2010 Rugpjūčio 31

Sunkmetis

Kokį palikimą Lietuvai paliks krizė?

veidas.lt

Krizė, atrodo, traukiasi, tačiau paskui save palieka nedarbą, emigraciją, viešojo sektoriaus skolų milijardus, o tai dar ilgai neleis valstybei atsitiesti.

Kad ir kokį 2008 m. ir šios vasaros rodiklį lygintum, labai norėtųsi grįžti į… praeitį. Kai bedarbių buvo beveik puspenkto karto mažiau nei dabar, uždirbome vidutiniškai kiekvienas beveik 2 tūkst. Lt daugiau, mokesčius mokėjome mažesnius, tačiau vis tiek valstybės biudžeto pajamos buvo 7,1 mlrd. Lt didesnės, nei planuojama šiemet.

“Šokiruojantys”, – taip krizės paženklintus makroekonominius rodiklius lakoniškai apibūdina ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys. “Netekti 15–18 proc. nacionalinio produkto yra iš tikrųjų labai daug. Juolab kad per trumpą laiką patiriame jau antrą tokį šoką: pirmas buvo dar didesnis, kai pereinant iš sovietinės ekonomikos į rinkos ekonomiką BVP per metus krito daugiau nei 30 proc., o per keletą metų maždaug perpus”, – konstatuoja ekonomistas.

Tačiau anuomet praradimus kompensavo valstybės žmonių pasiryžimas kurti nepriklausomą valstybę, o dabar jie tiesiog kraunasi lagaminus ir išvažiuoja. Liekančiųjų čia pasitikėjimo valstybės gebėjimais kreditas seniai išnaudotas, o objektyvūs rodikliai tik patvirtina, kad krizė išeis, tačiau paliks tvarų palikimą. Jį, beje, padidino ir Vyriausybės kai kurios ginčytinos ar klaidingos antikrizinės priemonės.

Taupome, žlugdome, bet nereformuojame

“Neeilinė situacija reikalavo neeilinių ir drąsių sprendimų, kurių, tenka pripažinti, valdžia pritrūko: gyvybiškai reikalinga braškančios socialinės apsaugos sistemos pertvarka taip ir neįvyko, pritrūko drąsos ir laisvinant darbo santykių reguliavimą. Nesujaukus mokesčių sistemos, nuosekliau gerinant verslo sąlygas, vykdant reikalingas darbo santykių bei socialinės apsaugos sistemos reformas, padėtis galėjo būti geresnė, lengviau žvelgtume į ateitį”, – vertina Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas. Valdžią jis giria tik už sugebėjimą išlaikyti stabilią valiutą, be kurios padėtis galėjo būti dar blogesnė.

Kad reikia taupyti, Vyriausybė susiprato greitai, tačiau didelis klausimas, ar ėmėsi tų veiksmų, kurių reikėjo. “Taupymo būtinybė leidžia valstybei atsikratyti kai kurių funkcijų ir struktūrų, kurios tikrai parazituoja”, – pabrėžia P.Gylys, tačiau kartu tai esą kerta ir per pagrindines viešąsias paslaugas – švietimą, sveikatos apsaugą, kurie palengva privatizuojami įvedant vis daugiau tiesioginio mokamumo, o tai jau rinkos elementas.

“Visai nemokamo švietimo ar sveikatos apsaugos apskritai nėra, nes už tai mokame arba per biudžetą, arba tiesiogiai. Tačiau vis didėja tiesioginių mokėjimų dalis, pristabdanti viešojo sektoriaus, deja, pas mus nepelnytai niekinamo, raidos perspektyvą. O geras viešasis sektorius yra efektyvaus verslo prielaida. Štai Skandinavijoje puikus viešasis sektorius sudaro puikias sąlygas verslui. Šitą sąlygą silpniname nesuprasdami, ką darome. Esame pasidavę rinkos fundamentalizmui ir viešojo sektoriaus nuvertinimui”, – kritikuoja ekonomistas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomikos ir finansų analitikas Aleksandras Izgorodinas primena dar vieną valdžios taupymo broką – pavėluotą reakciją. Pavyzdžiui, atlyginimai versle pradėjo mažėti jau 2008 m. pabaigoje, o valstybės sektoriuje lūžis įvyko tik pernai trečiąjį ketvirtį. Privatus sektorius neturėjo kur dingti: verslo apyvarta per keletą ketvirčių smuko iki 2005 m. lygio, o pelningumas pasiekė mažiausią rodiklį istorijoje.

Bankrutuojančių įmonių, jei lyginsime šių metų pirmąjį ketvirtį su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, padaugėjo beveik dukart. Žinoma, algų kritimui turėjo įtakos ir krizės laikotarpiu išaugęs nedarbas bei dėl to atsiradusi perteklinė darbuotojų pasiūla. Tačiau valdžia, nors teisingai identifikavusi būtinybę taupyti, užuot solidariai ir operatyviai taupiusi viešajame sektoriuje tiek, kiek ir privačiame, tiesiog augino skolą, kurią atiduoti turės visi mokesčių mokėtojai.

Skolos kupra spaus ilgai

“Didelė skylė viešųjų finansų sektoriuje per dvejus metus padvigubino valdžios sektoriaus skolą, planuojamas ir tolesnis jos augimas. Jos mažinimas ateityje bus labai sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis daug politinės valios ir mokesčių mokėtojų lėšų. Padidėjusi valstybės skola – vienas tų praradimų, kuriuos susigrąžinti bus itin sunku”, – apgailestauja LLRI ekspertas V.Žukauskas.

“Didelė skola ir brangus jos administravimas užkraus ekonomikai papildomą naštą ir gerokai mažins ekonomikos atsigavimo tempus bei potencialą. Juolab kad biudžeto pajamų perspektyvos toli gražu ne optimistinės”, – neabejoja LPK atstovas A.Izgorodinas. Analitikas primena, kad biudžetas labai priklausomas nuo vartojimo mokesčių: pajamos iš akcizų ir PVM sudaro 71 proc. biudžeto pajamų. Tačiau artimiausiu metu vartojimo atsigavimo požymių tikėtis neverta, todėl ir biudžeto pajamos bus menkos, o fiskalinis deficitas gali būti didžiausias tarp Baltijos šalių.

Ar galėjome pereiti krizę nedidindami skolos? “Žinoma, galėjome, jei ekonomikos augimo laikais viršplanines pajamas būtume kaupę, o ne vertę ilgalaikiais įsipareigojimais, visų pirma – atlyginimų ir socialinių išmokų srityje”, – neabejoja finansų ministrės patarėja Giedrė Balčytytė.

Iš tiesų eksvaldantiesiems socialdemokratams vertėtų atsinaujinti atmintį: 2008 m. valstybės biudžeto pajamų buvo surinkta 740 mln. Lt mažiau, nei planuota (šiemet prognozuojama, kad planas bus viršytas 800 mln. Lt.), valstybės skola siekė 17,4 mlrd. Lt. Beje, “Standard & Poors’s” ilgalaikio skolinimosi užsienio valiuta reitinge Lietuva šiemet, priešingai nei prieš porą metų, – su stabilumo ženklu.

“Ar galima buvo sumažinti biudžeto išlaidas tokia dalimi, kokia krito pajamos? Teoriškai – taip, bet tokiu atveju būtų reikėję ir visas išlaidas mažinti tokiu pačiu procentu. Tad jei nuo 2008 iki 2010 m.biudžeto pajamos sumažėjo 30 proc., tai tokiu pačiu procentu būtų turėjusios mažėti išlaidos ir socialinės, švietimo, sveikatos, viešojo saugumo sritims. O didžiąją dalį šių sričių išlaidų sudaro darbo užmokestis, pensijos, kitos išmokos. Tad būtų tekę privatizuoti sveikatos, švietimo bei kitus sektorius ir už daug ką, kas dabar finansuojama viešosiomis lėšomis, gyventojams mokėti patiems”, – aiškina G.Balčytytė.

Tačiau akivaizdu, kad valdančiajai daugumai tiesiog pritrūko ir išminties, ir politinės valios pasinaudojant nepritekliais imtis ryžtingų neišvengiamų viešojo sektoriaus struktūrinių reformų, o ne kosmetinio taupymo, po kurio liko apipešiotas, todėl besijaučiantis nelaimingas, bet ir piliečių lūkesčių netenkinantis viešasis sektorius.

Nedarbas ir emigracija – negrįžtami praradimai

Kitas didysis praradimas – darbo rinkoje. Štai šį pusmetį, palyginti su 2008 m. tuo pačiu laikotarpiu, bedarbių pagausėjo puspenkto karto. Dalis bedarbių dėl privalomojo sveikatos draudimo mokesčio tik dabar “legalizavosi”, tačiau ir be jų nedarbo mastas milžiniškas. “Akivaizdu, kad krizė turės labai ilgalaikį poveikį mūsų darbo rinkai, nes jos rodikliai į ekonomikos atsigavimą reaguoja vieni paskutiniųjų. Tad darbo rinkos atsigavimo galima laukti tik kitąmet.

O kaip rodo kitų šalių praktika, kuo ilgiau žmonės nedirba, tuo labiau praranda gebėjimus ir kompetenciją, tuo sunkiau jiems grįžti į darbo rinką, ir tokia situacija daro neigiamą ilgalaikį poveikį tiek darbo rinkai, tiek visai ekonomikai apskritai”, – aiškina A.Izgorodinas.

Ekonominis nuosmukis padidino ir emigracijos tempą, nors emigracija nėra nulemta tik ekonominių veiksnių. Ekonomistas P.Gylys pabrėžia, kad tai didžiulė netektis tiek humanitariniu, tautiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu, nes juk išvažiuoja potencialūs nacionalinio turto gamintojai ir mokesčių mokėtojai. “Šis procesas turės ilgalaikių pasekmių, nes dalis šių žmonių jau niekada nebegrįš. Vadinasi, turėsime svarstyti imigracijos klausimą, o tai nauja dilema, kurios Lietuva niekada rimtai neanalizavo, – atkreipia dėmesį P.Gylys. – Yra liberalių pareiškimų, kad nieko baisaus – prisikviesime darbo jėgos. Tačiau su imigracija atsiranda ir papildomų problemų. Nesu šovinistas, bet esu už tai, kad Lietuvos žmonės neišvažiuotų ir čia kurtų savo ateitį”.

Eksperto teigimu, blogiausia, kad išvažiuoja jaunimas, nors tai natūralu. Pavyzdžiui, Švedijos jaunimas irgi juda, bet labai didelis procentas grįžta į savo šalį, nes tai šalis, į kurią norisi grįžti. Deja, Lietuvoje kol kas tendencijos priešingos – pagal gyventojų mažėjimo tempus esame ES lyderiai.

Litus piliečiai linkę taupyti, o ne išleisti

Ekonominis nuosmukis Lietuvai buvo skaudus daugeliu aspektų. LLRI ekspertas V.Žukauskas konstatuoja, kad Lietuvos ūkis patyrė didelį nuosmukį, nusivylimą, bankrutavo daug verslų, sumažėjo pragyvenimo lygis. Norint atgaivinti Lietuvos ekonomiką, pagerinti šalies konkurencingumą, pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produkcijos gaminimo verkiant reikia užsienio investicijų.

Tačiau, kaip teigia LPK atstovas A.Izgorodinas, jei lyginsimės su kaimyninėmis šalimis, tiesioginių užsienio investicijų srautas į Lietuvą mažiausias – mūsų šalis nebuvo ir nėra patraukli užsienio investuotojams. Juos atbaido ilgos procedūros dėl žemės klausimų, pavyzdžiui, norint statyti gamyklą. Nors pagal mokesčių dydį nuo kaimyninių šalių nelabai skiriamės, gerokai pralaimime pagal mokesčių administravimo sudėtingumą. O kur dar išaugusios energijos išteklių kainos, pernelyg griežtai reguliuojami darbo santykiai.

A.Izgorodinas nesiūlo per daug džiaugtis ir pirmaisiais BVP kilimo ženklais, nes jie matomi tik tuose sektoriuose, kurie orientuoti į eksportą, be to, daugiausia nulemti ypač mažos palyginamosios bazės (juk 2009 m. antrąjį ketvirtį BVP nuosmukis buvo net 19,5 proc.). Žinoma, gerai, kad lėtėja vidaus vartojimo ir investicijų kritimo tempai: vidaus vartojimas 2009 m. ketvirtąjį ketvirtį smuko beveik 18 proc., o šių metų pirmąjį – apie 10 proc.

“Vis dėlto ekonomikos atsigavimas bus lėtas ir trapus, nes jį ribos sudėtinga padėtis darbo rinkoje ir todėl menka vartojimo paklausa, taip pat didelė valstybės skola. Tenka apgailestauti, kad net jei BVP bus su pliuso ženklu, paprasti žmonės to greičiausiai kol kas dar nepajus, nes darbo rinkoje išliks stagnacija”, – įspėja A.Izgorodinas.

Beje, geras ženklas, kad nuo šių metų pradžios pradėjo sparčiai gerėti vartotojų pasitikėjimo rodiklis. Tačiau tolesnį jo gerėjimą stabdo padėtis darbo rinkoje, o be didėjančių žmonių lūkesčių tikėtis spartesnio vartojimo atsigavimo negalima. Krizės metu dėl prastos verslo finansinės padėties ir dėl nedarbo bei mažo užimtumo atsiradusios perteklinės darbuotojų pasiūlos algos žnektelėjo kur kas labiau nei kainos. Tai daugiausia lėmė krizės laikotarpiu du kartus padidintas PVM tarifas ir dėl energijos išteklių brangimo kylančios kitos kainos. Elektra, dujos, vanduo, degalai – pirmojo būtinumo prekės, jų vartojimo atsisakyti arba jį labiau apriboti praktiškai neįmanoma. Tad vartotojams tenka mažinti nebūtiniausių prekių vartojimą, o tai, pasak A.Izgorodino, dar paspartina vidaus vartojimo smukimą.

Tiesa, bandoma aiškinti, kad krizė ne tokia baisi, nes santaupos bankuose pasiekė rekordinį dydį. Tačiau tai rodo ir tai, kad išgąsdinti nestabilios padėties žmonės dabar linkę pinigus ne leisti, o taupyti.

Ar galėjo būti kitaip?

“Žvelgiant į praėjusius dvejus metus iš ekonominės perspektyvos svarbu išskirti tuos ekonomikos veiksnius ir reiškinius, kurie buvo sunkiai paveikiami ir valdomi, bei tuos, kurie buvo tiesioginė vykdomos politikos pasekmė”, – pabrėžia V.Žukauskas.

Pasak jo, pagal skausmingumą galima būtų rikiuoti ne tik įvairius neigiamus ekonominius padarinius, bet ir sprendimus, kurie galėjo bent kiek pakeisti, sušvelninti prastėjančią padėtį. Visuomet mažiau skaudu dėl tų dalykų, kurių negalima pakeisti, ir labiau dėl savo padarytų klaidų, neteisingų sprendimų. V.Žukauskas pripažįsta, kad Lietuva savo jėgomis negalėjo atgaivinti užsienio rinkų ir dėl to sparčiai mažėjusio Lietuvos eksporto. Bet Lietuva turėjo galimybę daryti sprendimus mokesčių politikos srityje ir padarė esminių klaidų, vangiai mažino verslo reguliavimą ir apribojimus.

Dabar tikėtis greitų, efektyvių padėties gerinimo priemonių būtų naivu. O receptai, V.Žukausko manymu, galioja tie patys, kaip ir prasidėjus nuosmukiui: valdžiai derėtų tesėti pažadą sumažinti “laikinai” pakeltus mokesčius, atsisakyti bet kokių naujų mokesčių idėjų, vykdyti reikalingas reformas, visų pirma socialinės apsaugos, darbo rinkos reguliavimo srityse, gerinti verslo sąlygas.

“Viena krizės priežastis – Vakarų finansinių rinkų krizė, tačiau kita – mūsų negebėjimas valdyti makroekonomikos, mokesčių reforma, kuri, kaip pranašauja premjeras Andrius Kubilius, žinoma, atsidurs vadovėliuose, tik skyriuje, kaip nereikia elgtis krizės akivaizdoje, – apibendrina prof. P.Gylys ir vardija didžiausias klaidas: – Krizės metu netaikytinas instrumentas – mokesčių didinimas. Centrinis bankas neveikia. Vyriausybė nesusivokia fiskalinėje politikoje, nes turi labai prastą politinį elitą, o jį tokį turime, nes yra politinė krizė, į niekinamą valdžią niekas nenori eiti. Tada renkame juokdarius, ir visa tai baigiasi liūdnu juoku”.

Tad ar padėtis be išeities? Ekonomistas primena, kad žmonės turi savybę ištikti šoko pradėti galvoti ir ieškoti išeičių: “Jei nebus sukrėtimų – nebus permainų. O joms reikia sisteminio mąstymo – nuo to, kaip formuojama valdžia, iki makroekonomikos pagrindų studijavimo”.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. kaimietis kaimietis rašo:

    Nu, kai komentatoriumi pasirenkamas Gylys, gaila laiko tokius niekalus skaitinėti

  2. Python Python rašo:

    dėl Gylio tiesa :)

  3. Anonimas rašo:

    “uždirbome vidutiniškai kiekvienas beveik 2 tūkst. Lt daugiau”
    Iš kur toks skaičius??? Nejuokinkite, nugriųsiu.

  4. Kristina Pavlovskaja Kristina Pavlovskaja rašo:

    Lietuvoje liks 600.000-800.000 gyviantojų,A.Kubilius visus ištreme į emigrantus


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...