2012 Balandžio 12

Vytautas Žukauskas

Planuoja studentų rytojų?

veidas.lt

Socialistinę ekonomiką Lietuvoje pakeitė rinkos ekonomika, tačiau kai kuriose žmonėms svarbiose srityse pagrindinis vaidmuo vis dar paliktas centriniam valdžios planavimui, o ne pačių žmonių norams ir pasirinkimui.

Viena tokių sričių – sveikatos apsauga, kurioje egzistuoja ligonių kasų nustatomos kvotos, kiek kokių gydymo paslaugų bus finansuota, reguliuojamos vaistų kainos. Kita sritis – aukštasis mokslas. Kaip tik dabar Seime svarstomos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos žada, kad valdžios vaidmuo būsimiems studentams renkantis aukštąją mokyklą bus dar labiau sustiprintas. Bet apie viską iš eilės.
Iki 2009 m. reformos iš esmės visa aukštojo mokslo sistema veikė centrinio planavimo principu. Mokesčių mokėtojų lėšos buvo skiriamos tiesiogiai tik valstybinėms aukštosioms mokykloms, o studentas, norėdamas gauti visiškai ar iš dalies valstybės finansuojamą vietą, turėjo rinktis vieną iš jų. Įvedusi studentų krepšelį, švietimo reforma suteikė studentams daugiau galimybių rinktis, nes leido studento krepšelį „nusinešti“ į tą aukštąją mokyklą (įskaitant ir privačią), kuri, jo manymu, gali geriausiai patenkinti jo mokslo poreikius.
Tačiau net ir po reformos centrinio planavimo elementų liko. Kiekvienais metais švietimo ir mokslo ministro įsakymu yra nustatomas ne tik valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius, bet ir tai, kiek vietų bus finansuojama kiekvienoje studijų kryptyje. Tai reiškia, kad valstybė „užsako“, kiek kokių sričių specialistų turi būti parengta kasmet. Pavyzdžiui, 2012 m. valstybė planuoja finansuoti 1103 humanitarinių, 1411 socialinių mokslų, 1295 fizinių mokslų universitetinių studijų studentus.
Tik prakalbus apie pačių studentų teisę rinktis, ką ir kur jiems studijuoti, tuoj pasigirsta argumentų, esą studentai pradės mokytis visai ne to, ko reikia „visuomenei“. Sakoma, kad jaunuoliai stos tik į tas studijų kryptis, kurios yra populiariausios, madingiausios, kurios žada didesnes pajamas ateityje ir pan. Kitaip tariant, arba valstybės planavimas, arba jokio planavimo ir chaosas. Ar šie argumentai turi rimto pagrindo?
Sprendimai kur kas geriau pasveriami, kai sprendimo priėmėjas tiesiogiai patiria savo sprendimų teigiamas ir neigiamas pasekmes. O tikint valdžios planavimu ir paskirstymu iš studijų pasirinkimo sprendimų pašalinami būtent tie, kuriems studijos labiausiai ir rūpi, – patys studentai ir jų tėvai. Kas pirmiausia ir labiausiai patiria prasto studijų ar profesijos pasirinkimo pasekmes? Ar studentas, kuris nusivilia savo pajamų lygiu arba iš viso negali rasti darbo, ar biurokratas, kuris gal net ir nežino, kiek studentų liko bedarbiais įgyvendinus jo sugalvotą profesijų finansavimo planą? Norėtųsi, kad klausimas būtų retorinis. Tačiau yra kitaip.
Čia kyla ir politinės atsakomybės klausimas. Kas atsakys už tai, jei studijų finansavimo planas neatitiks rinkos poreikių po penkerių ar dešimties metų? Atsakymas – ne plano kūrėjai, o mokesčių mokėtojai, kurie pirmą kartą sumokės už neperspektyvias studijas, antrą kartą – remdami darbo neturinčius žmones, mokėdami už jų perkvalifikavimą, pašalpas.
Galima išgirsti argumentų, kad nors studentas ir labiau suinteresuotas teisingai pasirinkti, valdžios institucija turi daugiau informacijos, pagal kurią gali spręsti, kiek ir kokių profesijų specialistų reikės ateityje. Nobelio premijos laureatas Friedrichas Hayekas nagrinėdamas planavimo temą rašė, kad tai nėra ginčas, ar planavimas visuomenėje apskritai reikalingas: „Tai ginčas apie tai, ar planavimas turi būti vykdomas centralizuotai, vieno valdymo organo visai ekonominei sistemai, ar jis turi būti paliktas daugeliui atskirų individų. <…> Kuri iš šių sistemų efektyvesnė, priklauso nuo klausimo, kurioje iš jų galima tikėtis geresnio turimų žinių panaudojimo.“
Yra pagrindo teigti, kad valstybinės institucijos gali turėti daugiau apibendrintos mokslinio ar statistinio pobūdžio informacijos apie praeitį: kiek kokių profesijų yra bedarbių, kokios studijų kryptys populiariausios, kokios verslo šakos tuo metu klesti. Tačiau nėra jokio pagrindo tikėti, kad valstybės institucijos gali geriau nuspėti ateitį ir su ja susijusius neišvengiamus pokyčius, kurie turės didelę įtaką pasirinktos profesijos sėkmei ar nesėkmei. Valdžios institucijos neturi jokios informacijos apie tai, kas tinka konkrečiam studentui. Tik patys savo ateitimi suinteresuoti jaunuoliai gali geriausiai nuspręsti, kurios profesijos bus perspektyvios ateityje, kokios jų būdo savybės, įgūdžiai leis jiems būti geriausiais vienos ar kitos srities specialistais, tik jie patys gali greičiau reaguoti į rinkos signalus ir pokyčius.
Vien tai, kad yra sukurta valstybės institucija, atsakinga už planavimą, dar nereiškia, jog planavimo procesas bus taiklesnis. Taip, klaidų ir netinkamų sprendimų padaro ir žmonės. Tačiau visų sprendimų suteikimas valdžios institucijai yra užprogramavimas klaidoms nuolat ir neišvengiamai rastis.
Balandžio 12 d. Seime bus svarstomos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kuriomis norima dar labiau didinti valstybės ir mažinti paties studento vaidmenį pasirenkant studijas. Pagal šias pataisas valstybė ne tik suplanuos (kaip darė iki šiol), kiek kokių krypčių specialistų studijų ji finansuos, bet dar ir neleis studijų krepšelio panaudoti privačiose mokymo įstaigose, išskyrus tuomet, „jeigu tam tikri specialistai negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose“. Jau dvejus metus nuo švietimo reformos pradžios studentai turėjo galimybę panaudoti gautą krepšelį tose privačiose aukštosiose mokyklose, kurios, jų vertinimu, geriau patenkina jų poreikius.
Planuojami pakeitimai bus žingsnis atgal valstybės centrinio planavimo link. Valdžios centrinis planas apriboja ne tik studentų pasirinkimą, ką studijuoti, bet ir tai, kokioje švietimo įstaigoje studijuoti. Valdžia tokiu atveju ne tik nustatytų reikiamų specialistų skaičių, bet ir apribotų jų galimybę rinktis tarp skirtingų universitetų siūlomų studijų programų. Tai būtų naudinga valstybinėms švietimo įstaigoms, tačiau žalinga pagrindiniams švietimo sistemos dalyviams – studentams.
Politikoje dažnai stebina milžiniškas atotrūkis tarp to, kaip mažai žmonės pasitiki daugeliu politikų bei valstybės institucijų, ir to, kokius svarbius žmonių gyvenimą lemiančius sprendimus joms perduoda. Švietimo politika yra labai geras to pavyzdys. Studentams belieka palinkėti, kad siūlymai mažinti jų galimybes rinktis tėra mažumos nuomonė ir kad jie bus atmesti.

Seime bus svarstomos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kuriomis norima dar labiau didinti valstybės ir mažinti paties studento vaidmenį pasirenkant studijas.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas Žukauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...