2010 Kovo 30

Somaly Mam

Prarastos nekaltybės kelias

veidas.lt

“Baltų lankų” leidykla netrukus skaitytojams pateiks sukrečiančios dokumentikos kūrinį, kurį autorė skiria tūkstančiams mažų Kambodžos mergaičių, kasmet parduodamų į prostitucijos vergiją. Pačiai autorei, kai ją pardavė, buvo šešiolika. Ši ištrauka ir pasakoja apie Somaly Mam tragedijos pradžią.

Atvažiavo vyras, mačiau, kaip jis kalbasi su tetule Pove. Ji davė ženklą Momai, o ši tarė: “Verčiau jau žinok, kur esi. Čia viešnamis. Daryk, ką lieps, arba jie tave primuš.” Paskui atsistojo ir išėjo. Pasirodė kitas vyras, o tetulė Povė jam pasakė: “Ši jauna paukštytė ką tik iš kaimo”.

Kampe, prie pat sienos, stovėjo lova, atskirta sarongų pertvara. Vyras nužingsniavo tenai. Tetulė Povė atėjo manęs nuvesti, o kai pasakiau “ne”, trenkė man per galvą. “Taip ar ne, – vis tiek tai darysi”, – išrėžė ji.
Jos vyro, Li, tuo metu nebuvo, bet sukinėjosi jo sargybiniai.

Į kambarį įžengiau siaubingai išsigandusi, taip, tarsi būčiau užrakinta kartu su išbadėjusiu laukiniu žvėrimi. Vyras buvo aukštas, su marškinėliais, įkopęs į ketvirtą dešimtį – galbūt policininkas, o gal darbavosi biure. “Nusirenk ir nesipriešink, noriu, kad nereikėtų tavęs žaloti”, – pasakė.

Buvau iš kaimo – Flok Čhrove niekas niekuomet nenusirengdavo visų drabužių iš karto. Maudydavomės su drabužiais, o persirengdavome po sarongu. Apsinuoginti tikrai negalėjau, bent jau ne matant nepažįstamam žmogui. Priešinausi, o jis mane prievartavo. Bet lengva nebuvo, nes aš nepasidaviau.

Tad jis tai pakartojo dar kartą, kad mane pamokytų. Kai baigė, mano nosis ir burna sruvo krauju, o aš jaučiausi tokia purvina – visa išterliota krauju ir sperma. Aušo rytas, ir išeidamas jis pasakė: “Susitiksime vakare”.

Grįžome į tetulės Nopos butą, kur apsiprausiau ir pamiegojau. Seneliui už tai, ką man padarė, jaučiau juodų juodžiausią neapykantą. Vakare atėjo metas pasidažyti ir keliauti vėl ten pat. Kai atėjome pas tetulę Povę, ji pasakė: “Daugiau taip nesielk. Atidaviau tave tam vyrui, nes jis labai geras, ir žinojau, kad tavęs nesužalos, kaip būtų padarę kiti”.

Atmenu, kitas vyras buvo tetulės Povės vyras Li. Jis buvo storas ir stiprus, o kai atsisakiau, čaižė mane diržo sagtimi. Tarnaudamas kareiviu, per sprogimą neteko pėdos, tad vaikščiojo su ramentu, be to, buvo barzdotas. Trankydamas mane jis sulaužė savo ramentą ir tąnakt mane išprievartavo, o paskui tą patį padarė ir du jo sargybiniai. Vienas sargybinis – khmeras išpurtusiu kaip alkoholiko veidu, o kitas – atšiauraus veido kinas, kurio kūnas buvo siaubingas – perdžiūvęs, tarsi apsivijęs iššokusiais raumenimis.

Kambodžiečiai yra žiaurūs, gali primušti negyvai. Tik jau netikėkite tomis pasakomis apie švelniąją khmerų šypseną. Kambodžiečiai vyrai geba atrodyti švelnūs, bet kai supyksta, gali užmušti plikomis rankomis.
Po visko mane nutempė į rūsį. Ten laikė gyvates ir skorpionus. Šie nebuvo skirti mums galabyti, veikiau jau įbauginti. Patalpa buvo maža, tamsutėlaitė ir dvokė išmatomis. Mane surišo, o prieš išeidami užvertė gyvatėmis.

Tai buvo bausmių kambarys. Dažnai ten pakliūdavau, nes buvau “sunkus atvejis”. Klientai sakydavo, kad aš negraži arba kad piktai į juos pasižiūrėjau – dažnokai manimi skųsdavosi. Kitos merginos šnabždėjosi, kad anksčiau tame rūsyje yra mirę žmonių, ir bijodamos dvasių šiurpdavo vien nuvestos laiptais žemyn. Bet aš vaiduoklių nebijau. Mirusieji manęs negąsdina. Verkdavau, bet vien todėl, kad neturėjau tėvų, kad buvau bejėgė, kad mane mušė ir prievartavo ir kad buvau išbadėjusi ir pervargusi. Verkiau dėl to, kaip jaučiausi, o ne iš skausmo.

Verkiau iš apmaudo, nes negalėjau jų išžudyti. Senelio, sargybinių, netgi savo tėvų, palikusių mane srėbti šios košės. Man taip trūko tikrosios motinos meilės, kad nekenčiau jos už tai, kad jos ten nebuvo. Meilės mano gyvenime nebuvo.

Nežinau, kada jie mane išleido, – praėjo išties daug laiko – tikriausiai prasėdėjau ten visą kitą dieną. Kai pagaliau Moma mane išsivedė, atrodė, kad kojos nebeklauso. Tetulė Nopa buvo taip ant manęs užsirūstinusi, kad išrėžė: “Valgyti negausi”, bet aš ir taip nenorėjau. Tetulės Nopos mušimo išvengiau vien todėl, kad ją sustabdė Momos mama, – jau buvau gavusi pakankamai, pasakė ji. Tai buvo tiesa, man net akyse dvejinosi. Ji privertė mane kiaurą dieną kuopti butą ir neleido pamiegoti, nes nieko neuždirbau. Moma manęs pagailėjo ir patepė žaizdas peroksidu. Ji žinojo, kaip aš jaučiuosi.

Paskui priėmiau klientus. Neturėjau pasirinkimo.

Dieną gyvendavome tetulės Nopos bute. Vėliau atvažiavo ir trečioji mergina. Tetulė Nopa rinko “šviežieną” – parūpindavo merginų tiesiai iš kaimo. Mat turėjo ryšių. Tačiau ji nuomojo kambarius garbingiems žmonėms ir nenorėjo, kad jos bute sukiotųsi klientai, tad vakarais nuvesdavo mus į tetulės Povės viešnamį.
Mes priklausėme tetulei Nopai, bet visus verslo reikalus tvarkė tetulė Povė. Manau, kad tetulė Nopa atseikėdavo jai dalį pelno. Abi tetulės buvo mybonės – moterys, kurių verslas – prekyba prostitutėmis. Jos mus prižiūrėjo, maitino, rengė (tiesa, už tai turėdavome atidirbti) ir su mumis gyveno. Naktimis mus išnuomodavo.

Vienas prostitutes tokioms šeimininkėms parduoda tėvai ar giminaičiai, kitas – jų pačių vyrai. Kaina priklauso nuo jų naujumo ir grožio, taip pat nuo pardavėjo gudrumo ir ryšių. Nūdien kai kurios merginos į prostitucijos vergiją patenka pagrobtos, bet nemanau, kad taip dažnai nutikdavo mano jaunystėje. Daugelis merginų, gyvenusių tetulės Povės namuose, buvo tarsi koks įkeistas turtas skolai grąžinti. Jos turėdavo dirbti tol, kol padengdavo visas šeimos skolas – nebent šeimos ir vėl prasiskolindavo ir taip pratęsdavo dukrų vergiją.

Kai padirbėji viešnamyje, tavęs niekas nebenori priimti atgal. Kambodžoje prostitutė vadinama srei kouc, tai reiškia “sulaužyta moteris”, sulaužyta negrįžtamai ir nepataisomai. Esi žlugusi amžiams, o šeima tavęs gėdijasi. Niekas nenori, kad žmonės sužinotų, jog šeimoje yra prostitutė.

Klientai buvo siaubingi. Jiems mes tebuvome mėsa. Sakydavo: “Sumokėjau krūvą pinigų, o tu net negraži”, ir tėkšdavo į sieną. Kai kuriems patiko mus skaudinti, ir tai jie darydavo dėl smagumo. Jie buvo nešvarūs. Smirdėjo. Jų nešvara įstrigo atmintin kaip pats bjauriausias dalykas. Nešvara ir smarvė.

Žiauriausiai elgėsi kareiviai ir atitarnavę kareiviai. Jie buvo pritvinkę ypatingo pykčio ir nuožmumo. Tiesiog jautei, jog tas pyktis yra toks nevaldomas, kad jie bet kurią akimirką gali tave pribaigti. Prisimenu vieną vyrą, tarnavusį Li, jam per sprogimą buvo nutrauktos abi kojos ir likusios tik bigės. Jis buvo visai pamišęs. Tebesapnuoju apie jį košmarus.

Stengiausi niekuomet nežiūrėti klientams į akis. Neapsimetinėjau, kad jie man patinka. Užsimerkdavau, o dažnai ir pravirkdavau, nors niekam tai nerūpėjo. Klientai buvo policininkai, parduotuvių savininkai, kareiviai, statybininkai. Jauni ir seni. Kartais – sunkvežimių ar tolimųjų reisų vairuotojai, ar taksistai, kurie nuomojosi gultus ant šaligatvių greta centrinio turgaus. Ten tebuvo gultai, pinti paaukštinimai su tinkleliais nuo uodų, išsineštais nakčiai (tokį tinklelį buvo galima išsinuomoti už maždaug dvidešimt penkis amerikietiškus centus). Buvimas su klientu ant tokio gulto žemino dar ir kitaip.

Gana dažnai pasitaikydavo, kad vienas vyras, dažniausiai kinas, išsinuomojęs vieną iš mūsų, nusivesdavo į kambarį, kur jau laukdavo dešimt ar dvidešimt kitų vyrų. Kai tie patys žmonės sugrįždavo vėl, mes vis tiek būdavome priverstos eiti su jais, nors ir žinojome, kas mūsų laukia. Jei neidavome, mus bausdavo.
Mūsų veidus dengė tirštas, baltas grimas – kaip geišų, tokia pasta, kurią sumaišydavome iš baltos tailandietiškos veido pudros ir kokosų aliejaus. Šis grimas nubalindavo odą, – to troško klientai – ir paslėpdavo mėlynes.

Blogiausia buvo tai, kad aš nuolat jaučiausi labai nešvari. Tetulės Povės viešnamis buvo šlykštus, gatvės – šlykščios, lovos – šlykščios. Užuodžiau, kaip dvokiu sperma. Nepakenčiu to tvaiko. Kartais net dabar jis mane užplūsta, dažniausiai po pokalbio su mergina, papasakojusia apie savo, kaip prostitutės, patirtį. Tai niekuomet nenutinka per patį pokalbį – merginai reikia, kad aš tvardyčiausi, kad ją išklausyčiau. Bet po jo jaučiuosi tokia sukrėsta, man būna bloga, rodos, dvokiu aš pati – ir jau niekuomet nebepajėgsiu apsivalyti. Turiu pilną spintelę kvapiųjų kremų, tačiau to dvoko niekas negali išsklaidyti.

Viešnamyje visuomet stengiausi laikytis švaros. Čape išmokau išsivirti tamarindo lapų nuoviro su druska ir plauti juo žaizdas. Darydavau tai kuo dažniau. Rodės, kitoms merginoms švara ne itin rūpėjo. Tačiau nelabai mes ir kalbėjomės. Kai gyveni viešnamyje, egzistuoja tik viena realybė – klientai, o apie tai nenori kalbėti niekas. Be to, tetulėms Nopai ir Povei mūsų tarpusavio šnekos labai nepatiko.

Retkarčiais į butą užsukdavo senelis. Tetulė Nopa visuomet duodavo jam pinigų. Iš pradžių nieko nesakiau – turbūt bijojau. Bet galiausiai, turbūt jam apsilankius kokį trečią kartą, paklausiau, kodėl jis šitaip su manimi pasielgė. Atšovė, kad tai ne mano reikalas. Tarsi nė neturėčiau teisės klausti, o ir pati taip jaučiausi. Neturėjau teisės nei klausinėti, nei priešintis. Aš jam priklausiau, o tuo metu tai atrodė visai įprasta…

Somaly Mam

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...