2013 Lapkričio 21

Vytautas Žukauskas

Sovietinis Lietuvos darbo kodeksas

veidas.lt


1972 m. priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas kai kuriomis svarbiomis nuostatomis buvo mažiau griežtas nei dabartinis Darbo kodeksas.

Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai kalbama apie darbo santykių reguliavimo problemas. Jas aptarė ir neseniai Vilniuje vykusio VšĮ „Investuok Lietuvoje“ organizuoto Investicijų patarėjų komisijos posėdžio dalyviai. Pasisakė ne tik komisijos nariai (tarptautinių kompanijų vadovai), bet ir Lietuvoje veikiančių įmonių vadovai, darbo rinkos ekspertai, valstybės institucijų ir profsąjungų atstovai. Nė viena iš pasisakiusių pusių net nebandė įtikinti, kad Lietuvoje darbo santykių reguliavimo požiūriu viskas yra gerai, – ydų rado visos.
Tačiau nesutariama dėl to, kuria linkme judėti rašant naują Darbo kodeksą ar keičiant kai kurias problemiškiausias Darbo kodekso nuostatas. Svarbu, kad sutarimas dėl pokyčių būtinybės ir nesutarimas dėl jų krypties netaptų stagnacijos, tai yra nieko nedarymo, priežastimi ar net dar blogiau – neskatintų judėjimo į priešingą, nei reikia, pusę.
O į kurią pusę reikėtų judėti reformuojant darbo santykių reguliavimą Lietuvoje, sufleruoja įdomus faktas, kad 1972 m. priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas kai kuriomis svarbiomis nuostatomis buvo mažiau griežtas nei dabartinis Darbo kodeksas.
Nors tokių įdomių skyrių, kaip „Moterų darbas“, šiandieniniame Darbo kodekse nebėra, tačiau kai kurios šiandien galiojančios nuostatos trauktos tiesiai iš socialistinio Darbo įstatymų kodekso. Jo 66 straipsnyje teigiama, kad viršvalandiniai darbai neturi viršyti kiekvienam darbininkui ir tarnautojui keturių valandų per dvi dienas iš eilės ir 120 valandų per metus. Šie skaičiai visiškai atitinka šiandieninio Darbo kodekso 152 straipsnyje numatytą viršvalandinių darbų trukmę.
Ekonominė realybė, poreikis prisitaikyti prie sparčiai kintančių ir sunkiai prognozuojamų rinkos poreikių ir įmonės pajėgumų per 40 metų pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau – tik ne įstatymuose. Tad nenuostabu, kad turime situaciją, kai realybėje yra visai kitaip nei „ant popieriaus“. 2012 m. LLRI atliekant reprezentatyvią apklausą 63 proc. gyventojų teigė, kad jiems ar jų bendradarbiams tenka išeiti iš darbo anksčiau ir dirbtą laiką atidirbti kitą dieną, o tai prieštarauja Darbo kodeksui. „Investuok Lietuvoje“ 2013 m. atliktos darbo rinkos apklausos duomenimis, net 89 proc. darbuotojų norėtų dirbti viršvalandžius už didesnį atlyginimą.
Dar vienas įdomus atvejis – išeitinė išmoka. Sovietmečio Darbo įstatymų kodekso 47 straipsnis numato, jog išeitinė pašalpa nutraukus darbo sutartį dėl to, kad įmonė, įstaiga ar organizacija yra likviduojama, yra dviejų savaičių vidutinio uždarbio dydžio. O dabartinio Darbo kodekso 140 straipsnyje išeitinė išmoka numatyta nuo vieno iki šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio, atsižvelgiant į tai, kiek darbuotojas dirbo įmonėje.
Galima būtų klausti: o kas čia blogo, jei dabar išeitinė yra daug didesnė? Tačiau reikia prisiminti, kad kuo daugiau darbdaviui reikia sumokėti už tai, jog esant reikalui atleistų darbuotoją, tuo mažiau jis bus linkęs kurti naujų darbo vietų apskritai. Pagal dabartinį Darbo kodeksą atleisti 1–3 metus įmonėje dirbantį darbuotoją, gaunantį vidutinį Lietuvoje atlyginimą, kainuoja 12 tūkst. Lt (įskaitant įspėjimo laikotarpį ir visus mokesčius). Tai yra labai daug. O jei didelės išeitinės išmokos ir kitos garantijos darbdaviui daug kainuoja, tai automatiškai reiškia mažesnį reguliarų darbo užmokestį. Jau minėtos darbo rinkos apklausos duomenimis, net 68 proc. Lietuvos darbuotojų didesnis atlyginimas yra svarbiau nei kitos garantijos.
Sovietmečiu terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaroma bet kokiam tam tikro darbo atlikimo terminui (22 straipsnis), o pagal dabartinį Darbo kodeksą darbdaviui atsiranda prievolė įrodinėti, kad šis darbas yra laikinojo pobūdžio arba kad samdoma į naujai steigiamą darbo vietą (Darbo kodekso 109 straipsnis). Tokia nuostata nenaudinga nei darbdaviams, nei darbuotojams. „Investuok Lietuvoje“ darbo rinkos apklausos duomenys rodo, kad 82 proc. darbdavių samdytų daugiau žmonių, jei terminuotas darbo sutartis būtų sudaryti lengviau, o 79 proc. darbuotojų, jei neturėtų darbo, sutiktų dirbti sezoninį darbą.
Įdomūs skirtumai ir dėl darbo laiko apskaitos. Šiandien darbdavys, norėdamas taikyti suminę darbo laiko apskaitą pagal Darbo kodekso 149 straipsnį, privalo užtikrinti, kad negali būti dirbama daugiau nei 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną. Šio apribojimo sovietmečio Darbo įstatymų kodekse nebuvo. Net ir normali darbo laiko trukmė sovietmečiu buvo 41 valanda, tai yra viena valanda daugiau nei dabar.
Galiausiai mažinant etatų skaičių sovietmečiu pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turėjo tie darbuotojai, kurių darbo našumas yra didesnis. Šiandien darbdaviai tokios galimybės neturi, mat spręsdami, ką atleisti, jie turi įvertinti daug įvairių dalykų (pvz., kokia darbuotojų šeiminė padėtis, kiek laiko jie išdirbo, kokio jie amžiaus), tačiau ne į tai, kas svarbiausia, – kaip darbuotojas dirba.
Nors sovietmečio Darbo įstatymų kodeksas kai kuriais atvejais net šiek tiek lankstesnis nei dabartinis Lietuvos darbo kodeksas, tačiau abu jie dvelkia noru sureguliuoti kiekvieną darbdavio ir darbuotojo santykių aspektą. Abu persmelkti prieš 40 metų vyravusio sovietinio mentaliteto, nepasitikėjimo žmonių galimybe pasirūpinti savimi, prielaida, kad darbdavys tėra išnaudotojas, kurį reikia pažaboti. Ir tai neišvengiamai rodo, kad nepriklausomos Lietuvos darbo kodeksas yra beviltiškai pasenęs ir neatitinka šiandienos poreikių.

Kuo daugiau darbdaviui reikia sumokėti už tai, kad esant reikalui atleistų darbuotoją, tuo mažiau jis bus linkęs kurti naujų darbo vietų.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas Žukauskas:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Stepas Stepas rašo:

    Šitas durnelis iki šiol nesupranta,kad Lietuvos teisėsauga čekistinė-tokia kokia buvo prie draugo Stalino.

  2. kesdani kesdani rašo:

    Ponas žurnalistas remiasi ,,reprezentatyviomis apklausomis”. Statistika buvo, yra ir bus didelių, o ne ,,reprezentatyvių” skaičių mokslas, pas mus tai dažnai – pseudomoksliškai apiformintas sukčiavimas.
    ,, „Investuok Lietuvoje“ 2013 m. atliktos darbo rinkos apklausos duomenimis, net 89 proc. darbuotojų norėtų dirbti viršvalandžius už didesnį atlyginimą”- puiku, sumažinam atlyginimą,nori daugiau gauti-daugiau dirbk. O gal 89 proc. darbuotojų nenorėtų dirbti viršvalandžius apspkritai ? Gal įmonėje kažkas ne taip su darbo planavimu ir jo našumu ?
    O gal Lietuvoje pirma problema – superbiurokratija, paskiau mokesčiai ir tik gale – kodeksas ?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...