2014 Spalio 27

Evaldas Labanauskas

Pamirštas ginklas prieš Rusijos propagandą

veidas.lt

Rusijai pademonstravus savo informacinio karo gebėjimus Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, nuaidėjo raginimai kurti bendrą objektyvią informaciją pateikiančią televiziją. O gal imkimės socialinės žiniasklaidos?

Evaldas Labanauskas

Jungtinės Amerikos Valstijos

Rusijos propagandinė galia visu grožiu išryškėjo prasidėjus neramumams Ukrainoje. Nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas, dabar, tikėtina, besišildantis pragaro dervos katile, tikriausiai sprogo iš pavydo stebėdamas Rusijos propagandos išmonę, profesionalumą ir efektyvumą, kuris net Lietuvoje tapo ne vieno užstalės ar net šeimos konflikto priežastimi. Vienintelis dalykas, ką sugebėjo Lietuva, tai šiek tiek riboti pagrindinius Rusijos propagandos šaltinius – televizijas. Ir tai šiek tiek, nes, pavyzdžiui, verslo skaidrumo tradicijų puoselėtojai, bet kartu pelningos Rusijos rinkos nenorintys prarasti skandinavai spjovė į Lietuvos institucijų sprendimus ir atsisakė blokuoti rusiškus kanalus.

Kita idėja, kurią suskubo kelti daugelis, buvo televizijos kanalas, skirtas rusakalbiams. Mintis įdomi, bet ji netruko pasiklysti Baltijos valstybių tarpusavio ginčuose, o ir dosnieji eurobiurokratai atsisakė šiai kilniai idėjai skirti finansavimą. Mat apskaičiavo ar net paprasčiausiai pasižiūrėjo, kiek Rusija skiria savo propagandos mašinai (vien televizijos „Russia Today“ biudžetas siekia apie 300 mln. dolerių per metus). Be to, juk jau yra Europos Komisijos remiamas „Euronews“ kanalas, transliuojamas ir rusų kalba.

Taigi dar vienas pralaimėjimas, arba vėl galime raudoti, kad buvome palikti „vienui vieni“. Tačiau gal pati idėja buvo nuo pat pradžių pasmerkta? Visų pirma televizija – tai didelės išlaidos, o kokybiška televizija – tai milžiniškos išlaidos.

Antra, rusakalbiams skirta televizija turėjo būti atsvara Rusijos propagandai, tai yra gynybinė priemonė. Ar tikrai informaciniame kare gynyba yra efektyvi priemonė? Manyčiau, kad posakis „geriausia gynyba yra puolimas“ – tinkamiausias kalbant apie informacinį karą. Be to, ar kiekiu, kokybe ir profesionalumu šis kanalas sugebėtų „būti atsvara“ Rusijos televizijų srautui? Gruzija taip pat kūrė televiziją rusų kalba, kurią bandė transliuoti Kaukaze ir Rusijoje, bet… ar kas girdėjo apie rezultatą? Ar atsimena kas tokią televiziją?

Trečia, ar tikrai televizija yra ta priemonė, kuri paveiks? Taip, televizija paveikia vis dar daug žmonių, bet dauguma jų, pagal amžiaus kategoriją, yra gimę Sovietų Sąjungoje. Ar įmanoma pakeisti tos kartos pasaulėžiūrą arba priversti juos, kad neplyšautų „Я рождён / В Советском Союзе, / Сделан я в СССР!“ („Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, pagamintas aš SSRS“)?

Tad gal geriau palikti juos ramybėje, susikoncentruoti į naująją kartą ir parodyti jai, kas iš tiesų yra ta šalis, kurią jų tėvai atsimena su nostalgija ar romantizuoja ją atkurti bandantį Kremliaus valdovą.

Kalbu apie socialinės žiniasklaidos barą – tinklus „Facebook“, „Twitter“, „Odnoklasniki“ ar „Vkontakte“. Pastarasis laikomas populiariausiu tinklu posovietinėje rusakalbių erdvėje ir turi 270 mln. vartotojų, tarp kurių nemaža dalis rusakalbių Baltijos valstybėse.

Vienas pagrindinių argumentų – aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose kainuoja palyginti nedaug. Žinoma, tam reikalingi ištekliai, bet jie nepalyginami su televizijos kainomis.

Be to, socialinė medija įtraukia, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau į turinio kūrybą ir platinimą įsitrauks vis daugiau žmonių.

Šioje vietoje susiduriame su antru pagrindiniu socialinės žiniasklaidos pranašumu informaciniame kare: socialinė žiniasklaida panaikina tradicinės žiniasklaidos monopolį – vartotojai tampa ne tik naujienų gavėjais (objektais), bet ir kūrėjais (subjektais).

Nereikia manyti, kad visi rusai pasmerkti tikėti propaganda, kurią jie girdi per rusiškus televizijos kanalus. Socialinė žiniasklaida yra rimtas ginklas prieš oficialią, Kremliaus kontroliuojamą televiziją, ypač jei jaunoji karta nėra pratusi žiūrėti į televizoriaus ekraną tarsi į altorių.

Negana to, socialinę žiniasklaidą režimui sunku kontroliuoti. Pavyzdžiui, prasidėjus protestams Honkonge, kur ir taip labai griežta interneto cenzūra, Pekinas blokavo keletą socialinių tinklų, tarp kurių ir „Instagram“ ar „Twitter“, tačiau studentai komunikacijai ir mobilizacijai suskubo naudoti kitas programines priemones. Vykstant revoliucijai Egipte autoritarinis Hosni Mubarako režimas atjungė ne tik internetą, bet ir mobilųjį ryšį, tačiau socialinė medija sugebėjo gyvuoti net ir tokiomis sąlygomis.

Taip, būtent Arabų pavasaris, kurio metu buvo nuversti autoritariniai režimai Egipte ir Tunise, o kitose arabų šalyse prasidėjo šiokios tokios permainos, gali būti tam tikras modelis Lietuvai, kuri bando vadintis išmaniąja šalimi. Įvykiai arabų šalyse vadinami „Facebook“ ar „Twitter“ revoliucijomis.

Pasak JAV akademinės bendruomenės, kuri labai rimtai analizuoja bei nagrinėja „Facebook“, „Twitter“, „YouTube“ ir pan. vaidmenį dabartinėje visuomenėje, socialinė žiniasklaida suvaidino lemiamą vaidmenį Arabų pavasario metu. Pripažįstama, kad tiek Egipte, tiek Tunise socialinės medijos ar net interneto vartotojų dalis sudarė palyginti nedidelį procentą, tačiau jie buvo aktyviausia visuomenės dalis. Jei pasiturinčios šeimos, išsilavinęs, miestų elitas nuspręs, kad reikia keisti režimą, šis bus nuverstas.

Būtent todėl Rusijos opozicionieriai, tokie kaip Aleksejus Navalnas, aktyviai persiorientavo į socialinę žiniasklaidą.

Bet Kremlius nesnaudžia ir jau perėmė „Vkontakte“ kontrolę, o viena priežasčių, kodėl vienas turtingiausių Rusijos žmonių Vladimiras Jevtušenkovas atsidūrė už grotų, gali būti ir ta, kad jis kontroliavo didžiausią mobiliojo ryšio operatorių MTS. Be to, artimiausiu laiku bus blokuojami „Facebook“, „Twitter“ ir „Google“ – įstatymo pataisos, kurios tai įgalins, jau priimtos, liko tik techninis procesas.

Vladimiro Putino režimas puikiai suvokia, kas yra jo Achilo kulnas. Ar jam pasiseks visiškai izoliuoti Rusiją nuo socialinės žiniasklaidos – abejotina, nes, pavyzdžiui, Kinijoje „Facebook“ tinklas irgi blokuojamas, bet kartu egzistuoja daug galimybių juo naudotis ir ten. Protestuotojai Honkonge pademonstravo, kad yra gausybė būtų apeiti draudimus.

Pavyzdžiui, JAV į kovą su „Islamo valstybe“ jau įsitraukė ir per socialinius tinklus bei kitą elektroninę mediją. Specialus Valstybės departamento skyrius „Twitter“, „Tumblr“, „YouTube“ ir „Facebook“ tinkluose paneigia islamistų teiginius, viešina jų žiaurumus, nusikaltimus, įsitraukia į diskusijas.

„Gebėjimas bent vienam jaunuoliui sutrukdyti prisidėti prie „Islamo valstybės“ ir nužudyti tūkstančius žmonių turi vertę. Bet kaip tai įvertinti? To neįmanoma suskaičiuoti pinigais. To neįmanoma pervertinti“, – „The New York Times“ apie savo darbo prasmę sakė minimo projekto vadovas, valstybės sekretoriaus pavaduotojas Richardas A.Stengelis, kuris anksčiau buvo „Time“ žurnalo redaktorius.

Šis pastebėjimas puikiai pritaikomas ir Lietuvoje ar kitose Baltijos valstybėse, kai kalbama apie prevenciją prieš penktosios kolonos susiformavimą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Evaldas Labanauskas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. oi, oi, oi oi, oi, oi rašo:

    Labai nebaisūs būtų tie rusų kanalai, jei patys nešmeižtume partizanų (kad jie mokytojas šaudė ir, kad jų kova buvo beprasmė, o amerikonai nepadėjo – čia “žino” visi, o kad Lietuvoje rusų pocentas mažiausias, pasirodo, reikia dėkoti Sniečkui), jei būtų paneigta jog Smetona per upelį bėgo, jei jūsų savaitraštis pradėtų aprašinėti tarpukario Lietuvos pasiekimus, nes dabar visi virš trisdešimties aiškina, jog balanos gadynė tada buvo, jei knygnešiai nebūtų padaryti pasakų herojais. Gal atsirastų tas pasididžiavimas, kai būtų tam išdidumui į ką atsispirti?
    Dabar valstybė yra visiškai sutapatinta su Vilniumi, kad vyksta Lietuvoje, kodėl regionai miršta irgi visai nekalbama. Gal tai irgi kolūkiečius-budulius (taip regionų žmones, net “nepriklausomi” leidiniai vadina) skatina rusais žavėtis?
    Atplaukė “Nepriklausomybė”. ar bent koks leidinys parašė apybraižą apie tikrajį šio reikalo didvyrį Sekmoką?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...