2010 Gegužės 22

Tomas Ramanauskas

Pasaulinė krizė ir liaudies medicinos receptai

veidas.lt

Viena kontroversiškiausių moderniosios ekonomikos mokslo prielaidų yra tikėjimas beveik tobulu ūkio subjektų racionalumu, jų gebėjimu optimizuoti savo ekonominę veiklą ir kone antgamtiškai efektyvia finansų rinka. Abejotina teorija galbūt būtų vien svarstytinas akademinis klausimas, tačiau būtent neoklasikinės ekonominės minties mokykla turi jaustis ypač atsakinga už šią pasaulinę finansų krizę – tūkstančiais sudėtingų matematinių modelių “įrodyta”, kad rinka savaime užtikrina optimalų kapitalo, darbo išteklių, finansinės rizikos pasiskirstymą tarp rinkos dalyvių ir netgi garantuoja optimalią ūkio plėtrą.

Toks požiūris, viena vertus, skatino ekonominės politikos kūrėjus gana pasyviai ir netgi aplaidžiai stebėti rinkos procesus, skatinti finansų rinkų dereguliaciją ir įvairias finansines inovacijas. Antra vertus, vadovaujantis tokiomis teorijomis atrodė, kad sisteminės finansų krizės ir burbulai beveik iš viso neįmanomi, o ekonominės politikos kūrėjai gali kone chirurginėmis rinkos intervencijomis neutralizuoti retkarčiais pasitaikančius išorinius šokus.

Pasaulinė finansų krizė įrodė, kad labiau klysti turbūt buvo neįmanoma. Rinkos konkurencija ir ūkio subjektų racionalumas turėjo užtikrinti, kad bus išvengta sisteminių klaidų, bet kaip tik rinkos jėgos lemia, jog savieigai palikta finansų rinka yra iš esmės nestabili ir esant tam tikroms sąlygoms galimas visiškas jos funkcionavimo žlugimas.

Ir kas tik nedarė sisteminių klaidų… Prisiimdami finansinius įsipareigojimus ar pirkdami būstą, žmonės vertino savo pajamų dydį, bet ne jų tvarumą. Verslas plėtėsi daugiausia vertindamas esamą pardavimo statistiką, bet per mažai galvojo apie lygiagrečiai vykdomą konkurentų plėtrą ir galimą ciklinį ūkio nuosmukį. Bankams dalijant paskolas, išimtinę svarbą turėjo greito pelno lūkesčiai ir užstatas, nors kam jau kam, bet bankams tikrai turėjo būti akivaizdi praraja tarp nekilnojamojo turto fundamentaliosios vertės ir išpūstų rinkos kainų. Reitingų agentūrų modeliai buvo grindžiami vien rožine “didžiojo stabilumo” laikotarpio statistika. Daugumos vyriausybių išlaidavimas drastiškai didėjo, bet vėlgi niekam tai nekliuvo, kol cikliškos, dėl finansinių burbulų laikinai išsipūtusios pajamos neatsiliko.

Net jei bumo sąlygomis vienas rinkos dalyvis elgiasi apdairiai, jį tiesiog stumia iš rinkos kiti. Taigi jei bandytume ekonomiką nagrinėti kaip tipinio vartotojo, tipinio investuotojo, tipinės verslo įmonės ir vyriausybės tarpusavio sąveiką, tai tų tipinių veikėjų jokiu būdu negalima laikyti visiškai racionaliais – akivaizdu, kad jie yra trumparegiai, t.y. valdomi trumpalaikių interesų, nuotaikų, bandos instinktų, o rinkos santykiai iškraipyti nevienodos disponuojamos informacijos ar netgi kvazivyriausybinių manipuliacijų.

Pasirinkta kovos su šia pasauline krize strategija paremta neoklasikiniu ir keinsistiniu požiūriu, esą šis sunkmetis nulemtas išorinių veiksnių ir katastrofinių įvykių, pasaulinė finansų ir ekonomikos sistema yra visiškai sveika, o laikinus sutrikimus galima įveikti fiskalinio ir monetarinio skatinimo priemonėmis. Tačiau yra daugybė požymių, rodančių, kad pastaruosius keletą dešimtmečių buvus išskirtinai palankioms palūkanų normų ir nereguliuojamo kreditavimo sąlygoms, pasaulio ekonomikos sistema dramatiškai išsibalansavo – buvo ir išlieka neišvengiami didžiuliai ilgalaikiai struktūriniai lūžiai. Žvelgiant iš šios pusės, pasirinkta kovos su krize strategija – tarsi akceleratoriaus spaudimas užkaitus automobilio varikliui.

Konkrečiau tariant, fundamentalūs pasaulinės krizės veiksniai buvo perteklinis (Vakarų) visuomenių įsiskolinimas, esant neadekvačiai mažų palūkanų normų aplinkai bei pertekliniam sistemos likvidumui (t.y. pinigų kiekiui ūkyje ir finansų sistemoje). Ekonominės politikos kūrėjų atsakas į tai yra tiesiog pritrenkiantis ekonominiu genialumu: ypač padidintas skolinimasis (šį kartą skolinasi vyriausybės), centriniai bankai sumažino palūkanų normas beveik iki nulio ir finansų rinkas užtvindė neįtikėtinu ir beprecedenčiu likvidumu. Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis?.. Akivaizdu, kad nuo 2008 m. vyriausybių pastangos daugiausia buvo nukreiptos į finansų sistemos simptominį gydymą ir išsaugojimą esama forma. To padarinys – atsigaunantis bankų pelnas ir vėl atgyjanti rizikinga praktika, išpūstas naujas finansinis akcijų ir vyriausybių skolos vertybinių popierių burbulas. Pasaulio bankų balansas ir toliau pertekęs “toksišku” turtu, o monetarinis skatinimas iš esmės yra laikino pobūdžio, tad finansų ištekliai per bankus realios ekonomikos nelabai pasiekia ir dažniausiai skolinami vyriausybėms arba lošia biržose.

Nueita lengviausiu – skausmo atitolinimo keliu: nepašalintos fundamentalios finansų rinkų ydos, didieji bankai nesuskaidyti, o jų tarpininkavimo ir prekybos funkcijos neatskirtos, finansų kazino lošėjų nuostoliai socializuoti ir, turbūt svarbiausia, nenorima pripažinti, kad valstybių gyvenimas ne pagal išgales yra jau šiandienos, o ne rytojaus bėda.

Tad ekonominio aktyvumo atsigavimo statistiką reikia vertinti ypač atsargiai. Vykdomas rizikingiausias istorijoje ekonominis keinsizmo eksperimentas – tai iš esmės bandymas paneigti gravitacijos dėsnius: pasaulinės finansų sistemos ir valstybių mokumas ypač stipriai priklauso nuo monetarinio skatinimo ir mažų palūkanų normų, tačiau dėl beprecedentės vyriausybių skolinimosi paklausos ir nemokumo ar infliacijos rizikų tikrosios palūkanų normos neatitinka ekonominio fundamento.

Pakilus palūkanų normoms ir sprogus valdžios vertybinių popierių burbului, ekonominis nuosmukis daugelyje šalių atsinaujins, o stagnacija užsitęs ilgam. Kitaip tariant, kaip buvo daugelio ekonomistų prognozuota jau prieš porą metų, tas pats sunkmetis tęsis, tik įgis kitą formą – taps valstybių nemokumo ir valiutų krize.

Pirmoji kregždė – Graikija. Atsižvelgiant į šios šalies netvaraus įsiskolinimo lygį, ekonomikos struktūrą ir visuomenės socialinį audinį, praktiškai nėra jokių galimybių tikėtis, kad Graikijai pavyks tvarkingai atsiskaityti su kreditoriais.

Graikijos ekonomika tesudaro apie 2 proc. ES BVP, tad kai kurie ekonomistai linkę sumenkinti vykstančių procesų reikšmę. Graikijos bėdų simbolinė svarba milžiniška, ir tai yra galimybė pažvelgti į labai netolimą ateitį – daug ekonominių tyrimų patvirtina netvarią daugelio išsivysčiusių šalių įsiskolinimo būklę. Be abejo, daugiausiai kalbama apie eilėje stovinčias Portugaliją, Ispaniją ir Italiją, bet svarbiausia, kad tokių šalių, kaip JAV ar Didžioji Britanija, mokumo padėtis geresnė veik tik tik dėl jų galimybės spausdinti pinigus, o iš esmės yra labai panaši.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Tomas Ramanauskas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. raimondas raimondas rašo:

    gerai, kad man pinigu stygiaus nesijaucia, nes zinau kad zaidziant triobet pokeri laime nusisypsos:) tai visi geriausi draugai del to labai dziaugiames


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...