2014 Balandžio 07

Evaldas Labanauskas

Kaip ginsime Lietuvą?

veidas.lt


Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė suvokti, kad mūsų šalies gynyba – tai ir mūsų reikalas, o ne tik sąjungininkų.

Dar prieš kelerius metus vos ne juokais kalbas apie 2 proc. BVP skyrimą gynybai nuleidusi prezidentė Dalia Grybauskaitė dabar pati tapo partijų susitarimo dėl gynybos finansavimo didinimo iniciatore. Dokumente įsipareigojama siekti, kad kasmet nuosekliai būtų didinamos lėšos krašto apsaugai ir kad jos 2020 m. pasiektų 2 proc. šalies BVP.
Norisi tikėtis, kad šį kartą tai nebus vien tik pažadas, kaip nutiko 2012 m., kai politinių partijų buvo pasirašytas praktiškai toks pat dokumentas.
Vis dėlto net ir 2 proc. BVP gynybai nenumaldys skeptikų. Kaip tradiciškai krepšinyje, taip dabar ir karyboje dažnas pradėjo jaustis tikru ekspertu. Tiek parako šiek tiek uostę, tiek visai nieko bendro su karyba neturintys dažnai yra griežtos nuomonės: nesvarbu, kiek bus skirta armijai, Baltijos valstybės – neapginamos. Maža to, didelė dalis net netiki, kad pagalbos sulauktume iš savo NATO ir kitų Vakarų valstybių sąjungininkų. (Tai parodė ir ankstesnė “Veido” apklausa.)
Bet palikime tokius “ekspertus” prie “Delfi” ir kitų interneto portalų komentarų skilties. Tegu savo tariama išmintimi dalijasi ten. Pažvelkime rimčiau į Lietuvos gynybą. Kokia ji yra ir kokia galėtų būti?
Vienos politinės stovyklos atstovai įsitikinę, kad reikia grąžinti teritorinės gynybos principą ir privalomąją tarnybą, kuri parengtų gyventojus visuotinei šalies gynybai. Esą Čečėnijos karai, kai daug mažesnės, bet nuo vaikystės su ginklais draugaujančių čečėnų savanorių pajėgos sugebėjo ilgai ir atkakliai priešintis profesionaliai Rusijos armijai, šią teoriją tik patvirtina.
Kiti tikina, kad Lietuva žengia teisingu profesionalios kariuomenės ir ekspedicinių specialiųjų pajėgų kūrimo keliu. Neva 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karas, kai mobilizuoti ir tik šiek tiek apmokyti gruzinai tapo lengvu grobiu, įrodo, kad karus laimi tik profesionalių karių pajėgos.
Panašūs ginčai vyksta ir dėl Lietuvos armijos ginkluotės.
Bet kokiu atveju, tikintis, kad šį kartą partijų susitarimas dėl gynybos finansavimo didinimo nėra tik tuščia deklaracija, reikia apsispręsti, kur ir kaip reikėtų leisti tuos 2 proc. BVP.
Šiame numeryje “Veidas” iškelia gan netikėtą mintį – laikas Lietuvai įsigyti puolamosios ginkluotės, tai yra trumpo nuotolio balistinių raketų sistemas. Jos ne tik būtų dar viena atgrasymo priemonė, bet ir karo atveju galėtų užtikrinti adekvatų atsaką agresoriui bei sugebėtų neutralizuoti kliūtis NATO sąjungininkams ateiti į pagalbą Baltijos valstybėms. Ir tai nėra tik svajonė.
Ši idėja, kaip ir bendrai Lietuvos gynyba, galėtų būti rimta Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos diskusijų tema. Taip būtų Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų šalyse, tačiau Lietuvos laukia nyki prezidento rinkimų kampanija. Kaip rašoma kitame šios savaitės “Veido” straipsnyje, audringų ir argumentuotų diskusijų tikrai svarbiomis šaliai temomis laukti neverta. Aiški viena rinkimų favoritė, o kiti kandidatai tikriausiai net patys netiki savo galimybėmis laimėti ir guodžiasi vienintele viltimi bent įgelti D.Grybauskaitei.
Tad veiksmo, aistrų ir netikėtą finalą vargu ar pamatysime. Filmas “Lietuvos prezidento rinkimų kampanija” bus nuobodus. Kita vertus, jei prisiminsime 2002 m., kai įspūdinga rinkimų kampanija į prezidento postą atvedė Rolandą Paksą, gal taip ir geriau.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Evaldas Labanauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...