2010 Kovo 01

Laiškų knyga

Juozas Baltušis iš arti

veidas.lt

Vilniaus knygų mugėje didelio susidomėjimo sulaukė žurnalo “Kultūros barai” išleista rašytojo Juozo Baltušio laiškų knyga. Keletu laiškų knygos leidėjai pasidalijo su “Veidu”.

Rita Baltušytė
Iš Dukters laiško

[…] Kaip matai, tėveli, leidžiame Tavo laiškus atskira knyga. Ne visus, o tik tuos, kuriuos parašei savo mamai Marijonai (mūsų Didžiajai bobutei), seseriai Marytei, mums su Violeta ir Akvilei. Na, dėl sodrumo dar vieną kitą pridūrėme. Taip pat Birutės Nenėnienės atsiminimus ir Tavo laiškus jai.

Visas epistoliarinis Tavo palikimas nesutilptų nė į 8 tomus, kaip kad paskiausieji Tavo “Raštai”, Vagos išleisti 1983 m. Aš jo viso ir neturiu. Laiškų kopijos, kurias pasidarydavai per kalkę spausdindamas mašinėle, liko su visais Tavo daiktais bute Donelaičio gatvėje. Beje, ten, gal net prie Tavo rašomojo stalo, buvo parašytos dvi nei šiokios, nei tokios knygos, kuriose gausu netikslumų, nesąžiningų nutylėjimų. Pagiriamuoju žodžiu Baltušiui ir jo artimiesiems jų tikrai nepavadinsi.

Gaila, bet ir mes, aukščiau minėti adresatai, ne visus Tavo laiškus išsaugojome. Todėl atsirado dideli, kartais net kelerių metų tarpai, kai Tavo gyvenimo veiksmas tarytum nutrūksta. Tikiuosi, malonūs skaitytojai bus atlaidūs. […]

Pasakodamas apie savo žėrinčią jaunystę (“Su kuo valgyta druska”) rašei: “Ne, nebuvau aš toks, koks troškau ir svajojau būti, varinėdamas bandą po ganyklas ir laukus, klampodamas dirvą, tempdamas bulvių maišą ant pečių. Nelabai aukštas. Nelabai gražus. Nelabai stiprus. Nelabai ir drąsus. Daug dar kartų galėjau pasakyti apie save: nelabai, nelabai, nelabai…”

Galiu Tave patikinti, tėveli, kad apsirikai: buvai labai labai – ir gražus, ir stiprus, ir drąsus. Tą paliudys daugybė žmonių. Čia skelbiami Tavo laiškai rodo, kad dešimtmečius buvai ne tik populiariausias Lietuvos žmogus, garsus rašytojas, visuomenės veikėjas, bet ir rūpestingas sūnus, brolis, vyras, tėvas. […]

Vilnius, 1963.VIII.27

Gerb. drauge Mironaite,

[…] Nemanau, kad laiškai yra pati geriausia forma išsiaiškinti tokius klausimus, kaip mūsų šeimos tolimesnis likimas, tačiau laikau galimu atsakyti į kai kuriuos Jūsų klausimus, norėdamas išdėstyti savo požiūrį į vieną ar kitą reikalą.
Jūs nenorite sutikti su mano teigimu, kad mes esame visai skirtingi žmonės ir netinkame viens kitam į porą, kitaip tariant, negalime sudaryti darnią šeimą. Tuo tarpu būtent taip ir yra. […]

Apie meilę kalbėti šiandien nebetenka. Nebėra prasmės, juoba jokia meilė negali išpirkti tų skaudžių nuostolių, kuriuos mes kasdien priversti pakelti iš bendro mūsų gyvenimo. Turiu galvoje kūrybinį mūsų darbą. Pasakau tiesiai, ir Jūs tai patys gerai žinote, galiu rašyti tiktai būdamas atokiau nuo Jūsų. Esu tikras, kad ir mano artumas neteikia jėgų Jūsų kūrybai teatrinio meno bare. Tokia yra tikrovė. Deja. Nematyti jos negalima. Ir nedaryti iš to išvadų – irgi negalima. Jau nebegalima. Per daug mažai mums beliko gyventi. […]

Kaunas, 1966.III.5

Miela Aušra,

būk pasveikinta! Rašau Jums iš nuolatinės savo gyvenamosios vietos – Kauno klinikų, ir rašau todėl, kad sveikata pagerėjo, yra grėsmė, kad dar sugrįšiu į Vilnių ir užgriūsiu Jus su rankraščiais. Taigi rašau, ruošiu dirvą užgriuvimui. Begulėdamas varau įspūdžius iš Amerikos, jau nebedaug liko, tik pataisinėti ir duoti mašininkei. Manau, vasario gale atiduosiu Jums. Ar dar nepergalvojote, neatsisakysite redaguoti? O gal aš Jums jau per prastas? Mat nuolat sergu, aimanuoju, dejuoju, verkšlenu ir stenu. A?

Išgulėjau čia beveik mėnesį. Aušra, o iš pradžių man buvo nelabai gerai. Pirmą savaitę išgulėjau visai kaip lapas. Savijauta buvo tokia, tarytum kas uždėjo ant krūtinės lentą, o ant tos lentos susėdo visos buvusios mano uošvės. Kvapo nėr, ir sveikatos šaukti nėr, o jos sėdi ir sėdi. Na, šiaip taip, Kauno profesorių ir injekcijų pagelba pasisekė nustumti šitas uošves. Dabar vaikštau ne vien koridoriais, bet išeinu ir į kiemą pavandravoti, o šiandien jau leido man eiti į teatrą. Žiūrėsiu premjerą “Antonijus ir Kleopatra”, žiūrėsiu ne vienas, o su viena tokia… och, och, kokia! O po nedėliai mane jau žada išrašyti ir namo parvaryti. Grįšiu apie vasario 10 dieną. Pasiilgau Vilniaus, savo rašomojo stalo ir draugų, taipogi savo kaktusų, kurie, manau, ilgisi ir manęs. […]

Anykščiai, 70.VI.11.

Miela Violeta,

kaip matyti iš Tavo laiško, Tu daugiau už mane jaudiniesi dėl rašytojų kiaulysčių mano atžvilgiu. Be reikalo. Aš tik parašiau Tau, kad žinotum, o ne todėl rašiau, kad man tas būtų skaudu. Priešingai, esu smarkiai patenkintas, kad visa šita mieželaičių ir petkevičių šunauja nepalaikė manęs savo žmogum, pademonstravo savo neapykantą man. Tu turėtum žinoti, kad aš nuo pat savo literatūrinio darbo pradžios labai mažai tekreipiu dėmesio į visokius oficialius pripažinimus ar nepripažinimus, ypač mažai mane tepaliečia rašytojų nuomonės apie mane. Mano pagrindinė gairė – skaitytojas, liaudis, tauta. Jų žodis visuomet turėjo man lemiamos reikšmės, juoba tiktai jiems aš rašau, jiems dirbu. Ir turiu pasakyti, kad iki šiol dar neteko man nusivilti šita pasirinkta gaire. Ir tai ne vien todėl, kad susilaukiau gana plataus pripažinimo liaudyje, o labiausiai todėl, kad visuomet surandu su liaudimi bendrą kalbą, kad paprasti žmoneliai visuomet su manim atviri, tiesūs, teisingi, nuoširdūs. Laikau, kad šitai yra brangiau už viską. Taigi ir Tu nesijaudink, nesigraužk dėl nieko. Jau Tu būk rami: ne mieželaičiams, drazdauskams ir petkevičiams palaužti mane, įvaryti į nusiminimą arba nutildyti. Tegu jie ten nors pasikaria, begirdami viens kitą, bedaužydami žmones už tiesų žodį, už kritiką objektyvią, o aš visuomet žinau viena: reikia dirbti kūrybinį darbą, kuo mažiau kreipti dėmesio į visokį šlamštą. Štai ir viskas.

Mes atvykome į Anykščius pirmadienį. Neblogai čia jaučiamės, Monika gana patenkinta, Rokas laimingas. Marytė norėjo, kad ir Akvilia atvažiuotų, bet nėra kaip. Kas ją žiūrės, nurenginės, aprenginės? Monika neturi laiko, be to, netrukus turi išvažiuoti kelioms dienoms vaidinti spektaklius Vilniuje, po to vėl turės vykti skiepytis nuo raupų (prieš kelionę). Na, o aš… aišku gi koks iš manęs mažų mergaičių prižiūrėtojas. Juo labiau, kad ir aš ilgesnį laiką negaliu pabūti čia, štai rytoj jau vykstu į Vilnių svarstyti Kazio Borutos raštų leidimo klausimus, vėliau vėl turėsiu iškakti. Taigi šitaip. Galvoju, gal Ritai reikėtų pasiimti nemokamų atostogų ir atvykti į Anykščius, pabūti drauge. Būdamas Vilniuje, pasiūlysiu jai šitokį projektą. Jeigu turės materialinių sunkumų – padėsiu. Dabar turiu kelis rublius, galiu. […]

90.XI.15

Eduardui Cinzui

[…] Laišką suvėlinau parašyti Tau, kadangi turėjau paruošti mano pasisakymų tekstus, o tai nebuvo labai lengva. Reikalas tas, kad niekad nesu sakęs kalbų, iš anksto pasirašytų popieriuje, šnekėjau visuomet iš širdies ir, kaip sakoma, iš galvos. Kitokio metodo nepripažinau niekad. O iš šito metodo kartais kyla nemažų nemalonumų: stenografistės gana nevykusiai surašo, dažnai padarydamos didesnių ar mažesnių klaidų ir netikslumų. Taip atsitiko ir man dabar.

Blogiausia tas, kad mano kalbų tekstus išsišifravo vienų ar kitų laikraščių redakcijos ir paskelbė juos be mano žinios ir mano peržiūrėjimo. Suprantama, tas nenuima man atsakomybės už tai, kas buvo mano pasakyta, o vis dėlto kai kurios mintys lieka iškraipytos ir gali sukelti (taigi ir sukėlė!) kai kuriems žmonėms kai kurių emocijų. Ypač tai pasakytina apie mano kalbą per Maskvos televiziją, kurios tekstą pridedu atspausdintą, iškirpęs iš laikraščio “Tarybų Lietuva” 1990 m. balandžio 7 d. (Pati kalba buvo pasakyta balandžio 1 dieną.) Ir jau visai prastai išėjo su kita mano kalba, pasakyta taip pat per Maskvos televiziją, tai yra pasakiau ją 1990 metų birželio 3 dieną ne per televiziją, o LKP TSKP suvažiavime, o vėliau visiškai be mano žinios perduota Maskvos televizijoje bei per radiją. Šitos kalbos neturiu net teksto, ir net stenografinio užrašo, taigi ir Tau pasiųsti negaliu. […]

Rita Baltušytė. Iš epilogo

(…) Kantrusis skaitytojau, nevarginsiu Tavęs prisipažinimais, kokios abejonės apninka sudarinėjant tokią intymią knygą. Apima baimė, kad parodytas iš taip arti mylimas žmogus neteks privatumo. Ypač kad dėl Juozo Baltušio niekaip nesibaigia ginčai (šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas jį laikė rašytoju iš Dievo malonės, o kai kurie anykštėnai tebelaiko “velnio apsėstuoju”). Tą priešpriešą dar labiau pagilino 2009-ųjų pabaigoje internete paskleistas tiesiog begėdiškas melas, neva Baltušis buvo beširdis užkietėjęs “partinio budrumo sargybinis”. (…)

Apie knygą

Petras Bražėnas. Iš pratarmės

Nesiryžtu dalytis įspūdžiais, kuriuos kelia Juozo Baltušio laiškai. Pirmiausia todėl, kad nesinori užbėgti skaitytojams už akių, iš anksto peršant kokią nors interpretaciją. Be to, rimta interpretacija reikalautų specialių studijų, kurios aprėptų ir rašytojo biografiją, ir asmenybės formavimosi istorines aplinkybes, ir visos kūrybos kontekstą, ir susirašinėjimo detales. Neabejoju, kad kada nors kas nors tai padarys. O kol kas paprasčiausiai skaitykime literatūros klasiko laiškus – vieniems iš mūsų tai bus galimybė pratęsti seną pažintį, kiti nuo tų laiškų ją tik pradės. Bet kuriuo atveju jie papildys prieštaringą ir spalvingą Juozo Baltušio paveikslą, padės geriau perprasti istorinį laiką, rasti atsakymus į kadaise iškilusius ar dabar kylančius klausimus.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...