2015 Rugsėjo 25

Vytautas ŽUKAUSKAS

Iškreiptas pigių pinigų pasaulis

veidas.lt

Praėjusią savaitę FED – JAV centrinis bankas – paskelbė, kad nedidins palūkanų normų. Liko galioti senosios – 0–0,25 procento. Bėda, kad tokios rekordiškai žemos palūkanos, skirtos ekonomikai stimuliuoti, turi didelių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pigūs pinigai ilgainiui neigiamai atsilieps ne tik taupantiesiems, bet ir visai ekonomikai.

Nemažai ekonomistų tikėjosi, kad nuo 2008-ųjų gruodžio galiojančios mažos palūkanų normos bus padidintos. FED vadovė Janet Yellen žadėjo, kad tai bus padary­ta dar šįmet. Tačiau FED nesiryžo didinti pa­lūkanų, nes išsigando neigiamų pasekmių JAV ekonomikai. Vienas nedidinimo motyvų – su­lė­­tėjęs Kinijos ir kitų besivystančių šalių ekono­mikos augimas, kuris gali neigiamai atsiliepti JAV ekonomikai. Manoma, kad JAV ekonomikos pa­dėtis yra daug geresnė nei Europos šalių, ta­čiau šis FED sprendimas kelia klausimų. Ar galime va­dinti ekonomiką stipria ir au­gančia, jei bijoma menkiausio palūkanų nor­mų didinimo?FED sprendimas – gera proga pagalvoti ir apie tai, kad gyvename labai keistame pigių pi­nigų ekonomikos pasaulyje. Palūkanų regulia­vimas yra panašus į kainų reguliavimą rinko­je. Žmonėms, bent kiek išmanantiems elemen­ta­rius ekonomikos dėsnius ar turintiems kar­čios sovietmečio patirties, aišku, kad bet koks kai­nų reguliavimas prie gero nepriveda. Kvai­la re­­­­guliuoti duonos kainą, norint duoną pa­da­ry­ti labiau įperkamą. Nes jei nustatysime ribą, virš kurios ši kaina rinkoje negali pakilti, tu­rėsime duonos stygių. Bus per daug norinčiųjų jos įsigyti ir per mažai norinčiųjų ją parduoti.Tačiau kai užsimename apie pinigus ir pa­lū­kanas, visiems atrodo natūralu, kad pinigus kuria ir palūkanas nustato centriniai bankai, tokie kaip FED Amerikoje ar ECB – ES. Centrinių bankų (CB) veikla nėra rinkos elementas, kaip neretai manoma, o greičiau centrinio planavimo įrankis. Sovietų okupacijos laikais reikėjo centralizuotai spręsti, kiek pagaminti puodų, žirnelių ar tualetinio popieriaus. Taip ir CB sprendžia, kokias nustatyti pa­­lūkanų normas, kiek naujų pinigų paleisti į rin­ką. Taigi palūkanų dydis rinkoje daugiausia atspindi CB sprendimus, o ne rinkos veikimą. Anksčiau centralizuotos gamybos sprendimus buvo bandoma priimti įvertinant galimą pre­kių vartojimą. CB elgiasi panašiai – bando prognozuoti ateitį, nuspėti infliacijos ir nedarbo tendencijas ir taip priimti teisingą sprendimą. Objektas skiriasi, tačiau centrinio planavimo procedūra – nelabai.Kokie yra tokio planavimo padariniai?Pirmiausia mažos palūkanos iškraipo skolinimosi sprendimus. Tiek privatus sektorius, tiek valdžia yra skatinami skolintis. Nors gyveni­mas nuolat skolinantis ir dengiant vienas sko­las kitomis visų laikomas neatsakingu, cen­triniai bankai su tuo ne tik nekovoja, bet dar ir prisideda bei tai skatina. Paradoksalu, kai ECB viena ranka ragina sko­­lintis, o Lietuvos bankas, priklausantis Eu­ro­­pos centrinių bankų sistemai, kita ranka ban­­­do skatinti atsakingą skolinimąsi, diegdamas visokiausius skolinimo standartus. Viešajame sektoriuje galimybė pigiai pasisko­linti taip pat virsta neapgalvotomis išlaidomis ir problemų atidėliojimu. Paprastai tokiais at­vejais centriniai bankai aiškina, jog tam, kad ūkis atsigautų, reikia viešojo sektoriaus reformų. O iš kur jų bus, jei CB leidžia skolinti pi­ni­gus už nulį į kairę ir dešinę. Milžiniška viešo­jo sektoriaus skola JAV ir euro zonoje ir yra ta svarbi priežastis, kodėl CB bijo didinti pa­skolų palūkanas.Antra, jei pigūs pinigai ir nulinės centrinio banko palūkanos skatina skolintis, tai taip pat baudžia taupančiuosius. ECB vadovas Mario Draghi, pranešdamas spaudos konferencijose apie tęsiamą pigių pinigų politiką, kartais iš žur­nalistų, dažniausiai vokiečių, sulaukia klau­simo, ką apie tokius ECB sprendimus reikia pasakyti taupantiesiems.Tokios palūkanos – netiesioginės patyčios. Tur­būt vienas neatsakingiausių (ir neteisingų) ECB vadovo atsakymų: „Bet juk indėlių palūkanas nustato komerciniai bankai, o ne CB.“ Tai, kad komerciniame banke palūkanos pri­artėjo prie nulio ir indėlininkas dėl infliacijos atgauna mažiau pinigų, nei padeda, nėra rin­kos veikimo pasekmė. Tai tiesioginė CB spren­­­­dimų pasekmė. Taupančiųjų interesai čia paaukojami, ir tai ilgainiui neigiamai atsilie­­pia visai ekonomikai. Todėl, kad ne vartojimas, o taupymas ir investavimas veda prie il­ga­­­laikio ekonomikos augimo ir klestėjimo. Au­­­game tuomet, kai dalį savo vartojimo nukelia­­me į ateitį, šiandien investuodami į produkty­vesnius gamybos metodus.Trečia, ir svarbiausia, CB sukuria iliuziją, kad ekonomikos problema yra ne išteklių, o pi­nigų trūkumas. CB negali stebuklingai padidin­ti geležies, cemento, plytų ar darbo jėgos kie­kio šalyje. Be pinigų spausdinimo, jis neturi kitokių poveikio priemonių. Tačiau ne po­pieriniai pinigai lemia produktyvumą. Tai nu­krei­pia dėmesį nuo tikrosios problemos ir už­davinio ekonomikoje – ne dauginti pinigus ar kai­talioti palūkanų normas, o daryti taip, kad riboti ištekliai tarnautų taip, kaip to nori vartotojai. To padaryti centriniai bankai arba ne­gali visai, arba gali tik ribotai.CB sukuria nemokamų pietų iliuziją. Neva, jei sumažinsime palūkanas ir dirbtinai išpūsime pinigų kiekį, visiems bus tik geriau. Kainų re­guliavimo atveju suprantame, kad už dirbtinai sumažintą kainą galiausiai sumokėsime pre­­­kės trūkumu ir/ar prastesne kokybe. O kiek rimtai CB vertina neigiamas savo veiksmų pa­sek­mes? Į palūkanas CB žiūri tik kaip į pi­nigų kai­ną, kurią galima be jokių pasekmių di­dinti ar mažinti. Tačiau, kaip ir kaina rinkoje nėra at­­sitiktinis dydis, kurį keičiant reguliavi­mu ga­lima pasiekti ko nors gero, taip ir pa­lū­kanos, kai jos nustatomos rinkoje, nėra atsitiktinės.Natūralus palūkanų dydis, kai jų nereguliuoja CB, atspindi žmonių pasirinkimą: kiek jie no­ri vartoti, o kiek taupyti ir vartoti ateity. Jei žmo­­nės daugiau taupo, palūkanos natūraliai ma­­žėja, o tai signalas investuotojams, kad ga­li­ma daugiau investuoti ir didinti vartojimą ateity. Natūraliai rinkoje susiformuojantis palūkanų dydis paskirsto išteklius tarp dabarties ir ateities. Centralizuotas ir dirbtinis palūkanų ma­žinimas iškraipo rinkos dalyvių veiksmus. Žmonės skatinami ir daugiau vartoti dabar, ir daugiau investuoti, dažnai į beprasmius, neatsiperkančius projektus. Tai sukuria dirbtinius ekonomikos pakilimus, po kurių ateina skaudūs nuosmukiai. Tad nors FED buvo sukurtas norint sumažinti ekonomikos ciklų svyravimo dažnumą ir amplitudę, jį įsteigus krizių tik daugėjo ir jos tapo rimtesnės.Taigi gyvename keistame centrinių bankų ir arti nulio esančių palūkanų pasaulyje. Šios palūkanos – tarsi ekonomikos narkotikai, prie ku­rių rinka priprato ir nuo kurių pabėgti yra sunku. Nors be dirbtinai mažų palūkanų ir sun­kiau, jų didėjimas ilgainiui neišvengiamas ir naudingas tam, kad grįžtume į mažiau iš­kraipytą ekonomikos realybę. n

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas ŽUKAUSKAS:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...