2015 Sausio 31

Kelionės ne tik gurmanams: viskio „bibliotekos“, alaus sodai, vyno keliai

veidas.lt

Vyno keliai buvo sumanyti ikikarinėje Vokietijoje – tikėtasi išpopuliarinti vietinį turizmą. Greitai šią idėją pasičiupo kitos šalys, ir visur ėmė rastis alaus, sidro, kitų gėrimų keliai.

Daiva Urbienė

Kiekvienos atostogų kelionės maršrutą praturtina ne tik istorijos ar gamtos paminklai, bet ir galimybė patirti ką nors naujo, sužinoti, paragauti bei pauostyti. „Veidas“ siūlo idėjų, kaip paįvairinti keliones netikėtais maršrutais ir naujais skoniais.

Po Karibų salas – su romu ir piratų vėliava

Kokie vaizdai kyla vos tik išgirsti žodį „romas“? Tikriausiai vaizdinga Karibų jūros sala, turkio mėlynumo jūra ir audrų vėtytas bei mėtytas laivas, pasidabinęs juoda vėliava su išsiviepusia kaukole, o jame – auskaruoti barzdoti vyrai, prie statinaičių romo ir aukso plėšiantys dainas. Toks piratų įvaizdis peršamas dažname filme ar romane apie šiuos šiurpą kėlusius jūros plėšikus. Pasirodo, kūrėjai viską suprimityvino.

Ekonomikos profesorius Peteris T.Leesonas, tyrinėjęs Karibų jūros piratų socialinį darinį ir tyrimų rezultatus paskelbęs knygoje „Nematomas kablys“, tikina, kad kiekvienas piratų laivas turėjo savo tarsi minikonstituciją, kuri pažabodavo laivo kapitono galias, o kapitonas būdavo renkamas lygiu balsavimu, be to, piratų bendrijose egzistavo rasinė lygybė.

Belieka prisiminti, kad Karibuose piratai siautėjo nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pradžios. Salose iki šių dienų yra išlikę gausybė tų kruvinų laikų palikimo – kai kurie miestai išaugo iš korsarų pamėgtų irštvų, o kiek dar stūkso galingų įtvirtinimų ir fortų. Dominikos, Puerto Riko, Jamaikos, Grenados, Arubos, Barbadoso ir kitose salose vis dar gyvos legendos apie nuskendusius ar paslėptus piratų lobius ir, aišku, daugybė paties įvairiausio romo.

Cukranendrės, atgabentos iš Indijos ar pietinių salų, puikiai prigijo Kuboje ir Karibų salose. Gaminant cukrų likdavo antrinė žaliava – melasa, tamsi, tąsi, saldi, į medų panaši masė. O kad geras daiktas neprapultų veltui, kažkas atrado, kad iš šios masės galima pasigaminti alkoholinio gėrimo. Be to, žaliava pigi, gamyba paprasta, tai ir kaina gėrimo nedidelė.

Todėl nenuostabu, kad gėrimą pamėgo žemiausio sluoksnio atstovai, galintys jį įpirkti. Romas greitai paplito Karibų, Kubos ir kitų salų ar šalių uostų landynėse. Šiandien romu mėgaujamasi ne tik purvinose landynėse, bet ir prabangiuose restoranuose.

Į ką verta atkreipti dėmesį keliaujant po Karibų salas? Štai Barbadose įdomu pasižvalgyti Bridžtauno „Mount Gay Estate“ darykloje, kurioje romas gaminamas nuo XVIII a. pr., Trinidade ir Tobage bene žinomiausia „Angostura Distillery“ darykla. Martinikoje patartina paragauti tamsaus romo, o Kuboje – legendinio „Havana Club“. Jamaikoje verta atkreipti dėmesį į „Appelton By Wray and Nephew“ daryklos romą, tačiau svarbu žinoti, kad jis skirtas čia viešintiems turistams, todėl, jei tik pasitaikys proga, reikėtų nepasikuklinti paragauti mažesnių ar net nežinomų daryklų romo.

Viskis, kvepiantis Škotijos viržynais ir durpynais

Didžiosios Britanijos karalienė, pernai Škotijoje krikštydama naują laivą-lėktuvnešį ir suteikdama savo vardą „HMS Queen Elizabeth“, krikštynoms pasirinko ne prabangaus šampano butelį, bet į laivo bortą sudaužė škotiško Ailos saloje esančio Boumoro miesto daryklos „Worshipful Company of Distillers“ salyklinio viskio butelį. Pasirodo, tas aitriai kadagių dūmais, durpėmis ir viržiais kvepianti gėrimas tinka ir tokia ceremonijai.

Tačiau ne tik dėl šios ceremonijos keliaujant po Škotiją ir lankantis priešistorinėse keistose vietose ar žvalgantis po rūsčias pilis ir gotikinių vienuolynų liekanas verta užsukti į vieną ar kitą daryklą. Juk įdomu pamatyti patį gamybos procesą, daugiau sužinoti apie gėrimą ir degustacijos metu pabandyti užuosti ne tik viržynus, bet ir škotiškas gėles ar egzotinius vaisius. Kur dairytis įdomesnių viskio daryklų? Praktiškai visur: Škotijos žemumose (~Lowland~) nuo Edinburgo iki Glazgo miestų, Škotijos aukštumose (~Highland~) nuo Glazgo iki Perto, kur, kaip tikinama, gaminamas geriausias viskis, o palei Spėjaus upę pabirusiose viskio daryklose gaminamas gėrimas kvepia gėlėmis ir tropiniais vaisiais.

Ailos saloje veikia aštuonios daryklos. Čia dėl durpių, nuolat mirkomų vandenyno vandens, gaminamo gėrimo skonis itin savitas, o kur dar Arano, Mulo, Orknio, Skajaus salos, kurių viskis garsėja labai savotišku aitriu durpių kvapu.

Jei reikėtų nurodyti pačią kvapiausią Škotijos vietą, tai, be jokios abejonės, būtų Arano sala. Čia vaikštinėdamas ir uosdamas orą akimirką pasijunti atsidūręs tai prie Viduržemio jūros, tai keistame egzotiškame miške. Šek tiek pavažiavus nosį pakutena škotiški viržynai, dar mirksnis, ir uodi lietuviškos pievos kvapą. Turistus į salą vilioja Viktorijos laikų Brodiko pilaitė bei egzotiški sodai, kuriuose puikiai veši ir tropikų augalai, bei įspūdingi vaizdai į įlanką. Viskio mėgėjus masina darykla „The Arran“, viena jauniausių, tačiau gaminanti itin kvapnų viskį, kuris bręsta ne tik chereso ar porto, bet ir bordo vyno statinėse.

Beje, tingint skirti laiko ekskursijoms po viskio daryklas, verta pasidomėti, kur galima rasti „viskioteką“ (tokią savotišką biblioteką, kurios lentynose sustatytos begalinės eilės butelių su įvairiausių rūšių ir metų viskiu). Juk kaip smagu senovinės pilaitės menėje jaukiai traškant židiniui po gero pasivaikščiojimo pailsinti kojas su taure kvapnaus gėrimo. Tiesa, malonumas nepigus – šlakelis gėrimo gali kainuoti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų ir daugiau eurų.

Alaus festivaliai

Be abejo, garsiausias ir žinomiausias alaus festivalis „Oktoberfest“ dvi savaites (nuo rugsėjo 21 iki spalio 6 d.) ūžia Vokietijoje, Miunchene. Šis festivalis gimė tą dieną, kai kronprincas Liudvikas vedė princesę Terezą ir visus miestelėnus sukvietė į pievą. Pieva gavo Terezos vardą. Joje jau daugiau kaip 200 metų Miuncheno gyventojai ir miesto svečiai būriais renkasi plempti alaus. Milžiniškos palapinės, kuriose bavariškais drabužiais pasidabinusios padavėjos nešioja po dešimt litrinių bokalų, būna sausakimšos, kaip ir viešbučiai Miunchene bei jo apylinkėse. Festivaliui alų gamina šešios daryklos, kurių seniausia – „Augustiner“. Didžiuojamasi, kad joje alus pradėtas gaminti XIV a. pr. Beje, suskaičiuojama, kad kasmet šioje šventėje apsilanko apie 5 mln. alaus gėrėjų.

„Oktoberfestas“ – ne vienintelis garsus Vokietijos alaus festivalis. Štutgarte rugsėjo paskutinėmis savaitėmis vyksta liaudies šventė, skaičiuojanti jau trečią šimtmetį, tačiau turistams geriau žinoma Štutgarto alaus festivalio vardu. Lankytojų čia susirenka gausiai – apie keturis milijonus kasmet. Tiesa, į festivalį atridenamos ne tik alaus, bet ir vyno statinės.

Alaus šventę prieš beveik 20 metų susizgribo rengti ir Berlynas, alaus mėgėjus viliojantis ne tik alumi, bet ir rekordinio ilgio „alaus sodu“ (~Biergarten~), nusidriekusiu apie 2 km per visą miesto centrą.

Alaus festivalių gausa gali pasigirti ir Londonas. Iš jų bene įdomiausias – „British Craft Beer Challenge“ festivalis, kuris keliais etapais vyksta visus metus, o didysis finalas – rugpjūčio pradžioje. Šventės metu galima paragauti paties įvairiausio alaus iš buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų.

Čekijoje alaus šventės gerokai mažesnės, bet turinčios daugiau autentiškos dvasios. Vasaros pabaigoje ruošiantis keliauti po Čekiją savo kalendoriuje verta pasižymėti, kada vyksta „Chodovar“ alaus daryklos šventė, viliojanti ne tik šiuo gėrimu, bet ir senovinių čekiškų patiekalų ragavimu. O paskutinę vasaros dieną galima apsilankyti „Pilzener“ alaus festivalyje Pilzene, rugsėjo pirmomis dienomis užsukus į Žateco miestelį paragauti bent 40 rūšių čekiško alaus. Dėmesio vertas ir garsusis „Bernard Fest“ alaus festivalis, vykstantis  Humpoleco miestelyje.

Į Belgijos vienuolynus – ragauti alaus

Jei atsirastų savanoris, kuris ryžtųsi išragauti visą belgišką alų, tam tektų skirti apie trejus metus, su sąlyga, kad bus geriamas vienas butelis alaus per dieną. Mat Belgijoje, įvairių šaltinių teigimu, suskaičiuojama nuo 800 iki 1000 alaus rūšių. Na, o pats geidžiamiausias belgiškas alus „Westvleteren“ yra gaminamas kuklių vienuolių trapistų.

Vakarų Flandrijos provincijoje Šv. Siksto abatijos vienuoliai alų verda ir vietiniams pardavinėja jau kelis šimtus metų. Dievobaimingi vienuoliai kiek galėdami riboja alaus gamybą, kad tik šis užsiėmimas neužgožtų maldų, mišių ir kitų vienuolijos įžadų. Beje, alaus pagaminama itin nedidelis kiekis, tačiau pirkėjai neturi teisės jo perparduoti, norintieji turi važiuoti į vienuolyną ir ten bandyti jo nusipirkti. Negavę gali bandyti laimę kitose trapistų abatijose, Belgijoje tokių yra šešios.

Europietiški vyno keliai

Norisi kelionę paįvairinti vyno keliu, senovinėmis pilimis ar vienuolynais? Sudėtinga išsirinkti iš gausybės variantų? Reikia užsimerkti, besti pirštu į kurią nors vyno šalį, ir 99 proc., kad pataikysi į vyno kelią. Štai fantastiški Portugalijos Doro upės slėnio vaizdai, sukurti žmogaus ir gamtos. Beje, portugalai giriasi, kad tai esą seniausias pasaulyje vyno regionas.

Ispanijoje bene smagiausia pasukti per Andalūziją, pasidomėti maurų istorija, pasivaikščioti Granadoje, Sevilijoje ar bet kuriame senoviniame baltų pastatų mieste ir, aišku, pasimėgauti cheresu. La Riochoje, bene garsiausiame Ispanijos vyno regione, šio tauraus gėrimo mėgėjai gali nesunkiai užsimiršti ir visas atostogas praleisti važinėdami iš vieno vynuogyno į kitą. Prancūzijoje vyno kelių – tik rinkis: Bordo, Burgundija, Šampanė, Elzasas. Čia ir prašmatnių pilių netrūksta, apstu vienuolynų, galima dalyvauti nesibaigiančiose degustacijose ir ekskursijose.

Tačiau man labiausiai patinka Italijos Toskana ir Pjemontas. Pastarajame regione įdomiausia keliauti Albos apylinkėmis, kur driekiasi ~Barbaresko~ ir ~Barolo~ vyno keliai. Kiek akis užmato – ramūs kalneliai, apsodinti vynuogynais, ant kalnų stūksančios pilaitės su aplinkui aplipusiais miesteliais. Nori – keliauk pėstute, nori – važiuok dviračiu ar automobiliu. Jauku ir ramu.

Italijoje bene egzotiškiausia pasidairyti Sicilijoje, vynuogynuose palei piktąją ir nuolat dundančią Etną, o tikrąjį pašėlusį gyvenimą, kaip iš komedijų su Sophia Loren, patirsi kur nors Apulijos ar Kampanijos regionų kaimuose.

Būtina paminėti ir Mozelio slėnį Vokietijoje: čia vienoje pusėje tarp fachverkinių namų sulygiuoti vynuogių sklypai, kitoje želia apyniai. O iš viršaus tarsi į savo valdas žvelgia pilių bokštai, ir viskas tokio miniatiūrinio dydžio, lyg būtų žaisliniai.

Ką verta žinoti panorus keliauti garsiausiais vyno keliais? Ogi tai, kad kelionei reikia atidėti daugiau pinigų: Pjemonte nakvynė kainuos nuo 120 eurų, Bordo – nuo 150–200 eurų. Burgundijoje dar brangiau: vakarienė – nuo 70–80 eurų. Pigiau apsistoti mažiau žinomuose kaimeliuose, pasiieškoti kaimo turizmo sodybų. Beje, turizmo sezono įkarštyje ir kainos didesnės, o ir nakvynę ar staliuką reikia rezervuoti gerokai iš anksto. Gerokai pigiau keliauti Kroatijos, Graikijos ar Vengrijos vyno regionuose.

Pagyrūnai gruzinai

Kalbant apie Europos vyno kelius nuodėmė būtų nepaminėti Gruzijos. Tai dar viena šalis, kuri pretenduoja vadintis vyno gimtine. Archeologai lyg ir patvirtina, kad vynas čia gaminamas jau 7 tūkst. metų. Gruzinai tvirtina, kad pačios geriausios vynuogės auga Kachetijos regione. Tad per daug nesiginčijant verta ten ir patraukti, galima net tiesiai į Alaverdi vienuolyną, įkurtą VI a. Jame vynas gaminamas ir šiandien.

Beje, Gruzijoje išlikęs ir naudojamas įdomus vyno gamybos būdas – vynuogių sultys supilamos į ~kvevri~, savotiškos formos molinius ąsočius nuo trijų iki 15 tonų talpos. Anksčiau šie ąsočiai būdavo užkasami į žemę. Pasakojama, kad gimus atžalai ~kvevri~ būdavo pripilamas sulčių ir žemėje laikomas iki vestuvių.

Ko reikėtų paragauti? „Pirosmani“, pusiau saldaus balto vyno, „Alazani“, dar vieno pusiau saldaus, „Kindzmarauli“, pusiau saldaus, ir daugelio kitų. Beje, jei netyčia pasiseks, ir turtingesnis gruzinas pakvies pasivaišinti savo namų ūkio vynu, irgi nosies per daug raukyti neverta, mat toks gėrimas gali būti įdomus tiek skoniu, tiek kvapu. Prieš siūlydamas ragauti savo vyno vaišingasis šeimininkas ditirambų jam tikrai negailės. Na, o tie šeimininkai, kurie neturės vyno, bandys svečiui įpilti čačios, naminės vynuogių degtinės. Aišku nepamiršdami paminti, kad tai gerokai skaniau nei visokios grapos, konjakai ir brendžiai kartu sudėjus.

Gruzinai mėgsta pasigirti, todėl pasididžiuodami savo kraštą vadina gražiausiu pasaulyje. Jiems ši grožybė atitekusi paprastai: esą tuo metu, kai Dievas tautoms dalijęs žemes, gruzinai šventę, gėrę vyną ir sakę ilgiausius tostus, todėl į dalybas atėję paskutiniai. Tačiau Dievas pagailėjęs linksmuolių ir atidavęs patį gražiausią žemės gabalėlį.

Bretanė – legendų ir sidro šalis

Jei keliaujant Prancūzijoje iki gyvo kaulo įsikyri prašmatnios pilys – galvą geriausia išsivėdinti Bretanėje. Čia gausu priešistorinių nežinia kieno, nežinia kada statytų paminklų, viliojančių legendomis apie mistines būtybes, stūkso garsusis Sen Mišelio kalnas, karūnuotas gotikiniu vienuolynu, vandenyno pakrantėje pūpso Sen Malo įtvirtinimai, nuo kurių nusileidus įdomu stebėti potvynius ir atoslūgius.

Tačiau viena malonesnių įdomybių yra Sidro kelias (~Route Du Cidre~), vingiuojantis 140 km vaizdingomis ~Cornouaille~ srities vietomis palei didesnes ar mažesnes šio gėrimo daryklas. Taigi nusprendus šiuo keliu pasivažinėti galima paragauti ne tik įdomaus alkoholinio kriaušių ar obuolių gėrimo, puikiai derančio prie blynų (~crepes~ ar ~galettes~), bet ir puikių, labai gurmanų vertinamų Bretanės austrių.

Beje, mėgstantiems jūros gėrybes patartina stabtelėti ~Canncale~ – tradiciniame žvejų kaime, kuriame verta paragauti austrių, turinčių specifinį riešutų skonį, be to, čia yra daugybė jūros gėrybių restoranų. Kitame miestelyje, Kambremeryje, gegužės mėnesį vyksta sidro ir sūrio festivalis. Turistai, keliavę Sidro keliu, rekomenduoja ekskursiją pradėti būtent nuo šio miestelio.

O baigti pažintį su obuolių gėrimu verta Normandijoje, kur galima paragauti kalvadoso, distiliacijos būdu gaminamo iš sidro.

Įspūdingoji Čilė

Viena gražiausių pasaulio šalių, kuriose klesti vynininkystė, yra Čilė. Tačiau atvykti į Čilę ir visą laiką praleisti tik vynuogynuose būtų per didelė prabanga, mat čia netrūksta gamtos stebuklų, tik juos teks lankyti lėktuvu, mat šalis nusidriekusi beveik per visą žemyno ilgį.

Šiaurinėje dalyje driekiasi atšiauri Atakamos dykuma, viena sausiausių vietų Žemėje, jos kraštovaizdis dažnai lyginamas su Marso vaizdais. O itin sausas oras išsaugojo jau kadaise mirusių žmonių pėdsakus – vis dar driekiasi į tolį prieš šimtą metų riedėjusių vežimų vėžės. Centrinėje dalyje yra Agva Negros perėja, jungianti Čilę su Argentina. Tai viena aukščiausių pasaulyje, 4765 m virš jūros lygio esančių perėjų, kurią galima įveikti automobiliu.

Drąsuoliai, nuolat rizikuojantys nugarmėti nuo skardžio ar būti užversti akmenų griūties, gali pasigrožėti išskirtiniu Penitentės kraštovaizdžiu, kuriame prisimeni visas legendas apie užkerėtas armijas. Atrodytų, kad tūkstančiai 1,8–6 m aukščio karių, apsigobusių baltais smailiais gobtuvais, kokiais pasidabina velykinių procesijų dalyviai Mursijoje ar liūdnai pagarsėję kukluksklanininkai, sustingę į ledą laukia paslaptingo ženklo pulti.

Pietinėje Čilės dalyje visus keliautojus nuo seno vilioja Paino ragai, dvi 2545 m aukščio rausvo granito viršūnės. Įdomu apsilankyti ir netoli Santjago esančioje Čilojės saloje, pasidabinusioje ugnikalniu ir minimoje indėnų tautų legendose. Netoli Santjago yra ir ~Akoa~ palmių miškas, iki kurio tenka nemažai paėjėti, tačiau atėjus ir užkopus į vieną iš kalnų atsiveria fantastinis vaizdas: vienoje pusėje matyti Ramusis vandenynas, kitoje – Andų kalnai. Čia supranti, kokia ta Čilė siaura. O kaip įdomiai atrodo tokio gamtovaizdžio apsupti vynuogynai!

Kadangi Čilėje atstumai labai dideli, keliautojai dažniausiai skuba aplankyti vyno daryklų, per daug nenutoldami nuo sostinės Santjago. Užsuka į kvapniuoju „Cabernet Sauvignon“ garsėjantį Maipo slėnį, neaplenkia Kasablankos, kur skanauja gerų metų „Sauvignon Blanc“ vynuogių vyno, ar San Antonijaus upių slėnių vynuogynų.

Beje, vyno ūkiuose galima ne tik vyno paragauti, bet ir pasimėgauti skaniais vietiniais patiekalais ar apsistoti pernakvoti, o gal net pagyventi ilgesnį laiką. Čilę garsina ir „Carmenere“ vynuogės, kilusios iš Bordo regiono Prancūzijoje, tačiau ten jau itin retai auginamos.

Per pasaulį su taure vyno

Ne mažiau įdomu ir kitose vyno šalyse. Štai Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje galima apsukti aplink Oklandą arba Pietų saloje pasidairyti Marlboro regione. Kai kurie žinovai tikina, kad čia bene garsiausia pasaulyje „Sauvingnon Blanc“ gamybos vieta, mat klimatas vėsus kaip Luaros slėnyje, o štai saulėtų dienų kur kas daugiau, tad ir vynuogės prisirpsta gerokai geriau, vynas pasižymi išskirtinai stipriais agrastų ir tropinių vaisių kvapais. Galų gale Naujojoje Zelandijoje akį džiugina ne tik taurės turinys – čia verta aplankyti ugnikalnius ir geizerius, vaizdingus kalnus, o juose būtina pasivažinėti ekstremaliais serpantinais, pasigrožėti išskirtine augmenija bei gyvūnija.

Australijoje vyno kelią reikėtų rinktis pagal mėgstamą vynuogių rūšį. Jei norisi „Cabernet Sauvignon“, verta keliauti į Margaret Riverio ar Kunavaros regionus, „Grenache“ ieškoti Maklaren Veilyje. O štai „Shiraz“ (taip čia vadinama „Syrah“) vyno verta pasidairyti Barosos, Viktorijos ar Hanterio slėniuose.

Tiesa, Hanterio slėnis visai šalia Sidnėjaus, tai į jį turistai traukia tuntais. Visa infrastruktūra pritaikyta keliautojams: galima pernakvoti, pavalgyti, yra prigalvota gausybė pramogų, o vyno rūsiai atviri nuo ryto iki vakaro. Beje, čia viskas kainuoja šiek tiek brangiau nei turistų mažiau lankomose vietose.

Pietų Afrikos Respublikoje egzotikos ir gražių peizažų netrūks, net jei visas atostogas paskirsite tik trims vyno keliams palei pat vandenyno pakrantę: Perlo (~Paarl~), Stelenbošo (~Stellenbosh~) ir Franšoko (~Franschoek~).

Beje, Kinijoje, Indijoje ar Libane taip pat yra vynuogynų, vertų keliautojų dėmesio.

Svarbu prisiminti, kad rengiantis keliauti vyno, alaus ar viskio keliu ir norint sutaupyti laiko verta kreiptis į to regiono kelionių agentūras, kuriose išmanantis žmogus imasi viso organizacinio darbo: užsako išskirtinius turus, kartu važinėja, organizuoja nakvynę, pataria, kokio gėrimo ragauti, kur valgyti, ir supažindina su krašto istorija. Tai ypač populiaru Prancūzijoje.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...