2011 Kovo 16

Vytautas Žukauskas

Kodėl G-20 nerado būdų, kaip mažinti kainas

veidas.lt

Vasario pabaigoje vykusio G-20 šalių susitikimo dalyviai laužė galvas, kaip stabdyti kainų didėjimą, tapusį pasauliniu reiškiniu. Kylančios kainos visuomet sukelia stiprią žmonių ir politikų reakciją. Politikai dažnai tiesiog atsiliepia į žmonių susirūpinimą ir nepraleidžia progos rasti kaltų bei juos pasmerkti. Taip pat dažnai kaltų ieškoma visai ne ten, kur reikėtų. G-20 susitikime dėl konkrečių priemonių sutarta nebuvo. Nenuostabu – G-20 šalių valdžioms labai sunku tvarkytis su kainų didėjimu tuomet, kai pačios jį ir sukelia.

Kainas lemia paklausa, t.y. žmonių pasirinkimas vartoti konkrečios prekės daugiau ar mažiau, taip pat pasiūla, t.y. kiek verslas gali pasiūlyti rinkai konkrečios prekės. Didėjant prekių paklausai ir mažėjant pasiūlai kainos kyla, ir atvirkščiai. Tai visiems gerai žinomas dėsnis.

Kainų kitimas – nuolat vykstantis, įprastas procesas. Žmonės yra pripratę prie kainų pokyčių. Kai kurių kainų kitimo jie net nepastebi, nes šių prekių neperka arba perka jas labai retai. Taip pat kainų augimas visada sulaukia daug daugiau dėmesio ir analizės, nei jų mažėjimas. Svarbu tai, kad rinkoje vykstantys pasiūlos ir paklausos pokyčiai daugiau ar mažiau nepriklausomi nuo valdžios.

Tačiau šiandieniniame pasaulyje viena labai svarbi ir dažnai nepastebima kainų dedamoji yra visiškai priklausoma nuo valdžios – tai pinigų kiekis. Pinigų ir prekių kiekio santykis ir yra kaina. Jei prekių kiekis nesikeičia, bet valdžia pridaugina pinigų – keičiasi prekių kaina. Pinigų kiekiui ekonomikoje didėjant sparčiau nei sukuriamų prekių kiekiui, kainos neišvengiamai kyla. Taigi kylančios kainos gali rodyti ne didėjančią prekių paklausą ar mažėjančią pasiūlą, o didėjantį pinigų kiekį ir jų nuvertėjimą.

Šiandieniniame pasaulyje popierinius pinigus kuria ir jų kiekį reguliuoja centriniai bankai. Jie pinigų kiekį tik didina, bent jau tokie yra faktai, ir tai valdžiai naudinga. Naujų pinigų kūrimas ir jų panaudojimas valdžios pasirinktais būdais yra nematomas mokestis, nematoma našta žmonėms. Pinigai dėl infliacijos praranda dalį savo vertės. Ši vertė atitenka tiems, kurie pirmieji pasinaudoja naujai išleistais pinigais (pvz., verslai, kuriems valdžia paskolina arba kuriuos gelbsti naujai sukurtais pinigais).

Kita labai svarbi pinigų dauginimo priežastis – centrinių bankų veikla yra grindžiama idėja, kad pinigų kiekio didinimas skatina ekonomiką.

Centriniai bankai šio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu itin sparčiai didino pinigų kiekį. Geriausias pavyzdys – JAV. Jų centrinio banko turtas, 2008 m. viduryje siekę apie 916 mlrd. dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trln. dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. (Centrinio banko turtas atspindi jo išleistų pinigų kiekį.) Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikė ir Europos centrinis bankas (ECB). Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB turtas išaugo apie 50 proc. Popierinių pinigų nuvertėjimą rodo ir jų santykis su dar visai neseniai buvusiais tikraisiais, iš oro nekuriamais pinigais, t.y. auksu. Per dvejus metus JAV doleris aukso atžvilgiu nuvertėjo daugiau nei 50 proc.

Taigi centriniai bankai, didindami pinigų kiekį, nuvertina pinigus ir sukelia kainų augimą. Taip jie užprogramuoti veikti – nemažai pasaulio centrinių bankų, tarp jų ir ECB, yra nusibrėžę konkretų infliacijos tikslą (pvz., ECB siekia 2 proc. vartotojų kainų augimo per metus). Tai reiškia, kad jų veiklos tikslas – po truputį mažinti pinigų vertę ir didinti kainas. Jie tai vadina kainų stabilumu – būtent tokį tikslą išsikėlęs beveik kiekvienas centinis bankas.

Gali atrodyti – o kas čia tokio, juk kelių procentų kainų augimas per metus nėra nieko baisaus. Tačiau vartotojų kainų indekso pokytis, kuriuo matuojama infliacija, parodo tik dalį tikrojo kainų augimo. Labai didelę dalį sudaro paslėptas kainų augimas, mat nesant pinigų emisijos kainos iš tikrųjų turėtų kristi dėl nuolat tobulėjančių gamybos metodų ir didėjančio produktyvumo. Geras pavyzdys – mažėjančios kompiuterinės technikos kainos. Jos mažėtų dar labiau, jei nedidėtų pinigų kiekis.

Taigi kol turime centrinius bankus ir niekuo nepadengtus popierinius pinigus – nuolatinis kainų kilimas neišvengiamas. Tai nėra vienintelis veiksnys analizuojant kainų pokyčius, tačiau labai svarbus, ir vienintelis toks, kurį valdžia yra linkusi ignoruoti. Suprantama, kodėl G-20 atstovai išsiskirstė neradę išeities.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas Žukauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...