2010 Gegužės 29

Pietų Prancūzija

Į Provanso spalvas ir kvapus

veidas.lt

Pietų Prancūzija pagavo ir nežinia, kada paleis: gera ta kelionė, iš kurios grįždamas mintyse imi dėlioti planą, kaip dar bent kartą ten pat nukeliauti.

"Veido" archyvas

Netrukus Provanse sužydės levandų laukai

Kai lietuviškai šaltą balandžio dieną bendradarbiams pasigiri, kad netrukus ištrūksi į Provansą, pašnekovų akyse įsižiebia atostogų ilgesys ir pasigirsta atodūsis: ten tau bus šilta, ten viskas žydės… To ir tikiesi, užkibęs ant patrauklaus kelionės aprašymo kabliuko su tokiais pavadinimais, kaip Avinjonas, Oranžas, Karkasonas.

Itališkas prieskonis

Pirmiausia, žinoma, reikia peršokti ne tik Lenkiją su visais jos kelių remontais (metai kiti, ir šitų kelių joks lietuvis nedrįs keiksnoti), bet ir Vokietiją. Kai pritrūksta laiko pedantiškiau rengtis kelionei, kartais gali laimėti fantastiškų staigmenų, kurios nieko nekainuoja, bet dovanoja papildomų spalvų. Pavyzdžiui, Niurnberge gali pataikyti į… Venecijos karnavalą. Patį tikriausią. Jeigu būtume iš anksto patyrinėję internete Niurnbergo gyvenimo kalendorių ir sužinoję, kad tą šeštadienį, trečią po pietų, būtinai privalome atsidurti senamiesčio širdyje, būtume tuščiai nervinęsi skaičiuodami kilometrus ir minutes. Kartais geriau repertuaro nežinoti.

Iš pradžių mums atrodė, kad aikštėje vaikštinėjantys žmonės tiesiog džiaugiasi savaitgaliu. Bet staiga minia prasiskyrė ir prieš mūsų apstulbusias akis pajudėjo fantastiška procesija su prašmatniais kostiumais, plunksnuotomis skrybėlėmis, apsiaustais, baltais, auksiniais ir sidabriniais kaukių veidais. Visa tai, dėl ko vasarį turistai okupuoja Veneciją.

Ir tai buvo dar ne viskas: aikštėje kvepėjo itališkais kumpiais ir sūriais, vokiečiai ir turistai ragavo itališką vyną, o mūsų išankstinis planas papietauti Niurnbergo dešrele žlugo – ji buvo užleidusi pozicijas giminaitei iš Pietų. Šitoje gyvenimo šventėje visai nesinorėjo prisiminti nei Niurnbergo proceso, nei kitokių istorijos kelrodžių.

Po nuogais platanais

Ryte, gaudžiant sekmadienio varpams, vis dar bastėmės po Vokietiją. Jaukiame Kolmaro mieste, padovanojusiame pasauliui Laisvės statulos autorių skulptorių Fredericą Auguste’ą Bartholdi, tvarkingi miestelėnai plūdo į bažnyčią pro žiauriai nugenėtus platanus. Du muzikantai lengvabūdiškai grojo “Akys juodosios”, o žaislų parduotuvės vitrinoje beveik jiems į taktą galvomis kinkavo lėlės.

Čia į savo staigmenų taupyklę įsidėjau vieną mistinį egzempliorių. Yra tame mieste su atvirukiniais fachverkiniais namais, išpuoštais balkonais ir kiemeliais pavydėtinai turtingas Unterlindeno muziejus. Tokiuose visada ieškai ko nors “sau” ir būtinai randi. Man šį kartą tai buvo nedidelis Hanso Holbeino “Moters portretas”. Garbės žodis, prieš pusvalandį tą pačią moterį buvau sutikusi beveik tuščioje XIII amžiaus dominikonų bažnyčioje…

Ta amžių painiava galvoje ir akyse – nuostabiausias europinių kelionių smagratis. Jame sukdamiesi traukėme į Vinco Mykolaičio-Putino ir dar apie trisdešimties garsių lietuvių studijų miestą Fribūrą – taigi jau į Šveicariją. Mėgindami susitaikyti su šalčiu ir lietumi, pavakare neplanuotai perbėgome Berno centrą. Miesto simboliui – rudų meškinų šeimynai, žinoma, smagu, kai milžiniškas parko termometras gegužės pradžioje nerodo nė dešimties laipsnių šilumos.

Žygiuojant per ilgas gatvių galerijas (nuostabus dalykas lyjant) pro šalį vis pračiuoždavo raudonas tramvajus. Jis priminė televizijoje matytą interviu su federaliniu Šveicarijos prezidentu, gyvenusiu kitame mieste ir kas rytą į sostinę važinėjusiu traukiniu, iš kurio dar tekdavo persėsti į tramvajaus vagoną. Prezidento žurnalistas paklausė, ar žmonės jį atpažįsta, ar užleidžia vietą. Jis atsakė, kad dauguma atpažįsta, bet vietos nesiūlo – jis toks pat keleivis kaip ir kiti.

Nuo Monblano prie antikos

Į snieguotus Alpių kalnus galima žvalgytis iš tolo, o galima pasidovanoti įžūlią dovaną už 40 eurų: pakilti keltuvu beveik į 4 tūkst. metrų aukštį. Viskas labai paprasta – tam reikia užsukti į Prancūzijos kalnų kurortą Šamoni. Žinoma, dar labai norėtųsi į netoliese esantį Reinerio Marios Rilke’s muziejų, bet tada turėtume sukti iš kelio.

Jeigu bent sykį savo kojomis kopėte į kalną, pasivažinėjimas keltuvu gali pasirodyti šventvagiškas ar pižoniškas: su kalnais bendraujama kitaip. Bet atsidūrus virš debesų, kai Monblano viršūnė visai priartėja ir iki jos lieka tik tūkstantis metrų, kai mėlynė skaudžiai ryški ir saulės neapsakomai daug, žemiški moralai išgaruoja. Tik džiaukis akimirka ir naudokis proga palypėti laipteliais dar į vieną aikštelę. Už tai būsi apdovanotas civilizacijos malonumais: apžavėtų ir sužvarbusių turistų joje laukia įprasta kavinė. Labai nenustebčiau, jeigu civilizacija ją perkeltų ir ant Monblano viršūnės.

Kaip gegužę, sniego ir šalčio buvo sočiai. Paklusdama mūsų kolektyviniam užsakymui saulė santūriai prasiskverbė pro lietaus debesis, kai kartu su balsingais mokinių būriais drožėme išilgai Pon diu Garo – milžiniško romėniško akveduko. Mokiniai šmižinėjo ir po modernų muziejų, pasakojantį apie jo statybą.

Dar vienas antikos laikų stebuklas – Oranžo amfiteatras. Štai kur tikrai norėtųsi sugrįžti: dabar tegul bus tik apšilimas, karstantis jo laiptais, tik bendra pažintis, sukant ratą aplinkui Julijaus Cezario garbei pastatytą Triumfo arką. Bet kada nors, tirštėjant šiltoms Provanso sutemoms, būtų gerai pamatyti šiame amfiteatre visą operos didybę.

Taip, čia jau Provansas, jau kiekviena suvenyrų parduotuvėlė siūlo levandų krepšelius, magnetus su levandų laukų vaizdais ir linksmai išmargintas keramines cikadas. Tikrųjų cikadų dar neišgirdome ir mėlynus levandų laukus matėme tik atvirukuose. Taikant į jų žydėjimą reikėtų rinktis birželį. Vandens turizmo mėgėjams irgi vertėtų atkreipti dėmesį į šį kraštą. Važiuojant pro Ardešo upę būtina kraštovaizdžio dalis – pakrantėje besiilsinčios kanojos ir kajakai.

Popiežių rožės

"Veido"archyvas

Avinjono Popiežių rūmai mena 9 Bažnyčios vadovus

Vakare viešbučio televizorius rodė negailestingus vaizdus: audros nuplautus Nicos ir Kanų paplūdimius, išverstus medžius ir netgi sniegą. Regis, būsime pataikę į išskirtinį sezoną: gegužę tokių dalykų Prancūzija nebuvo regėjusi 20 metų. Popiežiaus rūmams Avinjone, mačiusiems net devynis popiežius, tai juokinga laiko atkarpa. Šimtmečiai surijo rūmų interjero prabangą, bet vis tiek išsaugojo didžiausių pasaulyje gotikinių rūmų didybę.

Rūmų aikštėje su plačiais laiptais vasarą vyksta garsieji teatro festivaliai, kurių žiūrovai ne kartą plojo lietuvių spektakliams. Šiųmetėje programoje jų nematyti. O vos spėjus mums iškeliauti čia turėjo prasidėti Avinjono rožių dienos – kiekviename žingsnyje kabėjo plakatai su didelėmis raudonomis rožėmis. Laukdamos savo šventės rūmų parke kvepėjo sulytos rožės. Priešais rotušę, blizgėdama nuo lietaus lašų, sukosi klasikinė karuselė – su arkliukais, karietomis ir šviečiančiomis girliandomis. Nekreipdami dėmesio į lietų turistai marširavo po ilgą XII a. šventojo Benezeto tiltą, kaišiodami nosis į koplytėles, o po juo savo vandenis nešė plati Rona. Ar Petrarka su savo mūza Laura irgi eidavo čia pasivaikščioti?

Prie Ronos dar sustojome Van Gogho Arlyje. Ligoninės kiemelyje gėlių spalvos siautėjo lygiai taip pat kaip ir dalininko paveiksle, o jo vardo kavinėje, regis, net ne tiek kava geriama, kiek fotografuojamasi.

"Veido" archyvas

Arlyje būtina užsukti į Van Gogho kavinę

Palikdami šone sūriais garsų Rokforo slėnį, pasukome į pasakišką pilies miestelį Karkasoną. Čia susidūrėme su nenumatyta, bet labai prancūziška problema: pilies vartai uždaryti – darbuotojai tą dieną buvo paskelbę streiką. Beliko klaidžioti gatvelėmis, panašesnėmis į filmo dekoracijas nei į tikro gyvenimo palikimą. Kai miestelio katedroje stoviniavome užvertę galvas į įmantrius vitražus, pasigirdo neabejotinai profesionali grigališkoji giesmė. Pasirodo, kunigas pasikvietė iš Maskvos penkių vyrų ansamblį, ir jie, dešimt minučių pailsėdami ir dešimt pagiedodami, sėkmingai čia pat bažnyčioje prekiavo savo įrašų plokštelėmis.

Tą dieną mums kliuvo dar vienas dailutis pilies miestelis Les Baux de Provence, į kurį pakilus atsiveria nepaprasto grožio erdvės, o galvoje ima zyzti tas pats signalas: būtų gerai sugrįžti – bet ne valandai, kaip šią pavakarę, o nors porai dienelių. Kitą dieną slampinėjant po nedidelį Marselio žuvų turgų galvoje jau sukosi tokia mintis: pirmiausia reikėtų atskristi čia ir susidėlioti asmeninį maršrutą. Nežinau, ar į jį patektų puikioji Nica ir prabangusis Monakas, kuriame savo akimis matėme, kaip viskas buvo rengiama “Formulės-1″ varžyboms. Tai atskiras didelių pinigų, prabangių rūmų, kazino ir jachtų pasaulis. Mūsų maršrute tarp jų įsiterpė mažas Ezo miestelis su kvepalų muziejumi, po kurį mus vedžiojo jau trejus metus ten dirbanti jonaviškė Laura. Jeigu turite atliekamus 200 eurų, galite čia atvykęs pats, padedamas specialistų, sukurti “savo kvapą”.

Veždamiesi prancūziškų kvepalų ir sūrių aromatus dar užklydome į, regis, miegantį Lichtenšteino Vaducą, pakeliui patyrinėję Alpių tarpeklį Viamalą, kuriuo grožėjosi pats Wolfgangas Goethe. Vokietija vėl priartėjo su savo bavariškomis pilimis ir tvarkingais miesteliais, jau pradėjusiais puoštis Sekminėms. Šitos pilys patenka į romantiškosios Vokietijos maršrutą, bet tai jau būtų kitos kelionės istorija.

Kaip keliauti?

  • Kelionių agentūros 12 dienų kelionę į Pietų Prancūziją siūlo už 2300 Lt kainą – su gidu ir nakvynėmis viešbučiuose.
  • Važiuojant savarankiškai automobiliu trijų žmonių šeimai panašios trukmės kelionė į Provansą, nakvojant kempinguose, kainuoja apie 3300 Lt.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...