2011 Kovo 28

Recenzija

Juoda dėmė pasaulyje

veidas.lt

Kas tai? Kažkoks simbolis? Mėnulyje matoma skylė? Ugnikalnio viršūnė? Ne… Tai – Šiaurės Korėjos vaizdas iš kosmoso. Galbūt daugelis yra girdėję apie šią šalį, bet ne tiek, kiek parašyta Barbaros Demik knygoje „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“. Knyga anglų kalba pasirodė 2009 metais, neseniai sulaukėme ir lietuviško šios knygos vertimo. Pažymėtina, kad autorė ne menininkė, o žurnalistė, dirbanti „The New York Times“ dienraštyje, taigi knygos stilius gana savitas – lakoniškas, bet įtaigus istorinių įvykių pasakojimas čia persipina su meniškai aprašyta meilės istorija, kasdieninio gyvenimo smulkmenomis.

Nors paskutiniu metu knygų įvairovė gana didelė, pastaroji visgi stebina. „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“ – tai žurnalistės per septynerius metus surinkti straipsniai, pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos atsiminimai ir nuoskaudos. Rinkinys iš tiesų originalus. Visų pirma – tai ne grožinė knyga, pasakojanti gyvenimo peripetijas, o publicistinis romanas, paremtas tikrais faktais. Tikri įvykiai, pabėgėlių išgyvenimai įsuka į šiaurės korėjiečių kasdienybę, kuri toli gražu neprimena XXI amžiaus. Kaip pati autorė teigia, tai tarsi šeštajame dešimtmetyje sustingusi kapsulė.

Skaitytojas perkeliamas į pribloškiantį pasaulį. Ši knyga – tarsi akstinas susimastyti apie savo gyvenimą, vertybes ir džiaugtis mažais dalykais. Sunku patikėti, kad tai, kas rašoma knygoje, gali būti realybė. Ar kada nors pagalvojame apie gyvenimą, kuriame nėra elektros? Būname pasipiktinę, jei ji dingsta nors 30 minučių. Ką jau kalbėti apie ilgesnį laiką… O Šiaurės Korėjoje tai įprasta. Žmonės skendi tamsoje ištisas dienas, „tačiau tamsa turi ir savų privalumų. Ypač jeigu esi paauglys ir susitikinėji su tuo, su kuo kiti tavęs neturėtų pamatyti“, – teigia Barbara Demik. Kad visa tai tikra, gali paliudyti ir šiandienos įvykiai. Nors apie Šiaurės Korėją kalbama nedaug, televizijoje ir spaudoje retkarčiais šmėkšteli reportažai, straipsniai apie šalies gyvenimą. Būta pasakojimų, kad iš Šiaurės Korėjos atvykę sportininkai vežami autobusuose, kurių langai užtraukti žaliuzėmis, kad nematytų, kas vyksta aplinkui, tiksliau – kad nepamatytų, jog kitur žmonės gali gyventi geriau. Jie „uždaromi“ viešbučio kambariuose, kuriuose draudžiama žiūrėti televiziją. Kaip teigiama knygoje, Šiaurės Korėjoje leidžiama žiūrėti tik nacionalinę programą, kitu atveju laukia pati baisiausia bausmė – mirtis. Sunku patikėti, kad tokie dalykai dedasi civilizuotame pasaulyje. Ką jau kalbėti apie sluoksnių pasiskirstymą, kai prastesnės kilmės žmogus ir visa jo šeima negali baigti mokslų, gauti darbo. Knygoje autorė kontrastingai aprašo abi Korėjas, kažkada buvusias viena valstybe. Tai – kaip diena ir naktis. „Čia [Pietų Korėjoje] gaminami daiktai, iš kurių daugelio šiaurės korėjiečiai nepažintų: kompiuterių monitoriai, kompaktinės plokštelės, skaitmeniniai televizoriai, atminties kortelės. (Pasak populiariausios statistikos, ekonominis skirtumas tarp Korėjų yra mažiausiai keturis kartus didesnis, negu tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų jų susijungimo metu 1990 aisiais.)“ – rašo žurnalistė. Reikėtų pabrėžti, kad knygoje gausu faktų, liudijančių istorinius įvykius nuo tada, kai Korėja skilo į dvi dalis. Skaitytojas čia ne tik supažindinamas su istorija, bet ir giliai sujaudinamas dėl šalyje vyraujančio bado, energetinių išteklių stygiaus, žmonių nelygybės. Viso to priežastis – Vado kultas ir absurdiška propaganda. Šiaurės korėjiečiai nežino, kas yra jų gimtadienis, mat šalyje švenčiamas tik vienas – brangiojo Vado – gimtadienis. Tai korėjiečiams didžiausia šventė, nes tuomet jie gali pasimėgauti mėsa, kurios paprastai nebūna. Šiaurės korėjiečiai maitinasi kukurūzais, kurie vėliau taip pat ribojami, tuomet kalnuose renka žoles, kad galėtų bent šiaip taip prasimaitinti, galiausiai žmonės išsenka, jų oda ima luptis dėl maisto trūkumo, o vėliau – tūkstančiai žmonių miršta, nes išvis nebeturi ko valgyti. Nepaisydami nepritekliaus, šalies gyventojai, paveikti propagandos, dievina savo brangųjį Vadą, kasdien jį garbina lyg jis būtų pasaulio valdovas. Geriausiai tai atsiskleidžia pasakojimuose po Vado mirties. „Ponia Song nustėro. Ji pajuto, kaip kūnu perbėgo elektra, – tarsi budelis būtų pervėręs strypu. Ji taip jautėsi tik kartą gyvenime, prieš keletą metų, kai jai pasakė, kad mirė motina, bet tada toji mirtis nebuvo netikėta.“ Visi žmonės (kai kurie ir netikėdami tuo, kas vyksta) verkia, sielvartauja ištisas dienas ir naktis, klūpodami priešais Vado paminklą, kitaip jie būtų pasmerkti ir netgi nužudyti. Kai kurie netgi ima badauti ir miršta, mat nemato gyvenimo prasmės be savo Dievaičio. Negana to, iki alpimo verkia vaikai, nes motinos yra primokiusios, kad, jei neverks, jie bus blogi žmonės. Tokia taktika, nuo mažens brukama ideologija sukrečia. Žinoma, kai kurie epizodai knygoje netgi sukelia šypseną. Pavyzdžiui, mokyklose vaikams pateikiamos užduotys taip pat atspindi ideologiją: „Aštuoni berniukai ir devynios mergaitės dainuoja himną pagerbdami Kim Il-sungą. Kiek vaikų dainuoja iš viso?“ arba „Trys Korėjos liaudies armijos kareiviai nužudė trisdešimt amerikiečių kareivių. Po kiek amerikiečių kareivių nužudė kiekvienas kareivis, jeigu jie visi nužudė po vienodą kiekį priešo karių?“ Iš tokių uždavinių sąlygų matyti, kaip valdžia nuo mažens nuteikinėja vaikus prieš JAV ir kitas tautas, kaip garbinamas Vadas ir pan. Nelengva patikėti, kad tai gali būti tiesa. O tai tik maža kruopelytė to, kas pasakojama knygoje.

Knyga giliai persmelkta žmonių likimo, kur matyti ne tik skaudūs smūgiai, bet ir žavi meilės linija. Deja, ji taip pat dėl sunkios padėties šalyje turi nutrūkti. Čia, šioje paslaptingoje šalyje, meilė yra kitokia. Sunku įsivaizduoti, kad bučiniai viešoje vietoje yra kažkas nerealaus. Tačiau kvapą gniaužiantys susitikimai, dviejų jaunuolių meilė sujaudins bet kurį, paėmusį šią knygą. Herojų drąsa ir ryžtas atskleidžia šiaurės korėjiečių pasiaukojimą dėl laisvės. Barbara Demik čia prasmingai cituoja vengrų poeto Sandoro Petofi eilėraščio ištrauką, kurią itin mėgo vienas iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių: „Laisvę ir meilę / Aš privalau turėti. / Už savo meilę aš paaukosiu / Gyvenimą. / Už laisvę aš paaukosiu / Savo meilę.“

Nepaisant bado, totalitarinio rėžimo ir kitų negandų, šiaurės korėjiečių neapleido laivės troškimas, taurūs jausmai. Knyga intelektuali, prikaustanti dėmesį, joje vyrauja minties ir jausmo sintezė, tad ji sudomins (ir sukrės) ne tik tikrų įvykių mėgėjus, bet ir romantikus.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...