2010 Spalio 31

Ekonomikos problemos

Kas mokės už nemokamus Amerikos pietus

veidas.lt

Nuo pat krizės pradžios JAV pasirinko ekonomiškai destruktyvią strategiją, kurios esmė yra mėginti atidėti ekonomines problemas rytojui arba perkelti jas ant užsienio partnerių pečių.

Vos tik ima rimti margaspalvių popierėlių (dažniau vadinamų pinigais) lietus, turėjęs gesinti visas JAV ekonomines problemas, aiškėja, kad popieriaus magija nepadės išspręsti pernelyg realių šalies ūkio bėdų. Vis dėlto JAV centrinis bankas, vadovaudamasis Keinso teorija ir, žinoma, Einšteino beprotystės apibrėžimu, ketina vėl imtis analogiškų kvazifiskalinio kiekybinio skatinimo priemonių, vis tikėdamasis teigiamo rezultato.

Nuo pat krizės pradžios JAV pasirinko ekonomiškai destruktyvią strategiją, kurios esmė – mėginti atidėti ekonomines problemas rytojui arba perkelti jas ant užsienio partnerių pečių. Taip pat niekam ne paslaptis, kad Amerikos “draugelių kapitalizmas” (crony capitalism) krizės akivaizdoje susitelkė pirmiausia stambiojo finansinio kapitalo, o ne ekonominės sistemos ir visuomenės gerovės gelbėjimui.

Yra viena mažytė bėda – nesprendžiamos problemos pasižymi bjauriu dėsningumu ilgainiui didėti. Tai štai Amerika su savo išaugusiomis problemomis yra viena svarbiausių grėsmių tvariam pasaulio ekonomikos atsigavimui. Tiesa, ir kituose pasaulio regionuose yra dešimtys bręstančių labai rimtų problemų, ir kone kiekviena iš jų gali sukelti antrąją, daug didesnę nei prieš porą metų, krizės bangą. Apskritai pasaulio ekonomika yra tarsi eižėjantis užtvankos mūras, kurį bandoma išsaugoti tvirtinant plastilinu, lipniomis juostomis, užkalbėjimais ir dar papildomai pilant vandens aukštupyje.

Bet pamėginkime konkrečiau panagrinėti, kodėl atsinaujinanti krizė Jungtinėse Valstijose ir jų ekonominė politika, tikėtina, bus tas lemtingas užtvankos plyšys. Pats svarbiausias ekonominis reiškinys, nuo kurio reikia pradėti nagrinėti šią pasaulinę krizę, yra kreditas, nes būtent perteklinis skolinimasis sukėlė krizę, o su ja kovoti siekiama, žinoma, toliau skolinantis. Skolinimasis išties nepaprastai galingas finansinis instrumentas, nes leidžia it burtininko lazdelės mostu “spręsti” einamąsias problemas ar “kelti” visuomenės ekonominės gerovės lygį. Taigi skolindamasi JAV vyriausybė pastaraisiais dešimtmečiais sėkmingai didino savo karinę galią ir geopolitinę įtaką, plėtė valdžios sektorių, kūrė brangią socialinės apsaugos ir pensijų sistemą. Nereguliuojamo, pigaus ir nusikalstamai neatsakingo kreditavimo sąlygomis JAV eilinis pilietis įgavo galimybę turėti tokį būstą, kokio antraip niekada nebūtų galėjęs sau leisti.

Maža to, finansų industrija sudarė idealias sąlygas būsto paskolų turėtojams realizuoti užstatyto būsto vertės prieaugį ir už papildomus kreditus dar daugiau vartoti. Dirbtinai išsipūtus vartotojo perkamajai galiai suklestėjo daugybė pramonės šakų, pradedant gyvenamojo būsto statyba, finansiniu tarpininkavimu, baigiant prekyba, restoranų ir pramogų verslu.

Apgaulingi skolinimosi stebuklai

Apskritai skolinimasis išties darė stebuklus, ir pastarieji du dešimtmečiai JAV neretai buvo vadinami didžiosios stabilizacijos laikotarpiu. Nenuostabu, kad JAV ekonominės politikos formuotojai, ypač Alano Greenspano vadovaujamas centrinis bankas, įtikėjo savo antgamtiniais gebėjimais saugiai vairuoti neskęstantįjį Amerikos ekonomikos “Titaniką”.

Remiantis nelogiškai matematizuota, “aukštąja” ekonomikos teorija, įtikėta rinkų gebėjimu tiksliai įvertinti visas rizikas – įsibėgėjo kredito dereguliavimo procesai bei skolinimo sekiuritizacija, t.y. didmeninis skolų vertimas vertybiniais popieriais, daugelį kartų padidinantis bankų skolinimo pajėgumus ir suteikiantis galimybę parduoti skolas mažiau apie rizikas informuotiems investuotojams. Kaip žinome, pašėlusi puota tęsėsi iki 2007 m., t.y. tol, kol buvo realios galimybės Amerikos vartotojui naudoti savo brangstantį būstą kaip bankomatą. Pasikeitus kainų tendencijoms būsto rinkoje, žiauriai sumenko gyventojų galimybės toliau skolintis, ir staiga kilo trilijonų dolerių vertės klausimas: kas už visa tai mokės?

Klausimas, kas už tai mokės, yra visai netikęs, neprograminis. Mat ekonominės politikos formuotojų vadovėliuose atsakymų į tokius klausimus nėra. Pradinė visų ekonominės politikos formuotojų – nuo Lietuvos iki Amerikos – reakcija į krizę buvo grynai refleksinė. Skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius. Tad kol privataus sektoriaus kreditavimas stagnavo, per trejus krizės metus JAV bendroji valdžios skola padidėjo daugiau nei dvigubai, iki 13,7 trln. dolerių (arba 94 proc. BVP).

Iki daugiau nei 10 proc. BVP išpūstas biudžeto defiticitas, didelės tikslinės bankų ir verslo gelbėjimo programos, išplėsta socialinė parama bedarbiams ir skurstantiesiems, beveik iki nulio sumažinos centrinio banko skolinimo normos, daugiau kaip trilijono dolerių vertės kiekybinio skatinimo programa, kurią įgyvendindamas centrinis bankas pirko blogą turtą iš JAV bankų bei vyriausybės obligacijas, – visa tai padėjo pasiekti trapią laikiną stabilizaciją. Tačiau kosminiu greičiu didėjančio valdžios skolinimosi sunokinti žalieji daigai, kaip ir reikėjo tikėtis, vėl vysta. Ne, nieko dramatiško makroekonomikos srityje lyg ir nevyksta: daug ekonomistų, skaitančių ekonomikos atsigavimo ženklus, netgi įžvelgia tą išganingąją V formos raidos perspektyvą.

Atgaivintas finansinis burbulas

Dėl vieno galime būti tikri: kažkieno geras gyvenimas skolon, kaip ir nemokami pietūs, kažkam vis tiek kainuoja. Tik šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje kainuoja anaiptol nebūtinai vien naudos gavėjui. Amerika daugelį metų skolintais pinigais finansavo savo vartojimą, išlaikydama labai aukštus gerovės standartus. Antra vertus, dėl šiltnamio sąlygų, sudarytų prociklinėms ir spekuliatyvinėms veikloms, JAV ekonominių veiklų struktūra išsikreipė, o gamybinis pajėgumas pastaraisiais dešimtmečiais degradavo gamybą perkeliant į kitas šalis. Antai dirbančiųjų gamybos srityje (įskaitant statybos sektorių) sumažėjo nuo 31 proc. visų dirbančiųjų 1970 m. iki 14 proc. šiuo metu.

Ūkiui pasiekus perteklinį įsiskolinimą ir dėl to nukritus visuminei paklausai, daug bumo metais išplėtotų prociklinių veiklų neišvengiamai tapo perteklinės – nuo recesijos pradžios čia užimtų žmonių sumažėjo daugiau kaip septyniais milijonais, nedarbo lygis staiga šoktelėjo iki 10 proc., o realistiškesnis nedarbo lygis, įtraukiantis nusivylusius bedarbius ir dėl ekonominių priežasčių ne visą darbo dieną dirbančiuosius, svyruoja arti ekonominės depresijos sąlygas atitinkančių 17 proc. aukštumų.

Taigi jei makroekonominiu požiūriu kreditas yra priemonė iš oro sukurtais pinigais paskatinti visuminę paklausą ir ūkio plėtrą, tai, kaip matome, neatsakingo jos naudojimo socialinės pasekmės būna skaudžios.
JAV bedarbiai ar sumažintas algas gaunantys darbuotojai yra anaiptol ne vieninteliai, mokantys už praeities ekonominius nesubalansuotumus. Finansų rinkos dalyviai, pirmiausia netvarią amerikietišką svajonę tiesiogiai kreditavę bankai, bet taip pat būstu garantuotų ir kitų išvestinių finansininių instrumentų turėtojai, pensijų fondai, JAV vyriausybės obligacijų turėtojai ir net paprasčiausi investuotojai į akcijų rinką – vieni daugiau, kiti mažiau nukentėtų, jei su JAV nekilnojamojo turto rinka susietas toksiškas finansinis turtas būtų teisingai įvertinas. Aišku, tokiu atveju pasaulinėje finansų rinkoje liktų labai mažai sveikųjų.

To neatsitiko, nes nuo krizės pradžios JAV vyriausybė įgyvendino maždaug 4,5 trln. dolerių fiskalinį stimulą, o JAV centrinis bankas organizavo dar maždaug 1,5 trln. dolerių kvazifiskalinį skatinimą, siekė pakelti finansinio turto vertę, sumažindamas palūkanų normas bei imdamasis įvairių herojiškų rinkos manipuliavimo veiksmų.

JAV vyriausybės ir centrinio banko vykdomas rinkų gelbėjimas išties lėmė dramatišką pasaulio finansų rinkų atsigavimą per pastaruosius pusantrų metų ir de facto atgaivintą finansinį burbulą, o krizę sukėlę ir išgelbėti JAV bankai vėl dalijo darbuotojams rekordines premijas. Bet ar skolininkų ir finansų sistemos gelbėjimas iš oro sukurtais pinigais iš tiesų didina skolininkų gebėjimą grąžinti tikras skolas? Nelabai.
Kiekybinio skatinimo pinigai nusėdo bankuose perteklinių rezervų forma ir nepasiekė namų ūkių ar verslo, nes bankai nenori kredituoti, o vyriausybė prisiskolintais pinigais daugiausia kompensavo smukusias mokestines pajamas bei didino socialines išmokas. Verslo skatinimo ir darbo vietų kūrimo programos buvo iš esmės niekinės. Labiausiai norėta, kad daugiatrilijononis ekonomikos gelbėjimas vėl užkurtų JAV ekonomikos variklį. Variklis neatgijo.

Antra vertus, be galo sunku patikėti, kad tarp vadinamųjų keinsistų būta tokių svajoklių, gal net sakytume – lunatikų, kurie galėjo iš tikrųjų tikėti, kad per metų metus visiškai išbalansuota ekonomika imtų rodyti gyvybingumo ženklus be jokio struktūrinio persitvarkymo, o tiesiog reaguodama į fiskalinį ar monetarinį stimulą. Taigi rezultatas toks, kad už keletą riebių trilijonų dolerių porą metų išlaikyta status quo ir “nusipirktas” netvarus bei tikrojo ūkio pajėgumo neatitinkantis BVP rodiklis.

Kadangi neįgyvendinta jokių rimtų struktūrinių reformų finansų sektoriuje ar realioje ekonomikoje, pinigai yra tarsi įsiurbti į juodąją skylę, šalies įsiskolinimas padidėjęs, šalies finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizika – taip pat.

Priešingai nei Europoje, savanoriško diržų veržimosi kelias JAV niekada rimtai nebuvo svarstomas. Atvirkščiai, elgiamasi taip, tarsi rytojaus iš viso nebūtų.

JAV pasirinko kitą kelią – jos toliau kosminiais tempais skolinasi, spausdina pinigus ir taip be skrupulų kasasi po savo valiutos pamatais.

Vis dėlto ekonomikos teorija sako, kad didelių struktūrinių problemų nepavyks išspręsti pasitelkus magiškuosius spausdintuvus. Neatsakingi JAV veiksmai galiausiai sukels rinkose tam tikrą struktūrinį lūžį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...