pačią. Ir tą sekmadienio rytą, kai senojoje Varėnos bažnyčioje jai pirmąkart parodė vyrą, nušovusį jos tėvą. Ir tada, kai iš vargingo namelio Varėnoje ji atsidūrė pasaulyje garsios teatro mokyklos auditorijoje, kur paskaitas skaitė Marija Knebel, Konstantino Stanislavskio ir Michailo Čechovo mokinė. Ir tada, kai įsimylėjo vyrą, kuris buvo Stalino anūkas. Ji sukūrė aktorių dešimtuko stebuklą, į kūrybos kelią pastūmėjo Eimuntą Nekrošių, bet patyrė ne tik nuoširdžią “savo vaikų” meilę, o ir abejingą išdavystę”, – tvirtina knygos autorė.

O štai Laimono Noreikos (1926–2007) biografijos rašyti nėra prasmės – perteikti ją gyviau ir nuosekliau, nei pats aktorius įamžino knygomis virtusiuose dienoraščiuose, veikiausiai neįmanoma. Bet Rašytojų sąjungos leidykla mugėje pristatys prisiminimų apie L.Noreiką rinktinę. Daug apie šios asmenybės mastą liudija ilgas spaudai vis dar rengiamos knygos autorių sąrašas, kuriame – ne tik aktoriaus kolegos (Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Eglė Gabrėnaitė, Rūta Staliliūnaitė ir daugelis kitų), bet ir poetai (Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas), dailininkai (Konstantinas Bogdanas, Petras Repšys, Aloyzas Stasiulevičius), politikai (Valdas Adamkus, Arvydas Juozaitis, Gabrielius Žemkalnis).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...